Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „NT statyba“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „AdMinus“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Taurus Fondas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apelianto manymu, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, kadangi pirmosios instancijos teismas areštavo visą atsakovui priklausantį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises 91 314,52 Eur sumai taip pat papildomai areštavo konkrečias transporto priemones „Toyota Hilux“ bei „Mercedes-Benz“ EQA 250+. Mano, kad tokiu būdu buvo pritaikytas dvigubas ieškinio užtikrinimas tai pačiai reikalavimo sumai, nes transporto priemonių vertė neišvengiamai patenka į bendrą areštuoto turto masę. Pabrėžia, jog papildomai pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas perleisti transporto priemones – dar labiau patvirtina taikytų priemonių perteklinį pobūdį.

Teigia, jog teismas, apskritai, neturėjo teisinio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių transporto priemonei „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ši transporto priemonė atsakovui nepriklauso.

Nesutinka su apelianto argumentu, jog buvo pritaikytos dvigubos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi apeliantui priklausančios transporto priemonės įeina į jo turto sudėtį ir nedidina turto arešto apimties. Kadangi areštuoto turto apeliantas neturi teisės perleisti, todėl ir įrašo taikymas viešame registre apelianto teisių nesuvaržo didesniu mastu.

Tvirtina, jog, įvertinus apelianto tikėtiną nesąžiningumą, areštuotų transporto priemonių saugotojo paskyrimas yra objektyviai būtinas, kadangi apeliantas gali sumažinti turto vertę ar kitaip vengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis, teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovo pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti, pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Nustatyta, kad apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinį įrodymą – transporto priemonės „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, pažymėtina, jog pateiktu dokumentu apeliantas įrodinėja skundžiamos nutarties nepagrįstumą, teigdamas, jog teismo areštuota transporto priemonė apeliantui nepriklauso. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantas nebuvo informuotas apie tokio prašymo nagrinėjimą, todėl tuo klausimu neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir įrodymų, darytina išvada, jog poreikis pateikti papildomą įrodymą apeliantui iškilo tik po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pateiktas įrodymas yra tiesiogiai susiję su apeliacijos objektu, t. y. nauju įrodymu apeliantas siekia patvirtinti skundžiamos nutarties nepagrįstumą, apeliantas neturėjo objektyvios galimybės pateikti papildomą įrodymą pirmosios instancijos teismui, todėl dėl šių priežasčių atsakovo su atskiruoju skundu pateiktas dokumentas priimamas (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; ii) turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023).

Pasisakydamas dėl vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-482-407/2025 18 punktas). Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio argumentus, juo keliamų reikalavimų turinį, taip pat pateiktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog ieškovės ieškinys prima facie yra pagrįstas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimus, ieškinyje nurodytas jos teisinis ir faktinis pagrindai, taip pat pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškinyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašydama pripažinti negaliojančiomis ab initio ieškovės ir atsakovo 2025 m. sausio 23 d. sudarytas automobilio „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2025 m. sausio 6 d. automobilio „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti natūra grąžinti automobilius „Toyota Hilux“, „Mercedes-Benz“ EQA 250+, o tuo atveju jeigu byloje būtų nustatyta, kad restitucija natūra yra negalima, priteisti iš atsakovo automobilių rinkos kainą pinigais (atitinkamai 18 712,00 Eur ir 41 273,00 Eur) ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog aptariamos transporto priemonės atsakovui buvo parduotos, taip pat duomenis apie tai, kad atsakovas perleido kitą ieškovės turtą, ieškovės turimų kreditorių sąrašą ir kitus įrodymus. Taigi, apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netinkamai atliko preliminarų ieškinio reikalavimų vertinimą, atmestini kaip nepagrįsti. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, jog ieškiniu keliami reikalavimai yra grindžiami konkrečiais rašytiniais įrodymais, kurie preliminariai patvirtina ieškinio pagrįstumą. Ieškinyje taip pat nurodytas aiškus jo dalykas, faktinis ir teisinis pagrindai – ieškovė prašo ginčijamas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad šioje pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje būtų akivaizdžios aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Pabrėžtina, jog ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas tik išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, todėl šiuo metu pradinėje civilinės bylos stadijoje nenustačius akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, t. y. pirmąją būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, kadangi ieškinio reikalavimams užtikrinti areštuotas ne tik visas atsakovui priklausantis turtas, piniginės lėšos, turtinės teisės, bet ir papildomai areštuotos transporto priemonės „Toyota Hilux“ bei „Mercedes-Benz“ EQA 250+.

Antroji būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti, perleisti ar panašiai (šalies nesąžiningumą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-370/2021). Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).

Nuspręsdamas taikyti skundžiamoje nutartyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su ieškovės argumentais, pagrindžiančiais atsakovo nesąžiningumą, t. y., jog atsakovas prieš pat bankroto bylos iškėlimą perėmė ne tik BUAB „NT statyba“ priklausančias transporto priemones „Mercedes-Benz“ EQA 250+ ir „Toyota Hilux“, už jas pilnai neatsiskaitė, bet taip pat atsakovas prieš bankroto bylos iškėlimą perleidinėjo BUAB „NT statyba“ turtą mažesne kaina nei rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, siekiant užtikrinti būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, buvo reikalinga ir būtina taikyti tokio masto laikinąsias apsaugos priemones, kokios buvo pritaikytos skundžiama nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Nesąžiningumas gali būti konstatuojamas, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti arba kitokiu būdu siekti apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti galbūt jam palankų teismo sprendimą. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir atlikti bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl atsakovo sąžiningumo, reikšmingos šios aplinkybės. Remiantis bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2025 m. gegužės 9 d. gautas UAB „NT statyba“ direktoriaus ATS1, kuris yra atsakovas šioje civilinėje byloje, pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2267-779/2025 UAB „NT statyba“ iškelta bankroto byla ir nemokumo administratore paskirta UAB „AdMinus“, nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 19 d. Tuo tarpu ieškovės kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai – perleistų transporto priemonių suvestinė – patvirtina, jog dar iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo UAB „NT statyba“ pardavė atsakovui, kaip tuometiniam įmonės direktoriui, transporto priemones „Toyota Hilux“ ir „Mercedes-Benz“ EQA 250+, o aptariamų automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis ab initio sudaro šioje civilinėje byloje ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų dalį. Taip pat apelianto su atskiruoju skundu pateiktas papildomas įrodymas pagrindžia, jog praėjus vos keturioms dienoms po to, kai 2025 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „NT statyba“ pardavė atsakovui ATS1, kaip įmonės direktoriui, transporto priemonę „Mercedes-Benz“ už 37 500,00 Eur, atsakovas 2025 m. sausio 10 d. tą pačią transporto priemonę už tą pačią kainą (37 500,00 Eur) pardavė kitam asmeniui E. M. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šios nustatytos aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme. Atsakovo atlikti veiksmai su turto perleidimu suteikia pakankamą prielaidą teigti, jog atsakovas yra linkęs paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, ir šios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažinta, kad, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą, o apelianto argumentai, kad ieškovė atsakovo nesąžiningumą įrodinėja tik deklaratyviais teiginiais, nepateikdama jokių įrodymų, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai nustatė ir antrą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimui įvykdymui, būtina įvertinti apelianto argumentus, kurių pagrindu jis tvirtina, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, perteklinės, per daug ribojančios atsakovo teises. Apelianto teigimu, buvo pritaikytas dvigubas ieškinio užtikrinimas tai pačiai reikalavimo sumai, kadangi transporto priemonių vertė neišvengiamai patenka į bendrą areštuoto turto masę.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi atsakovui iš esmės buvo pritaikytos trijų rūšių laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ieškinio reikalavimo ribose (91 314,52 Eur) areštuotas apelianto turtas (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), areštuotos transporto priemonės „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)‚ jų saugotoja paskiriant ieškovės BUAB „NT statyba“ bankroto administratorę UAB „AdMinus“, taip pat padarytas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuriuo atsakovui iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausta perleisti tretiesiems asmenims transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė.

Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas iš esmės reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo principas siejamas su bendruoju teisės principu – proporcingumu, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų turinį, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimo ribose – 91 314,52 Eur sumai – nutarė areštuoti atsakovui priklausantį turtą (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), esantį pas jį arba trečiuosius asmenis, tuo tarpu papildomai areštuoti transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)‚ ir jų saugotoja paskirti ieškovę, nagrinėjamu atveju nebuvo būtina ir tikslinga. Tokią išvadą sudaro pagrindą daryti tai, jog ieškovės ieškiniu keliami reikalavimai, pripažinus ginčijamas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, nėra išimtinai susiję su anksčiau nurodytų transporto priemonių, pritaikius restituciją, grąžinimu ieškovei natūra. Pažymėtina, jog ieškovė, prašydama pripažinti ginčijamas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, reiškia alternatyvų reikalavimą, t. y. taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti natūra transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad restitucija negalima – priteisti iš atsakovo abiejų transporto priemonių kainą pinigais (18 712,00 Eur ir 41 273,00 Eur). Vadinasi, pripažinus ginčijamas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, ieškovės išvestinis reikalavimas gali būti patenkinamas vienu iš dviejų alternatyvių būdų. Taip pat pabrėžtina, jog skundžiama nutartimi nutarus areštuoti atsakovo turtą (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), iš esmės ieškinio reikalavimo ribose yra areštuojamas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas (įskaitant ir jam priklausančias transporto priemones, kai areštuotino nekilnojamojo turto vertės nepakanka užtikrinti ieškinio reikalavimus), todėl papildomai pritaikytas areštas ir transporto priemonėms, laikytinas neatitinkančiu proporcingumo principo.

Nesutiktina su apelianto argumentu, jog pritaikius areštą jo turtui ir papildomai areštavus transporto priemones, buvo pritaikytas dvigubas ieškinio užtikrinimas tai pačiai reikalavimo sumai. Ieškiniu keliamų reikalavimų turinys patvirtina, jog ieškinio suma yra 91 314,52 Eur (18 712,00 Eur + 41 273,00 Eur + 31 329,52 Eur). Į nurodytą ieškinio sumą įeina transportų priemonių (kurių pirkimo–pardavimo sutartis prašoma pripažinti negaliojančiomis) rinkos vertė, todėl nėra pagrindo teigti, jog papildomai areštavus transporto priemones, buvo pritaikytas dvigubas ieškinio užtikrinimas, kadangi, kaip jau anksčiau minėta šioje nutartyje, į atsakovo areštuoto turto mastą įeina / gali įeiti ir atsakovui priklausančios transporto priemonės, be to, arešto mastas yra apribotas būtent ieškinio suma.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė taikyti ieškovės prašomą papildomą laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuriuo atsakovui ATS1 iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, būtų uždrausta perleisti tretiesiems asmenims transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas su tokia pritaikyta laikinąja apsaugos priemone nesutinka, tvirtindamas, jog, be kita ko, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti aptariamos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi transporto priemonė „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jam nepriklauso.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, gali būti areštuojamas atsakovo nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Teismų praktikoje taip pat pripažinta, jog bendroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklė yra ta, jog tokios priemonės negali būti taikomos byloje nedalyvaujantiems asmenims (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1453-241/2016). Gali būti šios bendrosios taisyklės išimčių. Pavyzdžiui, CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad teismas gali taikyti draudimą kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles. Visgi nedalyvaujantiems byloje asmenims laikinosios apsaugos priemonės pritaikomos ne tiesiogiai, o kaip tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo dalyvaujančiam byloje asmeniui padariniai.

Remiantis bylos duomenimis šioje nutartyje jau nustatyta, kad transporto priemonė „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ginčijama 2025 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleista atsakovui ATS1. Tai, kad aptariama transporto priemonė nuosavybės teise priklauso apeliantui, patvirtina ir byloje esantis 2026 m. gegužės 19 d. valstybės įmonės (VĮ) Registrų centro pranešimas apie turto arešto akto įregistravimą Turto arešto aktų registre Nr. (duomenys neskelbtini), jame nurodyta, jog areštuota atsakovui priklausanti kelių transporto priemonė „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tame pačiame VĮ Registrų centro pranešime nurodyta, jog, vadovaujantis Turto arešto aktų registro nuostatų 40.1 punktu, duomenys apie kelių transporto priemonės „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), areštą į registrą neįrašyti, nes nutartyje nurodyti kelių transporto priemonės savininko duomenys neatitinka Transporto priemonių savininkų apskaitos informacinės sistemos duomenų. Taip pat dėl nurodytos transporto priemonės į registrą neįrašyti ir duomenys padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, nes minėta nutarties dalis nėra registro objektas.

Apelianto su atskiruoju skundu pateikta 2025 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, jog atsakovas ATS1 transporto priemonę „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (ją 2025 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įsigijęs iš ieškovės), pardavė E. M. Nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas areštuoti transporto priemonę „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir taip pat padaryti įrašą viešame registre dėl šios transporto priemonės perleidimo draudimo, suvaržė trečiojo asmens, kuris nėra įtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą, teises. Tuo tarpu tiek CPK, tiek teismų praktikoje įtvirtinta, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos byloje nedalyvaujantiems asmenims. Pažymėtina, jog esant situacijai, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleista transporto priemonė „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui nuosavybės teise nebepriklauso, o ieškovė alternatyviu reikalavimu siekia taikyti restituciją ir kad ši transporto priemonė būtų grąžinta ieškovei, ieškovė turėtų tikslinti ieškinį, jo reikalavimus ir svarstyti klausimą dėl nurodytos transporto priemonės savininko įtraukimo dalyvaujančiu byloje asmeniu, kadangi ieškovės ieškiniu keliami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su trečiojo asmens, nesančio civilinės bylos šalimi, nuosavybe.

Atsižvelgdamas į nustatytų ir įvertintų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama nutarties dalimi, kuria areštuota transporto priemonė „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir padarytas įrašas viešame registre dėl šios transporto priemonės perleidimo draudimo, yra nepagrįsta, kadangi suvaržo trečiojo asmens, nesančio nagrinėjamos civilinės bylos šalimi (dalyvaujančiu byloje asmeniu), nuosavybės teises.

Pasisakydamas dėl skundžiama nutartimi pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešame registre dėl transporto priemonės „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog ši transporto priemonė yra tiesiogiai susijusi su ieškiniu pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui esant atsakovo nesąžiningumui, nesutiktina su apelianto argumentais, jog ši laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga ar per daug apribojanti atsakovo teises.

Pažymėtina, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (padėties, kuri yra) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įrašas dėl transporto priemonės „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo yra konservacinė paskirties laikinoji apsaugos priemonė, siekiant išlaikyti status quo ir tuo pačiu užtikrinti, jog aptariama transporto priemonė nebūtų perleista, parduota tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai ginčijama arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra atitinkamas turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Tokiu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, iškyla grėsmė, kad šis turtas bus perleistas tretiesiems asmenims ir dėl to gali būti apsunkintas būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas arba tokio sprendimo vykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

Priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą ir nusprendus taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo natūra transporto priemonę „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), šioje byloje nepaneigta aplinkybė, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu tretiesiems asmenims gali perleisti aptariamą transporto priemonę ar kitais būdais apsunkinti disponavimą ja, todėl teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ir, tikėtina, susijęs su papildomų nuostolių atsiradimu, galimu kitų teisminių ar ginčo proceso inicijavimu, kitų asmenų įtraukimu ir galbūt jų teisių, teisėtų lūkesčių ir interesų pažeidimu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju esant pritaikytai papildomai laikinajai apsaugos priemonei – įrašui viešame registre dėl transporto priemonės „Toyota Hilux, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, sudaro pagrindą užtikrinti padėties stabilumą, kuris yra laikinas ir sietinas konkrečiai tik su civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu.

Pasisakant dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria areštuotų transporto priemonių saugotoja paskirta ieškovė, visų pirma pažymėtina, jog, remiantis šios nutarties 31–33 punktais, nustatyta, kad transporto priemonė „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apskritai, negalėjo būti areštuota, kadangi nepriklauso atsakovui nuosavybės teise, todėl akivaizdu, jog skundžiama nutartimi nepagrįstai minimos transporto priemonės saugotoja paskirta ieškovė.

Susipažinus su ieškovės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, matyti, kad ieškovė iš esmės nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju areštuotų transporto priemonių saugotoja reikia paskirti ieškovę. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas areštuotų transporto priemonių saugotoja paskirti ieškovę, nurodė, jog tokiu būdu bus užtikrinti ieškinio reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas su tokia skundžiamos nutarties išvada nesutinka

Pabrėžtina, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas ir pagrįstas, konkrečių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumą turi įrodyti tokį prašymą pateikusi šalis (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė pagrindė taikyti areštą atsakovo turtui (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), esančiam pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, tačiau ieškinio reikalavimams užtikrinti nebuvo pagrindo paskirti ieškovę areštuotų transporto priemonių saugotoja. Areštavus atsakovo turtą, o areštuotų transporto priemonių saugotoja paskiriant ieškovę, iš esmės būtų patenkinta dalis ieškovės ieškiniu keliamų reikalavimų (tai būtų nesuderinama su šalių interesų pusiausvyros principu), nors kaip jau anksčiau minėta šioje nutartyje, ieškovė, prašydama taikyti restituciją, reiškia alternatyvų prašymą – arba grąžinti ieškovei transporto priemones natūra, arba priteisti iš atsakovo transporto priemonių rinkos vertę pinigais. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartimi pritaikyta papildoma laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – yra pakankama, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, bet kurioje civilinio proceso stadijoje, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar jų panaikinimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis, 149 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino ieškinio preliminarų pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, tačiau laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis nutarta areštuoti transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jų saugotoja paskirti ieškovę, taip pat įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuriuo atsakovui ATS1 iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, buvo uždrausta perleisti tretiesiems asmenims transporto priemonę „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pritaikytos nepagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas atsakovo atskirąjį skundą tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį pakeisti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos anksčiau šiame nutarties punkte nurodytos laikinosios apsaugos priemonės. Kita skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti 229,90 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas. Byloje taip pat yra duomenys, kad apeliantas už atskirąjį skundą sumokėjo 60,00 Eur žyminį mokestį.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nespręstinas – jos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartį pakeisti.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutarties dalį, kuria nutarta areštuoti transporto priemones „Toyota Hilux“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data 2020 m. sausio 7 d. ir „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data 2024 m. rugpjūčio 26 d., šio turto saugotoja paskiriant bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „NT statyba“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), nemokumo administratorę uždarąją akcinę bendrovę „AdMinus“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – šią ieškovės prašymo taikyti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę dalį atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutarties dalį, kuria nutarta papildomai taikyti laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kuriuo atsakovui ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, būtų uždrausta perleisti tretiesiems asmenims transporto priemonę „Mercedes-Benz“ EQA 250+, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data 2024 m. rugpjūčio 26 d., panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – šią ieškovės prašymo taikyti nurodytą laikinąją apsaugos priemonę dalį atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.