Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) I. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovei I. G. dėl pripažinimo, kad išlaikymas buvo suteiktas, trečiasis asmuo S. R..

n u s t a t ė: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė I. G. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-257-1137/2026 ir bylą nutraukti, nes ieškovas kreipdamasis į teismą nesilaikė tos kategorijos (šeimos) byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos (mediacijos) ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, arba panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-257-1137/2026 kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo apeliantės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas dėl pripažinimo, kad išlaikymo prievolę pagal teismo sprendimą jis yra įvykdęs, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė išlaikymo teikimo dukrai apskaičiavimo lentelę.

Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui apeliantė jau teikė įrodymus apie išlaikymo teikimą dukrai, todėl spręstina, kad apibendrinta išlaikymo suvestinė nagrinėjamu atveju esminės reikšmės bylos baigčiai neturi, todėl teikiamus rašytinius įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad P. G., gim. (duomenys neskelbtini), yra I. G. ir M. G. dukra. 2019 m. birželio 26 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-654-902/2019 patvirtinta tarp I. G. ir M. G. sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis (toliau – ir Sutartis).

Šalys Sutartyje, be kita ko, susitarė, kad jų nepilnamečiai vaikai E. G. ir P. G. po santuokos nutraukimo lieka gyventi kartu su jų motina I. G. (Sutarties 2 punktas) Taip pat susitarė, kad M. G. teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams E. G. ir P. G. kiekvienam vaikui po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2019 m. liepos 1 d. ir tęsiant iki atitinkamo vaiko pilnametystės. Išlaikymo sumos indeksuojamos kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skiriama vaikų motina I. G. (Sutarties 3 punktas).

Sutartyje patvirtinta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka (Sutarties 4 punktas).

Dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos

Apeliantė skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ir išnagrinėjo ieškovo ieškinį be privalomos ikiteisminio ginčų sprendimo tvarkos - privalomosios mediacijos įgyvendinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos privalomumo, be kita ko, yra konstatavęs, kad nustatant, ar suinteresuotam asmeniui buvo privaloma laikytis tokios išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, pirmiausia yra reikalinga kvalifikuoti teisinius santykius, identifikuoti ginčo dalyką, taip pat atsižvelgti ir į šalių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar ieškovas privalėjo laikytis išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, svarbu kvalifikuoti civilinius teisinius santykius, iš kurių kildinamas ieškinys. Byloje nustatyta, kad ieškovas ieškinyje suformulavo reikalavimą pripažinti, kad M. G. pilnai išlaikė dukrą P. G. 2023 m. lapkričio mėnesį bei 2024 m. lapkričio, gruodžio, 2025 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais ir taip minėtais laikotarpiais pilnai įvykdė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-654-902/2019 dalį dėl P. G. išlaikymo 2023 m. lapkričio mėnesį bei 2024 m. lapkričio, gruodžio, 2025 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais.

Nagrinėjamoje byloje aplinkybių visuma nesudaro pagrindo ginčą kvalifikuoti kaip šeimos ginčą Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Pažymėtina, kad byloje nebuvo sprendžiamas nepilnamečio vaiko išlaikymo nustatymo, dydžio, formos ar pakeitimo klausimas, nebuvo prašoma pakeisti įsiteisėjusio Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo ir juo nustatytų šalių teisių ir pareigų ateičiai. Ginčas kilo dėl jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos prievolės įvykdymo konkrečiu praėjusiu laikotarpiu. Vien tai, kad teismo sprendimu nustatyta prievolė yra kilusi iš nepilnamečio vaiko išlaikymo teisinių santykių, nagrinėjamos bylos kontekste savaime nėra pakankama išvadai, kad ginčui dėl šios prievolės įvykdymo fakto privalomai taikytina Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Akcentuotina ir tai, kad šio ginčo išsprendimo teisinės pasekmės yra susijusios su jau praėjusiu laikotarpiu susiformavusiais šalių turtiniais santykiais – sprendžiama, ar ieškovui teismo sprendimu nustatyta išlaikymo prievolė už ginčo laikotarpius laikytina įvykdyta. Ginčo išsprendimas nekeičia teismo sprendimu nustatytos išlaikymo prievolės turinio ateičiai ir nenustato naujų šalių teisių ar pareigų išlaikant nepilnametę dukrą.

Apeliantė taip pat nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2020, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, aiškinimo ir taikymo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės bei pareikšti reikalavimai nėra tapatūs. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2020 ieškovas siekė įpareigoti kitą iš tėvų pateikti ataskaitas apie nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų lėšų panaudojimą. Kasacinis teismas tokį ginčą pripažino šeimos ginču, nes reikalavimas buvo tiesiogiai susijęs su tėvų teisių ir pareigų vaiko išlaikymo srityje įgyvendinimu - išlaikymą teikiančio tėvo teise kontroliuoti, kaip kitas iš tėvų naudoja vaikui išlaikyti skirtas lėšas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl vieno iš tėvų teisių, susijusių su kitam iš tėvų perduodamų vaiko išlaikymo lėšų panaudojimu, o ieškiniu ieškovas siekė pripažinti, jog įvykdė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu jau nustatytą išlaikymo prievolę, t. y. nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl jau teismo sprendimu nustatytos prievolės įvykdymo fakto ir tokio įvykdymo teisinių pasekmių, nebuvo prašoma prievolės pakeisti, o ginčas kilo tik dėl jos faktinio įvykdymo konkrečiu praėjusiu laikotarpiu pripažinimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas spręsti, kad Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta privalomosios mediacijos sąlyga šiam konkrečiam ginčui netaikytina.

Dėl išlaikymo pripažinimo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vaiko išlaikymo prievolė yra įtvirtinta įstatymo, t. y. ji egzistuoja ir jos dydis yra nulemtas įstatymo, nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai, tėvams nesusitariant, teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį (CK 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnis; kt.); antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.64 straipsnio 2 dalis; kt.). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018, 18 punktas).

Byloje nustatyta, kad 2019 m. birželio 26 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-654-902/2019 patvirtinta tarp I. G. ir M. G. sudaryta Sutartis, kurios 2 punkte Sutarties šalys susitarė, kad jų nepilnamečiai vaikai E. G. ir P. G. po santuokos nutraukimo lieka gyventi kartu su jų motina I. G., o Sutarties 3 punktu susitarta, kad M. G. teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams E. G. ir P. G. kiekvienam vaikui po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2019 m. liepos 1 d. ir tęsiant iki atitinkamo vaiko pilnametystės.

Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiais ieškovas ir atsakovė būtų susitarę dėl kitokio būdo mokėti išlaikymą dukrai ir teismo sprendimas būtų pakeistas, tačiau, ieškovo vertinimu, susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė, kad dukters P. gyvenamosios vietos pasikeitimą, t. y. dukrai ginčo laikotarpiais apsigyvenus pas jį, išlaikymas buvo suteiktas natūra.

Apeliantė skunde akcentuoja, kad teismas pripažindamas, kad M. G. pilnai išlaikė dukrą P. G. nuo 2024 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. balandžio 4 d. ir taip minėtais laikotarpiais pilnai įvykdė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo dalį dėl P. G. išlaikymo nuo 2024 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. balandžio 4 d., šią išvadą padarė remdamasis tik viena aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 6 d. iki 2025 m. balandžio 4 d. dukra gyveno su ieškovu jo nuolatinėje gyvenamoje vietoje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais toliau nurodomų motyvų pagrindu.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo pareikštą reikalavimą, neatribojo ieškovo išlaikymo prievolės, nustatytos Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu, įvykdymo ir ieškovo išlaikymo prievolės įvykdymo už atsakovę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti, kad M. G. pilnai išlaikė dukrą P. G. 2023 m. lapkričio mėnesį bei 2024 m. lapkričio, gruodžio, 2025 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais ir taip minėtais laikotarpiais pilnai įvykdė Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-654-902/2019 dalį dėl P. G. išlaikymo 2023 m. lapkričio mėnesį bei 2024 m. lapkričio, gruodžio, 2025 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais. Iš ieškinio reikalavimo matyti, kad ieškovas prašė pripažinti faktą išimtinai apie jo, kaip tėvo, suteiktą tinkamą išlaikymą nepilnametei dukrai, atsižvelgiant į Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu patvirtintos Sutarties sąlygas. Tuo tarpu reikalavimo pripažinti, kad ieškovas įvykdė atsakovei tenkančią dukters išlaikymo prievolę už ją, ar taikyti iš tokio prievolės įvykdymo kylančias CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisines pasekmes ieškovas nepareiškė.

Svarbu pažymėti, kad sprendžiant dėl išlaikymo teikimo už kitą iš tėvų (iš kurio nebuvo priteistas išlaikymas, nes su juo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta), taikytina CK 6.50 straipsnio 3 dalis, pagal kurią asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Išlaikymo teikimo aplinkybės yra įrodinėjimo dalykas, o įrodinėjimo pareiga tenka tam iš tėvų, kuris pareiškia atitinkamą reikalavimą, konkrečiai – pareiškęs reikalavimą priteisti išlaikymo skolą iš kito iš tėvų, ieškovas turi įrodyti, kad jis teikė išlaikymą ir už kitą iš tėvų, tuo tarpu pastarasis turi įrodyti, kad jam tenkančią išlaikymo prievolę jis įvykdė tinkamai.

Visgi, pirmosios instancijos teismas aiškiai neatribojo dviejų skirtingų teisinių klausimų: ar ieškovas, faktiškai išlaikydamas dukterį, kartu vykdė atsakovei tenkančią jos išlaikymo pareigą; ir ar tokiu faktiniu išlaikymo teikimu ieškovas įvykdė jam pačiam 2019 m. teismo sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę. Šie klausimai nėra tapatūs. Pirmasis yra susijęs su kito asmens prievolės įvykdymu ir gali lemti CK 6.50 straipsnyje nustatytų teisinių pasekmių atsiradimą, o antrasis – su paties ieškovo jau egzistuojančios, teismo sprendimu nustatytos prievolės tinkamu įvykdymu.

Ieškovui pareiškus reikalavimą pripažinti, kad jis visiškai įvykdė jam Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę, byloje turėjo būti įrodinėjamos aplinkybės, susijusios būtent su ieškovo asmeninės prievolės įvykdymu. Tačiau pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą nukreipė į atsakovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar atsakovė ginčo laikotarpiu prisidėjo prie nepilnametės dukters išlaikymo, galėjo būti reikšminga nustatant bendrą faktinę vaiko išlaikymo situaciją, be kita ko, kas faktiškai užtikrino kasdienius vaiko poreikius. Tačiau atsakovės išlaikymo pareigos vykdymas ar nevykdymas savaime neatsako į byloje pareikštu ieškiniu iškeltą klausimą – ar ieškovas tinkamai ir visiškai įvykdė būtent jam 2019 m. teismo sprendimu nustatytą dukters išlaikymo prievolę.

Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas neprašė pripažinti, kad jis įvykdė atsakovės išlaikymo prievolę už ją, ir nereiškė iš tokio prievolės įvykdymo kylančio reikalavimo CK 6.50 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo vertinti aplinkybes, reikšmingas būtent pareikštam reikalavimui – ar ieškovo faktiškai teiktas išlaikymas konkrečiais ginčo laikotarpiais pagal savo pobūdį, trukmę ir apimtį sudaro pagrindą pripažinti visiškai įvykdyta jam pačiam 2019 m. teismo sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę.

Aiškiai apibrėžus bylos nagrinėjimo ribas, svarbu akcentuoti ir įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Rungtyniškumo (rungimosi) principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Tai reiškia, kad ieškovui reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

Apeliantė taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taip pat liko tinkamai neįvertinta aplinkybė, kad dalis laikotarpio, kuriuo nepilnametė šalių dukra faktiškai gyveno su ieškovu, sutapo su Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu nustatytu ieškovo bendravimo su dukra laiku. Ginčo laikotarpiu buvo vaikų mokymosi atostogos, kurių dalį dukra ir pagal nustatytą bendravimo tvarką turėjo praleisti su ieškovu, be to, pagal šią tvarką ieškovui buvo nustatytas bendravimas su dukra tam tikrais savaitgaliais, savaitės dienomis ir švenčių metu.

Minimu Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu buvo nustatyta tiek ieškovo nepilnametės dukters P. išlaikymo pareiga, tiek jo bendravimo su dukra tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertinta, ar ir kokia apimtimi vaiko išlaikymas tuo metu, kuriuo dukra pagal galiojančią bendravimo tvarką turėjo būti su ieškovu, gali būti laikomas ne įprastu tėvo pareigų vykdymu bendravimo su vaiku metu, bet teismo sprendimu nustatytos periodinės išlaikymo prievolės įvykdymu kitu būdu. Pažymėtina, kad vien tai, kad teismo nustatyta aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu dukra faktiškai gyveno su ieškovu, savaime nelemia, jog visas tuo laikotarpiu ieškovo teiktas išlaikymas gali būti laikomas jo periodinės išlaikymo prievolės įvykdymu. Teismas turėjo įvertinti, kokią reikšmę šiam vertinimui turi aplinkybė, kad tam tikromis ginčo laikotarpio dienomis dukra ir pagal galiojusį Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. teismo sprendimą turėjo būti su ieškovu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą pripažinti, jog jis ginčo laikotarpiais visiškai įvykdė jam Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimu nustatytą nepilnametės dukters išlaikymo prievolę, tinkamai neatskleidė pareikšto reikalavimo esmės, netinkamai apibrėžė įrodinėjimo pareigą, todėl ne visa apimtimi ištyrė ir įvertino aplinkybes.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi išsamiai įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes būtent ieškovo prievolės dėl išlaikymo nepilnametei dukrai teikimo įvykdymo aspektu, be kita ko, įvertinti jo faktiškai teikto išlaikymo apimtį kiekvienu ginčo laikotarpiu ir faktinio dukters buvimo su ieškovu santykį su Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendime nustatyta bendravimo tvarka bei spręsti, ar šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovas visiškai įvykdė jam teismo sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę.

Dėl bylos procesinės baigties

Dėl anksčiau nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimus ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo bei jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl su bylinėjimosi išlaidomis, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, susijusių atitinkamų klausimų, spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.