Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-110-781/2026

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-16
Bylos Nr.: 3K-3-110-781/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00052-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Kasacinė instancija

Teisėjai: Danguolė Bublienė (pirm.), Jūratė Varanauskaitė (pran.), Donatas Šernas
Ieškovas: A. R., M. R.
Atsakovas: UAB "Avere", P. P.
Trečiasis asmuo: AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialas, " BTA Baltic Insurance Company" filialas Lietuvoje, If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS filialą (302279548)

Kategorijos

3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
2.6.10.5.2.2Darbdavio atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl darbuotojų kaltės

Civilinė byla Nr. 3K-3-110-781/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00052-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 2.6.10.5.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 16 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Donato Šerno ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėjos), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R. ir M. R. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Avere“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R. ir M. R. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ ir P. P. dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. P. (R. P.), A. S., draudimo bendrovė „AAS Gjensidige Baltic“, draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“, draudimo bendrovė „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reguliuojančių procesinių palūkanų priteisimą, kai tokios palūkanos yra apskaičiuojamos nuo kitoje, baudžiamojoje, byloje priteisto žalos atlyginimo, tenkinus pareikštą civilinį ieškinį, taip pat dėl teisės normų, reguliuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai tas pats dokumentas, už kurio parengimą prašoma priteisti patirtų išlaidų atlyginimą, buvo pateiktas ir baudžiamojoje, ir civilinėje byloje, aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovai 2024 m. rugsėjo 16 d. patikslintu ieškiniu prašė:

pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 2, ir 2015 m. kovo 10 d. orderį, serija BFAU, Nr. 1; kasos išlaidų orderius dėl 72 405 Eur ir 81 803 Eur (be datų ir numerių); 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį; 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktą; 2015 m. birželio 9 d. susitarimo dėl paskolų, suteiktų pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp bankrutuojančios UAB „Faulana“ ir P. P., grąžinimo terminų nustatymo dalį dėl P. P. tariamai išmokėtos 154 208,18 Eur paskolos; 2012–2013 metų BUAB „Faulana“ ir P. P. paskolų sutartis, sudarytas 2012 m. gegužės 2 d., 3 d., 7 d., 10 d., 18 d., 21 d., 22 d., 25 d. ir 29 d., 2012 m. birželio 12 d. ir 28 d., 2012 m. liepos 3 d. ir 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 8 d. ir 24 d., 2013 m. spalio 31 d. ir 2013 m. kovo 4 d. (toliau – ginčijami sandoriai);

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ 106 491,30 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro: reikalavimas priteisti atlyginti 131,40 Eur žalą, padarytą atsakovės neteisėtais veiksmais dėl bendrovės lėšų pervedimo (perdavimo) P. P. (šį reikalavimą sudaro pradinio 154 208,18 Eur reikalavimo ir R. P. atliktų mokėjimų žalos atlyginimo (154 076,78 Eur) skirtumas); reikalavimas priteisti atlyginti 29 759,58 Eur žalą, padarytą nuo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki bendrovės pirmojo kreditorių susirinkimo; reikalavimas priteisti atlyginti 7 063,36 Eur žalą, padarytą nuo bendrovės pirmojo kreditorių susirinkimo iki atsakovės įgaliojimų pabaigos; reikalavimas priteisti atlyginti 69 536,96 Eur žalą, padarytą dėl neteisėtai išmokėto atlyginimo atsakovei;

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ 59 774,38 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki 2022 m. birželio 28 d.;

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ 16 041,02 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d.;

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ palūkanas už 131,40 Eur, skaičiuojamas nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ palūkanas už 106 359,90 Eur reikalavimą;

priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ 6 proc. dydžio procesines palūkanas už 106 359,90 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad žala bendrovei buvo padaryta neteisėtais (nusikalstamais) R. P. ir P. P. veiksmais, kai R. P., veikdamas bendrovės vardu, paskolos sutarčių, kurios baudžiamojoje byloje buvo pripažintos fiktyviomis, pagrindu atliko 567 450 Lt (164 344,88 Eur) mokėjimus į P. P. sąskaitą banke. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad P. P. grąžino bendrovei tik 35 000 Lt (10 136,70 Eur), todėl skirtumą (154 208,18 Eur) tarp P. P. sumokėtos sumos (164 344,88 Eur) ir P. P. grąžintos sumos (10 136,70 Eur) baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pripažino bendrovės patirta žala. R. P. buvo atsakovės darbuotojas, vadovas, vienintelis akcininkas ir vienintelis asmuo, įgaliotas vykdyti bendrovės bankroto procedūras, todėl pagal kasacinio teismo išaiškinimus tik atsakovė gali būti civilinės atsakomybės subjektas bylose dėl žalos, padarytos nemokumo administratorės įgalioto asmens neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

2024 m. rugsėjo 16 d. posėdžio metu ieškovai atsisakė ieškinio reikalavimo atlyginti žalą, pareikšto dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. bendrovės lėšų pervedimų P. P. Atsisakymą argumentavo aplinkybe, jog dėl šios dalies atsakovė su jais visiškai atsiskaitė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškovų patikslintą ieškinį tenkino iš dalies – pripažino niekiniais ir negaliojančiais ginčijamus sandorius, priteisė ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ 59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur sumą kaip palūkanas. Priteisė atsakovei UAB „Avere“ iš trečiojo asmens A. S. 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nustatyta ir konstatuota, jog tiek 21 paskolos sutartis, tiek 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderis BFAU Nr. 2 ir 2015 m. kovo 10 d. orderis BFAU Nr. 1; kasos išlaidų orderiai dėl 72 405 Eur ir 81 803 Eur sumų (be datų ir numerių); tiek 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartis ir 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktas bei 2015 m. birželio 9 d. susitarimo dėl paskolų, suteiktų pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp BUAB „Faulana“ ir P. P., grąžinimo terminų nustatymo dalis dėl P. P. tariamai išmokėtos 154 208,18 Eur paskolos neatspindėjo realių ūkinių finansinių operacijų, šiuose dokumentuose nurodytos ūkinės komercinės operacijos nebuvo įvykdytos, dokumentai, kuriais buvo įforminti ginčijami sandoriai, yra suklastoti, ginčijami sandoriai yra fiktyvūs, o 21 P. P. suteikta paskola, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, negalėjo būti suteikta, nes pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 11 straipsnio 5 dalies 4 ir 5 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.242 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą savo pareigas vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais; taip pat draudimą administratoriui suteiktas teises naudoti savo ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti, todėl nurodyti dokumentai nesukūrė civilinių teisinių santykių.

Atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamojoje byloje P. P. ir R. P. buvo pripažinti kaltais dėl nuosprendyje nurodytų veikų, teismas nusprendė, kad prejudicinę galią civilinei bylai turi tiek baudžiamojoje byloje konstatuoti R. P. ir P. P. nusikalstami veiksmai, tiek jų civiliniai teisiniai padariniai – bendrovei padaryta žala, todėl ginčijami sandoriai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 ir 1.86 straipsniuose įtvirtintais pagrindais. Teismo vertinimu, asmenis pripažinus kaltais dėl dokumentų klastojimo ir kitų nusikalstamų veikų, nurodyti sandoriai negali likti galioti, nes suklastotų dokumentų naudojimas civiliniuose teisiniuose santykiuose pažeidžia viešąjį interesą, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą.

Spręsdamas dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismas nurodė, kad, atmetus ieškovų reikalavimus dėl 106 359,90 Eur nuostolių atlyginimo, ieškovų reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovų pateikto prašymo priteisti palūkanas nuo 154 208,18 Eur sumos iki 2022 m. birželio 28 d. (nes birželio 29 d. buvo atliktas pirmasis R. P. mokėjimas), iš viso 59 774,38 Eur sumą, taip pat palūkanas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d., nes rugsėjo 11 d. buvo atliktas paskutinis R. P. mokėjimas – iš viso 16 041,02 Eur, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas BUAB „Faulana“ pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir iš R. P. bei P. P. solidariai buvo priteista 154 208,18 Eur žalos atlyginimas, nustačius, jog ši žala bendrovei buvo padaryta nusikalstamais R. P. ir P. P. veiksmais, R. P. veikiant BUAB „Faulana“ vardu, fiktyvių paskolos sutarčių pagrindu atlikus 164 344,88 Eur mokėjimus į P. P. sąskaitą ir taip neteisėtai iššvaistant bendrovės pinigus, atsakovei, įgaliojusiai R. P., kyla deliktinė civilinė atsakomybė.

Šalies argumentai

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai, perėmę reikalavimo teises iš BUAB „Faulana“, pirminiu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 154 208,18 Eur sumą, kuri vėliau nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažinta bendrovei padaryta žala ir kuri dalimis trečiojo asmens buvo atlyginta, konstatavo, kad ieškovai patyrė turtinius praradimus dėl neteisėtų R. P. veiksmų. R. P. nevykdė savo, kaip įgaliotinio, pareigų, todėl atsakovė UAB „Avere“, kaip samdantis darbuotojus asmuo, privalo atlyginti žalą (šiuo atveju palūkanas), atsiradusią dėl jos darbuotojų, einančių savo darbo (tarnybines) pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnio 1 dalis, 6.760 straipsnio 8 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Spręsdamas dėl žalos atlyginimo mokėjimo momento, teismas nurodė, kad CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, ir tai, kad ieškovų reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas tik po civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje bei R. P. atitinkamais terminais sumokėjus teismo nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą, teismas konstatavo, kad ieškovai turi teisę gauti procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki tų datų, kada žala iš dalies buvo atlyginta. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, ieškovų reikalavimą dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo teismas tenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovams priteisė 59 774,38 Eur sumą kaip palūkanas nuo 154 208,18 Eur reikalavimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki 2022 m. birželio 28 d. (nes birželio 29 d. R. P. atliko pirmąjį mokėjimą atlyginti žalai) bei 16 041,02 Eur palūkanas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d. (nes rugsėjo 11 d. buvo atliktas paskutinis R. P. mokėjimas).

Ieškovų reikalavimą priteisti procesines palūkanas nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojamas nuo 131,40 Eur sumos, teismas atmetė, nurodydamas, kad R. P. 131,40 Eur sumą atlygino iki patikslinto ieškinio 2024 m. rugsėjo 16 d. priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų, atsakovės UAB „Avere“ ir trečiųjų asmenų R. P. bei A. S. apeliacinius skundus, 2026 m. sausio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeitė iš dalies – priteisė iš ieškovų atsakovei UAB „Avere“ 5 345,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija dėl procesinių palūkanų priteisimo konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą.

Kolegijos vertinimu, negalima sutikti su teiginiu, kad atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė dėl žalos, kurią baudžiamojoje byloje buvo priteista atlyginti ir ji buvo atlyginta iš atsakovės darbuotojo R. P. CK 6.264 straipsnyje įtvirtinta darbdavio netiesioginė civilinė atsakomybė yra savarankiškas civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas nukentėjusiojo interesams apsaugoti, ir ji nėra paneigiama vien tuo pagrindu, kad žala buvo atlyginta darbuotojo lėšomis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, jog darbdavio atsakomybė kyla tais atvejais, kai darbuotojas žalą padaro vykdydamas savo darbo (tarnybines) funkcijas, o žalos atlyginimo priteisimas iš darbuotojo nepanaikina nukentėjusiojo teisės reikšti reikalavimą darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. buvo atsakovės darbuotojas, ėjo vadovo pareigas ir buvo vienintelis įgaliotas asmuo vykdyti bankroto administravimo funkcijas, o neteisėti mokėjimai buvo atlikti būtent vykdant šias funkcijas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad padarydamas žalą darbuotojas veikė ne darbo funkcijų vykdymo kontekste, todėl aplinkybė, jog žala buvo atlyginta R. P. lėšomis, nepaneigia atsakovės civilinės atsakomybės egzistavimo, o lemia prievolės pasibaigimą jos įvykdymo būdu.

Kolegija atmetė ir argumentą, kad procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik tuo atveju, kai pagrindinė suma priteisiama iš atsakovės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamojo pobūdžio ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško prievolės įvykdymo, o deliktinė prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o ne nuo teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑325‑684/2017, CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kolegija nustatė, kad atsakovė iki bylos iškėlimo žalos neatlygino ir ieškinio nepripažino, todėl prievolė egzistavo visą bylinėjimosi laikotarpį ir pasibaigė tik dėl to, kai ją faktiniais mokėjimais įvykdė trečiasis asmuo – R. P. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos iki faktinio reikalavimo patenkinimo momento, nepriklausomai nuo to, kuris iš atsakingų subjektų atliko mokėjimą, o teiginiai, kad „nuo nulio eurų palūkanos neskaičiuojamos“, vertintini kaip formalūs ir neatitinkantys deliktinės prievolės teisinės prigimties.

Kolegija taip pat nenustatė pagrindo pripažinti, kad ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai, gavę dalinį žalos atlyginimą, nedelsdami sumažino pareikštus reikalavimus, o procesinės palūkanos šioje byloje ir palūkanos, priteistos ar galimai priteistinos kitoje byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-12435-1193/2025), kyla iš skirtingų teisinių pagrindų. Kolegijos vertinimu, vien hipotetinė dvigubo išieškojimo rizika savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir gali būti sprendžiama vykdymo proceso metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai veikė nesąžiningai ar siekė nepagrįstai praturtėti.

Kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė tiek turtinius, tiek neturtinius reikalavimus. Pagrindinis turtinis reikalavimas dėl 106 359,90 Eur žalos atlyginimo buvo visiškai atmestas. Patenkinti reikalavimai dėl palūkanų: 59 774,38 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2022 m. birželio 28 d. ir 16 041,02 Eur nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d., iš viso 75 815,40 Eur. Vertinant vien tik turtinių reikalavimų apimtį, ieškinio patenkinimo dalis sudaro apie 41 proc. Neturtinio pobūdžio reikalavimai dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo patenkinti visa apimtimi. Atsižvelgdama į jų pobūdį, kolegija nusprendė, kad šių reikalavimų neįmanoma objektyviai įvertinti pinigine išraiška ar nustatyti procentinio jų santykio, todėl padarė išvadą, kad ieškinys šioje byloje pagrįstai patenkintas 50 proc., nes turtinių reikalavimų patenkinimas sudaro apie 41 proc., o neturtiniai reikalavimai patenkinti visa apimtimi.

Atsakovė UAB „Avere“ prašė priteisti iš viso 29 518,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Šias išlaidas sudaro: 2 250 Eur pagal 2024 m. sausio 8 d. prašymą; 700 Eur pagal 2023 m. liepos 31 d. prašymą; 4 000 Eur pagal 2023 m. liepos 4 d. prašymą; 3 146 Eur pagal 2017 m. gegužės 9 d. prašymą; 4 475 Eur pagal 2024 m. rugsėjo 13 d. prašymą; 5 325 Eur pagal 2025 m. vasario 17 d. prašymą ir 1 100 Eur pagal 2025 m. gegužės 9 d. prašymą. Taip pat atsakovė ir trečiasis asmuo R. P. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl dalies atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – 8 522,95 Eur už ekspertizę (VšĮ Ekonominių teismo ekspertizių centras, 2018 m. gegužės 4 d. aktas), kuri buvo būtina ginčo objektyviam išnagrinėjimui, nes nors šias išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti teismui, po bylos atnaujinimo dėl nesuskaitmeninimo jie nebuvo įtraukti į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų paslaugų išklotines, nustatė, kad į prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas įtrauktos tokios paslaugos kaip informacijos rinkimas, procesinių dokumentų nagrinėjimas, įrodymų rinkimas ir sukomplektavimas, jų pateikimas teismui bei komunikacija su teismu. Šių paslaugų bendra suma sudaro apie 2 350 Eur. Tiksliai atskirti šių išlaidų dalies nėra galimybės, nes jos buvo sujungtos su kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, procesinių dokumentų rengimu ar kliento konsultavimu. Todėl, atsižvelgdama į teismų praktiką, kolegija nusprendė, kad šios išlaidos laikytinos sudėtine kitų teisinės pagalbos paslaugų dalimi ir jų atlyginimas atskirai iš ieškovų atsakovei nepriteistinas. Atitinkamai atsakovės bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino 2 350 Eur suma, t. y. iki 27 168,95 Eur.

Kolegija nurodė, kad byla yra sudėtinga, jos apimtis didelė, o nagrinėjimas tęsiasi nuo 2016 metų. Atsakovė įrodė, kad jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, o šių aplinkybių ieškovai nepaneigė, be to, pačių ieškovų šioje byloje patirtos advokatų pagalbos išlaidos sudaro 16 478,69 Eur. Atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį, atsakovės atstovo parengtų procesinių dokumentų skaičių, pobūdį ir turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas juos rengiant, taip pat advokato darbo ir laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdžiuose, kolegija nustatė, kad atsakovės patirtos 27 168,95 Eur (29 518,95 Eur – 2 350 Eur) bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijus. Atsižvelgdama į tai, kad ieškinys šioje byloje patenkintas 50 proc., kolegija ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (16 478,69 Eur) priteisė 50 proc. – 8 239,35 Eur, atsakovės sumažintas bylinėjimosi išlaidas (27 168,95 Eur) priteisė 50 proc. – 13 584,48 Eur. Atlikusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kolegija iš ieškovų atsakovei priteisė 5 345,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88 straipsnio 1 dalį ir 93 straipsnio 1 dalį, R. P. naudai priteisdamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurios nebuvo patirtos ginčo byloje. Trečiasis asmuo išlaidas šiuo atveju patyrė ne civilinėje, o baudžiamojoje byloje, gindamasis nuo jam pateiktų kaltinimų.

Apeliacinės instancijos teismui priteisus iš ieškovų atsakovės naudai papildomus 5 345,13 Eur, motyvuojant tuo, jog išlaidos už ekspertizę nebuvo įtrauktos dėl to, kad byla nebuvo suskaitmeninta, susiklostė teisinė situacija, kai bendrovės nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo pasisavino kreditorių lėšas ir, bandydamas įrodyti savo nekaltumą, baudžiamojoje byloje pasitelkė specialistą, kad sukritikuotų Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – FNTT) parengtas išvadas, o tokios išlaidos buvo padengtos tų pačių kreditorių, kurie buvo apvogti, lėšomis.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB ,,Avere“ atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovų atsakovės naudai priteistas 5 345,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas, palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

Ieškovų kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovų atlyginti išlaidas, kurias patyrė trečiasis asmuo R. P., gindamasis nuo kaltinimų baudžiamojoje byloje, nes išlaidos buvo priteistos atlyginti atsakovei, o ne trečiajam asmeniui.

Atsakovė 2018 m. gegužės 4 d. aktą užsakė savo vardu ir pati apmokėjo šias išlaidas. Minėto akto parengimo tikslas buvo užtikrinti atsakovės veiksmingą procesinę gynybą šioje civilinėje byloje, paneigiant ieškovų argumentus, grindžiamus FNTT išvada. Tokią dokumento paskirtį atsakovė nurodė ir teikdama apeliacinį skundą. Be to, vien teismo ekspertizės neskyrimas byloje nepaneigia privataus ekspertinio tyrimo išlaidų atlyginimo galimybės.

Vien aplinkybė, kad tas pats dokumentas buvo panaudotas ir kitame procese, savaime nekeičia nei jo parengimo tikslo, nei jo ryšio su šia civiline byla. Be to, atsakovė UAB ,,Avere“ baudžiamojoje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl ieškovų argumentai, kad patirtos išlaidos turėtų būti siejamos su baudžiamuoju procesu, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovai, bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė atlikęs jų sudėties ir pagrįstumo vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, didelę jos apimtį, ilgą bylinėjimosi laikotarpį ir nepriteisė atlyginti visų bylinėjimosi išlaidų, įvertinęs, kad 2 350 Eur suma už informacijos rinkimą, procesinių dokumentų nagrinėjimą, įrodymų rinkimą bei komunikaciją su teismu laikytina sudėtine kitų teisinės pagalbos paslaugų dalimi.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo R. P. atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pritarė atsakovės UAB ,,Avere“ nurodomiems argumentams, taip pat nurodė, kad:

Sprendžiant dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, reikšminga tai, kad patys ieškovai 2018 m. birželio 20 d. paaiškinimuose pripažino, jog atsakovė UAB ,,Avere“, reaguodama į pateiktą FNTT išvadą, į bylą pateikė 2018 m. gegužės 4 d. ekspertizės aktą ir rašytinius paaiškinimus. Tokia procesinė laikysena patvirtina, kad ekspertizės aktas turėjo savarankišką procesinę reikšmę ir buvo tapęs šalių ginčo objektu bei įrodinėjimo dalyku.

Tik po to, kai 2018 m. gegužės 4 d. ekspertizės aktas ir su juo susiję paaiškinimai jau buvo parengti ir pateikti civilinėje byloje, trečiojo asmens R. P. gynėjas 2018 m. gegužės 21 d. kreipėsi į prokuratūrą dėl šių dokumentų prijungimo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Todėl net jeigu šiuo ekspertizės aktu vėliau buvo remtasi kitame procese, tai nepaneigia pirminės dokumento paskirties ir tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB ,,Avere“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, kuria iš atsakovės UAB „Avere“ ieškovams priteista 75 815,40 Eur procesinių palūkanų, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti; arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir perduoti bylą dėl šios sprendimo dalies iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

Skundžiamais procesiniais sprendimais teismai pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas procesinių palūkanų institutą reguliuojančias teisės normas, kadangi procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpius ir jų pasibaigimo datą nustatė remdamiesi trečiojo asmens mokėjimais kitame teisminiame procese. Teismai tokiu būdu paneigė akcesorinį procesinių palūkanų pobūdį, nes procesinės palūkanos šiuo atveju paverstos savarankiška pinigine prievole, nepriklausančia nuo to, kada ir kokiam konkrečiam skolininkui pagal vykdomąjį dokumentą tenka pareiga įvykdyti teismo sprendimą.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią procesinių palūkanų skaičiavimo ribos griežtai apibrėžiamos tiek sumos, tiek laiko apskaitos aspektais, nustatant, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik nuo teismo priteistos sumos konkretaus skolininko atžvilgiu, o procesinės palūkanos priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškinys tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024).

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo R. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo. Prisidėjime prie kasacinio skundo nurodomi šie argumentai:

Nagrinėjamu atveju iš atsakovės UAB „Avere“ nebuvo priteista jokia pagrindinė piniginė suma, kuri pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį galėtų sudaryti procesinių palūkanų skaičiavimo teisinį pagrindą. Nepaisydami šios esminės aplinkybės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai procesines palūkanas iš UAB „Avere“ vis tiek priteisė, jų skaičiavimo laikotarpio pabaigos momentus siedami ne su UAB „Avere“ prievolės vykdymu šioje byloje, o su trečiojo asmens R. P. mokėjimais, atliktais kitame procese vykdant savo asmeninę prievolę, kilusią iš baudžiamojoje byloje priimto procesinio sprendimo. Trečiojo asmens vertinimu, ši aplinkybė turi esminę reikšmę sprendžiant dėl procesinių palūkanų priteisimo iš UAB „Avere“ (ne)teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Trečiasis asmuo papildomai pažymi, kad būtent toks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kurį ginčija atsakovė UAB „Avere“, sukuria realią dvigubo kompensavimo ir dvigubo išieškojimo riziką. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien hipotetinė dvigubo išieškojimo rizika esą gali būti suvaldoma vykdymo procese, yra nepagrįsta. Spręsdamas dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismas privalo pats įvertinti, ar jo formuojama piniginės prievolės apimtis nesukuria dvigubo kompensavimo ir nepagrįsto praturtėjimo prielaidų. Tokios pareigos negalima perkelti į vykdymo procesą, nes vykdymo proceso paskirtis nėra materialiosios teisės taikymo klaidų taisymas ar iš naujo atliekamas priteistos sumos teisinio bei ekonominio pagrįstumo vertinimas.

Nagrinėjamu atveju dvigubo kompensavimo (išieškojimo) rizika nėra vien hipotetinė ar teorinė. Byloje konstatuota, kad ta pati 154 208,18 Eur suma buvo realiai išieškota ir sumokėta kito asmens vykdymu kitame procese. Be to, ieškovai procesinių palūkanų, apskaičiuojamų nuo tos pačios ekonominės bazės, siekė ir atskirame ginče su R. P., o atitinkama palūkanų suma iš R. P. buvo priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12435-1193/2025, kurį Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-560/2026 paliko nepakeistą. Taigi, dar apeliaciniame procese nurodyta dvigubo kompensavimo rizika nebuvo vien teorinė prielaida, o vėliau paaiškėjusiomis aplinkybėmis pasitvirtino kaip reali. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl procesinių palūkanų priteisimo iš UAB „Avere“, privalėjo įvertinti, ar jo nustatoma priteisimo apimtis nesudaro dvigubo kompensavimo galimybės ir ar priteisiamos palūkanos nėra materialiai nepagrįstos.

Atsiliepimas

Ieškovai atsiliepimu į atsakovės UAB ,,Avere“ kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai pagrįstai priteisė procesines palūkanas nuo 154 208,18 Eur ieškinio reikalavimo, kuris buvo įvykdytas bylos nagrinėjimo metu, kadangi kitu atveju būtų paneigta ieškovų teisė į minimalių nuostolių kompensavimą procesinių palūkanų forma.

Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylomis, kuriose pasisakoma, kad „procesinės palūkanos priteisiamos, jeigu ieškinys yra tenkinamas“ ir „procesinės palūkanos yra susijusios su konkrečia teismo kreditoriui priteista pinigų suma ir skolininko pareiga ją sumokėti“, teigdama, jog teismai nukrypo nuo šios teisminės praktikos. Ieškovų įsitikinimu, anksčiau cituojamos bylos nepaneigia atsakovės pareigos bylos nagrinėjimo metu, patenkinus ieškinio reikalavimus, mokėti procesines palūkanas nuo ieškinio pateikimo dienos iki materialinio reikalavimo įvykdymo. Teisminėje praktikoje įprasta ir tai atitinka tiek CK, tiek CPK nuostatas, kad, ginčo metu atsakovui įvykdžius reikalavimą, ieškovas atsisako tos ieškinio dalies reikalavimo, tačiau procesinės palūkanos yra priteisiamos.

Teismai iš esmės išsprendė ginčą, nustatydami, kad ieškovų reikalavimas dėl 154 208,18 Eur buvo pagrįstas ir būtų tenkintinas, todėl, R. P. ginčo metu patenkinus ieškinio reikalavimą, buvo teisinis pagrindas iš atsakovės priteisti procesines palūkanas. Nagrinėjamu atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovų reikalavimas ir 154 208,18 Eur priteista iš atsakovės, ji būtų įgijusi regreso teisę į R. P., todėl šiuo atveju aplinkybė, kad R. P. nagrinėjant bylą įvykdė ieškinio reikalavimą, teisiškai yra nereikšminga. Šiuo atveju yra reikšmingas faktas, kad ginčo metu ieškinio reikalavimas buvo įvykdytas, tai sustabdė procesinių palūkanų skaičiavimą, bet nepanaikino procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškovų įsitikinimu, esama situacija yra analogiška tai, jeigu ieškinys būtų solidariai vienoje byloje pareikštas atsakovei ir R. P., o ginčo metu R. P. būtų įvykdęs prievolę ieškinio apimtimi. Esant tokiai situacijai procesinės palūkanos būtų taikomos ir priteisiamos, todėl ginčo atveju teigti kitaip teisiškai yra nepagrįsta. Kitoks aiškinimas pažeistų ieškovų teises ir teisėtus interesus, kadangi būtų formuojama praktika, kai atsakovas galėtų išvengti procesinių palūkanų, jeigu trečiasis asmuo, į kurį gali būti nukreipiamas regresas, ginčo metu įvykdytų prievolę. Tokia pozicija teisiškai neteisinga, kadangi kreditorius (ieškovas) visada būtų pastatomas į blogesnę padėtį ir neturėtų objektyvios galimybės apginti savo pažeistas teises.

Atsakovės pozicija, kad procesinės palūkanos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškinys yra patenkinamas, sukurtų ydingą praktiką, kai proceso šalis, matydama, jog pralaimės civilinę bylą, prieš sprendimo priėmimą įvykdytų prievolę ir tokiu būdu neturėtų mokėti procesinių palūkanų. Tai reikštų, jog skolininkas visada būtų suinteresuotas vilkinti procesą ir realią, egzistuojančią ir pagrįstą prievolę įvykdytų tik proceso pabaigoje.

Ieškovų vertinimu, objektyviai vertinant bylos rezultatą, atsakovė ir su ja susiję asmenys faktiškai yra laimėjusi proceso pusė: daugelį metų disponuodami BUAB „Faulana“ ir jos kreditorių lėšomis, jie gavo reikšmingą ekonominę naudą, o nukentėję kreditoriai ilgą laiką negalėjo atgauti jiems priklausančių lėšų ir buvo priversti daugiau nei dešimtmetį bylinėtis, siekdami bent dalinio teisingumo atkūrimo. Šiame kontekste paradoksalu, kad atsakovė kasacine tvarka ginčija būtent procesinių palūkanų priteisimą, nors šios palūkanos tėra minimali simbolinė kompensacija už daugelį metų trunkantį naudojimąsi svetimomis lėšomis.

Ieškovų pozicija viso proceso metu buvo nuosekli – 2018 m. gegužės 4 d. ekspertizės aktas buvo rengiamas baudžiamojoje byloje, siekiant paneigti FNTT specialisto išvadą ir gintis nuo R. P. pareikštų kaltinimų. Šio eksperto parodymai buvo duodami būtent baudžiamajame procese. Tačiau ginčo byloje reikšminga aplinkybė yra ta, ką savo atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą R. P. nurodė, jog už minėtą ekspertizę mokėjo ne jis pats, o atsakovė. Ši aplinkybė papildomai patvirtina faktines bylos aplinkybes, jog R. P., būdamas atsakovės vadovas, vienintelis akcininkas ir faktiškai ją kontroliuojantis asmuo, bendrovės lėšas naudojo kaip savo asmenines lėšas, įskaitant jų panaudojimą savo gynybai baudžiamajame procese finansuoti. Todėl atsakovės argumentai, jog minėtos išlaidos buvo išimtinai civilinės bylos nagrinėjimo išlaidos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos nutartimis buvo priimti du kasaciniai skundai. Ieškovų kasacinis skundas 2026 m. kovo 26 d. nutartimi priimtas iš dalies, nurodant, kad kasacijos pagrindus sudaro tik ta kasacinio skundo dalis, kuria ieškovai kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant atsakovės naudai išlaidas, kurios buvo patirtos baudžiamojoje byloje. Atsakovės kasacinis skundas, kuriame keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), pažeidimo, palūkanas priteisus kaip atskirą žalos atlyginimą, netenkinus pagrindinio reikalavimo, 2026 m. balandžio 16 d nutartimi priimtas visa apimtimi. Atsižvelgdama į pastarąsias kasacinių skundų ribas, teisėjų kolegija, remdamasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, toliau pasisakys dviem aukščiau nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo už žalą, kurios atlyginimas priteistas baudžiamojoje byloje tenkinus civilinį ieškinį

Nagrinėjamu atveju ieškovė (tuo metu – BUAB ,,Faulana“, kurios teises ir pareigas yra perėmę ieškovai A. ir M. R.), atstovaujama nemokumo administratoriaus, kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, prašydama priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės UAB ,,Avere“ ir atsakovo P. P., o praėjus keletui mėnesių, dėl neteisėtų veikų ir tos pat žalos atlyginimo kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti ją civiline ieškove. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, o vėliau ir baudžiamosios bylos, ši civilinė byla buvo sustabdyta. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, ieškovės naudai iš nuteistųjų, t. y. atsakovo P. P. šioje byloje ir trečiojo asmens R. P., solidariai priteista 154 208,18 Eur žalos atlyginimo. Pastaroji žala buvo atlyginta R. P., todėl ieškovai šioje civilinėje byloje atsisakė šios dalies ieškinio reikalavimų atsakovei UAB ,,Avere“, t. y. nuteistojo R. P. darbdavei. Nors ieškinio dalies ir atsisakė, ieškovai šioje byloje prašė priteisti procesines palūkanas iš atsakovės, kaip nuteistojo R. P., darbdavės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tokį ieškovų reikalavimą tenkino. Taigi, šioje civilinėje byloje susidarė išskirtinė teisinė situacija, kai procesinės palūkanos buvo priteistos iš nuteistojo (trečiojo asmens R. P.) darbdavės atsakovės UAB ,,Avere“, apskaičiavus jas nuo priteisto žalos atlyginimo, baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu tenkinus civilinį ieškinį.

Atsakovės UAB ,,Avere“ kasaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad tokiais procesiniais sprendimais, kai procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpiai ir jų pasibaigimo data nustatomi remiantis trečiojo asmens mokėjimais kitame procese, pažeidžiama CK 6.37 straipsnio 2 dalis, paneigiama esminė šio instituto paskirtis – paskatinti skolininką operatyviai įvykdyti nepalankų teismo sprendimą. Taip pat paneigiamas procesinių palūkanų akcesorinis pobūdis, kadangi procesinės palūkanos paverčiamos savarankiška pinigine prievole, nepriklausančia nuo to, kada ir kuriam konkrečiam skolininkui pagal atitinkamą vykdomąjį dokumentą tenka pareiga įvykdyti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais argumentais, remdamasi toliau nurodomais motyvais.

Pirma, procesinės palūkanos savo prigimtimi yra akcesorinė prievolė, kuri negali būti priteisiama teismui netenkinus (ar atsakovui pačiam nepripažinus) pagrindinio reikalavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam teisme pareikšti reikalavimai, jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad procesinės palūkanos yra susijusios su konkrečia teismo kreditoriui priteista pinigų suma ir skolininko pareiga ją sumokėti, t. y. jos yra skirtos paskatinti skolininką sumokėti būtent šią sumą ir atlyginti kreditoriui būtent tuos nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad skolininkas nesumoka iš jo priteistos sumos per bylos nagrinėjimo laikotarpį ir vėliau, teismui šią sumą priteisus iš skolininko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024 31 punktą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė šios bylos aplinkybė yra ta, kad žala, nuo kurios buvo apskaičiuotos procesinės palūkanos, tenkinus civilinį ieškinį, buvo priteista baudžiamojoje byloje iš trečiojo asmens R. P. Tuo tarpu civilinės bylos dalis dėl reikalavimo priteisti tos pačios žalos atlyginimą, tik jau iš nuteistojo darbdavės – atsakovės UAB ,,Avere“, buvo nutraukta, kai R. P. sumokėjo ieškovams baudžiamojoje byloje priteistą žalos atlyginimą. Vadinasi, ieškovai, atsisakydami ieškinio, iš esmės pripažino, kad žala ieškinio atsisakymo dalies ribose jiems yra atlyginta visa apimtimi. Kitaip tariant, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje susiklostė situacija, kai ieškinio atsisakymą lėmė ne tai, kad atsakovė pripažino ieškinį šioje civilinėje byloje, o tai, kad trečiasis asmuo (nuteistasis R. P.) sumokėjo nuosprendžiu priteistą sumą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad civilinėje byloje buvo iš esmės patenkinti ieškovų reikalavimai.

Teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pažymi, kad byla išsprendžiama iš esmės priimant sprendimą, kuriuo išsprendžiamas šalių ginčas ir atsakoma į visus šalių iškeltus reikalavimus. Civilinės bylos dažniausiai užbaigiamos tokiu teismo sprendimu dėl ginčo esmės, kuris sukelia ginčo šalims materialiųjų teisinių padarinių (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškinio (jo dalies) atsisakymas reiškia materialiojo teisinio reikalavimo atsakovui atsisakymą. Tokiu atveju teismas bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 4 dalis).

Taigi, nagrinėjamoje byloje nutraukus civilinės bylos dalį dėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo, bylą nagrinėję teismai reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš atsakovės UAB ,,Avere“ iš esmės nesprendė – atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų netyrė. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog tai, kad žala buvo atlyginta R. P. lėšomis, nepaneigia atsakovės civilinės atsakomybės egzistavimo ir lemia prievolės pasibaigimą jos įvykdymo būdu. Tokios išvados bylą nagrinėję teismai negalėjo padaryti, šios bylos dalies nenagrinėję iš esmės.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, priteisdami procesines palūkanas civilinėje byloje, be teisinio pagrindo sutapatino nuteistojo (trečiojo asmens) ir jo darbdavės (atsakovės) atsakomybę. Dėl to nepagrįstai priteisė procesines palūkanas ne iš žalą sukėlusio asmens, kurio atsakomybė konstatuota įsiteisėjusiu nuosprendžiu, o iš darbdavės. Pabrėžtina, kad darbdavė (atsakovė) baudžiamojoje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Taip bylą nagrinėję teismai pažeidė asmeninės skolininko atsakomybės principą ir procesinių palūkanų, kaip akcesorinės prievolės, paskirtį.

Antra, procesinės palūkanos negali būti suprantamos kaip papildoma žalos atlyginimo forma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant procesines palūkanas, negali būti pažeista teisinga abiejų prievolės šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, todėl procesinės palūkanos neturi sudaryti sąlygų kreditoriui gauti dvigubą savo nuostolių, atsiradusių skolininkui per bylos nagrinėjimo laikotarpį neįvykdant piniginės prievolės, atlyginimą ar kitaip nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 27 punktas).

Nagrinėjamu atveju susiklostė teisinė situacija, kai ieškovai baudžiamojoje byloje nereiškė prašymo priteisti procesines palūkanas nuo teismo nuosprendžio R. P. įsiteisėjimo iki teismo nuosprendžio dalies atlyginti priteistą žalą, visiško įvykdymo, nors tokią teisinę galimybę turėjo. Vėliau kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12435-1193/2025, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-45-560/2026, priteisė ieškovams A. ir M. R. iš R. P. 16 307,88 Eur kompensuojamųjų palūkanų, už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 25 d. iki 2024 m. lapkričio 11 d. (nuo 156 436,43 Eur sumos, priteistos baudžiamojoje byloje, kurią sudaro 154 208,18 žalos atlyginimas, priteistas solidariai iš P. P. ir R. P. ir 2 255,23 Eur tik iš R. P.). Tuo tarp šioje byloje iš atsakovės UAB ,,Avere“, be kita ko, taip pat buvo priteistos 16 041,02 Eur procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d. (nuo pirmo iki paskutinio mokėjimo). Taigi, kompensuojamosios palūkanos už tą pačią žalos sumą ir iš dalies tą patį laikotarpį (nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d.) buvo faktiškai priteistos dvigubai.

Apeliacinės instancijos teismas šią susiklosčiusią situaciją įvertino kaip teisiškai nereikšmingą ir nurodė, kad procesinės palūkanos šiuo atveju bus priteistos skirtingais teisiniais pagrindais, o vien hipotetinė dvigubo išieškojimo rizika savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir gali būti sprendžiama vykdymo proceso metu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinės instancijos teismo motyvais nesutinka.

Kaip minėta, ieškovai ieškinio dalies atsisakė, kai R. P. įvykdė baudžiamojoje byloje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taigi ieškovai iš esmės pripažino, kad ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje ir šioje civilinėje byloje, yra kilęs tais pačiais teisiniais pagrindais, t. y. žala kilusi iš tų pačių sandorių, kurie baudžiamojoje byloje pripažinti nusikalstama veika, o šioje byloje pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Todėl galima teigti, kad faktiškai skiriasi subjektai, iš kurių priteistos procesinės palūkanos, bet ne sukelta faktinė žala, nuo kurios apskaičiuotos palūkanos vienu ir kitu atveju. Taigi, žalos atlyginimas priteistas vienoje byloje, bet procesinės palūkanos – dviejose skirtingose bylose, pareikštose atskiriems atsakovams, sutampančiu laikotarpiu, taip viršijant ieškovų minimalius nuostolius.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad būtent teismas turi pareigą bylos nagrinėjimo metu šalinti bet kokias dvigubo kompensavimo ar vienos iš šalių nepagrįsto praturtėjimo rizikas, tuo tarpu teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90-823/2023, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Antstolis vykdydamas išduotus vykdomuosius raštus, negali savo iniciatyva imtis įskaityti procesines palūkanas ar kitaip nevykdyti išduoto vykdomojo rašto CPK nenurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės lėmė, jog šioje byloje palūkanos ne tik buvo priteistos nepagrįstai, nesant patenkinto pagrindinio reikalavimo, bet kartu leido ieškovams nepagrįstai praturtėti procesinių palūkanų forma. Priešingas situacijos teisinis vertinimas reikštų, jog, pripažinus darbuotoją kaltu dėl neteisėtų sandorių sudarymo darbdavio vardu ir jo atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, darbdaviui kiltų papildoma civilinė teisinė atsakomybė teismui iš esmės tokio reikalavimo nenagrinėjus (šiuo atveju ieškovams atsisakius šios ieškinio dalies), o procesinės palūkanos atliktų ne minimalių nuostolių, o papildomos žalos atlyginimo funkciją, kurios nenumato nei CK, nei CPK.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias (kompensuojamųjų) procesinių palūkanų priteisimą. Dėl to yra pagrindas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovams iš atsakovės priteistos 59 774,38 Eur suma ir 16 041,02 Eur suma kaip palūkanos, palikta nepakeista, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl šių procesinių palūkanų priteisimo atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų už privačios ekspertizės akto parengimą atlyginimo priteisimo, kai šis dokumentas yra tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos dalis

Ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias proceso teisės normas, prie būtinųjų išlaidų nemotyvuotai priskyręs privačios teismo ekspertizės (2018 m. gegužės 4 d. akto) išlaidas, kurias trečiasis asmuo R. P. patyrė ne ginčo byloje, o gindamasis nuo jam pateiktų kaltinimų baudžiamojoje byloje. Byloje ginčo dėl to, kad minėtas dokumentas yra ir civilinės, ir baudžiamosios bylos dalis, nėra.

CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Būtent šis straipsnio punktas turėtų būti taikomas sprendžiant dėl atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų už privačią ekspertizę (ne)pagrįstumo.

Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023, 76 punktas).

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad tas pats dokumentas panaudotas įrodinėjimui tiek civiliniame, tiek baudžiamajame procese, savaime nepanaikina asmens, pateikusio tokį dokumentą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Svarbu, jog procese dalyvaujantis asmuo, prašantis tokių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įrodytų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, o teismas už tą patį dokumentą nepriteistų bylinėjimosi išlaidų tiek viename, tiek kitame procese, taip sukurdamas praturtėjimą priešingos šalies sąskaita.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priteisdamas iš ieškovų atsakovės naudai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas už VšĮ Ekonominių teismo ekspertizių centro 2018 m. gegužės 4 d. akto parengimą, teismas rėmėsi vieninteliu argumentu – jog pastarąsias išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, bet po bylos atnaujinimo dėl nesuskaitmeninimo jie nebuvo įtraukti į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino, kaip reikalaujama pagal kasacinio teismo praktiką, šių išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, neanalizavo pateikto dokumento reikšmės.

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą buvo įtrauktos išlaidos už 2018 m. gegužės 4 d. akto parengimą, kadangi atsakovė šiuo atveju pagrindė dokumento parengimo išlaidų būtinumą ir pagrįstumą.

Pirma, atsakovė viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2018 m. gegužės 4 d. akto parengimo tikslas buvo užtikrinti jos veiksmingą procesinę gynybą šioje civilinėje byloje, paneigiant ieškovų argumentus, kuriuos jie grindė 2017 m. rugpjūčio 23 d. FNTT specialisto išvada, kuri buvo ikiteisminio tyrimo dalis ir 2017 m. spalio 17 d. buvo pateikta į civilinę bylą. Kitaip tariant, atsakovės būtinybę teikti ekspertizės aktą, nulėmė būtent ieškovų pasirinktas įrodinėjimo būdas – ieškovai rėmėsi ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos užsakymu parengta FNTT specialisto medžiaga, o atsakovė patyrė asmenines išlaidas, siekdama tinkamai atsikirsti į šį dokumentą.

Antra, nei ikiteisminiame tyrime, nei baudžiamojoje byloje atsakovė UAB ,,Avere“ nedalyvavo, o susipažinus su ekspertizės aktu (jo įžangine dalimi) matyti, kad ją užsakė būtent UAB ,,Avere“, ekspertizė parengta Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-49-431/2018, kurioje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės neteisėtai panaudotų lėšų.

Trečia, 2018 m. gegužės 4 d. ekspertizės aktas pateiktas į civilinę bylą 2018 m. gegužės 7 d., t. y. dar iki bylos sustabdymo (2018 m. gruodžio 19 d.) iki tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla (kuri perduota teismui 2018 m. spalio 23 d.). Net jeigu būtų pagrindas daryti prielaidą, kad pirmiau šis dokumentas buvo naudojamas ikiteisminiame tyrime, kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nekeičia atsakovės galimybės remtis tokiu dokumentu ir civilinėje byloje, įrodinėti reikšmingas aplinkybes, siekiant apsiginti nuo pareikšto ieškinio, o vėliau gauti tokių susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tinkamai pagrindus tokio dokumento išlaidų būtinumą. Šiuo atveju ieškovų ieškinys buvo tenkintas iš dalies, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės į bylą teikti įrodymai, įskaitant ekspertizės aktą, nebuvo būtini ar pertekliniai, siekiant atsikirsti į pareikštą ieškinį.

Ketvirta, patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos į bylą pateiktomis sąskaitomis.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui sumažinus bendrą priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos dydį, negalima teigti ir, kad šios išlaidos buvo perteklinės ar neprotingo dydžio.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog šiuo atveju aplinkybė, kad dokumentas, už kurio parengimo išlaidas prašoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, buvo tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos dalis, neturi teisinės reikšmės, o nustačius, kad prašomos atlyginti išlaidos šioje byloje buvo pagrįstos ir būtinos, nėra pagrindo naikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria tokios išlaidos įtrauktos į bendrą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasaciniam teismui nusprendus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovams iš atsakovės priteistos 59 774,38 Eur suma ir 16 041,02 Eur suma kaip palūkanos, palikta nepakeista, panaikinti, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, atmesti, yra pagrindas perskirstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas, apeliacinės instancijos teisme – apeliacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas, kasaciniame teisme – kasacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios atitinkamos instancijos teisme, paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024, 61 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą reikšdami tiek materialinio (prašė atlyginti patirtą žalos atlyginimą), tiek nematerialinio (prašė pripažinti ginčo sandorius niekiniais ir negaliojančiais) pobūdžio reikalavimus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, šiuo atveju nesant galimybės objektyviai apskaičiuoti matematinę patenkintų reikalavimų vertę, teisinga pareikštus reikalavimus vertinti kaip du pagrindinius byloje keltus lygiaverčius reikalavimus.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį iš dalies ir galutinai išsprendus ginčą, buvo atmesti visi materialieji ieškinio reikalavimai, todėl konstatuotina, jog ieškovės ieškinys tenkintas 50 proc. (tenkinta dalis dėl ginčo sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teisme patirtų šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nors ir priėmė procesinį sprendimą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, tačiau iš esmės teisingai vertino, kad ieškovės ieškinys buvo tenkintas 50 proc., ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, sumažindamas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas 2 350 Eur suma. Atsakovė kasaciniu skundu neginčija apeliacinės instancijos teismo atlikto pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o ieškovė bylinėjimosi išlaidų kontekste kėlė klausimą tik dėl 2018 m. gegužės 4 d. akto išlaidų, kurias kasacinis teismas įvertino kaip būtinas ir pagrįstas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (žr. apeliacinės instancijos teismo nutarties 153–157 punktus), todėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovų atsakovei priteista 5 345,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, palieka nepakeistą.

Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylą išnagrinėjus kasaciniame teisme ieškinio reikalavimo tenkinimų proporcija (nors nutartis ir buvo panaikinta iš dalies), iš esmės išliko ta pati (ieškovai pripažinti bylą laimėję 50 proc.) kaip ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nusprendžia, jog šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymas prieštarautų teisingumo principui, nebūtų materialiniu požiūriu proporcingas ieškovų, laimėjusių ginčą iš dalies, atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų neskirsto.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ieškovų kasacinis skundas (jo dalis) atmestas, o atsakovės iš esmės tenkintas, todėl atsakovės ir trečiojo asmens R. P., pateikusio prisidėjimą prie kasacinio skundo, naudai, priteistinos jų kasaciniame teisme patirtos atitinkamai 6 450 Eur ir 3 085,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, nustatytų maksimalių sumų.

Galiausiai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovų kasacinis skundas buvo priimtas tik iš dalies – iš esmės vienu procesiniu klausimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kuris nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, nusprendžia, kad yra pagrindas grąžinti ieškovei jos sumokėtą žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vadovaudamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovams A. R. ir M. R. iš atsakovės UAB ,,Avere“ priteista 59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur suma kaip palūkanos, palikta nepakeista, panaikinti, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl šių procesinių palūkanų priteisimo, atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovės UAB ,,Avere“ (j. a. k. 300936536) naudai 6 450 (šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt) Eur bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) trečiojo asmens R. P. (R. P.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 3 085,50 Eur (tris tūkstančius aštuoniasdešimt penkis eurus ir 50 ct) bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti ieškovei A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1173 (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt trijų) Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už paduotą kasacinį skundą, 2026 m. sausio 31 d. akcinės bendrovės SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 1769890780466, užduoties kodas: ZP26789.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė BublienėDonatas ŠernasJūratė Varanauskaitė