Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-222-1140/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-09-16
Bylos Nr.: 1A-222-1140/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-05-2-00063-2025-6
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius
Nuteistasis: A. Š.
Prokuroras: Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-1140/2026 Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00063-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.13; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 16 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Martyno Galvičiaus, Ernestos Montvidienės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,nuteistajam A. Š., jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. Š. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti proceso išlaidų už A. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti, klausimai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. Š. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam E. Z., o būtent: 2025 m. gegužės 12 d., apie 11.10 val., (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. Z., suduodamas vieną smūgį ranka į veido sritį ir ne mažiau kaip du smūgius laidu į nugaros sritį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kaktos ir nosies poodinės kraujosruvas, nugaros odos nubrozdinimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. 2.1. Nuteistojo teigimu, byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusiajam E. Z. sužalojimai padaryti būtent jo, t. y. A. Š., neteisėtais veiksmais, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pažymi, kad nukentėjusysis E. Z., išvestas iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė eiti į kitą kamerą. Taigi, jei pastarasis būtų buvęs sumuštas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), jis būtų sutikęs būti perkeltas į kitą kamerą, kad jo atžvilgiu nebūtų vartojamas smurtas. Be to, E. Z. atsisakė kalėjimo darbuotojams nurodyti, kokiomis aplinkybėmis atsirado sužalojimai, tik vėliau nurodė, kad jis, t. y. A. Š., kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), jį sumušė, suduodamas ranka ir televizijos antenos laidu. Nors nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo sužalotas dėl to, kad kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rastas neteisėtai laikomas mobiliojo ryšio telefonas, byloje nėra jokių įrodymų, kad neteisėtai laikomas mobiliojo ryšio telefonas priklausė jam, t. y. A. Š., ir dėl to jis sumušė nukentėjusįjį E. Z. 2.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis E. Z., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog jis yra priklausomas nuo (duomenys neskelbtini), atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, dalyvauja (duomenys neskelbtini) programoje ir vartoja (duomenys neskelbtini), kuris taip pat yra psichotropinė medžiaga. Teisme buvo apklausti visi asmenys, kurie tuo metu buvo kameroje su nukentėjusiuoju, tačiau nė vienas iš jų nenurodė, kad kas nors iš kameroje buvusių asmenų prieš E. Z. būtų vartoję fizinį smurtą. Be to, teisme apklaustas liudytojas E. P. parodė, kad kameroje buvo rastas ne vienas mobiliojo ryšio telefonas ir dėl to jokių konfliktų nekildavo, E. Z. buvo nestabilios psichikos, keistai elgdavosi (atsisėsdavo, pasėdėdavo, atsistodavo ir vėl vaikščiodavo), gerdavo (duomenys neskelbtini). E. Z. taip pat nurodė, kad jis turi sveikatos problemų ir dėl to paprašė perkėlimo į kitą kamerą, kur jam galėtų būti ramiau. Kartu apeliantas pažymi, kad specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, jog E. Z. nugaros sužalojimai galėjo būti padaryti tiek mažiausiai dviem trauminiais poveikiais siauru ilgu daiktu, tiek vienmomentiškai nugara atsitrenkus į briaunas turintį paviršių. 3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. 4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nepriteisti valstybės patirtų išlaidų su gynėjo dalyvavimu procese, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas). 6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Dėl įrodymų vertinimo ir A. Š. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

8. Išanalizavus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai pripažino A. Š. kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. Š., nukentėjusįjį E. Z., liudytojus A. M., Ž. D., M. B., E. P., ištyrė (išvardijo) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

10. Teisiamojo posėdžio metu A. Š. kaltu neprisipažino. Nurodė, kad E. Z. vartodavo stiprius vaistus, nuo jų būdavo stipriai apsvaigęs, labai svirduliuodavo, griuvinėdavo. Jis nežino, kas, kur ir kada plakė ir mušė E. Z., nežino, kodėl pastarasis jį apkalba. E. Z. galimai ant jo pyksta, nes jis labai norėjo jo treningų, bet jis E. Z. jų neatidavė (t. 2, b. l. 192). Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. kaltu taip pat neprisipažino, parodymų nedavė (t. 1, b. l. 136–137, 150–152).

11. Nors nuteistasis A. Š. kaltu viso proceso metu neprisipažino, pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jis nežino nukentėjusiojo E. Z. sužalojimo aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. Z. nurodė, kad konfliktai su A. Š. prasidėjo po to, kai pareigūnai kameroje rado telefoną, nes A. Š. galvojo, kad jis pastarąjį paskundė, telefonas buvo rastas dėl jo kaltės. Iš tiesų jis buvo parašęs prašymą perkelti jį į kitą kamerą tik dėl to, kad dalyvauja (duomenys neskelbtini) programoje ir jo prašydavo „to (duomenys neskelbtini) parnešti“. Kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš pietus, kaip nurodyta kaltinamajame akte, jam buvo suduotas smūgis į veidą, buvo akivaizdūs sužalojimai, kuriuos pastebėjo pareigūnai. Pareigūnai taip pat pamatė žymes ant jo nugaros, jos buvo nuo laido, žymės buvo likusios ir ant jo rankos bei kojos. Šiuos sužalojimus jam padarė A. Š., kiti kameroje buvę asmenys rankų prie jo nekišo, tik kažką sakė. A. sudavė jam į veidą ir mušė jį laidu – kabeliu nuo televizoriaus. Pirmiausia jam buvo suduotas smūgis kumščiu į veido sritį, nubrozdinta kakta, nosis. Po to buvo žodinis konfliktas ir tada jį mušė laidu. Jis prisidengė, o A. Š. daužė jam per nugarą, kojas, rankas. Tai vyko kameroje prie sienos, arčiau tualeto. Kadangi liko žymės, pareigūnai nuvedė jį pas seselę. Jis pats pareiškimo dėl šio įvykio nerašė, nes nenorėjo „žmogui pakenkti“. Po jo sumušimo pareigūnai atėjo greitai, už maždaug dešimties minučių, ir, pamatę sužalojimus, nuvedė jį pas medikus. Jis pareigūnams pasakė, kas jį sužalojo. Apie treningus nieko nežino (t. 2, b. l. 156–157). 2025 m. gegužės 12 d. paaiškinime E. Z. nurodė, kad jį sužalojo prieš pietus, nuplakė diržu, sudavė tris smūgius į veido sritį. Tai įvyko dėl to, kad visi galvojo, jog pareigūnai rado ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną dėl jo kaltės. Taip pat nurodė, kad pretenzijas reikšti labai bijo, nes „turi ilgą laisvės atėmimo bausmę“ (t. 1, b. l. 33).

12. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. Z. nurodė, kad pareigūnams kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) radus mobiliojo ryšio telefoną, kameroje buvę asmenys pradėjo sakyti, kad jis „pastukalino mentams“ ir dėl to buvo rastas bei paimtas telefonas. Labiausiai ant jo pyko A. Š.. Kai 2025 m. gegužės 12 d. pareigūnas liepė jam (E. Z.) susirinkti daiktus dėl perkėlimo į kitą kamerą, A. Š. pasakė, kad jis pridavė pareigūnams ir dabar bėga iš kameros. A. Š. prispaudė jį prie tualeto sienos, smogė vieną kartą dešine ranka jam į kaktą, kliudė ir nosį. Po to paėmė iš „tašės“ baltos spalvos laidą (televizoriaus kabelį) ir šiuo laidu trenkė jam per kairę ranką, nugarą ir kairės kojos kelį. Laidu (kabeliu) sudavė mažiausiai tris kartus. Liko raudonos laido (kabelio) žymės. Tuo metu M. K. miegojo savo lovoje, Ž. D. savo lovoje skaitė knygą, o E. P. ir M. B. tuo metu jam griežtu tonu „skaitė moralus“, kad negalima taip elgtis, t. y. juos „priduoti“ pareigūnams, nors jis jokiam pareigūnui nieko nesakė. 2025 m. gegužės 12 d., apie pietus, pareigūnas, atidaręs kameros Nr. (duomenys neskelbtini) duris, pastebėjo ant jo kaktos sužalojimus. Tada jis buvo perkeltas į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), pareigūnas nuvedė jį medicininei apžiūrai, o po apžiūros perkėlė į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini). Jis pats po įvykio dėl sužalojimų į pareigūnus nesikreipė, galvojo, kad niekas nepastebės. Kadangi jam yra paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė, jis nenori teikti jokių pareiškimų, pretenzijų jį sužalojusiam A. Š. neturi, jam atleido, ikiteisminio tyrimo nenori (t. 1, b. l. 66–69). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo E. Z. iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes, paaiškino, kad dėl jam paskirtos didelės laisvės atėmimo bausmės jis buvo psichologiškai palūžęs, todėl prašė perkelti į kitą kamerą, tačiau visi galvojo, kad jis įskundė juos pareigūnams dėl telefono. Jis apsižodžiavo su kameroje buvusiais asmenimis, o A. Š., jam stovint prie tualeto sienos, sudavė ranka į galvą prie nosies, po to sudavė laidu per kojas ir nugarą. Laidas – tai antenos kabelis. Praėjus kelioms minutėms po įvykio, sužalojimus pamatė pareigūnas. Nors buvo užfiksuotos žymės, jis prašė tyrimo nepradėti. Kam priklausė kameroje buvęs telefonas, nežino. Tuo telefonu jis ir pats naudojosi, skambino mamai (t. 1, b. l. 84–85).

13. Iš nukentėjusiojo E. Z. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu nėra pagrindo. Nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sužalotas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina ir liudytojo A. M. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas A. M. parodė, kad jis, vesdamas iš kameros (duomenys neskelbtini), pastebėjo sumušimo žymes, nuvedė pas medikus ir surašė tarnybinį pranešimą. Teisme perskaičius liudytojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad viskas taip ir buvo. Į kaltinamojo gynėjo klausimus atsakė, kad jis nuvedė nukentėjusįjį pas medicinos darbuotoją, po to – į (duomenys neskelbtini) kamerą, tada nukentėjusysis pasakė, kad jis nenori į (duomenys neskelbtini) kamerą (t. 2, b. l. 169). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. M. nurodė, jog 2025 m. gegužės 12 d., prieš pietus, atėjęs prie kameros Nr. (duomenys neskelbtini), informavo E. Z., kad jis yra perkeliamas į kitą kamerą, nurodė jam, kad rinktųsi savo asmeninius ir įstaigos išduotus daiktus. Po pietų atėjęs prie kameros Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodęs E. Z. išeiti iš kameros į koridorių, pastebėjo, kad yra sužalota jo kakta. Paklausus E. Z., kas atsitiko, „iš kur sužalojimai“, E. Z. pasakė, kad jį sumušė kameroje, tačiau kategoriškai atsisakė nurodyti, kas jį sumušė. Sakė, jog nesakys, kas jį sumušė, nes bijo. Jis matė raudonas žymes ant E. Z. rankos, kojos. Nuvedė E. Z. į kamerą

Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pastarasis atsisakė eiti į šią kamerą, Saugumo valdymo skyrius perkėlė E. Z. į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 88–91).

14. Nukentėjusiojo E. Z. parodymus, kad jį sumušė A. Š., o kiti kameroje buvę asmenys, t. y. M. K., Ž. D., E. P. ir M. B., prieš jį nesmurtavo, patvirtina ir minėtų liudytojų parodymai (t. 1, b. l. 99–101; t. 2, b. l. 169–171). Nors, kaip akcentuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusysis E. Z. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis dalyvauja (duomenys neskelbtini), o liudytojas E. P. nurodė, kad E. Z. keistai elgdavosi, buvo nestabilios (duomenys neskelbtini) (to nepatvirtina jokie bylos duomenys), tai nepaneigia A. Š. kaltės padarius E. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą.

15. Nukentėjusiojo E. Z. parodymus, o kartu ir nuteistojo A. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo specialisto T. S. 2025 m. gegužės 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pastebėti E. Z. veido, rankų ir kojų sumušimai, tai pastebėta gyvenamojoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), E. Z. nurodė, kad buvo sumuštas, tačiau atsisakė nurodyti, kas tai padarė (t. 1, b. l. 17–22). Nukentėjusiojo sužalojimai užfiksuoti ir sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymose, pažymoje taip pat nurodyta, jog E. Z. teigia, kad sužalojimus patyrė kameroje (t. 1, b. l. 23, 24–25).

16. Iš kitų objektų (vaizdo įrašų, pateiktų (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto) apžiūros protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog vaizdo įraše matomas asmuo atpažįstamas kaip E. Z.. Įrašo laiku 13:43:26 matoma, kad E. Z. kaktos srityje yra sužalojimas, žaizda kraujuojanti, taip pat nosies viršutinėje dalyje matomas sužalojimas – kraujuojanti žaizda. Girdimas pareigūno balsas: „Daugiau nieko? Ranka, koja?“. E. Z. rodo savo dešinės rankos plaštakos viršutinę dalį, matomi nubrozdinimai. E. Z. sako: „dar ir koja“ ir rodo savo dešinę koją. Matomas raudonas dryžis aukščiau kelio. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip pareigūnas A. M. atidaro kameros Nr. (duomenys neskelbtini) duris, 12:23 val. iš kameros išeina asmuo su savo daiktais, kuris atpažįstamas kaip E. Z.. 12:23:12 E. Z. nusiima kepurę, matomas sužalojimas jo kaktos srityje (t. 1, b. l. 40–41).

17. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. G 604/2025(04) matyti, kad E. Z. nustatyti sužalojimai: kaktos ir nosies poodinės kraujosruvos, nugaros odos nubrozdinimai. Plaštakos sumušimai sužalojimais nevertinami, nes žodis „sumušimai“ neteikia realios informacijos apie sužalojimų pobūdį.. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, veido sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ar paviršiumi, nugaros sužalojimai galėjo būti padaryti tiek mažiausiai dviem tiesioginiais trauminiais poveikiais siauru ilgu daiktu (galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, t. y. laidu), tiek vienmomentiškai nugara atsitrenkus į briaunas turintį paviršių (t. 1, b. l. 61–62). Nuteistasis savo apeliaciniame skunde akcentuoja būtent minėtą specialisto išvados dalį, t. y. tai, kad E. Z. nugaros sužalojimai galėjo būti padaryti nugara atsitrenkus į briaunas turintį paviršių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialisto išvada, atitinkanti BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra laikoma įrodymu ir nustatant bylos aplinkybes vertinama vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti byloje esantys įrodymai. Specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo E. Z. parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, įskaitant minėtą specialisto išvadą Nr. G 604/2025(04), sprendžia, jog byloje yra nepaneigiamai įrodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent neteisėtais nuteistojo A. Š. veiksmais, jam kumščiu suduodant E. Z. vieną smūgį ranka į veido sritį ir ne mažiau kaip du smūgius laidu į nugaros sritį. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad nugaros sužalojimus nukentėjusysis patyrė atsitrenkęs į briaunas turintį paviršių.

18. Taigi, priešingai nei teigia nuteistasis, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad nukentėjusiajam E. Z. sužalojimai buvo padaryti būtent jo, t. y. A. Š., neteisėtais veiksmais. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis E. Z., išvestas iš kameros Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė eiti į kitą kamerą, iš pradžių atsisakė kalėjimo darbuotojams nurodyti, kokiomis aplinkybėmis atsirado sužalojimai ir tik vėliau nurodė, kad jis (A. Š.), kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), jį sumušė, byloje nėra jokių įrodymų, kad neteisėtai laikomas mobiliojo ryšio telefonas priklausė jam, nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Kaip jau konstatuota pirmiau, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, be to, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis iš karto po įvykio atsisakė nurodyti jį sužalojusį asmenį tik dėl to, jog bijojo kalinamųjų keršto (liudytojas A. M. nurodė, kad E. Z. atsisakė nurodyti, kas jį sumušė, nes bijo). Duomenų, kad nukentėjusysis būtų siekęs apkalbėti A. Š., byloje nėra, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis pats apie įvykį niekam nepranešė, nenorėjo nurodyti jį sužalojusio asmens, nenorėjo, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal prokuroro reikalavimą (t. 1, b. l. 4–5). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Š. veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – jo veikoje nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Dėl to tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

19. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

20. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad A. Š. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia, nusikalto būdamas anksčiau teistas net 17 kartų, ne kartą teistas ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, naują nusikaltimą padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui (t. 1, b. l. 159–181; t. 2, b. l. 1–94). Tai rodo, kad A. Š. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Bylos duomenimis, nuteistasis yra baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 183–184), nedirba (t. 1, b. l. 186), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, kad nors ankstesniu nuosprendžiu, t. y. Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. nuosprendžiu, A. Š. yra pripažintas recidyvistu, tačiau šis nuosprendis skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), todėl laikytina, jog recidyvistu A. Š. pripažintas tik šiuo nuosprendžiu. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas, panaikinant A. Š. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

23. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs keturias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienų metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. Š. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus pastarajam už jo padarytą nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmę, dydžiu kiek didesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų), t. y. paskyrus jam laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Panaikinus nustatytą nuteistojo A. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, keisti nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę, nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina ir tai, kad vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę, nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais A. Š. buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmės – areštas, buvo taikytas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau matyti, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus A. Š. švelnesnę bausmę negu terminuotas laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikalstamų veikų nebedarys. Nors BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos A. Š. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes nenustatyta nė viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

24. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

25. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose

Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio

2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

26. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinę nusikalstamą veiką A. Š. padarė būdamas anksčiau daug kartų teistas, teistas ir už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, nusikalto neišnykus teistumui, o tai rodo, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, jo nekeičia, priešingai, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai A. Š. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Š. paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

28. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Kartu pažymima, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo taip pat turi būti vadovaujamasi nuostata, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021). 29. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis A. Š.. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartimi nuteistajam paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas (t. 3, b. l. 45). 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam A. Š. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, valstybės garantuojama teisinė pagalba šiuo atveju suteikta nuteistajam, atliekančiam realią laisvės atėmimo bausmę. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje (100 Eur už A. Š. teiktą teisinę pagalbą pagal 2026 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. APD-2026-08790), pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau, vadovaudamasi proporcingumo principu, jų iš nuteistojo A. Š. neišieško (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 25 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti A. Š. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš A. Š. valstybės naudai neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Gintarė BunikienėMartynas GalvičiusErnesta Montvidienė