Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Erikos Tamošaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovui N. R. dalies dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Mažeikių rajone.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

nustatyti, kad atsakovas N. R. (toliau – ir atsakovas) yra biologinis nepilnamečio vaiko T. A. (toliau – ir nepilnametis vaikas) tėvas, o nepilnametis vaikas yra atsakovo vaikas;

pakeisti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) gimimo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) nepilnamečio vaiko duomenis apie tėvą ir nurodyti tėvu atsakovą;

priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui po 327 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo (duomenys neskelbtini) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ieškovę paskirti nepilnamečiam vaikui skiriamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise;

nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vieta su vaiko motina ieškove jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje;

nustatyti nepilnamečio vaiko bendravimo su atsakovu tvarką: nepilnamečio vaiko tėvas bendrauja su sūnumi iš anksto šalių suderintu laiku, taip pat bendrauja ryšio priemonėmis, atsižvelgiant į vaiko interesus;

priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio, patikslinto ieškinio dalyje dėl išlaikymo priteisimo ieškovė nurodė, kad atsakovas neteikia išlaikymo savo nepilnamečiam sūnui ir juo visiškai nesirūpina nuo jo gimimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu, 2025 metais taikoma minimalioji mėnesinė alga yra 1 038 Eur, t. y. apie 777 Eur atskaičius mokesčius. Ieškovė prašydama priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui remiasi šia orientacine suma – 777 Eur per mėnesį, kuri būtina vaikui, tenkinant būtiniausius jo poreikius. Ieškovė pajamų negauna, jai mokama 122,50 Eur išmoka vaikui, ieškovė nekilnojamojo turto neturi. Iš orientacinio išlaikymo dydžio (777 Eur) atėmus išmoką vaikui (122,50 Eur), suma, kurią tėvai turi skirti vaikui išlaikyti, yra 654,50 Eur (777 Eur – 122,50 Eur) arba po 327,25 Eur. Ieškovės nuomone, atsakovas turi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo 327,25 Eur / mėn. suma. Kadangi atsakovas neteikia išlaikymo vaikui, todėl ieškovė prašė priteisti išlaikymą nuo teisės į išlaikymą atsiradimo, t. y. nuo vaiko gimimo – (duomenys neskelbtini).

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Mažeikių rajone pateiktos išvados dalyje dėl išlaikymo priteisimo nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo neprieštarauja jo interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių

Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės ieškinį ir patikslintą ieškinį patenkino ir nusprendė, kad:

atsakovas yra nepilnamečio vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas, o nepilnametis vaikas yra atsakovo sūnus;

įrašė nepilnamečio vaiko Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) gimimo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie tėvą – atsakovą;

nustatė nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su motina ieškove;

priteisė iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą po 327 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo lėšas indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, ir paskyrė ieškovę nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise;

priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 1 341,09 Eur bylinėjimosi išlaidas ir kita.

Šio sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo nepilnamečiam vaikui po teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimo apskundimo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kitos Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalys bei Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartis įsiteisėjo 2026 m. balandžio 23 d. Minėtų teismų sprendimų pagrindu yra nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio vaiko tėvai.

Dėl nepilnamečio vaiko tėvystės nustatymo

Apeliantas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kad nepilnametis vaikas nėra jo sūnus, todėl, apelianto vertinimu, jis neturi pareigos teikti išlaikymą vaikui, su kuriuo jo nesieja giminystės ryšiai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai iš naujo kelia klausimą dėl nepilnamečio vaiko tėvystės nustatymo. Pažymėtina, kad vaiko tėvystės klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais nustatyta, kad atsakovas yra nepilnamečio vaiko tėvas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, todėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir išspręsti klausimai iš naujo negali būti kvestionuojami. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija mano, kad apelianto argumentai dėl tėvystės yra nepagrįsti ir nepatenka į šios bylos dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo nagrinėjimo ribas, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad nustačius, jog atsakovas yra nepilnamečio vaiko tėvas, jam kyla pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo pagrįstumo

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 324 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui, peržengė ieškinio reikalavimo ribas, nes ieškovė nurodė, jog pakaktų 250 Eur.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio priteisimo skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės sutikimas dėl 250 Eur dydžio išlaikymo skyrimo nepaneigia teismo pareigos įvertinti realius nepilnamečio vaiko poreikius ir nustatyti jiems tenkinti būtiną išlaikymo dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti.

Teismas šeimos bylose gali būti aktyvus (CPK 376 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad minėtos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai; 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-378/2023, 24 punktas).

Šeimos, kaip socialinio ir teisės instituto, svarba didina viešąjį interesą ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus ir lemia tam tikrus šių bylų nagrinėjimo ypatumus, t. y. reikšmingas kai kurių pagrindinių civilinio proceso principų išimtis. Prie tokių ypatumų pirmiausia priskirtinas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose. Siekdamas ne tik formaliuoju, bet ir materialiuoju aspektu priimti teisingą sprendimą, įstatymų leidėjas šeimos bylą nagrinėjančiam teismui suteikia galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei to reikia bylai teisingai išspręsti. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ar taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 327 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išklausiusi 2026 m. birželio 18 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad ieškovė, atsakinėdama į teisėjos klausimus, nurodė sutinkanti su 250 Eur dydžio išlaikymu tikėdamasi, kad atsakovas bendraus su sūnumi. Tačiau konkretaus reikalavimo teismui dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo nepareiškė, todėl negalima teigti, kad ieškovė teismo posėdžio metu sumažino reikalavimą ar jo dalies atsisakė. Be to, netgi ieškovei ir sumažinus reikalavimą, teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, atsižvelgęs į geriausius vaiko interesus, turi teisę išeiti už pareikštų reikalavimų ribų ir priteisti didesnio dydžio išlaikymą vaikui, nei prašo ieškovas (CPK 376 straipsnio 3 dalis). Todėl šiuo aspektu apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 324 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Anot apelianto, ieškovė pati pripažino, jog maksimalios vaiko išlaidos per mėnesį sudaro ne daugiau kaip 400 Eur.

Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Be to, CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Dėl vaiko poreikių kriterijaus kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Taigi dėl išlaikymo sumos ir galimybių ją teikti kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma gali skirtis priklausomai nuo tėvų finansinių pajėgumų (turimo turto, pajamų, turimų išlaikytinių skaičiaus, sveikatos ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikių (sveikatos, gabumų, kurie turi būti lavinami ir pan.).

Minėta, kad ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo priteisti 327 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas vertino šalių turtinę padėtį ir nustatė, kad ieškovė šiuo metu nedirba, augina vaiką iki trejų metų, jos gaunamas pajamas sudaro 413,40 Eur vaiko priežiūros išmoka, iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos gauna išmoką vaikui, kurios dydis šiuo metu sudaro 129,50 Eur. Ieškovė asmeninės nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, gyvena sesei priklausančiame būste, už kurį komunalinius mokesčius sumoka tėvai. Ieškovė turi transporto priemonę „BMW 330D“, pagamintą 2001 metais, kurios vertę įvardijo apie 500 Eur. Ieškovė įsiskolinimų, kitų išlaikytinių neturi.

Vertindamas atsakovo turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas kintančiais laikotarpiais 2025–2026 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo gaunamas pajamas sudarė apie 1 100–1 200 Eur, gegužės mėnesį pagal išdirbtą laikotarpį pajamas siekė 2 399,27 Eur suma, UAB „Prima line“ atsakovo darbo užmokestis sudarė 1 100 Eur sumą, priklausomai nuo darbo laikotarpių. Taigi apytiksliai atsakovo pajamas sudarė kiek didesnė nei 2 000 Eur suma per mėnesį. Atsakovas taip pat turi transporto priemonę „Opel Insignia“, pagamintą 2014 metais. Teismas taip pat nustatė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas yra jauno ir darbingo amžiaus ir neturi sveikatos sutrikimų.

Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistino iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio nustatymo klausimą, analizavo bylai pateiktus įrodymus, patvirtinančius tiek ieškovės, tiek ir atsakovo turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui taip pat vadovavosi nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažintais reikšmingais kriterijais. Apeliantas, teigdamas, kad vaikui reikalinga mažesnio dydžio išlaikymo suma, turėjo šias aplinkybes įrodyti, tačiau to nepadarė. Apelianto teiginiai, kad ieškovei nurodė, jog maksimalios vaiko išlaidos per mėnesį sudaro ne daugiau kaip 400 Eur, nepaneigia pirmosios instancijos teismo priteisto 324 Eur dydžio išlaikymo nepilnamečiam vaikui pagrįstumo, įvertinus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį bei galimybes teikti išlaikymą.

Apeliantas nurodo, kad susumavus pirmosios instancijos teismo priteistą 324 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą su 129,50 Eur ieškovės gaunama valstybės išmoka vaikui išeina 453,50 Eur suma, kuri padengia vaiko poreikius ir visiškai eliminuoja pačios motinos pareigą finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikui reikalingo išlaikymo dydžio, pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu sumažino nurodomą vaiko išlaikymui reikalingą sumą gaunama išmoka vaikui, kuri 2023 m. sudarė 85,75 Eur, 2024 m. – 96,25 Eur, 2025 – 122,50 Eur, 2026 m. – 129,20 Eur. Todėl teismas išskaičiavo valstybės mokamą išmoką vaikui ir laikė, kad nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti vidutiniškai reikalinga suma 2023 m. sudarė 554,25 Eur; 2024 m. – 611,75 Eur, 2025 m. – 654,50 Eur; 2026 m. (atsakovei laikantis ieškinio reikalavimų dėl vaiko poreikiams reikalingos 777 Eur sumos per mėnesį) – 647,50 Eur.

Taigi, kaip matyti, ieškovė, ieškiniu nurodydama vaiko išlaikymui reikalingą sumą, ją jau buvo sumažinusi gaunamos valstybės išmokos vaikui dydžiu. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko poreikiams tenkinti reikalingos sumos, iš ieškovės nurodytos 777 Eur sumos išskaičiavo 129,50 Eur valstybės mokamą išmoką vaikui ir nustatė, kad 2026 m. vaiko poreikiams patenkinti reikalinga 647,50 Eur suma per mėnesį. Taigi valstybės mokama išmoka vaikui buvo išskaičiuota iš bendros vaiko poreikiams tenkinti reikalingos sumos. Todėl apelianto argumentas, jog prie pirmosios instancijos teismo jam priteisto 324 Eur dydžio išlaikymo pridėjus 129,50 Eur valstybės mokamą išmoką vaikui kas mėnesį bendra vaiko išlaikymui tenkanti suma sudaro 453,50 Eur, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, atlikdamas nepagrįstus skaičiavimus, taip pat be pagrindo teigia, kad šiuo atveju vaiko poreikiai yra visiškai patenkinti ir motinos pareiga finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo yra eliminuota. Pažymėtina, kad valstybės mokama išmoka vaikui nėra skirta pakeisti vieno iš tėvų pareigą teikti vaikui išlaikymą ir nepanaikina kito iš tėvų pareigos proporcingai savo turtinei padėčiai ir galimybėms prisidėti prie vaiko išlaikymo. Todėl aplinkybė, kad apeliantui priteistas išlaikymas kartu su valstybės mokama išmoka sudaro tam tikrą vaikui tenkančių lėšų sumą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog motinos pareiga finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo yra eliminuota.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į proporcingo tėvų prisidėjimo prie vaiko išlaikymo principą. Apeliantas teigia, kad byloje esantis 2026 m. birželio 17 d. VSDFV išrašas patvirtina, kad 2026 m. sausio ir vasario mėnesiais ieškovė gavo po 461,78 Eur per mėnesį, o kovo mėnesį išmokų suma sudarė 452 Eur. Įskaičiavus valstybės skiriamas išmokas vaikui (129,50 Eur), realios mėnesinės ieškovės pajamos viršijo 580 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus netinkamai įvertino.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, remdamasis skirtingais atskirų mėnesių VSDFV išraše nurodomų išmokų dydžiais, iš esmės siekia pagrįsti, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. Tačiau, sprendžiant dėl asmens turtinės padėties, reikšminga yra ne atskirais mėnesiais gautų išmokų suma, o per vertinamąjį laikotarpį gaunamų pajamų visuma, t. y. jos vidurkis. Todėl vien tai, kad 2026 m. sausio ir vasario mėnesiais ieškovė gavo po 461,78 Eur, o kovo mėnesį – 452 Eur, savaime nepatvirtina, jog jos vidutinės mėnesio pajamos sudarė būtent tokį dydį, kokį nurodo apeliantas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ar nepagrįstai nustatė ieškovės vidutines mėnesio pajamas, turint omenyje tai, kad dėl vaikui skirtos valstybės išmokos šioje nutartyje pasisakyta tuo aspektu, jog ji nepridedama prie bendros vaiko išlaikymui iš abiejų tėvų skirtos sumos. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į aptartas aplinkybes daro išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju abiejų šalių turtinė padėtis yra iš esmės vienoda, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis būtų neproporcingas šalių gaunamų pajamų dydžiui.

Apeliantas nesutinka su priteistu 7 703,23 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimu, nurodydamas, kad teismas neįskaitė, jo teigimu, už tą patį laikotarpį jau priverstinai išieškotos ir ieškovei pervestos 8 175 Eur sumos, taip pat mano, kad šiuo atveju neįrodyta, jog praėjusiu laikotarpiu vaiko poreikiai nebuvo tenkinami, todėl, jo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Apeliantas suformulavo prašymą, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepanaikinti, palikęs bet kokią įsiskolinimo dalį, anot apelianto, teismas turėtų atlikti privalomą sumų įskaitymą, atimdamas iš skolos išieškotą 8 175 Eur sumą.

Nagrinėjamu atveju Telšių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimu priteisė iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą po 327 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo lėšas indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, ir paskyrė ieškovę nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Ši teismo sprendimo dalis Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi buvo panaikinta ir ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad antstolės V. Š. kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 29 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimo – 8 175,00 Eur ir 334 Eur/mėn. užfiksuotas mokėjimas nuo 2026 m. sausio 1 d.

Iš antstolės 2026 m. balandžio 24 d. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento gražinimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad antstolė, vadovaudamasi CPK 632 straipsnio 1 dalies 3 punktu, užbaigė vykdyti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) grąžino Telšių apylinkės teismui, nes buvo panaikintas dokumentas, kuris buvo vykdymo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju iš antstolės 2026 m. balandžio 24 d. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo matyti, kad vykdomajame dokumente buvo nurodytas 8 175 Eur dydžio išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimas. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia nustatyti, kokia konkrečiai suma vykdymo procese buvo faktiškai išieškota iš atsakovo, kokia jos dalis buvo paskirstyta išieškotojai ir kokiam laikotarpiui. Šalys nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, ar iš atsakovo buvo išieškotas išlaikymas ir kokio dydžio.

Jeigu ieškovė ateityje pateiktų vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl išlaikomo skolos ar jos dalies išieškojimo, ji turėtų nurodyti, kokia išlaikymo skolos dalis yra išieškota. Jei vykdymo procese kils klausimų dėl tos pačios išlaikymo prievolės vykdymo, atsakovas turės teisę vykdymo procese pateikti antstoliui turimus duomenis apie jo atliktus mokėjimus ir prašyti atitinkamai patikslinti vykdytinos prievolės dydį. Vykdymo procese turėtų būti įvertintos iki tol faktiškai išieškotos ir ieškovei išmokėtos sumos, jeigu būtų nustatyta, kad tokios sumos buvo išieškotos ir jos priskirtinos tai pačiai išlaikymo prievolei. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese faktiškai išieškotų ir išieškotojui išmokėtų sumų apskaita priklauso antstolio kompetencijai.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovo nurodoma 8 175 Eur suma buvo faktiškai išieškota ir kad ji turi būti įskaityta į pirmosios instancijos teismo priteistą 7 703,23 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Apelianto prašymas sumažinti 8 175 Eur suma pirmosios instancijos teismo priteistą 7 703,23 Eur išlaikymo įsiskolinimą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliantui kvestionuojant pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteistą 7 703,23 Eur nepilnamečiam vaikui skirtą išlaikymo įsiskolinimo dydį ir nurodant, kad byloje neva nėra duomenų, jog laikotarpiu, už kurį priteistas išlaikymo įsiskolinimas, vaiko poreikiai nebuvo tenkinami, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje, priešingai, nėra duomenų, kad apeliantas nuo vaiko gimimo būtų teikęs vaikui išlaikymą, kurį jis pagal įstatymą privalėjo teikti. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu vaiko išlaikymu rūpinosi viena ieškovė, iš savo gaunamų lėšų tenkindama vaiko poreikius. Todėl vien apelianto teiginiai apie tai, kad vaiko poreikiai buvo tenkinami, savaime nepaneigia nustatytos aplinkybės, jog jis savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką nevykdė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiavo ir priteisė už ginčo laikotarpį susidariusį 7 703,23 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

Apeliantas prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat prašo panaikinti ir sprendimo dalį, kuria teismas priteisti iš atsakovo į valstybės biudžetą 249,71 Eur žyminį mokestį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės, apeliaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų, kodėl jis nesutinka su 249,71 Eur priteistu žyminio mokesčio dydžiu. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad ieškovas bylose dėl išlaikymo priteisimo yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymas aiškiai apibrėžia tvarką pagal kurią tokio pobūdžio bylose kaip ši yra mokamas žyminis mokestis valstybei. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto į valstybės biudžetą priteisė 249,71 Eur žyminį mokestį, nes ieškovė nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleista.

Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindų teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.