Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-12 · Civilinė byla Nr. e2A-1170-524/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-12
Bylos Nr.
e2A-1170-524/2026
Teisminio proceso Nr.
2-46-3-01773-2025-2
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Giedrė Seselskytė, Erika Misiūnienė, Larisa Šimanskienė
Ieškovas
UAB "FAMDESIGN"
Atsakovas
ATS1, ATS1 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „FAMDESIGN“
Trečiasis asmuo
TAR1
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1170-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01773-2025-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.7; 2.6.10.2.4.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FAMDESIGN“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FAMDESIGN“ patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl turto išreikalavimo, negautų pajamų priteisimo ir pagal atsakovo ATS1 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „FAMDESIGN“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo TAR1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „FAMDESIGN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (kurį vėliau patikslino) atsakovui ATS1 kuriuo prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – grąžinti ieškovei jai nuosavybės teise priklausantį automobilį VOLKSWAGEN CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo 6 474,79 Eur dydžio nuostolių kaip negautas pajamas už automobilio nuomą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2025 m. kovo 24-25 d. kreipėsi į atsakovą dėl smulkių kosmetinių ieškovės automobilio dažymo darbų, o konkrečiai – vietų, kuriose nusilupę dažai, padažymo: kairės automobilio pusės aplink vairuotojo ir galinių durelių rankenėles (dažomos vietos plotas apie 2 x 5 cm), galinio dangčio prie numerio apšvietimo kampo, dangčio atidarymo rankenėlės, kairės pusės galinės arkos. Automobilis atsakovui buvo perduotas geros būklės, padažyti reikėjo tik keletą smulkių vietų. Šalys žodžiu sutarė, jog darbų kaina yra 400 Eur, tačiau jokios rašytinės sutarties, užsakymo formos, kvito, atsakovas ieškovei nepateikė. Tai, jog galutinė kaina turėjo būti nustatyta po darbų atlikimo, atsižvelgiant į reikalingas medžiagas ir darbo sąnaudas, yra melagingas teiginys, kadangi, jei ieškovė būtų žinojusi, jog darbų kaina išaugs net keletą kartų, nebūtų pavedusi atsakovui atlikti šių darbų. 2025 m. balandžio 18 d. atsakovas informavo ieškovę, jog automobilis yra paruoštas atsiimti, tuo pačiu atsakovas nurodė, jog atliktų darbų kaina yra 940 Eur. 2025 m. balandžio 24 d. ieškovės vadovui nuvykus į atsakovo autoservisą pasikalbėti dėl darbų kainos ir apžiūrėti automobilį, buvo pastebėta, kad darbai nebuvo atlikti kokybiškai, vietomis buvo subėgę dažai, taip pat, automobilis buvo perdažytas visas, nors dėl tokios darbų apimties šalys nebuvo sutarusios. Atsakovas buvo nusiteikęs itin agresyviai, išplūdo necenzūriniais žodžiais, atsakovo sūnus apstumdė tuo metu buvusią ieškovės vadovo sutuoktinę, automobilio neatidavė. Atsakovas, net ir reikalaudamas padidintos darbų kainos, jokios sąskaitos faktūros, rekvizitų atlikti mokėjimui ieškovei nepateikė. 2025 m. balandžio 25 d. ieškovės vadovas vėl nuvyko į atsakovo autoservisą, siekdamas taikiai išspręsti kilusį ginčą, tačiau šalims nepavykus susitarti, buvo kviesti policijos pareigūnai. Atsakovas buvo pasiruošęs pinigų priėmimo kvitą, tačiau didesnei sumai, nei šalys buvo sutarusios darbų pradžioje, taigi, ieškovės vadovas atsisakė priimti kvitą, paprašydamas išrašyti sąskaitą faktūrą. Dėl neteisėtai sulaikyto automobilio atsakovui buvo teiktos pretenzijos, dėl galimai neteisėtai veikos ieškovė buvo kreipusis į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariatą. Iki šios dienos automobilis nėra grąžintas ieškovei, taip pat nėra žinoma automobilio buvimo vieta, nėra žinoma, kokiomis sąlygomis yra laikomas automobilis, ar dėl netinkamos eksploatacijos automobiliui nėra padaryta dar didesnė žala. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovė patiria nuostolius, kadangi automobilis 2025 m. vasario 28 d. lengvojo automobilio nuomos sutartimi nuo 2025 m. gegužės 1 d. turėjo būti išnuomotas Suomijos piliečiui KTA1.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė priešieškinį ieškovei, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės priteisti 940 Eur skolą už atliktus automobilio VOLKSWAGEN CADDY paruošimo dažymui ir dažymo darbus, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad iš ieškovės ieškinio faktinio pagrindo akivaizdu, kad ieškovę ir atsakovą sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Automobilis buvo perduotas atsakovui paruošimui ir dažymui už atlygį, t. y. šalių teisiniai santykiai kilo iš jų susitarimo, kuriuo ieškovė pavedė atsakovui atlikti darbus ir įsipareigojo už juos atsiskaityti. Tai jau yra prievolinis santykis, kylantis iš klasikinės žodinės paslaugų sutarties. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės paneigia vieną iš būtinų vindikacijos sąlygų, kad savininkas daikto neteko be savo valios. Ieškovės vadovas atvyko ir prašė paruošti automobilį dažymui bei nudažyti. Žodžiu buvo aptartos darbų apimtys, paruošimo ir dažymo kaina, o galutinė kaina turėjo būti nustatyta po darbų atlikimo, atsižvelgiant į reikalingas medžiagas ir darbo sąnaudas. Atsakovas 2025 m. balandžio 18 d. informavo ieškovę, jog darbai baigti ir pateikė galutinę 940 Eur kainą, kuri buvo apskaičiuota pagal realias darbų apimtis, įskaitant transporto priemonės paviršiaus paruošimą, gruntavimą, dažymą bei panaudotas medžiagas. Kaina yra pagrįsta ir žemesnė nei rinkos vidurkis Lietuvoje už panašius kosmetinius dažymo darbus. Ieškovė buvo informuota apie kainą ir turėjo galimybę ją aptarti, tačiau atsisakė bendradarbiauti. Vietoj to, ieškovės vadovas bandė atsiimti automobilį nemokėdamas už atsakovo paslaugas, kvietė policijos pareigūnus ir jų pagalba norėjo neatsiskaitęs už atliktus darbus atsiimti automobilį. Sąskaita faktūra 940 Eur sumai buvo parengta ir 2025 m. balandžio 25 d. pasiūlyta ieškovei. Tačiau ieškovės vadovas atsisakė ją priimti, net esant policijos pareigūnams. Ieškovės atsisakymas priimti sąskaitą rodo nesąžiningą elgesį ir prievolės nevykdymą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnį, kuris įpareigoja užsakovą apmokėti už atliktus rangos darbus. Ieškovės transporto priemonės sulaikymas yra proporcinga priemonė apsaugoti reikalavimą. Ieškovės vadovas savo elgesiu parodė, kad jis neketina atsiskaityti už atliktus darbus. Automobilį bandė pagrobti pasinaudodamas kitu rakteliu. Todėl panaudota priemonė ne tik teisėta, bet ir proporcinga, atsižvelgiant į ieškovės akivaizdų nesąžiningumą ir bandymus išvengti prievolės. Ieškovės vadovo teiginys apie jo patirtus nuostolius yra spekuliatyvus, nes nėra įrodymų, kad nuomos sutartis su Suomijos piliečiu buvo realiai pažeista ar kad ieškovė negalėjo suteikti kito automobilio. Be to, nuomos sutartis sudaryta 2025 m. vasario 28 d., prieš remonto pradžią, todėl ieškovė žinojo apie remonto poreikį ir pats rizikavo sudarydamas nuomos įsipareigojimus. Su ieškove nebuvo tartasi, kada bus baigti automobilio paruošimo ir dažymo darbai. Ieškovė transporto priemonę įsigijo iš to paties Suomijos piliečio KTA1, kuriam vėliau jį tariamai jį išnuomojo. Ieškovės tariamos nuomos sutartyje nurodyta transporto priemonės 60 Eur nuomos kaina taip pat yra neprotinga.

Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovė atkakliai kartoja, jog 2025 m. kovo mėnesį automobilis buvo perduotas atsakovui tik kelioms smulkioms vietoms padažyti, kurių bendras plotas neva tesiekia kelis kvadratinius centimetrus, o pats automobilis buvo geros būklės, tačiau šie teiginiai yra visiškai neatitinkantys realybės. Automobilio dažymo technologija yra tokia, kad lokaliai užtaisyti iš pažiūros tariamai nedideles prarūdijusias vietas neįmanoma nei vizualiai, nei kokybiškai. Norint parinkti identišką spalvą, dažus reikia maišyti kompiuteriu pagal kėbulo numerį. Net menkiausias atspalvio skirtumas matysis kaip „lopas“. Kiekviena detalė (durys, sparnas, galinis dangtis) dažoma visa, nes dažų susikirtimo vieta, t. y. perėjimas nuo naujo dažo prie seno, visada matysis susikirtimas. Tai pagrindinė taisyklė bet kuriame profesionaliame autoservise. Prieš dažymą rūdys ir korozija turi būti išvalomos iki pliko metalo, gruntuojamos, glaistomos, o tai reiškia, kad iš pažiūros net ir maža surūdijimo vieta iš karto tampa visos detalės darbo dalimi. Jei būtų dažoma tik taškais, automobilis atrodytų dryžuotas ir dėmėtas. Nebuvo sutarta fiksuota 400 Eur kaina už Volkswagen Caddy paruošimą dažymui ir dažymo darbus. Taip pat nors ieškovė ir teigia buvus tariamą susitarimą dėl 400 Eur sumos, tačiau realiai net ir šios sumos ji mokėti neketino. Ieškovės teiginys apie jos patirtus nuostolius (tariamai negautas pajamas) yra spekuliatyvus. Iš pridėtų įrodymų matyti, kad nuomos sutartis prieš remonto pradžią, todėl ieškovė žinojo apie automobilio remonto poreikį ir pati rizikavo sudarydama tariamus nuomos įsipareigojimus. Atsakovas su ieškove nesitarė, kada atsakovas užbaigs ieškovės automobilio paruošimo ir dažymo darbus. Ieškovės tariami susitarimai dėl automobilio nuomos yra tik priedanga siekiant neteisėtai praturtėti. O sudaryta nuomos sutartis tarp ieškovės ir KTA2 draugo KTA1, atsakovo įsitikinimu, neabejotinai fiktyvi. KTA1 per visą nuomos laikotarpį nepareiškė ieškovei jokios pretenzijos dėl neįvykdytos sutarties ir elgėsi taip, lyg tokios sutarties apskritai nebūtų buvę. Būtent ieškovės atsisakymas mokėti bent jau dalį akivaizdžiai atliktų darbų ir sunaudotų medžiagų kainos, lėmė teisėtą transporto priemonės sulaikymą atsakovo dirbtuvėse. Todėl vienintelė ir tiesioginė priežastis, kodėl automobilis nebuvo grąžintas ieškovei ir negalėjo būti naudojamas (įskaitant tariamą nuomą), yra pati ieškovė, kuri atsisakė sumokėti bent jau neginčytiną dalį (pvz., už sunaudotas medžiagas), pasirinko konfrontacinį kelią bylinėtis ir kurti tariamus nuostolius. Ieškovė prie tariamos žalos atsiradimo ir jos dydžio nepagrįsto išpūtimo prisidėjo ne tik atsisakydama mokėti už atliktus darbus, bet ir kitais aktyviais bei pasyviais veiksmais, kurie akivaizdžiai prieštarauja pareigai mažinti žalą. Pavyzdžiui ieškovė nepasiūlė nuomininkui KTA1 pakaitinio automobilio. Ieškovė, kaip profesionalus automobilių prekybos verslo subjekta savo žinioje turėjo ir kitus automobilius, tačiau vietoj to, kad iš karto pasiūlytų analogišką ar bent panašios klasės transporto priemonę ir taip išsaugotų nuomos sutartį bei pajamas, ieškovė sąmoningai pasirinko nieko nedaryti ir kaupti tariamus nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės apylinkės teismas 2026 m. kovo 30 d. sprendimu nusprendė patikslintą ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš ieškovės 500 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 500 Eur sumos nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 837,40 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui.

Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog šalys sudarė žodinę rangos darbų sutartį, o užsakymo paraiška nebuvo pildoma. Taigi, iš esmės atsakovas, nevykdęs teisės aktų reikalavimų, teismo vertinimu, prisiėmė riziką, jog šalių sutarties sąlygos aiškinamos tik remiantis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Teismo vertinimu, tiek ieškovės atstovo paaiškinimai, tiek liudytojų ir policijos pareigūno parodymai suponuoja išvadą, jog buvo atlikta daugiau darbų, nei šalys buvo sutarusios. Kaip nurodė policijos pareigūnas, įvykio metu atsakovas paaiškino, jog teko atlikti daugiau darbų ir dėl to padidėjo šalių sutarta kaina. Šioje byloje nėra ginčo, jog nuo žodinės rangos darbų sutarties sudarymo momento atsakovas nebendravo su ieškove. Tai yra, šiuo atveju atsakovas neinformavo ieškovės apie būtinybę atlikti papildomus darbus ir darbų kainos padidėjimą, nesuteikė ieškovei teisės atsisakyti sutarties. Todėl, remiantis paminėta teisės norma, darytina išvada, jog esant ieškovės sutikimui, kad maksimali darbų kaina gali siekti 500 Eur, atsakovas privalėjo sutartį įvykdyti už numatytą kainą, t. y. 500 Eur. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytas abstraktus teiginys, jog netenkina dažymo kokybė, neįžvelgiant pateiktose nuotraukose akivaizdžių dažymo darbų neatitikimo įprastai kokybei, nepateikus jokių papildomų įrodymų (ieškovės atstovas nurodė jokių kitokių įrodymų negalintis pateikti), kurie patvirtintų, jog darbai atlikti nekokybiškai ir būtina šiuos darbus atlikti iš naujo, argumentai dėl nekokybiškai atliktų darbų atmestini kaip neįrodyti. Ieškovės atstovo nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog iš esmės pareiga sumokėti už atliktus darbus nėra ginčijama – esminis nesutikimas susijęs tik dėl pasikeitusios kainos. Apibendrinant, darytina išvada, jog ieškovė už atsakovo atliktus darbus turėjo pareigą sumokėti 500 Eur sumą, t. y. sumą, kuri buvo ieškovės vadovo nurodyta kaip galima maksimali kaina už sutartus atlikti automobilio dažymo darbus. Kadangi byloje nėra duomenų, jog ši suma atsakovui yra sumokėta, priešieškinis tenkintinas iš dalies – iš ieškovės atsakovui priteistina 500 Eur suma. Atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (šiuo atveju – nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos – 2025 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Teismas pažymėjo, jog kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą neatskiriama nuo skolininko prievolės kreditoriui, nes šia teise kreditorius gali pasinaudoti tik tokiu atveju, kai yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas ir skolininkas nevykdo prievolės kreditoriui arba ją vykdo netinkamai. Šiuo atveju atsakovas laikytinas teisėtu daikto (automobilio) valdytojas, kadangi automobilį valdo šalių sudarytos žodinės paslaugų teikimo (dažymo darbų) sutarties pagrindu. Taip pat išpildyta ir kita būtina sąlyga – suteiktų paslaugų apmokėjimo terminas yra suėjęs. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. balandžio 24 d. išrašytos sąskaitos faktūros Ser. A Nr. 0013 apmokėjimo terminas yra suėjęs (anksčiau konstatuota ieškovės pareiga sumokėti ne sąskaitoje nurodytą 940 Eur, o 500 Eur sumą), ieškovė už atliktus dažymo darbus su atsakovu neatsiskaitė, todėl atsakovas sulaikė transporto priemonę, kol ieškovė sumokės už atliktus dažymo darbus. Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų bei faktinių aplinkybių matyti, jog už transporto priemonės dažymo darbus sąskaita nėra apmokėta nei visa, nei jos dalis iki šiol, todėl tikėtina, kad ieškovė ir neketino šių paslaugų apmokėti. Kadangi ieškovė nėra atsiskaičiusi už suteiktus remonto darbus su atsakovu ir atsakovas teisėtai naudojasi daikto sulaikymo teise, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės patikslinto reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti automobilį ieškovei. Tik ieškovei visiškai vykdžius pareigą, t. y. sumokėjus atsakovui 500 Eur sumą už atliktus dažymo darbus, atsakovas nebeturės teisės naudotis sulaikymo teise, t. y. sulaikyti ginčo automobilį ir turės pareigą jį iš karto grąžinti ieškovei. Ieškovė tinkamai nepagrindė patikslinto ieškinio reikalavimų – neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. neįrodė vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Įvertinus, jog yra tenkinta 53 proc. priešieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 837,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimą dalyje, kuria patikslintas ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą tenkinti patikslintą ieškinį pilna apimtimi.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, pripažinęs atsakovą atlikus neteisėto pobūdžio veiksmus, privalėjo nustatinėti: 1) kokias konkrečiai teisės normas pažeidė atsakovas reikalaudamas neproporcingo dydžio prievolės įvykdymo; 2) ar atsakovo atlikti neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos jo pasinaudoto daikto sulaikymo teisės teisėtumui, kurį ieškiniu ginčijo ieškovė. Tačiau teismas neanalizavo nei atsakovo pažeistų teisės normų turinio, nei nustatinėjo jų ryšio su daikto sulaikymo teisės teisėtumu, tokiu būdu nepagrįstai nevertindamas dalies esminių ginčui aplinkybių: šalių ginčą lėmusių neteisėtų atsakovo veiksmų įtakos ieškinio reikalavimo pagrįstumui. Skundžiamu sprendimu teismas pats nustatęs, jog ieškovė ieškiniu reikalauja priteisti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą ir įrodinėja žalos kilmę iš neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), atsakovas atliko neteisėto pobūdžio veiksmus, turėjo atlikti atsakovo veiksmų teisinį vertinimą ir jo įtaką įrodinėjamos žalos fakto ir dydžio susidarymui. Teismui tik konstatavus atsakovo atliktų veiksmų faktinį neteisėtumą, tačiau pažeidimui netaikius jokio teisinio vertinimo (teisinių pasekmių), teismo nurodyta išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, buvo prieita akivaizdžiai prieštaringai ir nepagrįstai, nevertinus dalies byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai neįvertino ir nenustatė, jog išrašydamas ir pateikdamas ieškovei apmokėjimui nepagrįsto dydžio (beveik du kartus didesnę negu nustatė teismas) 2025 m. balandžio 25 d. sąskaitą faktūrą, atsakovas pažeidė šias jam, kaip apmokestinamam paslaugų teikėjui ir civilinių santykių subjektui, Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytas pareigas: 1) Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsakovui apmokėjimui pateiktoje sąskaitoje faktūroje privalomai nurodyti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos kainą; 2) Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatą pareigą finansinę apskaitą tvarkančiam asmeniui (ar jo vadovui) užtikrinti, kad apskaitoje nurodoma informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas būtų teisinga, tiksli ir išsami; 3) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.158, 6.163, 6.200 straipsniais nustatytą pamatinę ir privalomą kiekvieno kontrahento pareigą tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir vykdant sudarytą sutartį elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti su kitu kontrahentu; 4) CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ginčo šalių sudaryta žodinė ieškovės automobilio dažymo sutartis atsakovui turi įstatymo galią, o pateikęs ieškovei apmokėjimui sudarytos žodinės sutarties neatitinkančią (sutartį tiesiogiai pažeidžiančią) 2025 m. balandžio 25 d. sąskaitą faktūrą 940 Eur sumai (vietoje 500 Eur sumos), atsakovas grubiai pažeidė eilę pamatinių (aukščiau išvardintų) CK ir buhalterinės apskaitos įstatymuose įtvirtintų teisės normų ir principų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tik formaliai konstatavo, jog ieškovė neatsiskaitė už suteiktas transporto priemonės dažymo paslaugas, t. y. nesumokėjo teismo nustatytos 500 Eur sumos, dėl ko atsakovas neva turėjo teisę taikyti daikto sulaikymą. Tačiau į bylą buvo pateiktas ne vienas tiesioginis šalių kilusį konfliktą ir jo eigą fiksavęs rašytinis įrodymas (garso įrašai, policijos pareigūno liudijimas, pranešimas apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ir kt.), akivaizdžiai patvirtinęs, jog ieškovė nesumokėjo už paslaugas ir liko be automobilio būtent dėl paslaugas teikusio atsakovo neteisėtų veiksmų: 1) pareikalauto nepagrįstai didelio apmokėjimo už paslaugas (nustatė teismas); 2) agresyvaus necenzūrinio elgesio su klientu (patvirtina garso įrašai), lėmusio policijos iškvietimą (patvirtino liudininku apklaustas policininkas); 3) prieš klientės (ieškovės) vadovo sutuoktinę panaudoto smurto ir kt. Taip pat, patikslintu ieškiniu ieškovė nurodė byloje net neginčytą faktinę aplinkybę, kad iki priešieškinio gavimo teisme dienos ieškovė nebuvo net gavusi jokios atsakovo sąskaitos faktūros už savo teiktas paslaugas. Šio dokumento, kurio pagrindu įprastai tik ir atliekamas apmokėjimas už paslaugas, atsakovas ieškovei jokia forma nėra nei siuntęs, nei teikęs. Tuo tarpu būtent atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jis po paslaugos suteikimo, kaip privalo pagal įstatymus, išsiuntė ar kitaip perdavė ieškovei savo sąskaitą faktūrą. Tokių įrodymų byloje nėra. Ieškovė 2025 m. gegužės 5 d. rašytine pretenzija pati prašė atsakovo pateikti jai sąskaitą faktūrą apmokėjimui kartu su atliktų darbų detalizacija. Tačiau jokio atsakymo nei sąskaitos faktūros apmokėjimui ieškovė negavo, kas vėlgi tiesiogiai lėmė sumos už gautas paslaugas neapmokėjimą. Logiškai nesuvokiama ir liko nepaaiškina, kaip ir kokiu pagrindu ieškovė 2025 m. balandžio mėn. pabaigoje galėjo žinoti, jog turi sumokėti atsakovui būtent 500 Eur, kuomet šią sumą nustatė tik teismas. Skundžiamu sprendimu jokio ieškovės nesąžiningumo teismas nenustatė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas tik formaliai rėmėsi faktine aplinkybe (ieškovės neveikimu), jog ieškovė už gautas paslaugas nebuvo ir tikėtinai neketino susimokėti šalių žodinėje rangos sutartyje aptartos 500 Eur sumos. Tačiau teismo sprendimas apskritai negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, be to, teismas vadovavosi deklaratyviu ir visiškai negrįstu šalies paaiškinimu. Nėra logikos, jog ieškovė, siekdama atsiimti išdažytą automobilį, tikėtųsi už jį neatsiskaityti. Ieškovės vadovas bylos nagrinėjimo metu ne kartą išsakė savo nuomonę, jog kaip tik sutinka ir sutiko už atsakovo paslaugas mokėti iki 500 Eur. Būtent atsakovas turėjo įrodinėti, jog ieškovė neketino mokėti jai net 500 Eur už gautas automobilio dažymo paslaugas. Teismas net nevertino, ar atsakovo panaudota daikto sulaikymo teisė buvo proporcinga, nors ieškovė byloje ir ginčijo jos atžvilgiu panaudotą daikto sulaikymo teisę. Sulaikyto daikto vertė viršija skolos sumą mažiausiai dešimt kartų, o dėl sulaikymo sukeltas žalos dydis siekia beveik dvidešimt kartų didesnę sumą negu nesumokėtas įsiskolinimas. Akivaizdu, kad panaudota daikto sulaikymo teisė buvo visiškai neproporcinga menkaverčiam sulaikymo pagrindui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė neatsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nė nebuvo ginčo dėl tos priešieškinio dalies, kuri buvo patenkinta. Įrodymų, jog ieškovė siekė nieko nemokėti už gautas paslaugas, nėra ir nebuvo. Skundžiamu sprendimu tenkindamas priešieškinio dalį dėl 500 Eur, bylą nagrinėjęs teismas iš esmės sutiko ne su atsakovo, o su ieškovės procesine pozicija. Todėl skirstant bylinėjimosi išlaidas turėjo būti vertinama, jog dėl priteistos reikalavimo dalies ginčo tarp šalių nebuvo, dėl ko tenkinant būtent tokią reikalavimo dalį, taisyklė „pralaimėjęs moka“ netaikytina, o taikytinos nukrypimą nuo šios taisyklės įtvirtinančios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „FAMDESIGN“ patikslintas ieškinys atsakovui ATS1 kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – grąžinti ieškovei jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, priteisti iš atsakovo 6 474,79 Eur dydžio nuostolių kaip negautas pajamas už automobilio nuomą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamu sprendimu nebuvo vertinta dalis byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl skolos nesumokėjimo priežasčių, turinčių tiesioginės įtakos ir sulaikymo teisės teisėtumo ir proporcingumo vertinimui, tuo nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad automobilio VOLKSWAGEN CADDY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė yra UAB „FAMDESIG“. Iš 2025 m. vasario 28 d. lengvojo automobilio nuomos sutarties matyti, kad transporto priemonė nuo 2025 m. gegužės 1 d. turėjo būti išnuomota KTA1.

Šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2025 m. kovo 24-25 d. UAB „FAMDESIGN“ kreipėsi į atsakovą ATS1, kuris veiklą vykdo pagal Gyventojo individualios veiklos vykdymo ar nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymą Nr. 1349407 dėl automobilio VOLKSWAGEN CADDY dažymo darbų. Šalys sudarė žodinę rangos sutartį.

Atsakovui atlikus darbus, ieškovė nesutiko sumokėti atsakovo nurodomos 940 Eur kainos už atliktus darbus.

Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo priešieškinis tenkintas iš dalies ir atsakovui priteista iš ieškovės 500 Eur skola, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 500 Eur sumos nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apeliaciniu skundu nėra ginčijama – šios sprendimo dalies neprašoma panaikinti ar pakeisti. Taigi, laikytina, jog šioje dalyje šalių ginčas yra išspręstas. Kitaip tariant, neginčijama teismo sprendimo dalimi, konstatuota, jog atsakovas pagrįstai reikalavo sumokėti dalį kainos – 500 Eur iš 940 Eur už atliktus darbus.

Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkindamas priešieškinio dalį dėl 500 Eur rėmėsi tuo, jog ieškovės vadovas bylos nagrinėjimo metu sutiko mokėti už gautas paslaugas iki 500 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad tarp šalių iki tol apskritai šioje dalyje ginčo nebuvo. Viena vertus, apie tokį sutikimą išreikštą atsakovui iki bylos iškėlimo byloje nėra. Priešingai – ieškovė patikslintame ieškinyje, be kita ko, nurodė aplinkybes, kad iš anksto sutarta suma buvo gerokai mažesnė nei 940 Eur, t. y. 400 Eur, be to, 2025 m. balandžio 24 d. ieškovės atstovui nuvykus į atsakovo autoservisą pasikalbėti dėl darbų kainos, apžiūrėti automobilį, buvo pastebėta, kad darbai nebuvo atlikti kokybiškai, vietomis buvo subėgę dažai. Taigi, iš šių teiginių, matyti, kad ieškovės vertinimu, net ir už sutartus 400 Eur darbai buvo atlikti nekokybiškai. Taigi, sutiktina, jog ieškovė siekė nemokėti ir, jos teigimu, sutartos kainos už atliktus darbus. Vis dėl tos, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus dėl nekokybiškai atliktų darbų atmetė kaip neįrodytus ir dėl to ginčo apeliacinės instancijos teisme nėra.

Kita vertus, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog atsakovas sąskaitą faktūrą 940 Eur sumai parengė ir 2025 m. balandžio 25 d. pateikė ieškovės atstovui, tačiau jis atsisakė ją priimti. Tokia aplinkybė pripažįstama ir apeliaciniame skunde – pvz., 15 punktas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė turėjo galimybę sąskaitą faktūrą priimti ir ją apmokėti toje dalyje su kuria sutinka, o dėl likusios dalies kylant ginčui – spręsti ginčą derybų, teismo ar kitu būdu.

Atsakant į apeliacinio skundo motyvus dėl PVM sąskaitos faktūros išrašymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004; 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003).

Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalies norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, jog ieškovė nesutiko su atsakovo reikalaujama sumokėti kaina už atliktus darbus ir ginčo nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog su dalimi prašomos kainos vis dėlto sutinka, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas vertinti, jog dėl priteistos reikalavimo dalies ginčo tarp šalių nebuvo, dėl ko tenkinant būtent tokią reikalavimo dalį, taisyklė „pralaimėjęs moka“ netaikytina, o taikytinos nukrypimą nuo šios taisyklės įtvirtinančios CPK 93 straipsnio 4 dalies.

Antra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos. CK 4.229 straipsnio 1 dalis nustato, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjama situacija atitinka minėtų aplinkybių visumą. Kaip minėta, neginčijama skundžiamo sprendimo dalimi konstatuota, jog atsakovas pagrįstai reikalavo sumokėti dalį kainos – 500 Eur iš 940 Eur už atliktus darbus, t. y. kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką ir reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs). Be to, daiktas – t. y. automobilis buvo ieškovės perduotas atsakovui dažymo darbams atlikti, todėl šiuo atveju kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą ir kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovas turi mažesnę reikalavimo teisę į ieškovę nei kilo ginčas, neturi įtakos atsakovo teisei pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol ieškovė įvykdys teismo patvirtintą prievolės dalį.

Viena vertus, ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl naudojimosi daikto sulaikymo teise nagrinėjamu atveju proporcingumo klausimo nekėlė. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, CK 4.230 straipsnis nustato, kad daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas. Pagal šios teisės normos dispoziciją įstatymų leidėjas neteikia reikšmės kreditoriaus turimo reikalavimo dydžiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-49-450/2021). Sulaikymo teisė – tai laikina ekonominio spaudimo priemonė, kuri realiai nesukelia atsiskaitymo ar sulaikyto daikto praradimo padarinių, todėl, sprendžiant dėl naudojimosi ja proporcingumo, vien ta aplinkybė, kad daikto vertė yra didesnė, net ir kelis kartus, nei skola, savaime nesuteikia pagrindo spręsti, kad sulaikymas yra neproporcingas. Daikto vertės ir skolos santykis sulaikymo neproporcingumui konstatuoti turi būti akivaizdus ir visiškai nepateisinamas, taip pat atsižvelgiant į suvaržymu sukeliamus padarinius, į kitas kreditoriaus turėtas savo reikalavimų užtikrinimo priemones ir kitas svarbias konkrečiu atveju aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė su atsakovu nebuvo atsiskaičiusi net dalies kainos už atliktus darbus, o šiuo atveju sulaikyti daikto – automobilio dalį, nepakenkiant jo naudojimo paskirčiai, būtų neracionalu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad sulaikyto daikto vertė viršija skolos sumą mažiausiai dešimt kartų ir kad dėl to panaudota daikto sulaikymo teisė buvo visiška neproporcinga menkaverčiam sulaikymo pagrindui, atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentai, kad dėl sulaikymo sukeltas žalos dydis siekia beveik dvidešimt kartų didesnę sumą negu nesumokėtas įsiskolinimas taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Žalos, padarytos dėl neteisėto ir nepagrįsto naudojimosi daikto sulaikymo teise, atlyginimas yra vienas iš civilinės atsakomybės atvejų. Tai deliktinė atsakomybė, kuriai taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus ir kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246-6.249 straipsniai, CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl to, ar nuostoliai (žala) atsirado dėl daikto suvaržymo, turi būti nustatyta, jog žala ar nuostoliai atsirado dėl to, kad daiktas buvo sulaikytas, kad nebuvo galimybių juo naudotis. Priežastinis ryšys pagal faktinį turinį šiuo atveju yra sudėtinis, kadangi žalos (nuostolių) susidarymą lemia ir skolininko, ir kreditoriaus veiksmai. Skolininkas pažeidžia prievolę atsiskaityti su kreditoriumi, o dėl to kreditorius pasinaudoja įstatymo suteikta teise ir sulaiko daiktą. Tuo tarpu daikto sulaikymas gali sukelti žalą (nuostolius). Kadangi civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos daikto neteisėtu sulaikymu, yra siejama su tuo asmeniu, kuris atliko neteisėtus veiksmus, tai žalos (nuostolių) susidarymo teisiškai reikšminga civilinei atsakomybei priežastis yra neteisėti skolininko veiksmai dėl neatsiskaitymo. Tuo tarpu teisėtas kreditoriaus elgesys pasinaudojant įstatymo suteikta savigynos priemone, nors ir yra faktinio priežastinio ryšio sudėtinė dalis (kitą dalį, minėta, sudaro neteisėtas daikto sulaikymą išprovokavęs skolininko atsiskaitymo prievolės nevykdymas), tačiau teisiškai jis nesudarytų pagrindo kreditoriaus atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020).

Kaip minėta, šiuo atveju neginčijama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi konstatuota, kad būtent skolininkas neteisėtai nesumokėjo 500 Eur kainos dalies už atliktus darbus, be to, vien tai, kad atsakovas turi mažesnę reikalavimo teisę į ieškovę nei kilo ginčas, neturi įtakos atsakovo teisei pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol ieškovė įvykdys teismo patvirtintą prievolės dalį. Vertinant tai, šiuo atveju teisėtas atsakovo elgesys pasinaudojant įstatymo suteikta savigynos priemone, nors ir gali būti ieškovės nurodomos patirtos žalos faktinio priežastinio ryšio sudėtinė dalimi, nesudaro pagrindo atsakovo atsakomybei.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas teisėtai naudojasi daikto sulaikymo teise, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti automobilį ieškovei, priteisti iš atsakovo 6 474,79 Eur dydžio nuostolių kaip negautas pajamas už automobilio nuomą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Erika MisiūnienėGiedrė SeselskytėLarisa Šimanskienė