Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Erikos Tamošaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo MRS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui MRS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė palūkanas nustatęs, kad atsakovas už darbus pagal 2023 m. spalio 3 d. sąskaitą turėjo atsiskaityti iki 2023 m. spalio 6 d, tačiau išankstinė sąskaita faktūra yra komercinis dokumentas, kuris yra skirtas informuoti pirkėją apie būsimų prekių ar paslaugų kainą, sąlygas bei mokėjimo detales. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos trečdaliu, kadangi atsisakyta vieno iš trijų reikalavimų. Be to, teismo posėdžiai pakartotinai nukelti dėl ieškovės nepateiktų dokumentų, atstovo nedalyvavimo, todėl atstovavimo išlaidos turi būti sumažintos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl rašytinių paaiškinimų

Apeliantas 2026 m. rugsėjo 14 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 323 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Susipažinus su 2026 m. rugsėjo 14 d. teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu nustatyta, jog jais apeliantas papildomai motyvuoja apeliacinį skundą, t. y. nurodo papildomus apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinių paaiškinimų turinį, nusprendžia, jog rašytiniais paaiškinimais apeliantas iš esmės pildo apeliacinį skundą. CPK 323 straipsnio nuostatų pagrindu teisėjų kolegija apelianto pateiktus 2026 m. rugsėjo 14 d. rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina. Minėti paaiškinimai gražintini pateikusiam asmeniui, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2023 m. rugpjūčio 28 d. pasirašė Darbų atlikimo sutartį. Pagal šios sutarties 1, 2.1 punktus ieškovė įsipareigojo su gilumine kelmų freza sutvarkyti atsakovo žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) Darbų atlikimo sutarties 3.1 punktu šalys sutarė dėl valandinio darbų įkainio – 150 Eur plius PVM už vieną darbo valandą. Darbų atlikimo sutarties 3.2 punkte numatė, kad turi būti atsiskaityta po atliktų darbų.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pagal 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutartį būtų atsiskaitęs su ieškove. Ieškovė teismo prašė iš atsakovo priteisti 5 808 Eur skolą, 580,80 Eur palūkanas, 200 Eur baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė atsisakė reikalavimo dėl 200 Eur baudos priteisimo iš ieškovo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė, kad ieškovė jo žemės sklype atliko darbus. Ginčas tarp bylos šalių kilo dėl atsakovo mokėtinos sumos dydžio. Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė darbus vykdė trumpiau nei deklaravo, taip pat ieškovei grynaisiais sumokėjo 500 Eur avansą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 200 Eur baudos priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė ir ieškovės ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 5 808 Eur skolą, 480 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 4 800 Eur skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 865,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taigi apeliacijos objektą sudaro šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu kvestionuoja įrodymų vertinimą, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Pagal šalių sudarytą 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutarties pobūdį šalis siejo rangos santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalis). Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutarties pagrindu sutarė, kad ieškovė su gilumine kelmų freza sutvarkys atsakovo žemės ūkio paskirties sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Iš bylai pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad traktoriuje, kuriuo atliktas ginčo sklypo frezavimas, namelyje ant ratų, kurį ieškovė atsivežė į sklypą, buvo sumontuotos vaizdo kameros. Traktoriuje sumontuota darbo trukmės registravimo įranga. Iš vaizdo įrašų matyti, kad ieškovės du pasitelkti asmenys darbus vykdė ne tik dieną, bet ir naktį. Darbai vykdyti nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. 18 val. 30 min. iki 2023 m. spalio 2 d. 10 val. Iš traktoriaus vaizdo įrašų matyti, kad frezuojant traktorius lėtai juda ne tik į priekį, bet ir į atskirus sklypo ruožus, frezuoja po kelis kartus judėdamas į priekį ir atgal. Taip pat įrašai patvirtina, kad ieškovės pasitelkti asmenys keitė vienas kitą prie traktoriaus vairo. Įrašuose užfiksuoti jų įrašymo laikai atitinka traktoriaus sekimo suvestinės duomenis apie traktoriaus judėjimą. Sulyginus traktoriaus judėjimo koordinates su ginčo žemės sklypo aerofotografine nuotrauka, matyti, kaip traktorius judėjo per didžiąją dalį sklypo ploto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad traktorius 2025 m. spalio 1 d. 18 val. 16 min.–19 val. 1 min., t. y. 45 min, važiavo nuo žemės sklypo iki (duomenys neskelbtini) ir atgal, tačiau ieškovės vadovas SVL2 šias aplinkybes paaiškino, kad vykta į (duomenys neskelbtini) užsipilti kuro. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra traktoriaus darbo trukmė per prieš tai išskirtą darbo laikotarpį, kai traktorius judėjo į (duomenys neskelbtini) užsipilti kuro, pagal apskaitos suvestinę yra 32 val. 53 min. Ieškovė sąskaitą išrašė už 32 val., neįtraukdama į darbo laiką vykimo į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija įvertinusi šiuos byloje esančius duomenis, negali daryti priešingos išvados. Todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės faktiškai atliktų darbų trukmės buvo grindžiama tarpusavyje susijusių ir vienas kitą patvirtinančių objektyvių įrodymų visuma.

Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovės 2025 m. rugsėjo 12 d. pateikta sąskaita už 14 valandų darbą patvirtina ieškovę pripažinus, jog faktiškai buvo dirbta tik 14 valandų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ši sąskaita buvo pateikta jau kilus tarp šalių ginčui, ieškovei siekiant taikiai jį išspręsti ir pasiūlant atsakovui atsiskaityti pagal jo paties nurodomą 14 valandų darbo trukmę. Taigi ieškovė, siekdama taikaus ginčo išsprendimo, sutiko su atsakovo nurodomu darbo valandų skaičiumi kaip kompromisiniu pasiūlymu atsiskaityti. Tačiau, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų priėmęs šį pasiūlymą ir atsiskaitęs pagal 2025 m. rugsėjo 12 d. pateiktą sąskaitą. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pripažino, jog atsakovo sklype faktiškai dirbo 14 valandų. Priešingai, byloje ieškovė nuosekliai įrodinėjo, kad faktinė atliktų darbų trukmė buvo didesnė.

Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti konkretų frezuoto ploto dydį ir tik pagal jį spręsti apie darbų kainą. Pažymėtina, kad šalys 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutarties 3.1 punkte susitarė ne dėl fiksuotos darbų kainos už tam tikrą žemės plotą, o dėl valandinio darbų įkainio – 150 Eur plius PVM už vieną darbo valandą. Todėl šalių susitarimu nustatytas kainos apskaičiavimo kriterijus buvo faktiškai sugaištas darbo laikas, o ne taikomas fiksuotas įkainis. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai susiejo su pačia sutarties sąlyga, pagal kurią galutinė mokėtina suma turėjo būti apskaičiuojama pagal faktiškai sugaištą darbo laiką. Atsakovas, sudarydamas 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutartį, sutiko su tokiu kainos apskaičiavimo būdu, todėl darytina išvada, kad jis šią sutarties sąlygą aiškiai suprato ir dėl to ginčo tarp šalių nebuvo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, kad kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės atliktų darbų trukmės (ne)pagrįstumą, teismo nebuvo įvertinti. Dėl to apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl neva sumokėto 500 Eur avanso ieškovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, remdamasis aplinkybe, jog yra sumokėjęs ieškovei 500 Eur avansą, privalėjo šią aplinkybę įrodyti. Atsakovas būtent šia aplinkybe grindė savo atsikirtimą į ieškovės reikalavimą, todėl jam teko pareiga pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtent 500 Eur sumos perdavimą ieškovei. Pažymėtina, kad pats atsakovas 2023 m. spalio 3 d. elektroniniame laiške, kuriuo ginčijo ieškovės nurodytą darbų trukmę, apie neva sumokėtą 500 Eur avansą neužsiminė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šią aplinkybę jis pirmą kartą nurodė tik atsiliepime į ieškinį. Tai, kad ieškovė pripažino gavusi 50 Eur sumą iš atsakovo, nepatvirtina atsakovo teiginio apie papildomai sumokėtus 500 Eur. Todėl būtent pastarąją aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad 500 Eur avanso sumokėjimo faktą ieškovei turėjo patvirtinti teismo iškviesti liudytojai ir išreikalautas vaizdo įrašas iš ieškovės, kuriame, atsakovo teigimu, užfiksuotas pinigų perdavimas.

2026 m. kovo 19 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apklausiant ieškovės vadovą SVL2, atsakovas nurodė, kad buvo padarytas vaizdo įrašas, kuriame esą užfiksuota, kaip jis ieškovės pasitelktiems asmenims perduoda grynuosius pinigus. Ieškovės vadovas paaiškino, kad vaizdo kamera yra jautri judesiui ir pradeda filmuoti tik nustačiusi judesį, o visa vaizdo medžiaga, kurią kamera užfiksavo, yra pateikta bylai. Taip pat nurodė, kad kitokios vaizdo medžiagos ieškovės vadovas neturi, todėl jos pateikti negali.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas turėjo išreikalauti atsakovo nurodomą vaizdo įrašą, jeigu ieškovės vadovas nurodė tokios vaizdo medžiagos neturintis ir todėl negalintis jos pateikti. Be to, aplinkybę, kad atsakovas sumokėjo 500 Eur avansą ieškovei, kaip minėta, turi įrodyti pats atsakovas, nes būtent šia aplinkybe jis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Todėl atsakovui nepateikus jokių duomenų, patvirtinančių 500 Eur avanso sumokėjimo faktą ieškovei, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, jog ieškovei buvo sumokėtas 500 Eur avansas.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovės pateiktos išankstinės sąskaitos faktūros nesukuria jam pareigos atsikaityti už ieškovės atliktus darbus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškove už jos atliktus darbus atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kyla iš šalių sudarytos 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutarties, kurioje šalys susitarė dėl darbų atlikimo ir atlygio už atliktus darbus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga atsiskaityti rangovui siejama su faktiškai atliktais darbais ir šalių sutartimi nustatyta kaina. Užsakovo pareiga mokėti už atliktus rangos darbus nėra siejama vien su sąskaitos faktūros išrašymu, o kyla iš rangos teisinių santykių ir faktiškai atliktų darbų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-536-934/2023).

Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad ieškovės 2023 m. spalio 3 d. išrašyta išankstinė sąskaita buvo išrašyta jau atlikus darbus. Šalių sudarytoje 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutartyje nurodoma, kad atsikaitoma po atliktų darbų (sutarties 3.2 punktas). Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės išrašyta išankstinė sąskaita buvo skirta būsimų darbų kainai ar jų apimčiai preliminariai suderinti, nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad darbai buvo atlikti nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. spalio 2 d., t. y. iki sąskaitos išrašymo, todėl sąskaitoje nurodyta suma buvo apskaičiuota jau įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į faktiškai atliktų darbų trukmę ir šalių sutartą atlygį. Taigi ši sąskaita buvo pateikta atsakovui ieškovei siekiant gauti atsiskaitymą už jau atliktus darbus atsakovo žemės sklype, o ne derinti būsimų darbų kainą ar jų apimtį. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas turi pareigą atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus pagal šalių sudarytą 2023 m. rugpjūčio 28 d. Darbų atlikimo sutartį ir ieškovės pateiktą 2023 m. spalio 3 d. sąskaitą.

Dėl priteistų palūkanų

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad palūkanos negalėjo būti skaičiuojamos nuo 2023 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. spalio 3 d. sąskaita atsakovui buvo pateikta, o joje nurodytas atsiskaitymo terminas baigėsi 2023 m. spalio 6 d., būtent nuo šio termino praleidimo atsakovas pradėjo naudotis ieškovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

Nagrinėjamu atveju minėta, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove už atliktus darbus per sąskaitoje nurodytą atsiskaitymo terminą, todėl praleidęs sąskaitoje nurodytą mokėjimo terminą atsakovas nuo 2023 m. spalio 6 d. nevykdė piniginės prievolės laiku ir naudojosi ieškovei priklausančiomis lėšomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, ir priteisė ieškovei iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas nuo 2023 m. spalio 6 d.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo

Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos trečdaliu vien dėl to, kad ieškovė atsisakė reikalavimo dėl 200 Eur baudos.

Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 5 808 Eur skolą, 580,80 Eur palūkanas, 200 Eur baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš viso 6 588,80 Eur. Vėliau ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dėl 200 Eur baudos priteisimo, kadangi šis reikalavimas buvo nepagrįstas, todėl ieškovei patikslinus ieškinio reikalavimus ji iš atsakovo teismo prašė priteisti 6 388,80 Eur.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės prašomas priteisti 580,80 Eur palūkanas perskaičiavo ir nustatė, kad ieškovei iš atsakovo priteisiamos 480 Eur palūkanos, apskaičiuotos už dvejus metus (4 800 Eur × 5 procentai × 2 m.), įstatyme numatytos palūkanos skaičiuotinos nuo darbų kainos be PVM, nes šio mokesčio ieškovė į valstybės biudžetą nebuvo sumokėjusi. Todėl atitinkamai ieškovės ieškinio reikalavimai buvo patenkinti dėl bendros 6 288 Eur sumos, t. y. 95 procentai pradinių ieškinio reikalavimų (6 288 Eur / 6 588,80 Eur x 100 proc.).

Iš ieškinyje aiškiai suformuluoto ieškovės reikalavimo matyti, kad ji prašė priteisti iš atsakovo konkrečią pinigų sumą, kurią sudarė už atliktus darbus apskaičiuota skola, taip pat su šia pinigine prievole susijusios palūkanos ir bauda. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus ir iš šios prievolės kylančių piniginių sumų, o ne dėl trijų tarpusavyje nesusijusių savarankiškų reikalavimų. Atsakovas nepagrįstai ieškinio reikalavimą vertina kaip tris reikalavimus ir dėl to daro išvadą, kad atsisakius reikalavimo dėl 200 Eur baudos dalies ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos trečdaliu. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais neturi pagrindo sutikti, todėl juos atmeta ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad ieškovės ieškinys yra patenkintas 95 procentais.

Teisėjų kolegija apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos, nes pirmosios instancijos teismo posėdžiai pakartotinai nukelti dėl ieškovės nepateiktų dokumentų, jos atstovo nedalyvavimo, taip pat laiko nepagrįstais.

Šioje nutartyje minėta, jog CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 18 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020, 27, 28 punktai). Teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas netinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio netinkamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 16 punktas; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020, 30, 31 punktai).

Iš bylos duomenų matyti, kad teismas 2025 m. gruodžio 10 d. priimta nutartimi nutarė skirti civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2026 m. sausio 5 d. 9.30 val. Ieškovės atstovas 2025 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą atidėti paskirtą teismo posėdį ir informavo teismą, kad dėl pateisinamų priežasčių jis paskirtame posėdyje nedalyvaus. Bylos duomenys patvirtina, kad paminėtas teismo posėdis paskirtąją datą neįvyko. 2026 m. sausio 19 d. įvyko parengiamasis teismo posėdis, kurio metu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad parengiamieji veiksmai byloje baigti, todėl skyrė bylą nagrinėti iš esmės kitame teismo posėdyje 2026 m vasario 17 d. 13.00 val. nuotoliniu būdu. 2026 m. vasario 17 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas patenkino atsakovo prašymą ir ieškovės vadovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažino būtinu, teismas nutarė bylos nagrinėjimą atidėti ir paskyrė kitą teismo posėdį 2026 m kovo 19 d. 13.00 val., vyksiantį nuotoliniu būdu. 2026 m. kovo 19 d. teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismas nutarė sprendimą priimti ir paskelbti 2026 m balandžio 10 d. 11.30 val.

Taigi iš bylos duomenų matyti, kad po 2026 m. sausio 5 d. posėdžio atidėjimo parengiamasis posėdis įvyko 2026 m. sausio 19 d., parengiamieji veiksmai buvo užbaigti, o 2026 m. vasario 17 d. bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atidėtas ne dėl ieškovės, bet atsakovo prašymu. Todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiai pakartotinai buvo nukelti dėl ieškovės nepateiktų dokumentų, neatitinka bylos aplinkybių.

Įvertinusi aptartą teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu būtų buvęs netinkamas ir lėmęs bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ar jų padidėjimą. Aplinkybė, kad vienas teismo posėdis buvo atidėtas ieškovės atstovui iš anksto informavus teismą apie neatvykimą ir nurodžius pateisinamas priežastis, nesudaro pagrindo ieškovės procesinį elgesį vertinti kaip netinkamą ar nesąžiningą. Atsakovas taip pat nepagrindžia, kokios konkrečios jo patirtos bylinėjimosi išlaidos atsirado ar padidėjo būtent dėl ieškovės netinkamų procesinių veiksmų. Todėl nėra pagrindo dėl nurodytų aplinkybių mažinti ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, t. y., dėl to, kad nebuvo kviečiami liudyti ieškovės pasitelkti darbus atlikę asmenys, nebuvo išreikalauti šių asmenų darbų atlikimo buhalteriniai duomenys ir kiti argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės ir materialiąsias normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtančius dokumentus – 2026 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymą. Prašo priteisti iš atsakovo 968 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti 968 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, ieškovei iš atsakovo priteistina 968 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo MRS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.