Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-143-976/2026

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-22
Bylos Nr.: 2K-143-976/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-01799-2021-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Kasacinė instancija

Teisėjai: Sigita Jokimaitė (pirm.), Darius Kantaravičius, Rima Ažubalytė (pran.)
Nuteistasis: A. U.

Kategorijos

2.10.2Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso pradžios pagrindai ir pradžia (BPK 393–394 str.)
2.4.6.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2.8.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143-976/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01799-2021-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.2; 2.4.6.6.5; 2.8.9.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 22 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pranešėjos), Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkės) ir Dariaus Kantaravičiaus,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistajam A. U., jo gynėjai advokatei Linai Andriuškevičienei,vertėjui Tadui Tvarijonui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 5 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 13 d. nutartimi A. U. pripažintas nepakaltinamumo būklės padaręs dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 5 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 13 d. nutartis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis:

A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą dešimties metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, jam paskirta subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir A. U. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nuosprendį, ir taikyto laikinojo sulaikymo laikas. Procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

A. U. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 16 d. vakaro iki 2021 m. sausio 17 d. ryto gyvenamojo namo patalpose, apsvaigęs nuo narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, tyčia sudavė ranka S. D. į veidą ne mažiau kaip 2 smūgius, išstūmė jį rankomis iš namo patalpų į lauką, S. D. būnant namo kieme, prie garažo, A. U., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tyčia sudavė ranka į veidą S. D., esančiam bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir žemos aplinkos temperatūros, ne mažiau kaip 2 smūgius ir, S. D. nuo smūgių pargriuvus ant žemės, kietu buku daiktu sudavė gulinčiam S. D. vieną smūgį į pilvą ir vieną smūgį į nugarą, gulintį S. D. rankomis tempė iš kiemo, spyrė jam ir sudavė kietu buku daiktu gulinčiam S. D. į įvairias kūno vietas, vėl gulintį S. D. tempė gatve, taip mažiausiai 25 smūgiais ar trauminiais poveikiais, iš jų 12 smūgių į galvą ar trauminių jos poveikių, sužalojo S. D.. Po to S. D., esantį bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio, paveiktą žemos aplinkos temperatūros ir jo pavartoto fizinio smurto, paliko gulėti gatvėje ant važiuojamosios kelio dalies, kur nuo žemos aplinkos temperatūros poveikio S. D. mirė įvykio vietoje, ten jis buvo rastas 2021 m. sausio 17 d. 11.38 val. Taip jis tyčia nužudė S. D.. Be to, A. U. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 17 d. apie 11.55 val., apsvaigęs nuo narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, tyčia išpylė degų skystį dviejose gyvenamojo namo patalpose bei ant aplinkoje esančių daiktų ir padegė, dėl to kilo gaisras ir apdegė gyvenamasis namas, priklausantis D. U., su jame esančiais daiktais, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino ir sunaikino svetimą turtą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokurorės skundą išnagrinėjęs A. U. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog A. U. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. U. nepakaltinamumo nusikalstamų veikų padarymo metu, darė klaidų vertindamas įrodymus ir nepadarė aiškios išvados dėl asmens nepakaltinamumo nusikalstamų veikų padarymo metu, todėl netinkamai taikė BK 17, 20 straipsnių nuostatas bei baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad įrodymų visuma baudžiamojoje byloje patvirtina A. U. kaltę padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 187 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasatorius skunde nurodo: Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis. Nukentėjusysis nusikaltimo darymo metu nebuvo bejėgiškos būklės. Nukentėjusysis nenorėjo išeiti iš nuteistojo namų, priešinosi nuteistajam, gynėsi. Nukentėjusiajam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis taip pat nepagrindžia bejėgiškos būklės. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nuteistojo iki nukentėjusiojo mirties padaryti sužalojimai iš esmės neturėjo tiesioginės įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Tokie sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, neturintis tiesioginės įtakos mirčiai. Nukentėjusysis mirė po 6–24 val., paveiktas žemos oro temperatūros. Tokia veika teismų praktikoje kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Byloje tinkamai nenustatytas ir nuteistajam inkriminuoto BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, rėmėsi tik specialisto A. Kantauto nepagrįstu samprotavimu, jo turima patirtimi ir subjektyviu vertinimu, nepašalinęs abejonių, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį. Byloje nebuvo nustatytas nei koks degus skystis buvo panaudotas, nei padegimo motyvas. Nuteistasis neneigia, jog sukėlė gaisrą, tačiau motyvas nebuvo nustatytas. Nuteistasis išgertuvių metu visur prilaistė alkoholio, vėliau norėjo pakūrenti krosnį, dėl tokio neatsargaus elgesio galėjo kilti gaisras. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas pakartotinę ambulatorinę ekspertizę, pažeidė BPK 209 straipsnio 1 dalį, kadangi nei nuteistasis, nei jo gynėjas nebuvo informuoti apie paskirtą ekspertizę. Neinformavus apie pakartotinę ekspertizę, be kita ko, nesupažindinus ir su jos išvadomis, nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimų ekspertams raštu, nesudaryta galimybė pareikšti motyvuotus nušalinimus, taip pažeista nuteistojo teisė į gynybą (BPK 48 straipsnio 9 ir 10 dalys, 57 straipsnio 2 dalis, 286 straipsnio 2 dalis). Ekspertizė atlikta padarant esminius BPK bei kitų teisės aktų pažeidimus. Ekspertai, nustatydami nuteistojo pakaltinamumą nusikaltimo padarymo metu, netyrė nuteistojo elgesio, jo psichikos būklės prieš nusikaltimo padarymą. Ekspertai nesirėmė nei policijos pareigūnų, buvusių įvykio vietoje, parodymais, nei vaizdo registratorių įrašais, kurie įrodo, kad nuteistasis po įvykdyto nusikaltimo buvo apsvaigęs ir neadekvatus. Nevertino nuteistojo parodymų patikimumo. Nesirėmė ir byloje esančiomis ekspertų išvadomis, kuriose konstatuotas psichozės sutrikimas. Nepaisant to, byloje nebuvo užtikrintas ir advokato bei jo kliento bendravimo konfidencialumas. Dėl to ekspertai rėmėsi neleistinais duomenimis – nuteistojo ir jo gynėjos neteisėtai areštinėje įrašyto pokalbio turiniu, pažeisdami BPK 44 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. U. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkto taikymo

Kasacinės instancijos teismas, peržengdamas pateikto skundo ribas, turi įgaliojimus konstatuoti byloje nustatytus įstatymo taikymo pažeidimus ir priimti sprendimą, jeigu taip galėtų būti palengvinta nuteistojo teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2019 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-58-697/2019, 22 punktas; 2025 m. gruodžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-976/2025, 13 punktas ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia procesinė situacija:

Žemesnės instancijos teismas

Bendra tvarka pradėtas baudžiamasis procesas tapo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teismui nuosprendžio priėmimo stadijoje pasitarimų kambaryje nutarus, kad A. U. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismo nutartimi A. U. pripažintas nepakaltinamumo būklės padaręs dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas psichikos sveikatos centre (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 1 punktas). Taip bendra tvarka pradėtas procesas tapo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, nors atskira nutartis pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, kaip nustato BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nebuvo priimta.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą vadovaudamasis BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl pirmosios instancijos teismų apskųstų nutarčių nagrinėjimą. Šis teismas, pagal prokurorės skundą išnagrinėjęs A. U. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. U. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepakaltinamas. Todėl, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir BK 187 straipsnio 2 dalį.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą priėmė pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą bei bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

BPK 392 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su BPK XXIX skyriaus straipsniuose nurodytomis išimtimis. Pagal BPK 318 straipsnio 1 dalį, apeliacine tvarka gali būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutartys nutraukti baudžiamąją bylą ir nutartys, priimtos išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

BPK 326 straipsnis nustato apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšis, priklausomai nuo to, dėl kokio teismo priimto procesinio dokumento – nuosprendžio ar nutarties byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. BPK reglamentuoja, kokiais atvejais teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apskųsto nuosprendžio, gali priimti nutartį ar nuosprendį (BPK 326 straipsnio 1, 2, 4 dalys) ir kokius sprendimus teismas gali priimti išnagrinėjęs bylą dėl apskųstos nutarties (BPK 326 straipsnio 5 dalis). BPK 326 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kokius sprendimus teismas gali priimti išnagrinėjęs bylą dėl apskųstos nutarties. BPK 326 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose įtvirtinta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: atmesti apeliacinį skundą; panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; pakeisti nutartį; perduoti bylą prokurorui, jeigu paaiškėja šio kodekso 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas; panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą.

BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, dėl apskųstos nutarties, priimtos išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Ši BPK nuostata expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nenumato tokio sprendimo (apkaltinamojo nuosprendžio) priėmimo nagrinėjant apeliacinį skundą dėl nutarties, kuria buvo nuspręsta dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatas kasacinės instancijos teismas, remdamasis baudžiamojo proceso principais, yra išaiškinęs taip, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį dėl bylos nutraukimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (t. y. nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę), gali priimti apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį, jei, be kita ko, pirmosios instancijos teismas bylą nutraukia ją išnagrinėjęs iš esmės, yra paduotas apeliacinis skundas pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėjama BPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 6–23 punktai). Tačiau pastarojoje nutartyje pateikta teisės aiškinimo taisyklė nelaikytina turinčia precedento galią nagrinėjamoje byloje. Tokia išvada darytina dėl to, kad minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje aptarta visiškai kitokia nei šioje byloje procesinė situacija: procesinis dokumentas (nuosprendis) apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas baudžiamąją bylą ištyrus ir išnagrinėjus abiejų instancijų teismuose bendra tvarka, neįsiterpus į ją priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesui (BPK XXIX skyrius). Taigi, nagrinėjamoje byloje BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatos aiškinamos atsižvelgiant, pirma, į priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumus, t. y. į šios specifinės teisenos paskirtį ir jo santykį su bendruoju baudžiamuoju procesu; antra, į byloje susiklosčiusią procesinę situaciją – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias teisminio nagrinėjimo nuostatas, tačiau pasitarimų kambaryje, vadovaudamasis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 393 straipsnio 1 dalimi, 394 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu, priėmė nutartį pripažinti asmenį nepakaltinamu ir paskirti jam atitinkamas priverčiamąsias medicinos priemones, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl šios nutarties, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priverčiamųjų medicinos priemonių proceso paskirtis – užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą, kitus gyvybiškai svarbius interesus ir kartu apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų – nulėmė atitinkamus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso reguliavimo ypatumus. Todėl BPK įtvirtintas imperatyvas, kad visais atvejais, kai yra pagrindai taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu (pvz., BPK 393, 394 straipsniai) ir turi būti vadovaujamasi BPK XXIX skyriaus nuostatomis. Dėl to priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nesiremiant specialiosiomis, būtent šių priemonių taikymo procesui nustatytomis taisyklėmis negali būti laikomas formaliu BPK pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-569/2005).

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės gali būti taikomos. Tai yra asmenys, padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdami sutrikusios psichikos ir dėl to negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, arba asmenys, kuriems sutriko psichika po nusikalstamos veikos padarymo. Konstatuoti psichikos sveikatos sutrikimai, jų pobūdis bei laipsnis lemia ne tik sprendimą dėl tokio asmens nepakaltinamumo, konkrečios priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės parinkimą, bet ir tai, kokiais būdais įgyvendinamos jo procesinės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020, 6–14 punktai), taip pat papildomas procesines teises tokio asmens šeimos nariams ir artimiesiems giminaičiams (pvz., BPK 399 straipsnio 1 dalis, 403 straipsnio 3 dalis, 404 straipsnis).

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes šios medicinos priemonės yra ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti asmens. Dėl to bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnyje nurodytus klausimus, įskaitant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020, 8–9 punktai).

Šie ypatumai lemia tai, kad minėtų priemonių taikymo procese įrodinėtinos aplinkybės, kaip nustatyta BPK 395 straipsnyje, yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Taigi, kitaip nei sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimus bendra tvarka, nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis nėra baudžiamosios bylos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-222/2018, 8 punktas; 2021 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021, 7–10 punktai).

Pagal BPK, baudžiamasis procesas tokiais atvejais turi būti užbaigtas teismui priimant vieną iš nutarčių, nustatytų BPK 403 straipsnio 1 dalyje, išsprendus klausimus, nustatytus BPK 403 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Pagal BPK 404 straipsnį, apeliaciniai skundai dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese priimtų teismo sprendimų paduodami ir nagrinėjami pagal BPK VI dalyje (bylų procesas apeliacinės instancijos teisme) nustatytas taisykles. Kaip jau minėta, šiame procese nuosprendžiai nėra priimami. Be to, BPK VI dalyje nustatytas reguliavimas, o būtent BPK 326 straipsnyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys, lemia išvadą, kad, apeliacinės instancijos teismui priėmus priešingą sprendimą dėl asmens (ne)pakaltinamumo, taigi ir paties priverčiamųjų medicinos priemonių (ne)taikymo proceso pagrįstumo, nauji sprendimai šios instancijos teisme nėra priimami, o byla yra grąžinama į ankstesnę proceso stadiją. Antai, jei apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto c papunktis). BPK 326 straipsnio 5 dalies 4 punkte expressis verbis sureguliuota ir priešinga situacija – išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį perduoti bylą prokurorui, jeigu paaiškėja BPK 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas pagrindas, t. y. apeliacinės instancijos teismas priima nutartį perduoti bylą prokurorui, jei nenustato, kad asmuo nepakaltinamas, arba jeigu psichikos sutrikimas nėra toks, dėl kurio nebūtų galima skirti bausmės.

Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje susiklostė procesinė situacija, kurios pirmiau aptartos BPK nuostatos tiesiogiai nereguliuoja. BPK 326 straipsnyje nesureguliuota situacija, kokį procesinį sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones teismo iniciatyva (BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir (ar) nutartis dėl asmens nepakaltinamumo ir priverčiamosios medicinos priemonės taikymo (BPK 401 straipsnis) nepagrįsta. Tokia situacija neaptarta ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. Todėl tai vertintina kaip baudžiamojo proceso teisinio reguliavimo spraga.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime yra išaiškinęs, kad „teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti).“

Kasacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad teisės spragos buvimas negali trukdyti teismui vykdyti teisingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-17-648/2021, 20–22 punktai; 2024 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-697/2024, 8 punktas; 2025 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-495/2025, 23 punktas; 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2025, 19.3 punktas). Teismui paprastai nepripažįstama teisė taikyti analogiją ir užpildyti teisės spragas, kai tai yra susiję su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nėra draudimo, esant teisiniam taikymo pagrindui, nesureguliuotas procedūrines taikymo formas nustatyti taikant analogiško pobūdžio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2025, 19.3 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Teisminis teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-697/2024, 8 punktas).

Taigi, sprendžiant, koks teisinis reguliavimas yra artimiausias byloje susiklosčiusiai situacijai, pažymėtina, kad, pagal BPK 394 straipsnio 1 dalį, BPK 393 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės gali būti nustatomos tiek ikiteisminio tyrimo metu – prokurorui surašant nutarimą teismui, kad šis taikytų priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 398 straipsnis), tiek nagrinėjant bylą teisme – bendra tvarka nagrinėdamas bylą teisėjas ar teismas gali priimti nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip jau minėta, apeliacine tvarka išnagrinėjęs skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir nustatęs, kad BPK 393 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nepagrįstai nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. prokurorui surašius nutarimą teismui, kad šis taikytų priverčiamąsias medicinos priemones, pagal BPK 326 straipsnio 5 dalies 4 punktą apeliacinės instancijos teismas gali priimti nutartį perduoti bylą prokurorui iš naujo tirti.

Įvertinusi tai, kad iš esmės analogiškoms procesinėms situacijoms negali būti taikomi skirtingi procedūriniai reikalavimai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, sistemiškai aiškinant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reguliuojančias ir BPK 326 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, priėjęs priešingų išvadų nei pirmosios instancijos teismas dėl asmens pakaltinamumo, taigi ir paties priverčiamųjų medicinos priemonių (ne)taikymo proceso pagrįstumo, negali priimti naujo procesinio sprendimo. Tokiu atveju byla grąžinama į ankstesnę proceso stadiją, t. y. į tą proceso stadiją, kurioje buvo nepagrįstai inicijuotas priverčiamųjų medicinos priemonių procesas: arba prokurorui iš naujo tirti (BPK 326 straipsnio 5 dalies 4 punktas), arba pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti. Tokį sprendimą, be kita ko, lemia ir priverčiamųjų medicinos priemonių bei bendro procesų įrodinėjimo dalyko ir ribų skirtumas, aptartas pirmiau šioje nutartyje. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso specifika lemia tai, kad sprendimas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones priimamas paprastai iš esmės neištyrus įrodymų, susijusių su asmens kaltės forma ir rūšimi, ar bent jų dalies. Šių klausimų išsprendimas tik apeliacinės instancijos teisme gali sudaryti sąlygas suvaržyti asmens, kuriam ankstesnėje proceso stadijoje buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, procesines teises, įskaitant teisę į gynybą ir į rungtynišką procesą.

Taigi nusprendus, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai nustatytos BPK 393 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, pagal įstatymo analogiją vadovaujantis BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti priverčiamąsias medicinos priemones naikintina ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui bendra tvarka. Toks procesinis sprendimas užtikrintų visapusišką bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirties įgyvendinimą, sudarant prielaidas ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, taigi, ir neleisti, kad nagrinėtoje byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti asmenį nepakaltinamu ir skirti jam priverčiamąsias medicinos priemones, priėmė nenumatytą BPK 326 straipsnio 5 dalyje sprendimą – apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į BPK reikalavimus, kurių turi laikytis pirmosios instancijos teismas, jei, nagrinėdamas baudžiamąją bylą bendrąja tvarka, nustato, kad kaltinamasis galimai yra nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BPK 393 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu; bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjas ar teismas priima nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punktas); byla nagrinėjama ir atitinkamos nutartys priimamos laikantis BPK 400 ir 401 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė: bylą išnagrinėjęs pagal bendrąsias proceso taisykles, pasitarimų kambaryje priėmė nutartį, kuria pripažino asmenį nepakaltinamu ir taikė jam priverčiamąsias medicinos priemones.

Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka ir nustatęs esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, padarytus apeliacinės instancijos teisme, paprastai panaikina apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Tačiau toks sprendimas, įvertinus šioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų teisės į tinkamą teisinį procesą dėl per ilgos proceso trukmės, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, teisės į teisingą teismą principams.

Šioje byloje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kurio pagal BPK 326 straipsnį negalėjo priimti; taip pat išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas byloje, kurioje asmuo, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, buvo pripažintas nepakaltinamu ir jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, konstatavęs, kad (ne)pakaltinamumo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo spręstas nesilaikant baudžiamojo proceso taisyklių, reguliuojančių priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (be kita ko, netinkamai vertinta teismo psichiatrijos ekspertizė), negali priimti naujo sprendimo (nuosprendžio) kaip tai nustatyta BPK 329 straipsnyje. Šioje nutartyje išaiškinta, kad tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, taikydamas įstatymo analogiją, turėtų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Šia nutartimi taip pat konstatuota, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo laikytasi priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso reikalavimų.

Todėl, teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir operatyvumo principais, įgyvendindama pirmiau šioje nutartyje aptartą teismo diskreciją išimtiniais atvejais pildyti procesinio reguliavimo spragas, pagal įstatymo analogiją taiko BPK 382 straipsnio 3 punktą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia procesine taisykle, nepasisako dėl kasatoriaus skunde keliamų klausimų, susijusių su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo metu A. U. atlieka jam Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Šia nutartimi, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, pradeda galioti iki pirmosios instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo A. U. paskirtos kardomosios priemonės: dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nors šioje byloje nėra pagrindo A. U. laikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigoje, jis iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos nepaleidžiamas, nes atlieka kitu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 13 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai Rima AžubalytėSigita JokimaitėDarius Kantaravičius