Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas ginčo sandoryje veikė kaip profesionalus prekybininkas. Mano, kad teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė aplinkybėms, kurios nėra susijusios su ginčo sandoriu, tai yra ankstesnei atsakovo patirčiai, jog jo vardu registruota mažoji bendrija, aplinkybėms, susijusioms su atsakovo sutuoktinės vykdoma individualia veikla. Pažymi, kad teismas neįvertino, jog atsakovas sofą pardavė kaip fizinis asmuo, pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas juridinio asmens vardu, lėšos buvo pervestos atsakovui, nėra duomenų, kad sandoris buvo sudarytas vykdant ūkinę – komercinę veiklą, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas veikė kaip verslininkas, paremta tik prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad sandoris sudarytas tarp dviejų fizinių asmenų, o parduota sofa buvo atsakovo asmeninis turtas. Pažymi, kad ieškovė nurodė, kad baldą perka nuomininkams, todėl atsakovas siekė išsiaiškinti kieno vardu turi būti parengtas pirkimo dokumentas. Tai buvo susiję tik su tinkamu dokumento parengimu ir nereiškė, kad sandoris buvo vykdomas kaip verslas. Pirkimo dokumente esanti data yra techninė klaida, tačiau ji nepakeičia faktinių aplinkybių ir nepaneigia to, kad šalys realiai bendravo dėl konkrečios sofos pardavimo. Pažymi, kad po ieškovės pretenzijų reagavo geranoriškai, bendradarbiavo su ieškove, sutiko priimti sofą atgal, gražinti pinigus, pasiūlė kreiptis į gamintoją, kurį pažinojo iš ankstesnės profesinės veiklos.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo nurodo, kad teismas rėmėsi aplinkybe, jog atsakovas tariamai sistemingai reklamuodavo baldų pirkimus, tačiau byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tokią išvadą. Vien ieškovės teiginiai, kad skelbimų buvo daugiau, savaime neįrodo nuolatinės ir profesionalios prekybinės veiklos. Vien pavienių skelbimų egzistavimas savaime nereiškia, kad asmuo vykdo profesionalią prekybinę veiklą. Teigia, kad juridinio asmens egzistavimo faktas, kuris yra registruotas atsakovo vardu, taip pat neįrodo, kad konkretus ginčo sandoris buvo sudarytas vykdant šios bendrijos veiklą. Pažymi, kad sprendimas dėl laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų patvirtina tai, kad mažoji bendrija sandorio sudarymo metu nebuvo aktyvi. Teigia, kad internetinė prekyba yra atsakovo sutuoktinės veikla, o ne atsakovo asmeninė veikla. Vien tai, kad tam tikra veikla buvo vykdoma tuo pačiu adresu, negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti, kad atsakovas pats vykdė komercinę veiklą. Pažymi, kad į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme neatvyko dėl pablogėjusios vaiko sveikatos būklės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas sandoryje su ieškove veikė kaip profesionalus prekybininkas. Teigia, kad atsakovas sofą ieškovei pardavė kaip fizinis asmuo, pirkimo - pardavimo sandoris nebuvo sudarytas juridinio asmens vardu, pinigai buvo pervesti į atsakovo asmeninę sąskaitą, o ir be to, atsakovo vertinimu, byloje nėra įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas vykdant ūkinę - komercinę veiklą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, jog atsakovas veikė kaip prekybininkas yra grindžiamos prielaidomis. Pažymi, kad paaiškėjus parduotos sofos defektams, atsakovas bendradarbiavo su ieškove ir ginčas kilo ne dėl to, kad atsakovas atsisakė spręsti problemą, bet dėl to, kad šalys nesusitarė dėl sofos gražinimo.

Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad ieškovė internetiniame skelbimų portale www.skelbiu.lt surado skelbimą, kuriame atsakovas pardavinėjo sofą-lovą-kampą „V.“ už 450 Eur. Remiantis byloje pateiktu akcinės bendrovės SEB banko išrašu nustatyta, kad ieškovė atsakovui 2026 m. kovo 2 d. už sofą sumokėjo 150 Eur ir 2026 m. kovo 4 d. sumokėjo likusią 300 Eur sumą. Pažymėtina, kad tarp šalių rašytinė sutartis sandorio sudarymo metu nebuvo sudaryta - remiantis byloje esančiais duomenimis atsakovas parengė 2026 m. kovo 4 d. pirkimo - pardavimo sutartį (sutartyje klaidingai nurodoma data - 2025 m. kovo 4 d.), tačiau ji buvo atsakovo elektroniniu parašu pasirašyta tik 2026 m. kovo 21 d. ir išsiųsta atsakovei, kai tarp šalių kilo ginčas dėl sofos gražinimo. Byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad sofos pardavėjas – atsakovas, iki 2026 m. kovo 21 d. neatskleidė ieškovei informacijos ar atsakovas parduoda sofą kaip juridinio asmens atstovas ar asmeniškai, tai yra atsakovas 2026 m. kovo 4 d. ieškovei nurodė „pirkimo dokumentą atsiųsiu e-mail po pardavimo“; ieškovei 2026 m. kovo 17 d. nurodžius „neatsiuntei kvito“, atsakovas į šį ieškovės pranešimą nereagavo, o minėtą pirkimo – pardavimo sutartį pateikė tik tarp šalių kilus ginčui. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovės įsigyta sofa turi defektus. Šią aplinkybę patvirtina šalių susirašinėjimo medžiaga, atsakovas minėto fakto apeliaciniu skundu neginčija.

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012). Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2, 3 dalys). Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme pateiktos analogiškos vartotojo ir verslininko sąvokos (2 straipsnio 6, 25 punktai).

Atsakovas, pateikęs apeliacinį skundą, iš esmės nesutinka su teisinių santykių kvalifikacija, nurodydamas, kad atsakovas sofą pardavė ne kaip profesionalus prekybininkas (verslininkas), o kaip privatus fizinis asmuo. Pažymėtina, kad teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs fizinis asmuo įgyja teisę verstis ūkine komercine veikla. Asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine komercine veikla, vartotojo atžvilgiu turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006).

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, kurioje buvo suformuluoti išaiškinimai dėl verslininko sampratos, kurie svarbūs nagrinėjamoje. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno. Atitinkamai Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą. ESTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad verslo tikslai yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu (žr. ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje K. d. G. – H. K. H. A. VZW prieš S. R. J. K., C-147/16; 2019 m. kovo 21 d. sprendimo byloje H. P., M. D. prieš É. de France (EDF), C-590/17).

Taigi, siekiant nustatyti, ar atitinkama veikla atitinka verslo veiklą, t. y.: ar pardavimas internetinėje platformoje įvykdytas organizuotai; ar jį vykdant siekta pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių (ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K.).

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog atsakovas internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt pardavinėja baldus, turi įregistruotą (duomenys neskelbtini), atsakovas byloje pateiktais duomenimis (Facebook profilio informacija) yra ilgiau kaip keturis metus minėtos bendrijos savininkas ir vadovas, kurios veikla yra baldų prekyba, adresu (duomenys neskelbtini) (iš kur ieškovė ir atsiėmė įsigytą sofą). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas pardavinėja baldus parduotuvėje (duomenys neskelbtini), kuri minėtame tinklalapyje nurodytais duomenimis veikia adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, minėtame tinklalapyje nebėra duomenų apie parduotuvės adresą, tačiau apeliaciniu skundu minėtos faktinės aplinkybės atsakovas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovas nurodo, jog jis siūlė ieškovei kreiptis į gamintoją, nes jį pažinojo iš savo profesinės veiklos.

Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, galima daryti išvadą, jog atsakovas ilgą laiko tarpą vykdo baldų prekybą, tai yra jo nuolatinė veikla, atsakovas neginčija, kad jis savo veikloje talpindavo skelbimus ir internetiniuose portaluose. Akivaizdu ir tai, jog atsakovas, kaip pardavėjas, turėjo daugiau informacijos apie parduodamas prekes, kadangi atsakovas neginčija, jog jis pažinojo baldų gamintojus, yra mažosios bendrijos vadovas, kurioje vykdo baldų prekybos veiklą, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas yra profesionalus prekybininkas. Nors nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, piniginės lėšos sudarant sandorį buvo pervestos jam asmeniškai, tačiau kaip minėta nutarties 12 punkte, fizinis asmuo faktiškai vertęsis ūkine komercine veikla, vartotojo atžvilgiu turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006). Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė garso įrašą, jog atsakovas 2026 m. kovo 4 d. (po paskutinio mokėjimo už sofą) prašė ieškovės, kad ji parašytų atsiliepimą atsakovo elektroninei parduotuvei, taip pat žodžiu nurodė „Dėkojame nuo manęs ir D., mums čia geras dalykas <...> turėk ateičiai omenyje šitą vardą (duomenys neskelbtini), ten mes su D. dirbame“, kas taip pat leidžia daryti išvadą, jog atsakovas parduodamas sofą iš tiesų veikė kaip prekybininkas. Pažymėtina, kad tik vėliau ir kilus ginčams, tai yra 2026 m. kovo 21 d. atsakovas nurodė ieškovei, kad jis sofą pardavė kaip fizinis asmuo, nors 2026 m. kovo 4 d., tuo metu, kai ieškovė sumokėjo visą sumą už sofą, atsakovas prašė ieškovės, kad ji parašytų atsiliepimą būtent elektroninei parduotuvei, pasiūlė ateityje apsilankyti tinklalapyje (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

Nagrinėjamu atveju vertinant byloje esančius įrodymus nustatyta, kad atsakovas, būdamas profesionalus verslininkas, išmanantis baldų prekybos sritį, pirkėjai neteikė aiškios informacijos apie sudaromo sandorio pobūdį, jos šalis, tokia informacija buvo pateikta tik tarp šalių kilus ginčui dėl prekės gražinimo. Šią aplinkybę patvirtina šalių susirašinėjimo medžiaga, kurioje ne kartą atsakovė prašė atsiųsti kvitą ar kitą dokumentą, 2026 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kuri atsakovo buvo pasirašyta ir pirkėjai pateikta 2026 m. kovo 21 d., tai yra jau faktiškai pirkėjai įsigijus ir gavus prekę, paaiškėjus jos defektams ir kilus ginčui tarp šalių. Atsižvelgiant į tai, jog pirkėjai nebuvo pateikta aiški informacija apie prekės įsigijimo sąlygas, sandorio šalis, teismo vertinimu, darant išvadą, jog atsakovas iš tiesų sandorį sudarė veikdamas kaip profesionalus prekybininkas, šiuo atveju visi neaiškumai turi būti vertinami silpnesniosios šalies – pirkėjos, naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog atsakovo ieškovei parduota sofa turėjo trūkumą – girgždėjimą. Šią aplinkybę atsakovas pripažino šalių susirašinėjimo medžiagoje, sutiko gražinti ieškovei pinigus. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nesiekė išvengti problemos, bendradarbiavo su ieškove ir ieškojo sprendimo, kas leidžia daryti išvadą, jog parduotas baldas – sofa, turi trūkumų ir šios faktinės aplinkybės atsakovas neginčija. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas ginčo sandoryje veikė kaip profesionalus prekybininkas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti ieškovės ieškinį, tai yra nutraukti šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, įpareigojant atsakovą grąžinti už sofą sumokėtus 450 Eur, o ieškovę - grąžinti atsakovui šia sutartimi įsigytą sofą-lovą-kampą „Vivara“ per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 9-19 punktuose, darytina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas sudarydamas ginčo sandorį veikė kaip profesionalus prekybininkas, dėl ko pagrįstai tenkino ieškovės pareikštą ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nutaria atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurį naikinti ir ar pakeisti apelianto apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.