Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Travel Union“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Travel Union“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. Č. pareiškė teisme ieškinį uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Travel Union“, prašydamas pripažinti, kad 2024 m. liepos 10 d. šalių sudaryta darbo sutartis su juo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 3 dalį (dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų) buvo nutraukta neteisėtai, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 218 straipsnio 4 dalis), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad po bandomojo laikotarpio iš darbo buvo atleistas be objektyvios priežasties, neturint tam faktinio pagrindo, darbdaviui iš esmės pasinaudojus jo kompetencijomis įgyvendinant savo, kaip startuolio, trumpalaikius tikslus bei formaliai prisidengiant bandomuoju laikotarpiu. Nurodo, kad atsakovės įmonėje (duomenys neskelbtini) įsidarbino praėjęs atrankas, buvo numatytas bandomasis 3 mėn. terminas, nenurodant konkrečiai kieno (darbdavės ar darbuotojo) iniciatyva. Besibaigiant šiam terminui, gavo pranešimą, jog darbo sutartis bus nutraukta jam neišlaikius išbandymo. To priežastimi nurodoma: 1) darbuotojo gebėjimų ir pareigų suderinamumo trūkumas, dėl kurio nepavyko pasiekti darbo sutartyje numatytų darbo rezultatų; 2) pasikartojantys iššūkiai įvykdant pavestas užduotis pagal numatytus kokybės standartus; 3) darbo procesų efektyvumo bei tikslų pasiekimo užtikrinimo sunkumai, turintys įtakos komandos bendriems tikslams. Atsakovė UAB „Travel Union“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad ginčo šalys aiškiai sutarė dėl išbandymo termino, darbdavys turėjo teisę nuspręsti, tinka ar ne jam darbuotojas, pamatęs, jog jis jam netinkamas, priėmė sprendimą atleisti jį dėl neigiamų išbandymo rezultatų ir tai padarė procedūriškai teisingai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Darbuotojui jo darbo trūkumai per išbandymo terminą buvo ne kartą išsakomi tiek žodžiu, tiek raštu. Tai darė tiesioginis darbuotojo vadovas T. N., būtent jo lūkesčių darbuotojas netenkino ir jo pasiūlymu darbo sutartis su ieškovu nebuvo tęsiama. Darbuotojas pernelyg didelį dėmesį skyrė detalėms, nesiorientuodamas į rezultatą, kėlė klausimų, negebėjo organizuoti savo darbo pats, savarankiškai. Tai, atsakovės teigimu, lėmė ieškovo atleidimą.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos teismo, taip pat kasacinio teismo procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18.3.Pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad nebuvo išreikšta darbdavės valia dėl atleidimo.

19.1.Ginčuose dėl atleidimo bandomuoju laikotarpiu būtent darbdaviui tenka pareiga pagrįsti realias neigiamų išbandymo rezultatų aplinkybes. Vien subjektyvus įsitikinimas ar abstraktūs vertinimai nepakeičia pareigos pateikti patikrinamus faktinius duomenis.

Vidinių susirašinėjimų fragmentai ir bendro pobūdžio liudijimai atspindi įprastą darbinę komunikaciją, o ne objektyviai fiksuotus rezultatus. Be to, nepateikti „JIRA“ ar kiti objektyvūs projekto duomenys, nors jų buvo prašyta. Šios aplinkybės neigiamos pasekmės tenka darbdaviui.

Net preziumuojant, kad įspėjimo forma ir terminai atitiko DK, tai nepakeičia išvados dėl materialaus pagrindo nebuvimo – atleidimo teisėtumą lemia pirmiausia realūs neigiami rezultatai, kurie neįrodyti. Įspėjime nurodytos priežastys suformuluotos abstrakčiai, o atsakovės paaiškinimai dėl ieškovo atleidimo iš darbo priežasčių bei motyvų proceso metu kito. Tai neatitinka DK 64 straipsnio 2 dalies reikalavimų dėl aiškių ir konkrečių priežasčių nurodymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Tiek ieškovas, tiek atsakovė tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, atsižvelgdamas į tai, kad byla kasacinės instancijos teismo grąžinta nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės rašytiniai paaiškinimai gali turėti reikšmės nagrinėjamu klausimu, todėl abiejų šalių pateikti nauji rašytiniai įrodymai priimami į bylą ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2024 m. liepos 10 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovę (duomenys neskelbtini) pareigose.

Darbo sutartyje šalys susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio (4.1 p.).

2024 m. spalio 28 d., t. y. likus 3 darbo dienoms iki šalių sutarto išbandymo termino pabaigos, atsakovė surašė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuo įspėjo ieškovą, kad 2024 m. spalio 31 d. bus paskutinė jo darbo diena, kad darbo sutartis su juo nutraukiama dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų.

2024 m. spalio 29 d. atsakovė parengė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovo atleidimo, nurodydama, kad ieškovas atleidžiamas iš darbo pagal DK 36 straipsnio 3 dalį, paskutinė jo darbo diena įmonėje numatyta 2024 m. spalio 31 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

DK 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat, ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. DK 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išbandymo terminas negali būti ilgesnis negu trys mėnesiai, neskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių. Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos (DK 36 straipsnio 3 dalis).

DK 36 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas lemia aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo taikymo specifiškumą. Pirma, darbdavys iki bandomojo termino pabaigos turi teisę darbo sutartį nutraukti pigiau (nemokėdamas išeitinės išmokos) ir paprastesne tvarka (įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas). Antra, darbo sutarties nutraukimo pagrindu yra įvardijamas darbdavio sprendimas, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo, t. y. jog darbuotojas, darbdavio vertinimu, nėra tinkamas darbui, dėl kurio sudaryta darbo sutartis. Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą kasacinis teismas yra nurodęs, kad išbandymo rezultatų vertinimas yra darbdavio prerogatyva. Darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ieškovo atleidimo iš pareigų, apeliantei pripažinus, jog darbuotojo išbandymo rezultatai nepatenkinami, pagrįstumas pagal DK 36 straipsnio 3 dalį. Svarbu pažymėti, kad teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti, tačiau kai darbuotojas teisme ginčija atleidimo teisėtumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, o teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ne darbuotojo tinkamumą ar netinkamumą, bet patikrinti, ar darbdavys turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo.

Pažymėtina, kad apeliantė ieškovo išbandymo laikotarpio netinkamumą grindė tuo, kad ieškovas L. Č. buvo pasamdytas į atsakingas ir aukšto lygio (duomenys neskelbtini) pareigas, kurioms būtina savarankiškai priimti strateginius ir techninius sprendimus bei juos įgyvendinti efektyviai, tačiau ieškovas nepateisino apeliantės lūkesčių dirbti savarankiškai, optimaliu būdu, orientuojantis į rezultatą, o ne procesą. Pabrėžė, kad darbdavys atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nesugebėjo savarankiškai organizuoti darbo, priimti greitų techninių sprendimų, neparodė pakankamo strateginio mąstymo, kad sprendimai buvo lėti, reikėjo papildomų tiesioginio vadovo paaiškinimų, priėmė sprendimą, jog ieškovo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami.

Atitinkamai ieškovas akcentavo, kad atsakovės pozicija stokoja teisinio pagrindo, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir paties išbandymo laikotarpio instituto esmei. Ieškovo vertinimu, esminė šio instituto taikymo sąlyga yra ne vieno iš atsakovės darbuotojų subjektyvi nuomonė, bet objektyviai konstatuoti neigiami išbandymo rezultatai. Tuo tarpu atsakovė faktiškai siekia įrodyti ne išbandymo rezultatų vertinimą ar jų pagrįstumą, o vien tik darbdavio nepalankų požiūrį į ieškovą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus toliau nurodomų motyvų pagrindu ir sutikdama su apeliantės argumentais akcentuoja esminius aspektus.

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad ieškovas ieškinyje akcentavo jo, kaip specialisto, aukštą kompetenciją jam dirbant (duomenys neskelbtini) pareigose, tačiau pažymėtina, kad apeliantė iš esmės neginčijo ieškovo techninių žinių tinkamumo, tačiau įrodinėjo, kad pareigos, į kurias ieškovas buvo pasamdytas, reikalavo ne tik aukštų techninių kompetencijų, bet asmeninių savybių: gebėjimo savarankiškai spręsti problemas, efektyviai planuoti darbus ir užtikrinti aukšto produktyvumo lygį. Apie reikalingas asmenines savybes atsakovė buvo akcentavusi jau pirminėje darbuotojo paieškos stadijoje paskelbdama darbo skelbimą, kuriame buvo nurodyta, jog ieškomas (duomenys neskelbtini), kurio patirtis ankstesnėse pareigose galėtų būti: pilno paketo programuotojas, žaidimų programuotojas, techninės įrangos programuotojas. Atsakovės nurodytos ieškomo kandidato asmeninės savybės: savarankiškumas, imlumas naujovėms. Svarbiausia nurodyta savybė - gebėjimas greitai suprasti problemą / užduotį / sritį ir operuoti turimais duomenimis. Taigi, apeliantė jau darbo skelbime aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė ne tik būsimo darbuotojo funkcijas, reikiamą kvalifikaciją, bet ir asmenines savybes, kurias apeliantė vertino kaip reikalingas nurodytoms darbo funkcijoms atlikti. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apklausiant liudytojus, tiesioginis L. Č. vadovas akcentavo, kad pokalbių su kandidatais metu jie visuomet apibrėžia darbo pobūdį ir darbo jų įmonėje ypatumus, kurie pasireiškia tuo, kad įmonėje iš darbuotojų tikimasi didelio savarankiškumo lygio, orientacijos į rezultatą, nes įmonės darbo pobūdis skiriasi nuo didelių korporacijų darbo pobūdžio, kurioms būdingi ilgi procesai, darbų derinimai ir pan. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad apeliantas buvo priimtas į aukšto lygio pareigas atsakovės įmonėje, jam buvo mokamas (duomenys neskelbtini) Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis, kas iš esmės reiškia, jog apeliantė ieškojo itin aukštos kvalifikacijos specialisto, atitinkančio tiek specialiųjų žinių reikalavimus ir tiek turinčio asmenines darbuotojo dalykines savybes, kurias atsakovė kėlė ieškovui.

Svarbu akcentuoti, kad ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad atsakovė ne tik nesuformulavo ir nekomunikavo ieškovui aiškių lūkesčių, bet ir jos byloje pateikti paaiškinimai neabejotinai nesudaro pagrindo remtis darbdavio subjektyvumu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartyje konstatavo, kad neigiamas išbandymo rezultatas iš esmės reiškia, kad darbuotojas neatitinka su darbu susijusių darbdavio lūkesčių, todėl tam tikras darbdavio subjektyvumas, išbandymo laikotarpiu sprendžiant, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, yra leistinas. Svarbu, kad darbdavys galėtų tinkamai pagrįsti savo sprendimą, dėl kokių priežasčių laiko darbuotoją netinkamu konkrečiam darbui. Pažymėtina, kad atsakovės 2024 m. spalio 28 d. pranešime ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą yra nurodytos priežastys, dėl kurių nutraukta darbo sutartis: 1) darbuotojo gebėjimų ir pareigų suderinamumo trūkumas, dėl kurio nepavyko pasiekti darbo sutartyje numatytų darbo rezultatų; 2) pasikartojantys iššūkiai įvykdant pavestas užduotis pagal numatytus kokybės standartus; 3) darbo procesų efektyvumo bei tikslų pasiekimo užtikrinimo sunkumai, turintys įtakos komandos bendriems tikslams. Be to, ieškovo tiesioginis vadovas prieš įteikiant minėtą pranešimą buvo ieškovą informavęs šia žinute: „Sveiki L., žiūrėk artėja tavo 3 mėnesių bandomojo periodo pabaiga, ir aš visgi žinok apsisprendžiau, kad nenorėsiu pratęsti nuolatiniam darbui. Šiandien tau turėtų paruošti dokumentus 3 dienų įspėjimui. Tikrai gaila. Nes kaip darbuotojas tu tikrai išmanai reikalus, bet tau labai trūksta kitose srityse, kad galėtum dirbti tokiam kaip mūsų startupe. Čia daug chaoso, rezultatas svarbiau nei procesas, reikia būti visų galų specu tuo pat metu ir panašiai. Jeigu nori, galėsim pasidaryti skambutį vėliau dėl grįžtamojo ryšio“ (kalba neredaguota). Šioje žinutėje aiškiai matyti, kad vadovas neabejoja ieškovo kompetencija, tačiau kartu nurodo, kad ieškovas nėra tinkamas dirbti augančioje organizacijoje. Ieškovo paprašytas, vadovas plačiau įvardijo priežastis: „Tau labai trūksta kitose srityse“ kalbu apie greitį, greitis suvokiant užduotį, greitis priimant sprendimus, greitis produkto gamyboje. Šioje pozicijoje greitis yra vienas svarbiausių reikalavimų, kurioje deja tau pritrūko. Tuomet, trūksta suvokimas, kas ir kodėl yra daroma, tu giliniesi ne į ką ar kodėl darai, bet į tai, kaip darai, į patį procesą. Dėl šių dalykų, užduočių atlikimas užtrunka ilgai ir padaroma tai, kas turi būti perdaroma. Rezultate tekdavo aiškinti detales ir ilgai tikrinti visą atliktą darbą, bei sugaišti daugiau laiko negu būtų man užtrukę tiesiog pačiam padaryti. Noriu pabrėžti, jog esi geras specialistas, tačiau kaip ir minėjau, ieškau komandos nario, kuris padėtų sumažinti darbą, o ne jo sukurtų daugiau. „Rezultatas svarbiau nei procesas“– kalbu apie įmonę. Mums svarbu rezultatas, o ne procesas. Deja, kaip ir minėjau, tu orientuotas į procesą. „Reikia būti visų galų specu“ – teko girdėti – „mes ne dizaineriai“, „mes ne bankininkai“ ir kitos panašios situacijos. Deja nemačiau pastangų atsistoti į būsimų vartotojų vaidmenį, suvokti, ką ir kodėl jie darys, kaip jie darys ir t. t. Niekada neprašiau išradinėti dizainų, reikėjo tik atkartoti tai, kas jau kaip konceptas vizualus egzistuoja, tiek webe, tiek mobiliam appse. Deja visos šios diskusijos ir pushbackas atima ir laiko ir energijos. Apibendrintai, pasikartosiu, esi geras specialistas ir geras žmogus, šiame sprendime nėra nieko asmeniško. Aš kaip tiesiogiai atsakingas už veiklą bei rezultatą ieškojau labiau produktyvaus žmogaus, bet deja turiu priimti šitą sprendimą“ (kalba neredaguota).

DK 64 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įspėjime nutraukti darbo sutartį turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, kurioje numatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, taip pat darbo santykių pasibaigimo diena. Kitaip tariant, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą darbdavys turi įvardinti ne tik darbo sutarties nutraukimo pagrindą, bet ir konkrečias priežastis, lėmusias darbdavio sprendimą (nagrinėjamu atveju – patvirtinančias nepatenkinamus išbandymo rezultatus). Vienas iš šio reikalavimo tikslų yra tas, kad darbuotojas žinotų darbdavio sprendimo motyvus ir galėtų įvertinti šių motyvų pagrįstumą bei teisėtumą, o kartu ir pagrindų inicijuoti darbo ginčą egzistavimą. Kaip matyti iš darbdavės 2024 m. spalio 28 d. pranešimo turinio, atsakovė ieškovui nurodė tris apibendrinto pobūdžio priežastis, kurios tiesioginio vadovo buvo konkretizuotos asmeniniu susirašinėjimu su ieškovu. Be to, pastebėtina, kad pranešimas apie atleidimą yra nepasirašytas įmonės direktoriaus, tačiau liudytoju apklaustas atsakovės direktorius R. K. patvirtino, kad pranešimo turinys yra jam žinomas, suprantamas, su juo jis sutinka. Kaip jau minėta, kasacinis teismas savo praktikoje ne vieną kartą yra akcentavęs, kad formalus reikalavimo įspėti apie darbo sutarties nutraukimą dėl neišlaikyto išbandymo nesilaikymas pats savaime nėra pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484-701/2016). Nagrinėjamu atveju spręstina, kad, net ir nustačius nurodytus formalius pranešimo apie atleidimą trūkumus, ieškovui buvo žinoma apie atsakovės sprendimą nutraukti darbo santykius, jam šis darbdavės sprendimas buvo praneštas, detaliai argumentuotas, o ieškovo teisė inicijuoti darbo ginčą nebuvo apribota.

Vertinant atsakovės sprendimo nutraukti darbo santykius po išbandymo laikotarpio pagrįstumą, svarbu pažymėti tai, kad ieškovas atsakovės bendrovėje dirbo atsakovei svarbiame projekte, skirtame diegti naujas mokėjimo korteles. Atsakovė įrodinėjo turėjusi lūkestį, kad ieškovas gebės savarankiškai vadovauti sprendimų įgyvendinimui, tačiau ieškovas neužtikrino atsakovės laukiamo rezultato ir neatitiko darbdavės lūkesčių. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti ieškovo tiesioginio vadovo ir ieškovo, tiesioginio vadovo ir kitų darbuotojų susirašinėjimai: 1) 2024 m. spalio 4 d. susirašinėjimas „@T. N. Būtų patogu turėti JIRA užduotis konkretiems patobulinimams, kuriuos pastebite dėl funkcionalumo ar vartotojo patirties“. T. N.: „Tada turi tai sukurti pats... Tai labai elementarūs dalykai, kurie neturėtų būti problema“. L. Č.: „Kadangi neturime UX eksperto, sprendimai grindžiami nuomone, o jūs vis dar turite „viršenybę“ šiuose sprendimuose.“.; „Paversiu jūsų komentarus iš „kodo peržiūros“ pokalbio į užduotis.“ T. N.: „Čia ne apie nuomones ar tai, ką reikia daryti, kokias funkcijas kurti ar ne. Kalba eina apie UI kūrimą pagal esamus srautus/elementus...“.; „Aš neprašau kurti ar išradinėti kažko naujo, tiesiog padaryki tai laikantis esamų elementų žiniatinklio programėlėje, BKO ir mobilioje programėlėje“; 2) 2024 m. spalio 10 d. tiesioginio vadovo ir (duomenys neskelbtini) susirašinėjimas patvirtina, kad buvo akcentuojamas ieškovo orientavimasis į procesą, o ne į rezultatą, bei darbo operatyvumo trūkumas; 2024 m. spalio 10 d. tiesioginio vadovo susirašinėjimas su atsakovu ir žemesnio lygio programuotoju patvirtina, kad tiesioginis vadovas pakartotinai išreiškia pastabas, jog atliekami darbai vykdomi neefektyviai, didelėmis laiko sąnaudomis, nuolat susiduriama su problemomis, tiesioginis vadovas taip pat surašė pastebėjimus, kokie darbai/programos pakeitimai nebuvo atlikti.

Pažymėtina, kad vienas iš bandomojo laikotarpio tikslų - patikrinti, ar darbuotojas geba atlikti savo pareigas taip, kaip tikisi darbdavė, pagal jos kultūrą, atliekamus procesus. Kaip matyti iš pateiktų susirašinėjimų, darbo greitis, orientacija į galutinį rezultatą, gebėjimas priimti sprendimus, padedančius operatyviai atlikti savo darbo funkcijas, buvo esminiai kriterijai atsakovei, kuomet ieškovas, nors ir turėdamas tinkamus techninius įgūdžius, neatitiko įmonėje reikiamo darbo tempo, greitų rezultatų siekimo, o ieškovo asmeninės ir dalykinės savybės neužtikrino numatyto savarankiškumo lygio, atliekant užduotis bei siekiant jam pavestų rezultatų. Akcentuotina tai, kad atsakovės vadovas T. N., apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme, akcentavo, jog tokio lygio programuotojas tampa tarsi tam tikro produkto šeimininku, atsakingu už jo vystymą, keitimą, atnaujinimą ir pan. Liudytojas pažymėjo, kad ieškovas buvo orientuotas į kasdienį ryšio palaikymą telefonu, tarimąsi dėl tam tikrų procesinių sprendimų, nors iš jo buvo tikimasi, kad būtent ieškovas tuos procesus ir valdys, pasirinks efektyviausią būdą pasiekti rezultatą. T. N. taip pat pabrėžė, kad atsakovės darbo specifika pasireiškia tuo, jog tokias, kaip ieškovo, pareigas užimantis asmuo kasdien negauna einamųjų užduočių, o dirba su projektais, susitikimų metų aptariant, kokio rezultato yra siekiama, o tikslo siekimo eiga, veiksmų planas turi būti savarankiškai pasirinktas darbuotojo.

Pažymėtina, kad apeliantė rėmėsi pateiktais susirašinėjimais tiek su ieškovu, tiek su kitais atsakovės darbuotojais, o ieškovas argumentavo, jog atsakovės pateikti susirašinėjimai iš esmės yra selektyvus situacijos vertinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Be to, akcentuotina ir tai, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 36 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo taikyti tokį patį įrodinėjimo standartą, koks taikomas darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės nepasiekiant darbo rezultatų (DK 57 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ar darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnis) atvejais. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomas žemesnis apsaugos standartas, kadangi darbdavys turi teisę vertinti, ar darbuotojas tinka pavestoms darbo funkcijoms, ar netinka. Nagrinėjamoje byloje atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai laikytini pakankamais spręsti, kad egzistavo sąlygos susiformuoti konkretaus darbdavio pozicijai dėl darbuotojo netinkamumo.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad neigiamus išbandymo rezultatus gali lemti mažesnis darbuotojo efektyvumas, palyginti su kitais tos profesijos darbuotojais, savarankiškumo stoka ir pan., priklausomai nuo to, kokios savybės reikalingos tam tikram darbui. Konkretaus darbdavio vykdomos veiklos ypatumai, darbuotojo pareigų specifika taip pat gali turėti reikšmės darbdaviui sprendžiant dėl darbuotojo tinkamumo darbui, o teismui – dėl to, ar darbdavys turėjo pagrindą vertinti išbandymo rezultatus kaip nepatenkinamus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-823/2026).

Nagrinėjamu atveju apeliantė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, kad bendrovė yra startuolė, IT komanda nėra didelė, bendravimas ir atitinkamai užduočių paskyrimas vyksta tiesiogiai, atsisakant didelėms įmonėms būdingų formalumų. Apeliantės vertinimu, darbo pokalbio metu aiškiai buvo pranešta, kad reikia greitai besiorientuojančio žmogaus, gebančio dirbti startuolio aplinkoje, nes tokia aplinka reikalauja lankstumo, greičio ir efektyvumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovės veiklos startuoliškas pobūdis negali atleisti jos nuo pareigos konkrečiai pagrįsti, kokie reikalavimai buvo keliami ieškovui ir kuo grindžiamas teiginys, kad jis jų neatitiko. Be to, ieškovo vertinimu, iš viešai prieinamų VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad atsakovė buvo įregistruota 2019 m. kovo 7 d.. Taigi, ieškovo atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2024 m. spalio 31 d., atsakovė veikė jau 5 metus, 7 mėnesius ir 24 dienas, nors pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 17 punkte startuolis apibrėžiamas kaip didelį ir inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą turinti labai maža ar maža įmonė, Juridinių asmenų registro informacinėje sistemoje registruota ne ilgiau kaip 5 metus arba, jeigu vykdo mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, – ne ilgiau kaip 10 metų. Byloje nesant duomenų, kad atsakovė vykdytų mokslinius tyrimus ar eksperimentinę plėtrą, nėra pagrindo jos laikyti startuoliu įstatymo prasme.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog startuolio veikloje itin svarbus greitis, imlumas pokyčiams, verslumas, inovatyvumas, tinkama komanda. Netradicinės įmonės ypatumai, be kita ko, gali būti svarbūs ir darbdavei vertinant darbuotojo tinkamumą – gebėjimą prisitaikyti prie atitinkamos aplinkos ir veikti joje pagal atitinkamus (darbo greičio, efektyvumo, savarankiškumo, gebėjimo operatyviai priimti sprendimus ir pan.) standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-823/2026). Nors ieškovas ir nurodo, kad atsakovė neatitinka formalaus startuolio apibrėžimo įstatymo prasme dėl jos veiklos vykdymo daugiau nei penkerius metus, tačiau sutiktina su atsakove, jog esminis klausimas yra ne tai, ar atsakovė atitinka formalią įstatyminę startuolio sąvoką, bet tai, ar jos faktiniai veiklos ypatumai yra reikšmingi vertinant ieškovo tinkamumą darbui.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovė įrodinėjo, kad jai buvo itin svarbus darbuotojo darbo greitis, orientacija į rezultatą, savarankiškumas, darbo efektyvumas bei tai, jog ieškovo darbo stilius neatitiko įmonės verslo modelio. Pažymėtina, kad nors ieškovas teigia, kad atsakovei negali būti leistina neapibrėžti darbuotojų funkcijų, nesuformuluoti aiškių reikalavimų ar neformalizuoti esminių darbo organizavimo sprendimų, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė tiek darbo skelbime, tiek darbo sutartyje aiškiai ir konkrečiai apibrėžė darbuotojo funkcijas, tačiau esminis aspektas yra tai, kad atsakovei buvo itin svarbu, kad ieškovo atliekamos pagrindinės darbo funkcijos ir turima ieškovo kompetencija būtų apjungiama su svarbiomis asmeninėmis savybėmis – savarankiškumu atlikti užduotį, efektyvumu, pragmatiškumu, t. y. būtent techninių žinių ir reikiamų asmeninių savybių kompleksas buvo esminis atsakovei. Pažymėtina, kad darbdavys turi teisę nustatyti verslo strategiją, lūkesčius ir darbo tempą, o bylos nagrinėjimo metu atsakovė įrodinėjo, kad išbandymo laikotarpiu ieškovo darbo stilius nesutapo su įmonės poreikiais: vietoje orientacijos į rezultatą ir savarankiškumo, ieškovas iš esmės dirbo didelių korporacijų darbo stiliumi, kuriai būdingi ilgi procesų derinimai. Šias aplinkybes patvirtina pateikti susirašinėjimai tiek su ieškovu, tiek su kitais darbuotojais, kuomet tiesioginis ieškovo vadovas akcentuodavo lūkestį, kad reikiamus sprendimus su sistemos kūrimu/tobulinimu ieškovas priims pats, todėl darytina išvada, kad atsakovė tinkamai realizavo savo teisę nutraukti darbo sutartį su lūkesčių nepateisinusiu darbuotoju, o byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo L. Č. ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovė UAB „Travel Unione“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 9720,24 Eur bylinėjimosi išlaidų: 4349,35 Eur pagal 2025 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą, 1801,99 Eur pagal 2025 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą faktūrą, 3568,90 Eur pagal 2025 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą.

Įvertinusi atsakovės prašymuose dėl išlaidų pateikimo nurodytų teisinių paslaugų pobūdį, darbo laiko sąnaudas, byloje vykusių teismo posėdžių kiekį bei trukmę, bylos apimtį, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymuose nurodytos išlaidos teisinei pagalbai neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos ir pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB „Travel Union“ 9720,24 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš atsakovo L. Č..

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose

Atsakovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Svarbu pažymėti, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta 2025 m. spalio 14 d. palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Šia nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas, todėl atsakovė įgyja teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose atlyginimą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už apeliacinio skundo parengimą atsakovė patyrė 2420 Eur ( 2025 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaita faktūra), 3025 Eur už kasacinio skundo parengimą (2025 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaita faktūra), 2182,54 Eur už rašytinius paaiškinimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus apeliantės išlaidų dydį už apeliacinio ir kasacinio skundų parengimą matyti, kad jos neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovo.

Pateiktais papildomais rašytiniais paaiškinimais atsakovė iš esmės atsikirto į ieškovo pateiktus paaiškinimus, todėl atsakovės pateiktiems papildomiems paaiškinimams taikytinas Rekomendacijų 8.16 punktas ir jame nustatytas 0,4 koeficientas. Pagal 2026 m. balandžio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą prašomas priteisti 2182,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už papildomus paaiškinimus viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už šio procesinio dokumento parengimą, todėl mažintinas iki 1011 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB „Travel Union“ 6456 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, priteistinos iš ieškovo L. Č..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo L. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 9720,24 Eur (devynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt eurų, 24 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės UAB „Travel Union“, juridinio asmens kodas 305106882, naudai. Priteisti iš ieškovo L. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6456 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus) apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės UAB „Travel Union“, juridinio asmens kodas 305106882, naudai.