- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2S-1714-459/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-6-3-17237-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Pareiškėjas
- V. K., A. K.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Registrų centras, ,,Registrų centras"
- Kategorijos
- 12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutarties civilinėje pagal pareiškėjų V. K. ir A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1992 m. lapkričio 27 d. žemės ūkio bendrovės „Kietis“ dokumentuose (1992 m. lapkričio 27 d. protokole ir perdavimo–priėmimo akte) nurodytas statinys „Tvartas – sandėlis Nr. 8“ yra tas pats pastatas, kuris 1998 m. nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos byloje (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pažymėtas indeksu 2I1p; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai V. K. ir A. K. valdo šį pastatą nuosavybės teise po 1/2 dalį.
Pareiškėjai nurodė, kad jiems priklauso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys: V. K. – 23/50 dalys, A. K. – 27/50 dalys. Žemės sklype yra gyvenamasis namas ir pagalbinio ūkio paskirties statiniai. Pareiškėjų teigimu, visi šiame sklype esantys statiniai, išskyrus pastatą, techninės inventorizacijos dokumentuose pažymėtą indeksu 2I1p, yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja jai priklausančią turto dalį įgijo 2022 m. liepos 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš ankstesnio savininko K. K., o pareiškėjas – 2016 m. gegužės 4 d. dovanojimo sutarties Nr. NGP-1161 pagrindu iš P. K.. K. K. ir P. K. turtą buvo paveldėję iš O. K. pagal 1998 m. gruodžio 4 d. testamentinės paveldėjimo teisės liudijimą Nr. NGP-8445.
Pareiškėjai nurodė, kad 2007 m. A. K. ir tuometis turto savininkas K. K. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl pastato 2I1p įregistravimo, tačiau 2007 m. rugpjūčio 2 d. buvo atsisakyta jį įregistruoti. Registrų centras, be kita ko, nurodė, kad 1992 m. lapkričio 27 d. ŽŪB „Kietis“ visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 5 ir perdavimo–priėmimo aktas nėra pakankamas teisinis pagrindas nuosavybės teisei įregistruoti, taip pat nustatė šiuose dokumentuose ir 1998 m. techninės inventorizacijos byloje esant statinio duomenų neatitikimų.
Pareiškėjų teigimu, 1992 m. dokumentuose nurodytas „Tvartas-sandėlis Nr. 8“ ir 1998 m. techninės inventorizacijos byloje indeksu 2I1p pažymėtas pastatas yra tas pats nekilnojamasis daiktas. Šią poziciją pareiškėjai grindė, be kita ko, statinių vieta, jų išdėstymu sklype, techninės inventorizacijos dokumentais, statinių plotų duomenimis ir kitomis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjai paaiškino, kad kitų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų gauti negali, nes ŽŪB „Kietis“ yra likviduota. Pareiškėjai nurodė, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas reikalingas siekiant įregistruoti pastatą ir jų nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre. Pareiškimą jie grindė CPK 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 9 punktais bei CPK 445 straipsniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atsisakė priimti. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
Teismas nurodė, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas ypatingosios teisenos tvarka galimas tik esant CPK 444 ir 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms: prašomas nustatyti faktas turi sukelti teisines pasekmes, pareiškėjas turi neturėti šį faktą patvirtinančių dokumentų ir negalėti jų gauti ar atkurti ne teismo tvarka. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, juridinis faktas tokia tvarka negali būti nustatomas.
Teismas nusprendė, kad pareiškėjų prašomi nustatyti faktai – 1992 m. dokumentuose nurodyto statinio „Tvartas-sandėlis Nr. 8“ ir 1998 m. techninės inventorizacijos byloje indeksu 2I1p pažymėto pastato tapatumas bei šio pastato valdymas nuosavybės teise po 1/2 dalį – yra ne savarankišką juridinę reikšmę turintys, o įrodomieji faktai. Teismo vertinimu, pareiškėjai iš esmės siekia įrodyti, kad pagal 1992 m. dokumentus buvo įgytas būtent tas pastatas, kuris vėliau techninės inventorizacijos byloje pažymėtas indeksu 2I1p.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai šiuos faktus siekia nustatyti tam, jog galėtų jais remtis įgyvendindami nuosavybės teises. Nurodė, kad pareiškimu iš esmės siekiama surinkti įrodymus, kad pareiškėjai galimai ateityje galėtų įregistruoti nuosavybę į pastatą 2I1p. Dėl to teismas prašomus nustatyti faktus laikė reikšmingais kitam galimam nuosavybės teisės klausimo sprendimui, o ne savarankiškais juridiniais faktais.
Teismas rėmėsi taisykle, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią įrodomieji, o ne juridinę reikšmę turintys faktai CPK 444 straipsnio tvarka nenustatomi. Šiuo aspektu nutartyje remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi Nr. 3K-3-97/2009, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi Nr. 3K-3-543/2010 ir 2015 m. birželio 26 d. nutartimi Nr. 3K-3-408-421/2015.
Teismas papildomai nusprendė, kad pareiškime keliamas nuosavybės teisės klausimas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi Nr. 2S-1143-622/2009, teismas nurodė, kad kai reikia spręsti, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks yra šios teisės turinys, toks klausimas negali būti sprendžiamas nustatant juridinį faktą ir turi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjai (toliau – ir apeliantai) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų prašomi nustatyti faktai neturi savarankiškos juridinės reikšmės. Jie nurodo, kad prašomų nustatyti faktų teisinė reikšmė yra konkreti – jų pagrindu pareiškėjai siekia pašalinti kliūtis įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre.
Pareiškėjų vertinimu, 1992 m. ŽŪB „Kietis“ dokumentai patvirtina turto perdavimą, tačiau dėl dokumentuose esančių duomenų ir vėlesnėje techninės inventorizacijos byloje užfiksuotų duomenų neatitikimų Registrų centras jų nelaiko pakankamais konkrečiam nekilnojamajam daiktui ir nuosavybės teisėms į jį įregistruoti. Pareiškėjai teigia neturintys galimybės kitokia tvarka gauti papildomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, nes ŽŪB „Kietis“ yra likviduota.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų keliami klausimai gali būti sprendžiami tik ginčo teisena. Pareiškėjų teigimu, nėra asmens, ginčijančio jų nurodomą nuosavybės teisę, o kliūtis įregistruoti turtą atsirado dėl dokumentų, leidžiančių identifikuoti nekilnojamąjį daiktą ir patvirtinti jo teisinę priklausomybę, nepakankamumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo
Nagrinėjamu atveju CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 444 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. Pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pagal CPK 445 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, turi būti nustatyta, jog pareiškėjas nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įgijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau yra dingę, jų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka ir nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas bei įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 išaiškino, kad „pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka“. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad „bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti“. „Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios“.
Kartu teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka negali būti nustatomi faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Tačiau sprendžiant, ar prašomas nustatyti faktas yra juridinis, ar tik įrodomasis, esminę reikšmę turi ne vien tai, kad jam nustatyti reikės tirti ir vertinti įrodymus, bet ir tai, kokias teisines pasekmes pareiškėjas sieja su tokio fakto nustatymu. Juridinę reikšmę turinčio fakto požymis yra jo ryšys su konkrečių asmens teisių atsiradimu, pasikeitimu, pasibaigimu ar galimybe jas įgyvendinti.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą, iš esmės spręsdamas, kad pareiškėjų prašomi nustatyti faktai – 1992 m. lapkričio 27 d. ŽŪB „Kietis“ dokumentuose nurodyto statinio „Tvartas-sandėlis Nr. 8“ ir 1998 m. techninės inventorizacijos byloje indeksu 2I1p pažymėto pastato tapatumas bei šio pastato valdymas nuosavybės teise po 1/2 dalį – yra ne savarankišką juridinę reikšmę turintys, o įrodomieji faktai. Teismas vertino, kad pareiškėjai iš esmės siekia surinkti įrodymus tam, kad ateityje galėtų įregistruoti nuosavybės teises į pastatą, o nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą klausimas turėtų būti sprendžiamas ginčo teisenos tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Sprendžiant, ar prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, esminę reikšmę turi teisinės pasekmės, kurių pareiškėjas siekia tokio fakto nustatymu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aiškiai nurodė, kad prašomų faktų nustatymas jiems reikalingas siekiant įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre. Taigi pareiškėjai prašomų nustatyti faktų nesieja su jų panaudojimu kaip įrodymų kitoje civilinėje byloje, bet sieja su konkrečių turtinių teisių įgyvendinimu.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai siekia tik surinkti įrodymus galimam būsimam ginčui, nepagrįsta ir dėl to, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyta, koks konkretus ginčas dėl teisės yra kilęs, kas yra tokio ginčo šalys ir kokioje kitoje civilinėje byloje pareiškėjų prašomi nustatyti faktai turėtų būti įrodinėjimo dalykas. Vien tai, kad prašomų faktų nustatymas sudarytų pareiškėjams galimybę kreiptis dėl jų nurodomų nuosavybės teisių įregistravimo, nesudaro pagrindo šiuos faktus laikyti vien įrodomaisiais. Priešingai, būtent su tokių teisinių pasekmių atsiradimu pareiškėjai sieja kreipimosi į teismą tikslą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjų reikalavimai turi būti vertinami tarpusavyje, o ne izoliuotai. Pareiškėjai pirmiausia prašo nustatyti, kad 1992 m. dokumentuose nurodytas „Tvartas-sandėlis Nr. 8“ yra tas pats nekilnojamasis daiktas, kuris 1998 m. techninės inventorizacijos byloje pažymėtas indeksu 2I1p, o antruoju reikalavimu – nustatyti šio konkretaus pastato valdymo nuosavybės teise faktą. Taigi pirmuoju reikalavimu prašomas nustatyti daikto tapatumas yra tiesiogiai susijęs su antruoju pareiškėjų reikalavimu ir jų nurodomu teisiniu rezultatu – nuosavybės teisių į konkretų nekilnojamąjį daiktą įregistravimu.
CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte pastato valdymo nuosavybės teise faktas tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 yra išaiškinęs, kad šios kategorijos bylos skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo tokią teisę patvirtinantys dokumentai, tačiau jų neįmanoma gauti arba atkurti kitokia nei teisminė tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neprašo teismo sukurti jiems naujos nuosavybės teisės, bet teigia, kad ši teisė buvo įgyta anksčiau, ir prašo nustatyti jos įgyvendinimui reikalingus juridinę reikšmę turinčius faktus.
Aplinkybė, kad pareiškėjai turi 1992 m. ŽŪB „Kietis“ protokolą ir perdavimo–priėmimo aktą, taip pat savaime nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškimo negalimumo nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Pareiškėjai nurodė, kad šių dokumentų nepakanka nuosavybės teisei į konkretų pastatą 2I1p įregistruoti, o kitų reikalingų dokumentų jie negali gauti, nes ŽŪB „Kietis“ yra likviduota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 taip pat buvo vertinama situacija, kai pareiškėja turėjo nekilnojamojo turto įgijimą patvirtinantį dokumentą, tačiau jo nepakako nuosavybės teisei į konkretų objektą įregistruoti. Todėl vien tam tikrų su turto įgijimu susijusių dokumentų egzistavimas savaime nelemia išvados, kad juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatomas. Šiuo aspektu analogiškos pozicijos laikytasi ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje. Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1232-390/2026, vertindamas prašymą nustatyti skirtinguose dokumentuose nevienodai apibūdinto nekilnojamojo turto tapatumą, reikšminga aplinkybe laikė tai, kad prašomo fakto nustatymas buvo tiesiogiai susijęs su konkrečių turtinių teisių įgyvendinimu. Ši praktika papildomai patvirtina, kad nekilnojamojo daikto tapatumo faktas vien dėl to, jog jam nustatyti būtina vertinti atitinkamus dokumentus ir juose esančius duomenis, savaime nelaikytinas tik įrodomuoju faktu.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškimo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama, ar 1992 m. dokumentuose nurodytas „Tvartas-sandėlis Nr. 8“ iš tiesų yra tas pats nekilnojamasis daiktas, kuris 1998 m. techninės inventorizacijos byloje pažymėtas indeksu 2I1p, ir ar pareiškėjų pateiktų įrodymų pakanka jų prašomiems faktams nustatyti. Šios aplinkybės susijusios su pareiškimo pagrįstumo ir įrodymų pakankamumo vertinimu. Todėl statinio duomenų neatitikimai ar būtinybė juos vertinti savaime nesudaro pagrindo pareiškimo priėmimo stadijoje spręsti, kad pareiškėjų prašomi nustatyti faktai yra tik įrodomieji. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų prašomi nustatyti faktai neturi savarankiškos juridinės reikšmės ir yra tik įrodomieji faktai, nėra pakankamai pagrįsta. Pareiškėjai nurodė konkrečias teisines pasekmes, kurių siekia prašomų faktų nustatymu, jų reikalavimas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto pagal savo pobūdį atitinka CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą, o byloje šioje proceso stadijoje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad prašomi faktai yra tik įrodinėjimo dalykas kitame konkrečiame ginče.
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų pareiškimą, nepakankamai įvertino pareiškėjų suformuluotų reikalavimų pobūdį, jų tarpusavio ryšį ir teisines pasekmes, kurių pareiškėjai siekia prašomų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartis panaikintina, o pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų V. K. ir A. K. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.