Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto būdas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transporto būdas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, jog Sutartis galiojo, ieškovas jos nenutraukė, draudikas priėmė draudimo įmoką ir pripažino įvykį draudžiamuoju, nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta draudimo išmoka.

Mano, jog teismo padaryta išvada dėl tariamo atsakovės siekio išvengti regreso yra grindžiama prielaida.

Tvirtina, kad neįrodyta, jog atsakovės veiksmai turėjo realią įtaką draudimo išmokos dydžiui ir maksimalios sankcijos taikymas neatitinka proporcingumo principo. Nors sprendimas motyvuojamas tuo, jog atsakovė nepateikė ieškovui informacijos apie eismo įvykį, tačiau byloje nenustatyta, kokia konkreti informacija nepateikta, kaip tai lėmė draudimo išmokos apskaičiavimą (ar dėl to ji padidėjo).

Sutinka su apeliantės argumentu, jog draudimo sutarties pažeidimas nesumokant sutartyje nustatytu laiku draudimo įmokos nėra priežastiniu ryšiu susijęs su pačiu eismo įvykiu, tačiau, pagal TPVCAPD nuostatas, užtikrina, kad žala nukentėjusiajam bus atlyginta net ir tais atvejais, kai draudėjas nevykdo sutarties nuostatų ir kt.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad apeliantė savo argumentus yra išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2023 m. gegužės 12 d. sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (liudijimo / poliso Nr. LT23-TCA-01377812-5) (toliau – 2023 m. gegužės 12 d. Sutartis), kurios pagrindu apdrausta atsakovės transporto priemonės „Mercedes-Benz“ Actros 1836, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė nuo 2023 m. gegužės 13 d. iki 2024 m. gegužės 12 d.

Ieškovas ir atsakovė 2023 m. birželio 28 d. sudarė dar vieną transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (liudijimo / poliso Nr. LT23-TCA-01454222-3) (toliau – Sutartis, 2023 m. birželio 28 d. Sutartis), kurios pagrindu apdrausta atsakovės transporto priemonės „Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2024 m. birželio 29 d.

2023 m. gruodžio 3 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 406,04 Eur draudimo įmoką, mokėjimo paskirtis – BTALT0019952991.

2023 m. gruodžio 6 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 408,44 Eur draudimo įmoką, mokėjimo paskirtis – BTALT0021065579.

2023 m. gruodžio 5 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuojant transporto priemonę „Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinta kita transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš 2025 m. gruodžio 16 d. mokėjimo nurodymo Nr. I2895532 nustatyta, kad ieškovas išmokėjo InterEurope AG European Law Service Germany 3 047,07 Eur draudimo išmoką.

Ieškovas su 2026 m. sausio 16 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, prašydamas iki 2026 m. vasario 15 d. sumokėti ieškovui 3 047,07 Eur draudimo išmoką.

Dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti draudiko išmokėtą sumą, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos

Apeliantė apeliaciniu skundu reiškia alternatyvius reikalavimus, t. y. prašo arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, arba skundžiamą sprendimą pakeisti ir sumažinti iš atsakovės priteistą draudimo išmokos sumą. Pažymėtina, nors, įvertinus apeliacinio skundo turinį, matyti, jog apeliantė daugiausia dėsto argumentus, kurių pagrindu nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas iš jos priteisė 100 procentų draudimo išmokos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog vienas iš alternatyvių apeliantės prašymų yra panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, būtina nustatyti, ar skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota ieškovo teisė reikalauti iš atsakovės regreso tvarka sumokėti draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, todėl aktualus TPVCAPDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl draudiko teisės reikalauti draudėjo grąžinti draudiko išmokėtas sumas.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2–5 dalyse nustatytas išimtis. Vadinasi, viena iš draudėjo pareigų yra mokėti draudimo įmokas už draudiko teikiamą draudimo apsaugą. Šios pareigos nevykdymo pasekmės yra reglamentuotos, be kita ko, TPVCAPDĮ 11 straipsnyje. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko atgręžtinio reikalavimo teisė, joje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatytos draudiko pareigos, yra išaiškinęs, kad, sudarius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja ir draudiko prievolės sumokėti draudimo išmoką draudėjui pagal tokią sutartį nepanaikina ta aplinkybė, kad draudėjas nesumokėjo draudimo įmokos. O pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas vertintinas kaip sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo įgyti regreso teisę pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. jis gali reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Tačiau, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013).

Byloje jau nustatyta, kad 2024 m. birželio 28 d. šalys sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. LT23-TCA-01454222-3, pagal kurią apdrausta atsakovės transporto priemonės „Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nustatytas draudimo laikotarpis nuo 2023 m. birželio 30 d. 00.00 val. iki 2024 m. birželio 29 d. 23.59 val. Draudimo įmokos suma – 2 450,68 Eur, jos mokėjimas išdėstytas taip: 1) 2023 m. birželio 30 d. – 408,48 Eur; 2) 2023 m. rugpjūčio 30 d. – 408,44 Eur; 3) 2023 m. spalio 30 d. – 408,44 Eur; 4) 2023 m. gruodžio 30 d. – 408,44 Eur; 5) 2024 m. vasario 29 d. – 408,44 Eur; 6) 2024 m. balandžio 30 d. – 408,44 Eur. Iš byloje esančio įmokų mokėjimų grafiko ir operacijų matyti, jog trečiąją 408,44 Eur draudimo įmoką, pagal sąskaitą Nr. BTALT0021065579, atsakovė turėjo sumokėti iki 2023 m. spalio 30 d. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, aptariamą įmoką atsakovė sumokėjo 2023 m. gruodžio 6 d. Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, jog eismo įvykis (duomenys neskelbtini), kurio metu, vairuojant atsakovei priklausančią (ieškovo apdraustą) transporto priemonę „Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinta kita transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko 2023 m. gruodžio 5 d. – tai patvirtina byloje esantis draudžiamojo įvykio tyrimo aktas Nr. ITCA/25/013518/1. Vadinasi, draudimo įmoką už transporto priemonę „Mercedes-Benz“ Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria padarytas eismo įvykis (duomenys neskelbtini) (2023 m. gruodžio 5 d.), atsakovė sumokėjo ne tik daugiau nei mėnesį praleidusi draudimo įmokų mokėjimo grafike nustatytą terminą (2023 m. spalio 30 d.) sumokėti draudimo įmoką, bet taip pat draudimo įmoka (408,44 Eur) buvo sumokėta jau po eismo įvykio, t. y. kitą dieną po eismo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis anksčiau minėtomis TPVCAPDĮ nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos sąlygos, suteikiančios teisę ieškovui, kaip draudikui, regreso tvarka reikalauti atsakovės sumokėti draudimo išmoką. Aplinkybė, jog atsakovė draudimo įmoką sumokėjo, tačiau vėliau, jau po įvykusio eismo įvykio, draudikas ją priėmė, Sutarties nenutraukė, neeliminuoja ieškovo teisės reikšti atsakovei regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pažymėtina, jog tai, kad draudikas priėmė apeliantės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką ir nenutraukė draudimo sutarties, neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo / netaikymo sąlygos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą ir pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Taip pat pažymėtina, jog, pagal TPVCAPDĮ 40 straipsnį, už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Draudimo įmokų mokėjimas yra apeliantės pareiga, todėl įmokos nesumokėjimas jai sukelia pasekmes, numatytas TPVCAPDĮ.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutiktina su apeliantės manymu (atsižvelgiant į apeliaciniu skundu keliamų reikalavimų turinį), kad šiuo atveju ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas. Atsakovei pavėlavus sumokėti draudimo įmoką, tačiau Sutarčiai galiojant ir jos galiojimo metu įvykęs eismo įvykis, ieškovui neturint teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis), suteikė pagrįstą teisę jam, kaip draudikui, taikyti atsakovei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už Sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ieškovas gali reikšti reikalavimą apeliantei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškovas turėjo teisėtą pagrindą, vadovaudamasis TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalimi, pareikšti atsakovei regresinį reikalavimą dėl jo sumokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės, atsižvelgiant į apeliantės argumentus, būtina įvertini, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 100 procentų draudiko sumokėtos draudimo išmokos (nukentėjusiajam asmeniui).

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti iš atsakovės visą ieškovo reikalaujamą draudimo išmoką – 3 047,07 Eur, – vadovavosi Taisyklių 53.2 papunkčiu, nustatančiu, jog draudikas turi teisę reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas grąžintų iki 100 procentų išmokėtos išmokos, – jeigu atsakingas už padarytą žalą transporto priemonės valdytojas nuslėpė eismo įvykio aplinkybes ir tai turėjo įtakos išmokos mokėjimui ir išmokos dydžiui. Pabrėžė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovui apie 2023 m. gruodžio 5 d. eismo įvykį nepranešė, o ieškovui reikalaujant informacijos apie minėtą eismo įvykį, jos ieškovui neteikė, eismo įvykio aplinkybių tyrimas ir išmokos žalą patyrusiems asmenims išmokėjimas užtruko dėl atsakovės nebendradarbiavimo.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta iš jos priteisti 100 procentų draudimo išmokos, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, kadangi praleistas draudimo įmokos sumokėjimo terminas savaime nesudaro pagrindo priteisti 100 procentų draudiko išmokėtos sumos. Mano, kad skundžiamame sprendime nepateikta pakankamai argumentų, motyvų, kodėl šiuo atveju maksimalus regreso dydis yra proporcingas. Tvirtina, jog nenustatytas priežastinis ryšys tarp pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo ir eismo įvykio – eismo įvykis įvyko ne dėl pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos. Teigia, kad neįrodyta, jog atsakovės veiksmai turėjo realią įtaką draudimo išmokos dydžiui. Nors sprendimas motyvuojamas tuo, jog atsakovė nepateikė ieškovui informacijos apie eismo įvykį, tačiau byloje nenustatyta, kokia konkreti informacija nepateikta, kaip tai lėmė draudimo išmokos apskaičiavimą (ar dėl to ji padidėjo).

Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis suteikia teisę draudikui – ieškovui reikšti atsakovei regresinį reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog ši draudiko teisė nėra absoliuti, ji yra santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024 16, 17 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jeigu eismo įvykyje dalyvavusios apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. Jeigu draudėjas nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip nustatyta Vyriausybės tvirtinamose eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog, įvykus eismo įvykiui, eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojas, be Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodytų eismo dalyvio, susijusio su eismo įvykiu, pareigų, turi ir šias pareigas: per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos šio įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nurodytu būdu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas (pranešti nereikia, kai buvo užpildyta elektroninės eismo įvykio deklaracijos forma), išskyrus atvejį, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą eismo įvykio deklaraciją arba šio dokumento skaitmeninę kopiją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes arba leisti draudikui su šiais dokumentais susipažinti. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo įvykio dalyvis yra dėl jo atsakingas.

Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 53 punkte nustatyta, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas grąžintų iki 100 procentų išmokėtos išmokos – jeigu atsakingas už padarytą žalą transporto priemonės valdytojas nuslėpė eismo įvykio aplinkybes ir tai turėjo įtakos išmokos mokėjimui ir išmokos dydžiui (Taisyklių 53.2 papunktis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą, skundžiamo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas iš atsakovės priteisti 100 procentų draudimo išmoką.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti iš atsakovės 100 procentų draudimo išmokos, aplinkybę, jog atsakovė praleido draudimo įmokos mokėjimo terminą, vertino kaip savaime sudarančią pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Susipažinus su skundžiamo sprendimo turiniu, matyti, jog aptariama išvada padaryta, įvertinus ne tik aplinkybę, jog atsakovė draudimo įmoką sumokėjo tik po eismo įvykio (kitą dieną po eismo įvykio), bet ir atsakovės veiksmų / neveikimo po eismo įvykio visumą. Pažymėtina, jog ginčo, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie 2023 m. gruodžio 5 d. įvykusį eismo įvykį, byloje nėra. Tuo tarpu šioje nutartyje jau minėta, jog TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtina draudėjo pareiga pranešti draudikui apie eismo įvykį per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šalių sudarytos Sutarties 2 punkto e papunktyje. Ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovė, nepranešdama ieškovui apie eismo įvykį, iš esmės pažeidė ne tik sutartines nuostatas, bet ir TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, be kita ko, turėjo įtakos ne tik draudimo išmokos išmokėjimui, bet ir jos dydžiui.

Nors, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo ir eismo įvykio – eismo įvykis įvyko ne dėl pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos, taip pat mano, kad neįrodyta, jog atsakovės veiksmai turėjo realią įtaką draudimo išmokos dydžiui, tačiau apeliacinės instancijos teismas su aptariamais apeliantės argumentais nesutinka. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė ne tik nepranešė ieškovui apie įvykusį eismo įvykį, bet ir nebendradarbiavo su draudiku, pateikiant jam informaciją, susijusią su 2025 m. gruodžio 5 d. eismo įvykiu, todėl užtruko išmokos žalą patyrusiems asmenims išmokėjimas.

Remiantis bylos duomenimis, jau nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2025 m. gruodžio 5 d. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš byloje esančio draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ITCA/25/013518/1, pas ieškovą aptariamas eismo įvykis registruotas 2025 m. birželio 12 d., draudimo išmoką ieškovas išmokėjo 2025 m. gruodžio 16 d. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog ieškovas elektroniniu paštu atsakovei ((duomenys neskelbtini)) išsiuntė pranešimą apie užregistruotą eismo įvykį (2023 m. gruodžio 5 d. (duomenys neskelbtini)) – žalos bylos numeris ITCA/25/013518, prašydamas pateikti informaciją: eismo įvykio deklaraciją / policijos pažymą, išsamų vairuotojo ir (ar) kitų dalyvių paaiškinimus, įvykio schemą, vairuotojo pažymėjimo kopiją, transporto priemonės apgadinimo nuotraukas ir kitus duomenis / informaciją, susijusią su eismo įvykiu. Duomenų, kad atsakovė būtų pateikusi ieškovo prašomą informaciją / jos dalį, byloje nėra. Atsakovei nereaguojant į minėtą ieškovo prašymą, ieškovas pakartotinai elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, jog pateikti duomenys ir informacija padės priimti teisingą sprendimą šioje byloje, tačiau duomenų, kad atsakovė būtų susisiekusi su ieškovu ir pateikusi atitinkamą informaciją / duomenis, susijusius su 2025 m. gruodžio 5 d. eismo įvykiu, byloje nėra. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė nepaneigė, jog anksčiau nurodytus ieškovo siųstus pranešimus gavo, nenurodė, kodėl prašytos informacijos / duomenų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovei iš esmės visiškai nebendradarbiaujant su ieškovu, tai ne tik apsunkino reikšmingų aplinkybių nustatymą dėl įvykusio eismo įvykio, tačiau tai akivaizdžiai lėmė ir ilgesnį žalos draudimo bylos išnagrinėjimo terminą, ilgesnį išmokos nukentėjusiajam asmeniui dėl eismo įvykio išmokėjimo terminą. Nors byloje nėra duomenų, jog toks atsakovės nebendradarbiavimas / neveikimas turėjo įtakos išmokos dydžiui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti apeliantės veiksmai galėjo tiesiogiai lemti ir išmokos dydį. Atsakovui iš esmės visiškai nusišalinus nuo draudimo bylos nagrinėjimo, nepranešus apie eismo įvykį, neteikiant jokios informacijos ir duomenų apie eismo įvykio aplinkybes, draudimo bylos – išmokos apskaičiavimo terminas ilgėja, didėja sąnaudos, aiškinantis reikšmingas eismo įvykio aplinkybes, visa tai neabejotinai daro įtaką draudimo išmokos dydžiui.

Svarbu pažymėti, jog civiliniame procese galiojantis rungtyniškumo principas lemia tai, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą; 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 104 punktą). Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020 44 punktą). Nagrinėjamu atveju apeliantė, nors ir kvestionuoja iš jos priteistos draudimo išmokos dydį, tačiau savo nesutikimą grindžia deklaratyviais teiginiais, kurių iš esmės negali pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, dėl kokių priežasčių pavėlavo sumokėti draudimo įmoką, kodėl nepranešė ieškovui apie eismo įvykį, kodėl nebendradarbiavo su draudiku, aiškinantis eismo įvykio aplinkybes, neteikė jam jokios informacijos ir duomenų. Aptartas apeliantės neveikimas / nepakankamas veikimas turi įtaką sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas mažinti ieškovo prašomą priteisti iš atsakovės draudimo išmoką.

Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su priežastiniu ryšiu tarp pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo ir eismo įvykio buvimu, pažymėtina, jog nors pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas tiesiogiai nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvykusiu eismo įvykiu, tačiau nagrinėjamu atveju pavėluotas draudimo išmokos sumokėjimas iš esmės lėmė tai, jog, nesant sumokėtai draudimai įmokai (iki 2023 m. spalio 30 d.) ir per tą laiką įvykus eismo įvykiui (2023 m. gruodžio 5 d.), ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką, vadovaudamasis TPCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, įgijo teisę reikšti atsakovei regresinį reikalavimą. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo, – jam tenka našta pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tai nustatė, nors tiesiogiai „priežastinio ryšio“ sąvokos nenurodė. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuoti atsakovės veiksmai – pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas (jos sumokėjimas praėjus vienai dienai po 2023 m. gruodžio 5 d. eismo įvykio), nepranešimas apie eismo įvykį, nebendradarbiavimas su ieškovu dėl informacijos ir duomenų apie eismo įvykį ieškovui pateikimo – visi šie nurodyti apeliantės veiksmai / neveikimas buvo draudimo išmokos atsiradimo / kilimo pasekmė, turėjusi įtaką draudimo išmokos dydžio apskaičiavimui, jos išmokėjimo nukentėjusiajai šaliai terminui ir suteikusi ieškovui reikšti apeliantei regresinį reikalavimą. Aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti ieškovo prašomą priteisti draudimo išmoką, apeliantė neįrodė (CPK 12, 178 straipsnis).

Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt., jog šalims turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliantei, kaip verslininkei ir savo srities žinovei, turėjo būti žinoma ir suprantama, jog, įvykus draudžiamajam įvykiui, jai gali kilti atitinkami padariniai (regresinis reikalavimas), todėl nagrinėjamu atveju jos bandymas išvengti regresinio reikalavimo / jį sumažinti, nesant tam objektyvių, pateisinančių priežasčių, nelaikytinas tinkamu, teisingu, sąžiningu apeliantės elgesiu.

Vertinant apeliantės elgesį svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, įrodinėdama ieškinio nepagrįstumą, tvirtino, kad draudimo įmoką yra sumokėjusi laiku, pateikdama 2023 m. gruodžio 3 d. ieškovui atliktą mokėjimo pavedimą 406,04 Eur sumos. Tačiau, kaip skundžiamame sprendime teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariama draudimo įmoka buvo sumokėta ne už ginčo transporto priemonę „Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2023 m. birželio 28 d. Sutartį, o už kitos transporto priemonės – „Mercedes-Benz“ Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės draudimą pagal ieškovo ir atsakovės 2023 m. gegužės 12 d. Sutartį. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ieškovo atsakovei 2023 m. spalio 19 d. pateiktas mokėjimo pranešimas Nr. BTALT0019952991, jame nurodyta, jog iki 2023 m. lapkričio 13 d. reikia sumokėti 406,44 Eur draudimo įmoką už transporto priemonės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės draudimą pagal draudimo sutartį (polisą) Nr. LT23-TCA-01377812-5 (2023 m. gegužės 12 d. Sutartį). O atsakovės bylai pateiktas minėtas mokėjimo pranešimas patvirtina, kad 406,04 Eur draudimo įmoka sumokėta ne už ginčo transporto priemonę, kadangi mokėjimo paskirtyje nurodytas būtent 2023 m. spalio 19 d. ieškovo atsakovei siųsto mokėjimo pranešimo numeris BTALT0019952991. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą teigti apie apeliantės siekį išvengti ieškovo keliamo regresinio reikalavimo – apeliantei žinant apie 2023 m. gruodžio 5 d. eismo įvykį (duomenys neskelbtini), žinant, jog 2023 m. gruodžio 3 d. ji sumokėjo draudimo įmoką ne už ginčo automobilį („Mercedes-Benz“ Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), o po eismo įvykio praėjus vienai dienai 2023 m. gruodžio 6 d. ji sumokėjo draudimo įmoką už ginčo automobilį („Mercedes-Benz“ Actros 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat byloje esant duomenims, jog ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti informaciją / pateikti duomenis apie 2023 m. gruodžio 5 d. eismo įvykį, tačiau, nepaisant to, ieškovui pateikus ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, atsakovė ėmėsi gynybinės pozicijos, jog ieškovas neturi pagrindo reikšti jai regresinio reikalavimo, kadangi draudimo įmoka, neva, buvo sumokėta iki eismo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino TPCAPDĮ 22 straipsnio dalį, todėl pagrįstai, remdamasis Taisyklių 53.2 papunkčiu, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti ieškovo prašomą priteisti draudimo išmoką, todėl iš apeliantės priteista 100 procentų draudimo išmoka. Atsakovės nepranešimą apie eismo įvykį ir jos nebendradarbiavimą su ieškovu, vertinant tai bendrai ir sistemiškai, galima laikyti kaip eismo įvykio slėpimą, siekiant galbūt išvengti ieškovo regresinio reikalavimo.

Dėl teismo sprendimo motyvavimo

Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja skundžiamą sprendimą dėl nepakankamo jo motyvavimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teigia, jog sprendime nėra pakankamai motyvuota, kodėl iš jos turi būti priteisiama 100 procentų draudimo išmoka.

CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 37 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-469/2024).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime pasisakyta dėl esminių faktinių ir teisinių bylos aspektų. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, įvertino ginčo nagrinėjimui aktualų teisinį reguliavimą (TPCAPDĮ nuostatas) – nustatė, kokioms sąlygoms esant ieškovas gali reikšti regresinį reikalavimą ir, įvertinęs faktinių bylos aplinkybių visumą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju šios sąlygos egzistuoja. Skundžiamame sprendime taip pat nurodytas aiškus teisinis pagrindas, kodėl šiuo atveju iš apeliantės turi būti priteisiama 100 procentų draudimo išmoka, išdėstytos aplinkybės ir motyvai, pagrindžiantys šią išvadą. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno byloje esančioje rašytinio įrodymo, atsakė ne į visus atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentus ar į juos atsakė ne taip, kaip pageidauja apeliantė, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos pažeidimą. Taip pat pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-339-469/2020).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog, galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ieškovas gali reikšti reikalavimą apeliantei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, remiantis TPVCADĮ 22 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 53.2 papunkčiu, nėra pagrindo mažinti ieškovui iš atsakovės priteistinos draudimo išmokos dydžio.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias TPVCADĮ nuostatas, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas. Apeliantė pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 69,00 Eur žyminį mokestį. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijoje nustatyto dydžio, todėl, apeliantės apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės ieškovui priteistina 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto būdas“, juridinio asmens kodas 306134742, 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.