Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, A. T. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 15 MGL (750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į A. T. bausmės laiką įskaitytos bausmės atliktos pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamąjį įsakymą (nuspręsta laikyti, kad yra sumokėta 2 MGL, tai yra 100 Eur).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, nuspręsta iš A. T. konfiskuoti 30 Eur (trisdešimt eurų).

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo J. B. naudai priteista 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo E. R. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo E. R. naudai priteista 200 Eur (du šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios G. Z. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios G. Z. naudai priteista 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios N. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios N. S. naudai priteista 75 Eur (septyniasdešimt eurų) dydžio sumą padarytai turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo M. F. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo M. F. naudai priteista 50 Eur (penkiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo M. N. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo M. N. naudai priteista 155 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt penkis eurai) turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo G. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš J. S., A. T. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo G. G. naudai priteista 185 Eur (vienas šimtas aštuoniasdešimt penki eurai) turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. S., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde ginčijama A. T. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

6. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad iš viso nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m. sausio 22 d. apgaule įgijo savo naudai 665,00 Eur, bendravykdytojo J. S. naudai 280,00 Eur.

8. Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar padarė faktinių bylos duomenų neatitinkančias išvadas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas A. T. kaltės klausimą sprendė vertindamas ne atskirus, izoliuotus duomenis, bet jų tarpusavio ryšį ir visumą, išsamiai nurodė, kuriais duomenimis grindžia savo išvadas, taip pat motyvavo, kodėl A. T. ir J. S. teisme pateiktomis versijomis, kad A. T. apie vykdomą sukčiavimą nežinojo, netiki.

Dėl A. T. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje

9. BK 182 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, apgaulė sukčiaujant naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-976/2020; 2021 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-92-648/2019). Savo ruožtu sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-693/2017; 2018 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-108-788/2018).

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. T. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltę neigė ir parodė, kad jam tiesiog paskambino J. S. ir paklausė, ar gali padėti parduoti kelis daiktus, kuriuos nori parduoti šio draugas, tai jis į internetą įkėlė skelbimus dėl dviejų ar trijų daiktų, o ne dėl visų, kurie nurodyti kaltinamajame akte. Jis įkėlė skelbimus dėl siuvimo mašinos, bėgimo takelio ir dar kažkokio vieno smulkaus daikto, turbūt dar įkėlė skelbimus ir dėl kavos aparato, žaidimų vairo, bet dėl fotoaparato, pjūklo, drono, siurblio skelbimų nekėlė. Gali būti, kad įkėlė keturis skelbimus. Jam buvo atsiųstos nuotraukos ir jas įkėlė į interneto portalą, nes žmogus neturėjo nei kortelės, nei vietų patalpinti, todėl skelbimus įkėlė jis. J. S. sakė, jog dėl daiktų pardavimo reikia pagalbos ukrainiečiui, kuris turėjo daiktų, atvažiavęs iš (duomenys neskelbtini). Nuotraukas jam atsiuntė J., kurį jis jau seniai pažįsta – gal nuo vaikystės žinojo, bendrų bylų jie neturi. Kadangi su S. jie turėjo panašų įvykį į šį, tai kai kėlė skelbimus, jis J. S. klausė, ar nebus kokios nors nesąmonės, tai šis patvirtino, kad nieko nebus, paaiškino, jog žmogus iš (duomenys neskelbtini) atsivežė savo daiktus, o dabar nori uždirbti pinigų (t. 10, b. l. 90-101). Taigi byloje nebuvo ginčo dėl dalies A. T. atliktų veiksmų; esminis ginčas kilo dėl to, ar jis suvokė tikrąjį bendrų su J. S. veiksmų pobūdį ir veikė tyčia.

11. Pirmosios instancijos teismas A. T. versiją, kad šis tik sąžiningai padėjo J. S. parduoti kito asmens daiktus, pagrįstai vertino kitų byloje esančių duomenų kontekste. Byloje nustatyta, kad A. T. naudotais telefono numeriais buvo naudojamasi keliant skelbimus, šie numeriai veikų padarymo metu veikė jo gyvenamojoje vietoje, be to, pas A. T. buvo rastas telefonas, kuriuo buvo keliami netikri skelbimai. Techniniai duomenys konkrečiai susiejo A. T. su skelbimais dėl dulkių siurblio, kavos aparato, bėgimo takelio ir siuvimo mašinos tariamo pardavimo (t. 6, b. l. 95-116). Šios aplinkybės dera ir su paties A. T. parodymais, kuriais jis pripažino dalį tokių veiksmų atlikęs.

12. Ne mažiau reikšmingi ir finansinių operacijų duomenys. Iš finansų įstaigų pateiktos informacijos nustatyta, kad nukentėjusiesiems pervedus pinigus į J. S. valdytą V. K. vardu atidarytą sąskaitą, lėšos labai trumpu laiko tarpu būdavo pervedamos į J. S. sąskaitą, o iš jos dalis lėšų – į A. T. sąskaitą; vienu atveju 130 Eur buvo pervesta į A. T. sugyventinės S. D. sąskaitą (t. 6, b. l. 168-178). Įvertinęs ne pavienį pavedimą, bet jų sistemingumą, dydžius, atlikimo laiką ir ryšį su konkrečiais sukčiavimo epizodais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokia lėšų judėjimo schema nėra suderinama su A. T. pateikta versija apie atsitiktinius J. S. skolos grąžinimus ar naujai suteikiamas paskolas. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. T. gaudavo įvairias pinigų sumas iš esmės tuo pat metu, kai nukentėjusiųjų pervestos lėšos pasiekdavo J. S. valdomą sąskaitą, o A. T. atitenkančios sumos sudarydavo reikšmingą tariamai parduodamų daiktų kainos dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į pačių nuteistųjų aiškinimų nenuoseklumą, J. S. pervedimus A. T. vienu metu aiškinant tiek ankstesnės skolos grąžinimu, tiek naujų paskolų suteikimu. Be to, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra oficialių Belgijos banko dokumentų, kurie patvirtintų, kad ši banko sąskaita priklausė A. T. arba kad jis turėjo galimybę ją valdyti ir kad nagrinėjamu atveju teismas iš esmės rėmėsi tik netiesioginiais duomenimis apie piniginių lėšų judėjimą, tačiau tokie duomenys savaime nepatvirtina sąskaitos priklausomybės. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu A. T. parodė, kad „į mano sąskaitą buvo vedami pinigai iš J. S. sąskaitos, o daugiau iš nieko negavau pinigų, iš nukentėjusiųjų pinigai į mano asmeninę sąskaitą nebuvo vedami“ (t. 10, b. l. 90-101). Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis sąskaitos priklausomybės sau pirmosios instancijos teisme neginčijo. Dėl to apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pačios sąskaitos priklausomybės A. T. neatitinka jo paties pirmosios instancijos teisme duotų parodymų. Taip pat pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog byloje nėra apelianto nurodomos formos Belgijos banko dokumento, savaime nesudaro pagrindo abejoti sąskaitos priklausomybe A. T., kai ši aplinkybė nustatyta kitais byloje esančiais ir tarpusavyje sutampančiais duomenimis, o ir pats A. T., kaip minėta, teisminio nagrinėjimo metu ją įvardijo kaip savo sąskaitą. Baudžiamasis procesas nenustato, kad banko sąskaitos priklausomybė galėtų būti įrodoma tik vienos konkrečios rūšies ar formos dokumentu. Įrodymai vertinami jų visumoje, o ne iš anksto suteikiant vienai įrodymų rūšiai išskirtinę įrodomąją reikšmę.

13. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismui neapklausus S. D. ir tiesiogiai neištyrus jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų buvo padarytas toks proceso pažeidimas, dėl kurio nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie 130 Eur pervedimą į S. D. sąskaitą nebuvo grindžiama vien šios liudytojos parodymais. Pats pinigų pervedimo faktas nustatytas objektyviais finansų įstaigos pateiktais duomenimis: iš J. S. sąskaitos 2024 m. sausio 22 d. buvo pervesta 130 Eur į S. D. priklausančią sąskaitą. Todėl S. D. parodymai nebuvo vienintelis ar lemiamas šios aplinkybės įrodymų šaltinis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apelianto argumentus ir pašalinti jo nurodomą įrodymų tyrimo neišsamumą, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje pagarsino S. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teisme buvo sudaryta galimybė šių parodymų turinį įvertinti kartu su kitais byloje surinktais duomenimis. Kartu pažymėtina, kad S. D. parodymų reikšmė A. T. kaltės įrodymų visumoje nėra savarankiška ar lemiama, nes lėšų judėjimą ir jų gavėjus patvirtina bankų pateikti duomenys, o A. T. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje – ir kiti pirmiau aptarti tarpusavyje sutampantys įrodymai.

14. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas žinojo ir įvertino aplinkybę, jog teisminio nagrinėjimo metu J. S. iš esmės pakeitė savo poziciją dėl A. T. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Teisiamojo posėdžio metu J. S. teigė A. T. suklaidinęs, jam nesakęs, kad vykdomas sukčiavimas, ir aiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja dalį jo parodymų galėjo užrašyti ne taip, kaip jis buvo nurodęs (t. 10, b. l. 90-101). Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo J. S. versiją atmetė ne formaliai, o palyginęs ją su nuteistojo pirminiais parodymais ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta J. S. apklausą atlikusi tyrėja I. M. patvirtino, kad J. S. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė savanoriškai, jo niekas nevertė pateikti konkretaus turinio parodymų, priešingai – liudytoja nurodė, kad apklausiamas įtariamuoju J. S. buvo labai kontaktinis asmuo ir parodymus davė gera valia, o surašytą apklausos protokolą nuteistasis (tuo metu – įtariamasis) pasirašė, patvirtindamas, kad jame užfiksuoti parodymai yra teisingi. Be to, liudytoja nurodė, kad, duodamas parodymus, J. S. naudojosi jam pareikštu įtarimu (atspausdintu dokumentu), nes buvo sunku prisiminti pavardes ir visa kita (t. 10, b. l. 198-200). Todėl J. S. vėlesnis teiginys, kad jis tyrėjos surašyto protokolo neperskaitė ar kad dalis jo paaiškinimų buvo užrašyta neteisingai, savaime nėra pakankamas pagrindas jo pirminius parodymus laikyti nepatikimais, priešingai – pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį faktą įvertino kaip siekį padėti A. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teiginys, kad teisme tiesiogiai duoti parodymai savaime turi didesnę įrodomąją galią už ankstesnius asmens paaiškinimus, negali būti suprantamas taip, kad teismas privalėtų besąlygiškai vadovautis vėlesne asmens pateikta versija vien dėl to, jog ji išsakyta teisminio nagrinėjimo metu. Esant skirtingu metu pateiktų paaiškinimų neatitikimams, teismo pareiga yra nustatyti jų atsiradimo priežastis ir, vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis, motyvuotai spręsti, kuri versija atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tai pirmosios instancijos teismo išsamiai ir buvo padaryta.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino A. T. kaltę paneigiančių aplinkybių ir byloje esančių prieštaravimų, yra deklaratyvūs. Nuosprendyje išsamiai aptartos tiek A. T., tiek J. S. pateiktos gynybos versijos, jų tarpusavio neatitikimai, taip pat priežastys, dėl kurių teismas šių versijų nelaikė patikimomis. Nagrinėjamu atveju objektyvūs duomenys sudaro nuoseklią ir tarpusavyje derančią įrodymų seką. A. T. pats pripažino dalyvavęs keliant dalį skelbimų ir bendravęs su potencialiais pirkėjais; kaip minėta anksčiau, techniniai duomenys patvirtino, kad dalis netikrų skelbimų buvo keliama naudojantis su A. T. susijusiais telefono numeriais, IP adresais ir pas jį rastu mobiliojo ryšio telefonu; finansinių institucijų pateikti duomenys atskleidė pasikartojantį pinigų judėjimo modelį, kai po nukentėjusiųjų pavedimų reikšminga lėšų dalis beveik nedelsiant buvo pervedama A. T.; šią įrodymų visumą papildė ir J. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apie bendrą veikimą. Be to, kaip nurodė pats A. T. teisminio nagrinėjimo metu, su J. S. praeityje buvo turėjęs panašų įvykį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad neįtikėtina, jog A. T. negalėjo žinoti ir nežinojo apie tai, kad bus vykdomas sukčiavimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Jo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo kriterijus, o remiantis šiuo kriterijumi, abejonės, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-689/2021, 8 punktas; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-719/2025, 7 punktas). Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomos abejonės iš esmės kyla iš jo ir J. S. teisme pateiktų gynybos versijų, tačiau jos nesuderinamos su anksčiau aptartais objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo jas vertinti kaip nepašalintas pagrįstas abejones dėl A. T. kaltės.

Apibendrindamas aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. T. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta ne pavieniais ar prielaidomis grindžiamais duomenimis, o tarpusavyje susijusių įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teisme atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo pagarsinti S. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja I. M. dėl J. S. apklausos aplinkybių, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Priešingai, tyrėjos parodymai nesuteikia pagrindo abejoti, kad J. S. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė savanoriškai ir pasirašydamas apklausos protokolą patvirtino jų teisingumą, o S. D. sąskaitos panaudojimo aplinkybės bet kuriuo atveju patvirtintos ir objektyviais finansinių operacijų duomenimis. Apeliacinio skundo argumentais nenustatyta nei tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nei įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas ir baudžiamoji byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl A. T. paskirtos bausmės

Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį A. T. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam A. T. paskirtos bausmės.

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam A. T. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. T., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padaryta viena nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia), A. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad A. T. nusikalstama veika padarytos žalos nėra atlyginęs, praeityje jis daug kartų teistas (teistumas neišnykęs), ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptartų aplinkybių visuma iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu A. T. skirta griežčiausia BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant bausmės dydį, mažesnį nei vidurkis. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme iš dalies jas sudedant. Į paskirta subendrintą bausmę pirmosios instancijos teismas įskaitė A. T. bausmes, atliktas pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 10 d teismo baudžiamąjį įsakymą. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam A. T. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti A. T. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 6 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

Skundžiamu nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinę nusikalstamą veiką A. T. padarė būdamas anksčiau daug kartų teistas, teistas ir už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, nusikalto neišnykus teistumui, paskirtų baudų nemoka, turintis galiojančių administracinių nuobaudų, nedirbantis, o tai rodo, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, jo nekeičia, priešingai, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. T. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. T. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. T. kaltu pagal BK 182 straipsnio

1 dalį, nusprendė iš A. T. konfiskuoti 30 Eur, kuriuos A. T. įgijo savo naudai iš neteisėtos veikos, įvykdytos nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Be to, turto konfiskavimu siekiama panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023). Kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019, 2K-91-976/2023). Nusikalstamos turtinės naudos gavimą patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-1073/2018, 2K-62-495/2022).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. T. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir dėl to, kad jis apgaule įgijo savo naudai 30,00 Eur, bendravykdytojo J. S. naudai 20,00 Eur, viso bendroje sumoje nukentėjusiojo R. V. turto 50,00 Eur. Nukentėjusysis civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nereiškė, padaryta žala nukentėjusiajam neatlyginta, vadinasi, darytina pagrįsta išvada, kad nuteistasis A. T. gavo turtinės naudos. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. T. BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Dėl civilinių ieškinių

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių klausimą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiesiems turtinė žala atsirado dėl A. T. ir J. S. bendrais veiksmais padarytų nusikalstamų veikų, o priteistos sumos atitinka dėl šių veikų nukentėjusiųjų prarastas pinigines lėšas. Apeliaciniame skunde savarankiškų argumentų dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ar priteistos turtinės žalos dydžio nepateikta, todėl, nenustačius pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. T. kaltės, nėra pagrindo keisti ir nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartimi A. T. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Lionė Musteikienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugpjūčio 3 d. gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš A. T. valstybės naudai priteisti 343,75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju A. T. yra darbingo amžiaus, į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga ar kad jis dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalėtų dirbti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį, sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš A. T..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti. Išieškoti iš nuteistojo A. T. valstybės naudai 343,75 Eur (tris šimtus keturiasdešimt tris eurus 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.