Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ilonos Jakubėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, 243 straipsnyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, jam skirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. G. paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. G. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką nuspręsta įskaityti pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. kovo 18 d. nuosprendį atliktą bausmę ir laikinojo sulaikymo laiką nuo 2026 m. sausio 14 d., 4.38 val. iki 2026 m. sausio 14 d., 15.40 val. (vieną dieną), ir nuo 2026 m. kovo 5 d., 18.30 val. iki 2026 m. kovo 6 d., 12.26 val. (vieną dieną), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, L. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 7 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, iš L. G. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 3260 Eur į valstybės pajamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, L. G. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Nuteistasis L. G. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl L. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistasis L. G. apeliaciniu skundu nesutinka su paskirtos bausmės – laisvės atėmimo - paskyrimu ir prašo paskirti jam švelnesnę bausmę arba trumpesnį jos terminą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant minėtą nuteistojo L. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas). BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas pripažinti L. G. recidyvistu grindžiamas tuo, kad byloje yra nustatytos BK 27 straipsnyje nurodytos sąlygos – asmuo būdamas teistas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą būnant pilnamečiu, ir esant neišnykusiam teistumui, vėl padarė tyčinę analogišką nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, L. G. padarė naują tyčinį nusikaltimą būdamas jau teistas už būnant pilnamečiam padarytus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs L. G. recidyvistu, jam taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė recidyvistas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Šiuo atveju matyti, kad L. G. šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu. Nuo 2024-11-01 įsigaliojus BPK pakeitimams, BPK 307 str. 1 d. 5 p. numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendyje toks sprendimas asmenį pripažinti recidyvistu nėra priimtas. Vėlesniame Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje sprendimas asmenį pripažinti recidyvistu buvo priimtas, tačiau minėtas nuosprendis įsiteisėjo tik 2026-05-06, todėl šioje baudžiamojoje byloje asmeniui taikyti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad asmuo nusikaltimą padarė būdamas revcidyvistu, teisinio pagrindo nebuvo. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas panaikinant jam taikytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kadangi asmuo tik šiuo skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas recidyvistu. Be to, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu asmuo taip pat pripažintas recidyvistu, tačiau minėtas nuosprendis įsiteisėjo tik 2026-05-06, t.y. po nusikalstamų veikų padarymo šioje baudžiamojoje byloje.

Dėl nuteistajam L. G. paskirtų bausmių už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmens asmenybę, nėra per griežta.

Skundžiamu nuosprendžiu L. G. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, už šio nusikaltimo padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas L. G. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį skyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Be to, L. G. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį, už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas L. G. pagal BK 243 straipsnį skyrė 45 parų arešto bausmę. Minėtas bausmes pirmos instancijos teismas subendrino pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punkto nuostatas ir vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir L. G. paskyrė galutinę sumažintą – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, minėtą bausmę subendrino su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalies nuostatas ir L. G. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams. Taigi, matyti, jog pirmos instancijos teismas už padarytas nusikalstamas veikas apeliantui paskyrė sankcijoje numatytas griežčiausias bausmės rūšis, kurių dydį nustatė maksimalų.

Vertinant L. G. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 strapsnyje, paskirtų bausmės rūšių ir dydžių pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšis ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmes, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, tai, jog L. G. padarė vieną, nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą, nusikalstamą veiką (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (243 straipsnis, 12 straipnsis). Teismas pagrįstai nustatė vieną L. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pirmos instancijos teismas skirdamas bausmes atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę – asmuo per dviejų metų laikotarpį už nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo nuteistas tris kartus, taip pat du kartus teistas už nusikalstamą veiką, numatytą 243 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu asmuo buvo teistas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir BK 243 straipsnį, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu minėtas nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, tačiau šiuo metu jis yra įsiteisėjęs, kas patvirtina aplinkybę, kad L. G. nuo 2024 metų iki šiuo skundžiamu nuosprendžiu padarytų nusikalstamų veikų, yra vairavęs 4 kartus transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatyta daugiau nei 1,5 promilių neblaivumas, bei neturėdamas teisės vairuoti, žinodamas, kad jam yra uždrausta vairuoti transporto priemones. Be to, nuteistasis L. G. ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, turi galiojančių nuobaudų (1 t., b. l. 103-114, 125-132, 133-134). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog L. G. jau ilgą laiką nuolat daro nusikalstamas veikas, nuo kurių jį sulaiko tik jam skiriamos laisvės atėmimo bausmės.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog padarius nusikalstamą veiką L. G. nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,86 prom.), ženkliai viršijantis minimalią ribą, nuo kurios užtraukiama baudžiamoji atsakomybė (1,51 prom.), vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones, nes vairuotojo pažymėjimo niekada nebuvo įgijęs, be to, jam buvo taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, tačiau jis jos nepaisė ir toliau vairavo transporto priemonę. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, keisti nuteistajam paskirtą bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, L. G. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo ir arešto bausmes, o dydį nustatė maksimalų, numatytą sankcijoje.

Įvertinęs nuteistojo asmenybę, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės ir jos dydžio, bei pagrindo švelninti skirtas bausmes, kaip to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis, neturi. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai nurodė, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis, taip pat buvo įvertintas ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, nuteistojo asmenybė. Atsižvelgiant į tai, įvertinus BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pritaria.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, paskirtos bausmės dydį, esminė šio instituto taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir, kad tokiu atveju nuteistajam pakanka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Nagrinėjamu atveju L. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už vieną nesunkų nusikaltimą bei vieną baudžiamąjį nusižengimą, ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė savo dydžiu neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Minėta, kad naujas tyčines nusikalstamas veikas L. G. padarė būdamas anksčiau teistas tris kartus, iš jų du kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, taip pat teistas ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, be to, po šių nusikalstamų veikų padarymo asmuo buvo nuteistas 2026-03-18 Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžiu už anaalogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje. Ankstesniais teismų nuosprendžiais skirtos tiek švelnesnės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tiek griežtesnės bausmės teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų L. G. polinkį nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, jo atžvilgiu taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad, nagrinėjamu atveju, bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo L. G. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. APD-2026-08746 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b.l. 104-106). Pažymoje nurodyta, kad L. G. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 375 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartimi jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas (2 t., b.l. 82). Taigi, apeliaciniame procese gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Be to, nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad nuteistasis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendžio atmesti. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti L. G. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš L. G. nepriteisti. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.