Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui M. D. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Nors apeliaciniame skunde apeliantas nesuformulavo prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus, tačiau įvertinus tai, kad antstolio 2026 m. balandžio 13 d. raštas dėl informacijos apie išlaikymo išieškojimą susijęs su šalių ginču, taip pat atsižvelgiant į dokumento sudarymo ir skundžiamo sprendimo priėmimo datą nustatyta, kad apeliantas šio dokumento neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme, nesant pagrindo išvadai, kad šio įrodymo pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, nes proceso dalyviai turėjo galimybę susipažinti su apelianto pateiktu nauju įrodymu, pasisakyti dėl jo turinio, atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais, į teismo aktyvų vaidmenį bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka, yra pagrindas pateiktą įrodymą priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, kad dalis kitų įrodymų jau yra bylos medžiagoje, o prašymas dėl advokatės nušalinimo išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi; 2013 m. birželio 14 d. sutartis nėra susijusi su sprendžiamu ginču ir nagrinėjamos bylos dalyku; 2024 m. rugsėjo 25 d. prašymą antstoliui, 2025 m. gruodžio 22 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą (byloje yra pateiktas 2024 m. spalio 16 d. išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kurio galiojimo terminas yra iki 2026 m. rugsėjo 11 d.) apeliantas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau jie nebuvo pateikti ir įvertinti, darytina išvada, kad apeliantas tokiais savo veiksmais prisiėmė riziką, jog įrodymai, esant vėlesniam jų pateikimui, nebus priimti į bylą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nusprendžia kitus teikiamus įrodymus atsisakyti priimti.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo neterminuotai apribota atsakovo tėvo valdžia nepilnamečio vaiko atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu nustatė, kad atsakovas M. D. yra nepilnamečio N. J., (duomenys neskelbtini), tėvas, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina J. J., tai yra ieškove, iš atsakovo priteistas išlaikymas po 200 Lt iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydis pakeistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu, padidinant išlaikymą iki 160 Eur, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimu iš atsakovo sūnaus išlaikymui priteista po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Vilniaus apygardos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. e2A-2651-392/2021).

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu atsakovui buvo laikinai apribota tėvo valdžia į sūnų (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. e2-101-514/2024). Teismas nustatė, kad duomenys apie ieškovės ir atsakovo šeimoms teikiamas socialinės priežiūros paslaugas bei vykdomą atvejo vadybos procesą leidžia spręsti, jog, taikant pagalbos priemones šeimoms, ryšys tarp tėvo ir sūnaus gali būti atkurtas. Nurodė, kad atsakovas, siekdamas tėvo valdžios apribojimo panaikinimo, turėtų domėtis sūnų supančia aplinka ir jo poreikiais, atkurti emocinį ryšį, gauti pakankamas pajamas, kad būtų užtikrintas nuolatinis ir nepertraukiamas vaiko išlaikymas.

Dėl ginčo esmės

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Šios pareigos vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Jeigu tėvai nesirūpina vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, reiškia, kad jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams sankciją – tėvų valdžios apribojimą.

Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikoma tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; piktnaudžiauja tėvų valdžia; žiauriai elgiasi su vaikais; daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; nesirūpina vaikais (CK 3.180 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-1120/2023). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tėvų valdžios ribojimo bylose turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama prieš vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-781/2022).

Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015). Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas kaltais veiksmais – domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad po 2024 m. vasario 20 d. teismo sprendimo priėmimo, kuriuo laikinai buvo apribota atsakovo tėvo valdžia į sūnų, taikant atvejo vadybą ieškovei ir atsakovui, buvo numatytos pagalbos priemonės, tarp jų numatyta suteikti psichologinę pagalbą šeimai, konsultuoti ir paruošti vaiką susitikimui ir bendravimui su tėvu, užtikrinti susitikimus. Iš 2024 m. gegužės 13 d. atvejo nagrinėjimo posėdžio aprašymo matyti, kad 2024 m. balandžio 8 d. buvo organizuotas atsakovo ir jo sūnaus susitikimas, kuriame taip pat dalyvavo psichologė ir vaiko mama. Psichologė nurodė, kad vaikas į susitikimą su tėvu iš viso nenorėjo vykti, nes dėl neigiamos patirties vaikystėje su tėvu jo bijojo, jautė įtampą. Šį suplanuotą susitikimą nutraukė pats atsakovas. Psichologė nurodė, jog vaikas nesuprato, kodėl suaugęs žmogus pašoko ir išbėgo. Paskutinio susitikimo metu atsakovo pyktis, rėkimas, klyksmas vaiką išgąsdino. Psichologė vykusių susitikimų su (duomenys neskelbtini) metu negirdėjo, kad vaikas apie tėvą atlieptų pozityviai. 2024 m. gegužės 13 d. vykusiame atvejo vadybos posėdyje atsakovas nedalyvavo ir neprieštaravo, kad posėdis vyktų jam nedalyvaujant. Atvejo vadybininkės, dalyvavusios posėdyje, teigimu, atsakovas sakė, kad nedarys vaikui spaudimo, jam užteko išgirsti iš vaiko lūpų, kad vaikas nenori su juo bendrauti. Šiame posėdyje priimtas sprendimas atvejo vadybos procesą nutraukti.

Sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios ne pavienius, bet nuoseklius pasikartojančius veiksmus vykdant tėvų pareigas. Nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas su vaiku bandė susitikti tik vienintelį kartą, tai yra nurodyto institucijų organizuoto ir privalomo susitikimo metu, o jam nepavykus, atsakovas neneigė, kad jis niekada daugiau su sūnumi nebendravo ir nebandė kreiptis pagalbos dėl bendravimo ir ryšio su vaiku atkūrimo, nesidomėjo vaiku, tai yra jis kaip tėvas yra visiškai nusišalinęs nuo dalyvavimo sūnaus gyvenime ir nevykdo jokių savo pareigų vaikui, todėl darytina išvada, kad atsakovas ne tik kad neatkūrė, bet ir visiškai prarado bet kokį socialinį ir emocinį ryšį su vaiku. Atsakovui nededant visiškai jokių pastangų, nėra pagrindo tikėtis, kad ši padėtis artimiausiu metu gali pasikeisti ir kad atsakovo ryšys su vaiku būtų atkurtas. Tokios nuomonės byloje laikėsi ir išvadą teikianti institucija.

Apie visišką nusišalinimą nuo tėvo pareigų patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai, tai yra atsakovo rašytos žinutės, kuriose jis nurodo, kad turi šeimą ir nieko nenori girdėti nei apie ieškovę, nei apie sūnų. 2025 m. birželio 12 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas patvirtina, kad vaikas išsako aiškią nuomonę, kad nenori bendrauti su tėvu, nes jis jam yra svetimas, jų nesieja joks emocinis ryšys, jie iš viso nebendrauja. Nors atsakovo tėvystė buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau atsakovas nuolat pažymi, kad sūnaus niekada nepripažino, tokiu būdu aiškiai deklaruoja savo nenorą būti vaiko tėvu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis sąmoningai atsisako bei neturi jokio suinteresuotumo vykdyti savo pareigas šiam vaikui. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo neigiamas požiūris į vaiką nesikeičia, švelnesnės priemonės (laikinas apribojimas) nebuvo veiksmingos ir tai atitinka CK 180 straipsnio 3 dalies sąlygas dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo taikymo.

Be to, atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo laikino tėvo valdžios apribojimo 2024 m. vasario 20 d. sprendimu iki skundžiamo sprendimo priėmimo, įvertinus ir laiko tarpą iki bylos išnagrinėjimo apeliaciniame teisme, atsakovas turėjo net 2 metus 7 mėnesius, tai yra daugiau nei pakankamai laiko, imtis aktyvių veiksmų įgyvendinti tėvo valdžią ir atkurti nors minimalų ryšį su vaiku, tačiau jokių realių veiksmų neatliko.

Byloje nėra visiškai jokių duomenų, kad ieškovė nuteikinėtų sūnų prieš tėvą, kad trukdytų jų bendravimui, išvadą teikianti institucija taip pat tokių aplinkybių nenustatė, priešingai, patvirtino, kad atsakovė tinkamai vykdo savo, kaip motinos, pareigas vaiko atžvilgiu, o vien tik šalių tarpusavio nesutarimai priešingų aplinkybių nepatvirtina.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad vaiko teisių specialistai nepateikė jokių galimų sprendimų dėl tėvo ir vaiko santykių atkūrimo, kadangi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovei ir atsakovui laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 29 d. iki 2024 m. gegužės 13 d. buvo teikiamos atvejo vadybos paslaugos. Iš Plungės socialinių paslaugų centro pateiktos informacijos nustatyta, kad po 2024 m. vasario 20 d. teismo sprendimo priėmimo taikant atvejo vadybą buvo organizuoti du atvejo nagrinėjimo posėdžiai – 2024 m. vasario 29 d. ir 2024 m. gegužės 13 d. 2024 m. vasario 29 d. vykusiame posėdyje buvo numatytos pagalbos priemonės. Vaiko susitikimai su tėvu buvo suplanuoti pagal sudarytą planą (2024 m. balandžio 8 d., gegužės 13 d., birželio 10 d., dalyvaujant psichologui), tačiau, kaip minėta, atsakovas suplanuotuose susitikimuose, išskyrus pirmąjį, nedalyvavo ir daugiau nesikreipė nei į Skyrių, nei į ieškovę dėl bendravimo su skyriumi gyvenančiu sūnumi. Priešingų duomenų atsakovas nepateikė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016 46 punktą).

Atkreiptinas atsakovo dėmesys į tai, kad pagal įstatymą bendravimas su vaiku yra tėvo teisė ir pareiga, todėl norą, iniciatyvą ir pastangas bendrauti su vaiku privalo rodyti pats tėvas, o ne ieškovė, vaikų teisių specialistai arba kas nors kitas. Šiuo atveju paties atsakovo pasyvumas ir priešiškumas yra pagrindinė priežastis, kodėl ryšio su vaiku nėra. Tol, kol atsakovas nuosekliai nėra atkūręs bent minimalaus psichologinio ryšio su vaiku, vadovaujantis geriausiais vaiko interesais, nei institucijos, nei ieškovė negali per prievartą užtikrinti vaiko bendravimo su tėvu, priešingu atveju tai traumuotų vaiką ir keltų jam nesaugumo jausmą.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad vaiko nuomonė yra viena iš bylai svarbių aplinkybių, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Teismas pažymi ir aplinkybę, kad vaikas šiuo metu jau yra 14 metų, taigi, jis geba susidaryti ir suformuluoti savo nuomonę bei ją išreikšti, o bylos duomenys patvirtina, kad vaikas nenori bendrauti su tėvu, nes nejaučia jokio ryšio su juo. Kad tokia vaiko nuomonė prieštarautų jo interesams, duomenų nėra, todėl teismas neturi pagrindo į ją neatsižvelgti (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016, 37 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 28 punktas).

Todėl darytina išvada, kad apeliantui nors ir buvo numatytos pagalbos priemonės, padėsiančios atkurti ryšį su vaiku, tačiau dėl jo paties visiško nenoro ir jam nededant jokių pastangų keisti situaciją priemonės nedavė rezultatų, todėl atsakovas nepagrįstai atsakomybę dėl jam taikomų priemonių siekia perkelti kitiems asmenims. Tos atsakovo elgesys patvirtina ir tai, kad jis neidentifikuoja ir nepripažįsta, kad netinkamai vykdo tėvo valdžią vaiko atžvilgiu.

Atsakovo teigimu, aplinkybės, jog jis su sūnumi nebendrauja ir neteikia jam išlaikymo, nėra svarbios. Teisėjų kolegija tokią atsakovo poziciją vertinta itin kritiškai. Minėta, kad nurodytos tėvų pareigos įtvirtintos konstituciniu lygmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovas tinkamai atlieka savo pareigas vaikui, ar yra pagrindas neterminuotai riboti jo teises vaiko atžvilgiu ir kokia apimtimi, pagrįstai vertino ir aplinkybes dėl ilgalaikio išlaikymo vaikui neteikimo, susidariusio išlaikymo įsiskolinimo. Tai, kad vaikui išlaikymą iš dalies už atsakovą moka valstybė arba kad dalį išlaikymo įsiskolinimo išieško antstolis, pavirtina, kad atsakovas savo pareigas perkelia valstybei, ieškovei, kuri didesne dalimi turi prisidėti prie vaiko išlaikymo, ar kt., tačiau atsakovas geranoriškai šios pareigos nevykdo. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, tai, kad antstolis pardavęs atsakovo turtą dalį išlaikymo skolos padengė už parduotą turtą gautomis lėšomis, taip pat nereiškia, kad atsakovas geranoriškai ir tinkamai vykdo pareigą išlaikyti sūnų. Pažymėtina, kad vaikui išlaikymas reikalingas kiekvieną dieną, nes jis nuolat auga ir vystosi, todėl jo materialinis aprūpinimas negali būti atidėtas ateičiai ar susietas su atsakovo asmeniniais finansiniais prioritetais, sunkumais arba nenoru mokėti išlaikymą. Be to, primintina, kad išlaikymas teikiamas vaikui, o ne ieškovei, kuri vaikui skirtus pinigus tvarko uzufrukto teise, todėl visi apeliacinio skundo argumentai dėl buvusių turtinių ir neturtinių šalių tarpusavio santykių neturi reikšmės ir nėra susiję su šios bylos dalyku.

Kadangi teismo sprendimai dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui iš atsakovo priteisimo yra įsiteisėję, todėl yra privalomi (CPK 18 straipsnis). Apeliaciniame skundo argumentai, kad atsakovo brolis mokėjo išlaikymą už atsakovą, taip pat yra išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl tėvo valdžios apribojimo, todėl aplinkybės, nesusijusios su atsakovo ir vaiko santykiu, tėvo pareigų vykdymu, šioje byloje neturi jokios reikmės, o atsakovas nepagrįstai kritikuoja ankstesnius įsiteisėjusius teismų sprendimus. Byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl priteistino išlaikymo dydžio, buvo įvertinti ir vaiko poreikiai, ir atsakovo galimybės teikti išlaikymą, vertinta ir atsakovo sveikatos būklė. Tuo atveju, jeigu tuo metu buvusios aplinkybės yra iš esmės pasikeitusios, atsakovas turi galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio vaikui pakeitimo. Atsižvelgdamas į šios bylos nagrinėjimo dalyką, neišeidamas už bylos ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, apeliacinės instancijos teismas dėl tokių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisakys.

Prieš tai nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jo elgesys su vaiku iš esmės pasikeitė bei išnyko priežastys, dėl kurių teismas buvo laikinai apribojęs jo tėvystės teises. Atsakovas sąmoningai, nesant visiškai jokių pagrįstų priežasčių, tiek prieš laikiną tėvo valdžios apribojimą, tiek ir po jo jau ilgą laiko tarpą yra visiškai nusišalinęs nuo dalyvavimo vaiko gyvenime, neigia tėvystę ir nevykdo jokių tėvo pareigų, taip pat ir išlaikymo pareigos. Apeliantas neneigia ir patvirtino, kad su vaiku po 2024 m. balandžio 8 d. nesimatė, todėl akivaizdu, kad visiškas abejingumas, nesidomėjimas ir nebendravimas su vaiku negali sukurti stabilaus, pastovaus ir visaverčio ryšio su vaiku. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nenustatyta aplinkybių, pateisinančių tokį apelianto neveikimą.

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, tėvų valdžia visų pirma yra pareigų vaikams visetas ir suponuoja visapusišką vaikų poreikių, užtikrinančių sveiką vystymąsi, patenkinimą, o tėvo / motinos elgesio keitimosi aplinkybė laikytina įrodyta tik tada, jei nustatoma nuolatinio (nepertraukiamo, reguliaraus) pobūdžio pastanga vykdyti tėvo / motinos pareigas. Nagrinėjamos bylos atveju tokie visas sritis apimantys apelianto veiksmų ir elgesio pokyčiai nebuvo nustatyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kita dalis apelianto skundo argumentų iš esmės nėra susijusi su nepagrįstu neterminuoto tėvo valdžios apribojimo taikymu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė, turėdama advokatę, sąmoningai klaidino teismą.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ieškovas ieškinyje privalo aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), todėl atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus ieškinyje išdėstytos aplinkybės dėl atsakovo nesirūpinimo, nebendravimo su vaiku yra procesiškai pagrįstos (CPK 5 straipsnis). Informacija apie tai, kaip tėvas rūpinosi, bendravo su vaiku ir kaip klostėsi šalių bendras gyvenimas, yra tiesiogiai susijusi su šios bylos dalyku, sprendžiant ginčą dėl tėvo pareigų vykdymo, dėl geriausių vaiko interesų. Šiuos faktus teismas privalo įvertinti spręsdamas ieškinio dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo pagrįstumo. Todėl neigiamų faktų apie atsakovą nurodymas, kai jie yra tiesiogiai susiję su bylos dalyku, yra teisėtas ieškovės pozicijos dėstymas, o ne siekis atsakovą pažeminti arba apkalbėti.

Teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, ir kt.).

Taip pat su ieškinio teisiniu bei faktiniu pagrįstumu nesusiję atsakovo skundo argumentai, kad ieškovės advokatė teikia melagingus įrodymus ar siekia sumenkinti atsakovą. Pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų, kuriais šiuo atveju grindžiamas ieškinys, vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija. Atsakovo kritika ar priekaištai ieškovei, jos atstovei visiškai nepaneigia paties atsakovo pareigų nevykdymo vaiko atžvilgiu. Todėl šie apelianto argumentai atmestini kaip neturintys reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

Nustatyta, kad 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė atsakovo prašymą dėl advokatės Saulenos Gasiūnienės nušalinimo palikti nenagrinėtą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nušalinimo pareiškimas advokatui civiliniame procese nenumatytas (CPK 64 straipsnis).

Vaiko teisių apsaugos tarnyba byloje veikia kaip valstybės institucija, teikianti išvadą (CPK 49 straipsnis). Jos pirminis ir vienintelis tikslas – ginti geriausius vaiko interesus bei jiems atstovauti, o ne palaikyti vieną iš tėvų. Tarnybos išvada yra pagrįsta objektyviais duomenimis, surinktais bendraujant su vaiku ir šalimis, todėl atsakovo bandymas sumenkinti šią instituciją tik patvirtina jo paties nesugebėjimą priimti vaiko interesus atitinkančių sprendimų. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visiškai nepriklausomai ir nešališkai, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis). Vien tik tai, kad teismo priimtas sprendimas ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos pateikta išvada neatitinka atsakovo lūkesčių ir jam yra nepalankūs, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismas arba vaikų teises ginanti institucija buvo šališki. Todėl deklaratyvūs atsakovo kaltinimai dėl šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, nutarė 2026 m. sausio 8 d. 13.30 val. suplanuotą teismo posėdį atidėti. Nustatė kitą teismo posėdžio datą – 2026 m. vasario 24 d. 13.30 val. Teismo šaukimas atsakovui išsiųstas 2026 m. sausio 6 d. per EPP, po šio šaukimo išsiuntimo atsakovas jokių prašymų atidėti teismo posėdį teismui neteikė. Kadangi apie paskirtą teismo posėdį jam tapo žinoma daugiau nei prieš mėnesį laiko, todėl jis nepagrįstai teigia, kad apie paskutinį posėdį jį teismas informavo paskutinę dieną ir dėl to jis negalėjo pasiruošti baigiamajai kalbai (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis). 2026 m. vasario 24 d. LITEKO sistemoje nurodyta, kad su atsakovu buvo susisiekta telefonu, jis buvo informuotas apie išsiųstą teismo šaukimą, jam buvo paaiškinta, kad jis privalo domėtis bylos eiga.

Atsakovas neneigia, kad jam žinomos EPP sistemos naudojimo taisyklės. Tuo atveju, kai byla vedama elektronine forma, procesiniai dokumentai šalims siunčiami elektroninių ryšių priemonėmis, o šalims kyla pareiga domėtis bylos eiga. Šiuo atveju atsakovas yra EPP naudotojas, todėl jis turi prisiimti atsakomybę dėl to, kad nesidomėjo bylos eiga ir laiku nesusipažino su jam skirtais teismo priimtais procesiniais dokumentais.

Dėl kitų argumentų

Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Šiuo atveju tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, ir padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.