Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 165 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta:

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (veika prieš A. J.) – laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš A. S.) – laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš G. Š.) – laisvės apribojimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros;

pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes bausmes, ir V. G. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. G. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Iki V. G. sulaikymo palikta galioti kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto, t. y. ginklo „Makarov Air Gun 4,5mm“ (duomenys neskelbtini) ir 1 vnt. užtaiso (balionėlio), konfiskavimas.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. G. priteista 1546,79 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt šeši eurai, 79 ct) turtinei žalai (gydymo išlaidoms) atlyginti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir V. G. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 165 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu prašo skirti už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Skundžiamu nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl vieno sunkaus (BK 135 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis) ir trijų nesunkių (BK 140 straipsnio 1 dalis (dvi veikos), 165 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikalstamų veikų padarymo.

Apeliaciniame skunde V. G. nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino jį charakterizuojančių duomenų, atitinkamai paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Skundu V. G. prašo skirti švelnesnę bausmę tik už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, arba atidėti jam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl teisėjų kolegija pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo bausmių skyrimo už visas V. G. padarytas nusikalstamas veikas.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 165 straipsnio 1 dalies sankcijoje – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki dešimties metų.

Pirmosios instancijos teismas V. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (veika prieš A. S.), paskyrė laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (veika prieš G. Š.), laisvės apribojimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, kai šių bausmių vidurkis yra 1 metai, vienas mėnuo ir 15 dienų, t. y. nustatė laisvės apribojimo bausmės terminus tarp numatyto bausmės minimo ir bausmės vidurkio (BK 48 straipsnio 2 dalis); už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje (veika prieš A. J.), paskyrė laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams, kai šios bausmės vidurkis yra 5 metai 1 mėnuo 15 dienų, t. y. bausmės dydį nustatė tarp įstatyme numatyto bausmės minimumo ir vidurkio (BK 50 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam V. G. už tris nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. G. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 165 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, tiek parinkdamas bausmių rūšis, tiek ir nustatydamas jų dydį, būtų pažeidęs BK 41 ir BK 54 straipsnių nuostatas ir dėl to V. G. paskyręs per griežtas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. G. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – padaryta viena sunki ir trys nesunkios tyčinės nusikalstamos veikos, visos jos padarytos vienu metu, nusikalstamos veikos baigtos. Atsižvelgė į tai, kad V. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies (dalinai dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, dėl kitų nusikalstamų veikų kaltės nepripažino), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. V. G. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad nagrinėjamu atveju nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neteistas (t. 2, b. l. 73-76), administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 78), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo (t. 2, b. l. 80-82), po nusikalstamos veikos padarymo užsiregistravo Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 178), pradėjo mokytis pagal profesinio mokymo programą kvalifikacijai įgyti ir įgijo motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojo kvalifikaciją (t. 2, b. l. 179-185, t. 3, b. l. 3). Skirdamas bausmę už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad už šio nusikaltimo padarymą yra numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų ir kad nukentėjusysis A. J. kaltinamajam pretenzijų nereiškė.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė apie tai, dėl ko V. G. negali būti taikomos BK 75 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas (41–43 punktai).

Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad nors ir teisiamas pirmą kartą, V. G. savo nusikalstamais veiksmais padarė vieną sunkią ir tris nesunkias tyčines nusikalstamas veikas. Savo kaltę pripažino iš dalies tik dėl vienos nusikalstamos veikos, dėl kitų nusikalstamų veikų kaltės nepripažino. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis dėl savo veiksmų nukentėjusiųjų neatsiprašė, nusikalstamus veiksmus atliko panaudodamas nešaunamąjį ginklą – pneumatinį pistoletą, veidą slėpė po kauke, kas leido daryti išvadą, kad kaltinamojo nusikalstami veiksmai buvo apgalvoti, kaltinamasis siekė nuslėpti savo tapatybę. Be to, V. G. nepripažino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl 1546,79 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai negali būti pasiekti V. G. taikant BK 75 straipsnio 4 dalį, t. y. visiškai ar iš dalies atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Prašydamas skirti jam švelnesnę bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, arba atidėti jam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taikant BK 75 straipsnio 4 dalį, V. G. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo metu nuoširdžiai pripažįsta kaltę dėl visų padarytų nusikalstamų veikų, kritiškai vertina padarytus nusikalstamus veiksmus, vien tik teisminis procesas jau turėjo įtakos jo elgesio kitimui, nes jo elgesys keičiasi iš esmės. Teigia, kad su visais nukentėjusiaisiais susitaikė, jų atsiprašė, pastarieji pretenzijų jam neturi, atlygino dalį Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikšto civilinio ieškinio (likusi dalis atlyginta bylą nagrinėjant teisme apeliacine tvarka), dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) vairuotoju, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. G. taip pat nurodė, jog kaltę pripažįsta visiškai, tačiau, teismo vertinimu, baigiamojoje kalboje nurodydamas įvykio faktines aplinkybes, esminių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių nepripažino, teigė, kad nepažinojo kartu su juo į butą įėjusio ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto kaukėto asmens ir su juo bendrai neveikė, kad nemano, jog grumtynių metu jo turimas pistoletas galėjo iššauti, nežino iš kur bute pasklido dujos, jog jo atsineštas ginklas nebuvo dujinis, iš esmės nepripažino, jog smurtavo tyčia.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo V. G. apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog nuteistojo kaltės dėl įvykdytų nusikalstamų veikų pripažinimas ir gailėjimasis yra deklaratyvus, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nelaikytinas savanorišku. Aptartas nuteistojo V. G. elgesys vertinamas kaip siekis išvengti realios laisvės atėmimo bausmės ir nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Įstatymų leidėjas numato, kad skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies sąlygas.

BK 62 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Naujos redakcijos BK 62 straipsnyje, kaip ir anksčiau, galimybė skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, išliko kaip teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Sprendimą taikyti arba ne BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, kad paskyrus švelnesnę bausmę jos paskirtis nebūtų pasiekta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistasis V. G. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, nes jis, padaręs nusikalstamą veiką, pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie šią veiką, po jos padarymo savo kaltę pripažino tik iš dalies (pripažino kaltę iš dalies dėl nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu), dėl savo veiksmų nesigailėjo, ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamas veikas nepadėjo, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatyta V. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas svarstyti BK 62 straipsnio taikymą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant visumai pirmiau paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas V. G. tinkamai parinko bausmių rūšis ir dydžius, todėl švelninti bausmės pagal BK 62 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Minėta, jog BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingumas teisingos bausmės paskyrimo prasme visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taigi teisinga bausmė už analogišką nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017, 2K-64-303/2018).

Kartu pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-379-697/2018, 2K-198-303/2022). Be to, bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-5-895/2018, 2K-107-511/2025).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. G. laisvės atėmimo bausmę dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje (taip pat ir bausmes už kitas įvykdytas nusikalstamas veikas), atsižvelgė tiek į nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias, tiek į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (15-17 punktai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta aplinkybių, mažinančių V. G. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad BK straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Aplinkybės, atsiradusios po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo, kurias apeliaciniame skunde nurodo V. G., t. y. kad jis visiškai pripažino kaltę, susitaikė su nukentėjusiaisiais, visiškai atlygino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, dirba ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, nėra ir negali būti laikomos tokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, dėl kurių nuteistajam būtų galima paskirti švelnesnę bausmę ar atidėti paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto interesus ar pageidavimus atitinkančios švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Be to, pažymėtina ir tai, kad nors V. G. ir teisiamas pirmą kartą, jo įvykdytų nusikalstamų veikų negalima vertinti kaip atsitiktinių. Susipažinus su 2026 m. birželio 9 d., 2026 m. rugsėjo 7 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašais, IBPS duomenimis, matyti, kad nuo 2025 m. rugpjūčio 29 d. Mažeikių rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-30775-25, kurioje V. G. 2025 m. spalio 22 d. pripažintas įtariamuoju, nuo2026 m. rugpjūčio 14 d. įtariamas smurtinės nusikalstamos veikos prieš asmenį, t. y. neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 straipsnio 2 dalis), padarymu (veikos galimai padarytos 2024 m. vasario 12 dieną) (t. 3, b. l. 184-186, t. 4, b. l. 5-6). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo V. G. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

BK 75 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pastebėtina, kad naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje išliko draudimas iš dalies atidėti už padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje, kuriame yra ir BK 135 straipsnis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau minėtas straipsnis papildytas naujos redakcijos 4 dalimi. Joje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. G. netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėdamas, rėmėsi padarytų nusikaltimų pavojingumu, nukentėjusiųjų skaičiumi ir kaltininko asmenybe. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes, nors V. G. teisiamas pirmą kartą, tačiau savo nusikalstamais veiksmais padarė vieną sunkų ir tris nesunkius nusikaltimus, teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino iš dalies tik dėl vienos nusikalstamos veikos, dėl kitų nusikalstamų veikų kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. G. dėl savo veiksmų nukentėjusiųjų neatsiprašė, jų nevertino kritiškai, nusikalstami veiksmai buvo iš anksto apgalvoti ir jiems pasiruošta. Be to, V. G. nepripažino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, teisminio nagrinėjimo metu užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, vėliau įsidarbino. Reikšminga aplinkybė ir ta, kad šiuo metu V. G. Mažeikių rajono policijos komisariate atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-30775-25 yra įtariamas dėl smurtinių nusikalstamų veikų prieš asmenį padarymo (2024 m. vasario 12 d.), t. y. dėl neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 straipsnio 2 dalis) ir fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (140 straipsnio 1 dalis), ir šie duomenys tik patvirtina teisėjų kolegijos išvadą, kad jo padarytos nusikalstamos veikos už kurias nuteistas nebuvo atsitiktinės. Priešingų išvadų daryti neleidžia ir V. G. padarytų nusikaltimų pobūdis ir aplinkybės – nusikalstamus veiksmus atliko prieš tris nukentėjusiuosius, panaudodamas nešaunamąjį ginklą – pneumatinį pistoletą, veidą slėpė po kauke, siekdamas nuslėpti savo tapatybę bei kartu dalyvavusį asmenį, kas leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo nusikalstami veiksmai buvo apgalvoti ir suplanuoti iš anksto. Kaip jau minėta tai, kad po pirmosios instancijos nuosprendžio priėmimo apeliaciniame skunde V. G. visiškai pripažino savo kaltę, susitaikė su nukentėjusiaisiais, atlygino turtinę žalą, nevertintina kaip jo nuoširdus gailėjimasis, o kaip siekis išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės rodo, kad V. G. nėra linkęs vadovautis visuomenės ir įstatymo nustatytomis normomis, todėl atidedant bausmės vykdymą teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. G. tiek už atskiras padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytų nusikalstamų veikų ir nuteistojo pavojingumui, bausmę sušvelninti ar atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį, nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendžio atmesti. . Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.