Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. S prašymą atsakovui ATS1 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien vaiko amžiumi ir faktine jo gyvenamąja vieta, neįvertino byloje esančių objektyvių duomenų apie kiekvieno iš tėvų asmenines savybes ir realias galimybes saugiai prižiūrėti vaiką. Mano, jog pareiškėjos gebėjimą savarankiškai užtikrinti mažametės dukters priežiūrą paneigia byloje esantys duomenys apie nuolatinį pareiškėjos priklausomumą nuo savo tėvų pagalbos.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teismui daryti išvadą apie vaiko priežiūrai netinkamą faktinę pareiškėjos sveikatos būklę, nurodydamas kad tokia išvada prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams – byloje yra medicininiai duomenys apie ieškovei nustatytą diagnozę (duomenys neskelbtini), taip pat medicininiai įrašai apie nepilnametės dukters patirtus sužalojimus ir sveikatos sutrikimus, patirtus jai esant pareiškėjos priežiūroje, taip pat bylai pateikti garso įrašai, pagrindžiantys pareiškėjos sveikatos būklę, kuri realiai pasireiškia smurtu prieš vaiką. Mano, jog, nenustačius nepilnametės dukters laikinos gyvenamosios vietos su atsakovu, išlieka reali grėsmė, kad mažametė dukra patirs naujus sužalojimus.

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nepilnametės A. S. laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėja, vadovavosi vien vaiko amžiumi ir motinos lytimi. Aptariama išvada buvo padaryta, atsižvelgus į konkrečią faktinę šeimos situaciją: vaiko mažą amžių, faktinę gyvenamąją vietą, susiklosčiusią kasdienės priežiūros tvarką, VVTAĮT išvadą, šalių konflikto intensyvumą, atsakovo jau atliktą vaiko negrąžinimo epizodą ir objektyvių duomenų apie motinos negebėjimą rūpintis vaiku nebuvimą.

Mano, jog atsakovo pateikta panaudos sutartis dėl namo (duomenys neskelbtini) savaime neįrodo, kad atsakovas realiai pats užtikrins vienerių metų vaiko kasdienę priežiūrą. Priešingai, atsakovas dirba, jo darbo režimas riboja galimybę visą dieną asmeniškai rūpintis mažamečiu vaiku, o jo nurodoma alternatyva faktiškai reikštų reikšmingą vaiko priežiūros perdavimą atsakovo tėvams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, laikinos nepilnamečio vaiko ir atsakovo bendravimo tvarkos nustatymo ir įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas be kita ko turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas gali CK 3.65 straipsnyje įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą, šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas teismo sprendimas, tarp jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Nagrinėjamu atveju, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėja, iš esmės rėmėsi vien vaiko amžiumi ir faktine jo gyvenamąja vieta, neįvertino byloje esančių duomenų (medicininių dokumentų apie ieškovei nustatytą diagnozę, medicininių įrašų apie nepilnametės dukters patirtus sužalojimus ir sveikatos sutrikimus, bylai pateiktų garso įrašų) apie kiekvieno iš tėvų asmenines savybes ir realias galimybes saugiai prižiūrėti vaiką. Mano, jog, nenustačius nepilnametės dukters laikinos gyvenamosios vietos su atsakovu, išlieka reali grėsmė, kad mažametė dukra patirs naujus sužalojimus.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. S. Pareiškėja I. S. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo pateikimo. Pareiškėja prašymą dėl laikinos nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo su ja iš esmės grindė esmine aplinkybe, jog, anot pareiškėjos, kyla grėsmė dėl vaiko saugumo ir stabilumo, kadangi 2026 m. gegužės mėn. atsakovas ATS1 po susitikimo su dukra jos pareiškėjai negrąžino, išsivežė ją pas savo tėvus į (duomenys neskelbtini) ir 2026 m. gegužės 11 d., dalyvaujant (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnams ir (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams, dukra buvo paimta iš tėvo ir grąžinta motinai. Tuo tarpu atsakovas pateiktu atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašė nepilnametės dukros gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, kadangi, anot atsakovo, I. S. nepakankamai rūpinasi vaiku, neužtikrina jo saugumo – dukra, prižiūrint pareiškėjai, patyrė sužalojimų, gydyta sveikatos priežiūros įstaigose, pareiškėjai yra nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos rašytinę medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kurių pagrindu konstatuota, jog nepilnametės A. S. laikina gyvenamoji vieta nustatoma su pareiškėja.

Visų pirma, pažymėtina, jog apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinos nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo, rėmėsi lyties stereotipu, jog mažamečio vaiko priežiūra prioritetiškai priklauso motinai, yra visiškai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, iš esmės pateikiant tik savo poziciją ir savaip interpretuojant skundžiamos nutarties turinį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog vaiko priežiūra yra išimtinai motinos pareiga, ar kad ji vaiku gali pasirūpinti geriau negu tėvas ir pan. Įvertinus ginčijamos nutarties turinį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su pareiškėja nustatymo padarė, remdamasis bylos medžiaga (šalių pateiktais procesiniais dokumentais, rašytiniais įrodymais ir VVTAĮT išvada), o ne tėvų lytimi, kaip tvirtina apeliantas. Vien deklaratyvus apelianto teiginys apie galimą diskriminaciją dėl lyties, kuris neparemtas faktinėmis aplinkybėmis, negali turėti įtakos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog laikiną nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su pareiškėja pirmosios instancijos teismas nustatė išimtinai remdamasis mažu vaiko amžiumi ir faktine jo gyvenamąja vieta su motina, neįvertinęs byloje esančių objektyvių medicininių duomenų, susijusių su pareiškėjai nustatyta diagnoze, buvusiais nepilnametės dukters sužalojimais ir sveikatos sutrikimais, byloje esančių garso įrašų.

Pažymėtina, jog laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020, 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Vis tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, todėl tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad prašymo nagrinėjimo metu šalių nepilnametė dukra buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir ginčo dėl to, kad jos faktinė gyvenamoji vieta yra su pareiškėja, byloje nebuvo. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodo apeliantas, iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės 2025 m. rugsėjo 26 d. medicinos dokumentų išrašo / siuntimo matyti, kad pareiškėjai pagal TLK-10-AM diagnozuota (duomenys neskelbtini). Minimame dokumente aprašyta pareiškėjos psichikos būklė ją išrašant iš gydymo įstaigos būsena (sumažėjęs nerimastingumas), padaryta psichologo išvada, joje nurodant „nerasta mąstymo ryškių nukrypimų nuo normos, pasitaiko tik pavieniai neatitikimai, depresinių tendencijų neužfiksuota, emocijos adekvačios esamai situacijai, stresinėse ir net įprastinėse situacijose stebima silpnos impulsų ir emocijų kontrolės požymiai, tiriamoji stokoja emocinio brandumo, empatijos, linkusi į dirgiklio neatitinkančias emocines reakcijas ir eksplozyvų elgesį, sunkiai numatanti jo pasekmes, turinti tarpasmeninių santykių sunkumų“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamas medicininis dokumentas, jo turinys ir pareiškėjai nustatyta būklė nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja negali tinkamai pasirūpinti savo nepilnamete dukra, keltų jai kokią nors grėsmę ar rizikas. Kaip teisingai skundžiamojoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, be minėtos pareiškėjai nustatytos diagnozės, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti apie pareiškėjos netinkamą nepilnamečio vaiko priežiūrą. Dar daugiau, VVTAĮT išvadoje, kuria, be kita ko, rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, taip pat nurodyta, jog Tarnyba neturi pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad motina negalėtų užtikrinti tinkamos mažametės priežiūros ar kad vaiko gyvenimas su motina neatitiktų geriausių vaiko interesų. Išvadoje nurodyta, jog šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje geriausi nepilnametės A. S. interesai būtų užtikrinti nustatant jos laikiną gyvenamąją vietą su motina.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, jog nuo minėtos diagnozės pareiškėjai nustatymo 2025 m. rugsėjo 26 d. iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo beveik devyni mėnesiai. Nors aptariamos diagnozės negalima vertinti, kaip sudarančios pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja negali užtikrinti nepilnametei dukrai saugių gyvenimo sąlygų, visgi atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje nėra kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog po pareiškėjai taikyto gydymo jos būklė, sveikata būtų pablogėjusi ir dėl to ji negalėtų tinkamai pasirūpinti šalių mažamete dukra.

Apeliantas pareiškėjos netinkamą rūpinimąsi vaiku ir jo priežiūra taip pat grindžia nepilnametės dukros medicininių dokumentų išrašais (2025 m. birželio 26 d. diagnozė (duomenys neskelbtini) (galvos paviršiaus sužalojimas, sumušimas); 2025 m. rugsėjo 15 d. diagnozė (duomenys neskelbtini) (kaukolės skliauto lūžis); 2026 m. sausio 18–28 d. – stacionaro epikrizė dėl šlapimo takų infekcijos (duomenys neskelbtini); 2026 m. vasario 21 d. diagnozė (duomenys neskelbtini) (kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas). Apeliacinės instancijos teismu vertinimu, skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog aukščiau nurodyti nepilnametės dukters patirti sužalojimai, sveikatos sutrikimai atsirado dėl pareiškėjos netinkamo rūpinimosi vaiku ar tyčinių veiksmų.

Pažymėtina, jog CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šios nutarties 22 punkte nurodyti nepilnametės A. S. sveikatos sutrikimai, sužalojimai įvyko šalims būnant santuokoje ir gyvenant kartu kaip šeima. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog nurodytus šalių nepilnametės dukros sveikatos sutrikimus, sužalojimus išimtinai nulėmė pareiškėjos sąmoningas, tyčinis veikimas prieš savo dukrą. Apelianto atskirajame skunde nurodytas argumentas, jog dėl 2025 m. rugsėjo 15 d. nepilnametės dukters kaukolės skliauto lūžio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris vėliau buvo nutrauktas, tik papildomai patvirtina, kad dėl įvykusio įvykio nebuvo nustatyti kokie nors pareiškėjos tyčiniai veiksmai, nukreipti prieš nepilnametę dukrą. Aplinkybės, jog į gydymo įstaigą šalių nepilnametę dukrą dėl patirtų sužalojimų atveža atsakovas ar kad jis, kaip slaugantis asmuo, su nepilnamete dukra laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 18-28 d. kartu gulėjo ligoninėje, nepagrindžia, jog pareiškėja netinkamai rūpinasi vaiku ir dėl to laikina gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu. Priešingai, ši aplinkybė patvirtina, jog apeliantas tinkamai įgyvendino savo, kaip tėvo, pareigą, rūpindamasis šalių nepilnamete dukra, šios pareigos išimtinai neperkeldamas pareiškėjai, kaip vaiko motinai. Taip pat pabrėžtina, jog iš 2026 m. gegužės 28 d. VVTAĮT vaiko situacijos sprendimo Nr. 2VSV-1260 matyti, jog 2025 m. rugsėjo 19 d. (kai 2025 m. rugsėjo 15 d. vaikui nustatytas kaukolės skliauto lūžis) išklausant tėvo nuomonę, jis tuo metu nenurodė aplinkybių, susijusių su tuo, kad motina netinkamai rūpinasi vaiku. Taip pat dėl aplinkybių, susijusių dėl vaiko susižalojimu iškritus iš nėšioklės ar nukritus nuo lovos, tuo metu atsakovas nesikreipė į vaiko teisių tarnybą ar kitas įstaigas, pranešdamas apie galbūt pažeidžiamas vaiko teises.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino bylai pateiktų garso įrašų, kuriuose užfiksuotas pareiškėjos agresyvus, impulsyvus elgesys ir jos pripažinimas dėl smurto prieš dukterį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti garso įrašai nelaikytini pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja kelia grėsmę nepilnametės dukros saugumui. Apeliantas pateikė atitinkamus garso įrašo fragmentus, iš kurių nėra galimybės nustatyti ir įvertinti konkretaus ir tikslaus jo turinio, garso įrašų padarymo aplinkybių, dėl ko tarp šalių buvo kilęs konfliktas, kokie klausimai buvo sprendžiami, aptariami ir pan. Kadangi šalių tarpasmeniniai santykiai yra itin įtempti ir konfliktiški, šalims trūksta bendradarbiavimo, šią aplinkybę patvirtino ir VVTAĮT pateiktoje išvadoje, šalys taip pat linkusios kaltinti viena kitą dėl atitinkamų situacijų ir praeityje buvusių aplinkybių, įvykių ir negali konstruktyviai išspręsti aktualių klausimų dėl nepilnametės dukros, todėl apelianto pateikti garso įrašai vertintini kritiškai, negalint jų laikyti patikimais ir objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjos netinkamą elgesį su šalių dukra.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas ankščiau nustatytas ir įvertintas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad nepilnametės dukters laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su pareiškėja neatitiktų geriausių vaiko interesų, neįrodė, kad pareiškėja savo veiksmais, neveikimu kelia kokią nors grėsmę ar rizikas dukters saugumui, kad netinkamai ir nepakankamai rūpinasi savo dukra, todėl būtų pagrindas mažametės dukros laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu.

Aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepilnametės dukros laikiną gyvenamąją vietą nustatė su pareiškėja patvirtina ir tai, jog, nors abi šalys turi tinkamas sąlygas gyventi nepilnametei dukrai, tačiau atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) (turi nuosavybės teise priklausantį butą, taip pat panaudos sutarties pagrindu jam suteikta teisė neatlygintinai laikinai valdyti ir naudotis gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini)), šalių dukra šiuo metu dėl mažo amžiaus nelanko jokios ugdymo įstaigos, todėl, kaip pats atskirajame skunde patvirtino apeliantas, jam dirbant, dukrą dienos metu prižiūrėtų jo mama (dukros močiutė). Svarbu pažymėti, jog už nepilnamečio vaiko priežiūrą, rūpinimąsi juo ir pan., yra atsakingi vaiko tėvai, būtent jie turi tokią įstatymo nustatytą pareigą. Tuo tarpu šiuo atveju esant situacijai, jog nepilnametė dukra faktiškai gyvena su pareiškėja, kuri turi tinkamas sąlygas kartu gyventi dukrai, taip pat nenustačius objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų tinkamai rūpintis vaiku ir užtikrinti geriausių jo interesų, laikinas gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu, atsižvelgiant į tai, jog iš esmės didžiąją darbo dienos dalį šalių nepilnametė dukrą būtų atsakovo motinos priežiūroje, kadangi atsakovas dėl objektyvių priežasčių (darbo) negalėtų užtikrinti tiesioginio nuolatinio rūpinimosi vaiku, tai neatitiktų geriausių vaiko interesų. Akivaizdu, jog šalių dukrai, kuriai šiuo metu yra kiek daugiau nei (duomenys neskelbtini) metai, faktiškai gyvenant su mama, yra susiformavęs glaudus, stiprus emocinis vaiko ir mamos ryšys (nepaneigiant, kad toks ryšys yra ir su atsakovu), vaikas turi savo dienotvarkę, kasdienę rutiną, valgymo, aktyvios veiklos, poilsio režimą, todėl esamos vaikui stabilios aplinkos pasikeitimas, laikiną gyvenamąją vietą nustatant su apeliantu, kai iš esmės, atsižvelgiant į vaiko amžių, didesnę dienos dalį šalių dukra rūpintųsi ne tiesiogiai atsakovas, o jo mama (tėvai), būtų nesuderinama su geriausių vaiko interesų užtikrinimu.

Dar daugiau, poreikį laikiną šalių nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymą su pareiškėja, lemia ir tai, jog ankstesnis atsakovo elgesys sudaro pagrindą teigti, jog yra reali grėsmė dėl nepilnametės dukros stabilios aplinkos ir buvimo / gyvenamosios vietos užtikrinimo. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovas 2026 m. gegužės 8 d. nuvežė šalių nepilnametę dukrą pas savo tėvus į (duomenys neskelbtini), tačiau savanoriškai jos neparvežė ir nepilnametė dukra pareiškėjai buvo grąžinta 2026 m. gegužės 11 d., dalyvaujant policijos pareigūnams ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams. Ši aplinkybė pagrindžia ne tik šalių negebėjimą tarpusavio konfliktiškus santykius ir klausimus, susijusius su nepilnamete dukra, spręsti konstruktyviai, priešingai, ginčai dėl bendravimo su dukra dar labiau skatina ir gilina šalių konfliktą ir dėl to gali nukentėti šalių mažametės dukros interesai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, gautos ir įvertintos specialistų išvados ir kt. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikiną nepilnametės A. S. gyvenamąją vietą nustatė su pareiškėja, o apelianto argumentai, kurių pagrindu jis įrodinėjo, kad šalių dukros laikiną gyvenamąją vietą reikia nustatyti su atsakovu, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties išvadomis, savaip interpretuoja byloje esančius įrodymus, nesudaro pagrindo pripažinti, jog skundžiama nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką – yra laikinosios apsaugos priemonės, įtvirtintos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte, dalis.

Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria nebuvo visiškai patenkinta jo prašoma nustatyti laikina bendravimo su nepilnamete dukra tvarka. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė apribotą jo ir dukros bendravimo tvarką, t. y. tik nelyginių savaičių savaitgaliais, taip pat antradieniais, ketvirtadieniais, tačiau nenustatė atsakovo prašymo kas savaitinio bendravimo savaitgaliais ir vieno mėnesio nepertraukiamo bendravimo vaiko vasaros atostogų metu. Prašo nustatyti jo siūlomą laikiną bendravimo su dukra tvarką (nurodyta šios nutarties 3 punkte).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikinos atsakovo ir nepilnametės dukros bendravimo tvarkos nustatymo, nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų šioje proceso stadijoje spręsti, kad tik neseniai vienerių metų sulaukusio vaiko interesus geriausiai atitiktų atsakovo prašomas 50:50 bendravimo tvarkai artimas modelis. Teismo vertinimu, spręsti dėl atsakovo prašomos bendravimo tvarkos, kai jis, be kita ko, bendrautų su dukterimi nepertraukiamai kiekvieną savaitgalį, taip pat visą mėnesį nepertraukiamai atostogautų vasaros metu, galima ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, tačiau tik išnagrinėjus iš esmės klausimus dėl nuolatinės gyvenamosios virtos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 išaiškino, kad: 1) tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą; 2) tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Tačiau kartu pažymėtina, kad tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus.

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas iš esmės siekia, kad būtų nustatyta laikina jo ir dukros bendravimo tvarka, artima 50:50 modeliui. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, nors apeliantas ginčija skundžiamos nutarties dalį, kuria nenustatytas jo ir dukros nepertraukiamas bendravimas kiekvieną savaitgalį, taip pat vieno mėnesio nepertraukiamas bendravimas vaiko vasaros atostogų metu, tačiau šiam nesutikimui pagrįsti iš esmės nepateikia jokių argumentų ir remiasi vien aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo bendravimas su dukra jai darytų žalą ar kenktų jos interesams.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašymas nustatyti laikiną jo ir dukros nepertraukiamą bendravimą kiekvieną savaitgalį iš esmės pažeidžia tėvų lygiateisiškumo principą, kuriuo, be kita ko, remiasi pats apeliantas. Pareiškėja, būdama vaiko motina, turi tokias pačias teises bendrauti su nepilnamete dukra savaitgaliais, kaip ir atsakovas, neatsižvelgiant į tai, jog šalių dukros laikina gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėja. Nustačius apelianto prašomą laikiną bendravimo su dukrą tvarką, pagal kurią tik jis išimtinai turėtų teisę bendrauti su dukra nepertraukiamai kiekvieną savaitgalį, tai neatitiktų nei geriausių vaiko interesų, nei užtikrintų vaiko tėvų lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Nesutiktina su apelianto manymu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti laikiną jo ir dukros bendravimo tvarką, pagal kurią jis bendrauja su nepilnamete dukra kasmet ne mažiau kaip mėnesį nepertraukiamai vaiko vasaros atostogų metu, taip pat lygiai pusę visų mokyklinių atostogų (žiemos, pavasario, rudens). Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia atsakovo prašoma nustatyti laikina bendravimo su dukra tvarka iš esmės labiau atitinka galutinę bendravimo tvarką, kuri bus nustatyta tik išnagrinėjus visus ginčo klausimus iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Esamoje civilinės bylos stadijoje siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, norint išvengti galimų kilti šalių nesutarimų dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Kita svarbi aplinkybė yra tai, jog šiuo metu šalių dukra yra tik kiek daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jokios ugdymo įstaigos nelanko, todėl jokių reglamentuotų atostogų (vasaros, rudens, žiemos, pavasario) ji neturi. Pabrėžtina, jog iš esmės netgi vaikai, pradėdami lankyti ugdymo įstaigą (lopšelį, darželį) iš esmės neturi oficialiai patvirtintų ugdytinių atostogų, oficialiai (valstybės lygmeniu) patvirtintos atostogos gali prasidėti vaikams 5-6 metų, kai jie pradeda lankyti privalomą priešmokyklinį ugdymą. Dar daugiau, tokio amžiaus vaikai (kaip šalių dukra), apskritai, gyvena kitokiu ritmu, nei vaikai, lankantys ugdymo įstaigą, turi savo kasdienį susiformavusį režimą, kuris, aišku, vaikui augant, keisis, tačiau šiuo vaiko augimo tarpsiu atostogos (oficialiai patvirtintos) nėra aktualios. Apeliantas, prašydamas į bendravimo su vaiku tvarką įtraukti atostogas, iš esmės siekia savo interesų patenkinimo, neatsižvelgdamas į objektyvias šiuo konkrečiu atveju esančias aplinkybes. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog apelianto prašymas nustatyti laikiną jo ir dukros bendravimo tvarką vaiko atostogų metu, atsižvelgiant į jos amžių, yra iš esmės perteklinis ir pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai tokio prašymo netenkino.

Dėl įrašo dėl nuosavybės teisės perleidimo ar kitokio disponavimo turtu draudimo

Apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria nutarta iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje atlikti įrašą viešajame registre dėl buto / patalpos – buto, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) būsimas ieškinio reikalavimas pripažinti turtą bendrąja jungine sutuoktinių nuosavybe yra tikėtinai pagrįstas. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie realią grėsmę, kad atsakovas perleis butą ir atsakovui priklausančio buto areštas yra neproporcinga priemonė.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; ii) turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

Pasisakydamas dėl vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog ieškovės būsimo ieškinio reikalavimai prima facie yra pagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėja pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo nurodė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra registruotas atsakovo vardu, tačiau pabrėžė, jog būsimoje byloje įrodinės, kad aptariamas butas buvo pagerintas bendromis sutuoktinių, pareiškėjos ir jos artimųjų lėšomis bei darbu, todėl sieks, jog butas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe arba pareiškėjai būtų priteista piniginė kompensacija.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CK 3.90 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėja ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir yra sutuoktiniai, o iš byloje esančio valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad atsakovas ATS1 asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), t. y. prieš penkis mėnesius iki santuokos su pareiškėja sudarymo, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios nustatytos aplinkybės, taip pat pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja tikėtinai pagrindė būsimo ieškinio reikalavimą dėl minėto buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe / kompensacijos priteisimo CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Aplinkybė, kaip teigia apeliantas, jog pareiškėja nepateikė įrodymų apie esminį turto pagerinimą ir pan., nesudaro pagrindo laikyti, jog pareiškėja neįrodė ketinamo reikšti reikalavimo tikėtino pagrįstumo.

Nesutiktina su apelianto argumentais, jog byloje nėra duomenų apie realią grėsmę, kad atsakovas perleis butą – ėmėsi kokių nors buto perleidimo veiksmų, juo labiau, kad butas yra įkeistas.

Pažymėtina, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (padėties, kuri yra) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių faktinę ir teisinę padėtį, užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems buto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas apsunkintų pareiškėjai (būsimai ieškovei) palankaus sprendimo įvykdymą, pripažinus butą bendrąja jungtine sutuoktine nuosavybe. Tai, kad šioje bylos stadijoje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas ketina parduoti butą ar imtis kitų priemonių, apsunkinančių disponavimą juo, nepanaikina aplinkybės, jog tokių veiksmų apeliantas gali imtis ateityje.

Kaip jau minėta, vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų yra status quo, t. y. faktiškai jau susiklosčiusios padėties užfiksavimas ir išsaugojimas iki ginčo teisme galutinio išsprendimo, kai ieškiniu yra reikalaujama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir (arba) pripažinti asmeniui kurias nors teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja būsimu ieškiniu ketina pareikšti reikalavimą dėl turto (buto, registruoto atsakovo asmeninės nuosavybės teise) pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe / kompensacijos priteisimo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos (ieškovės) patikslintas ieškinys teisme priimtas 2026 m. liepos 23 d.), vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra garantuojamas ir nurodyto tikslo pasiekimas, o kartu – ir būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, jeigu jis būtų palankus pareiškėjai (ieškovei). Todėl vien šių aplinkybių, nevertinant kiekvieno iš šalių elgesio sąžiningumo aspektu (kartu ar atskirai), savaime pakanka grėsmei konstatuoti. Šalims nesutariant dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą aplinkybių, t. y. pareiškėjai ketinant įrodinėti, kad aptariamas butas buvo pagerintas bendromis sutuoktinių, pareiškėjos ir jos artimųjų lėšomis bei darbu, objektyviai kyla poreikis eliminuoti ginčo objektu būsimo (tapusio) turto perleidimo tretiesiems asmenims iki teismas tokį jų ginčą išspręs tikimybę.

Atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktikoje šiuo aspektu jau pateiktus išaiškinimus, kad kai ginčai kyla dėl turtinių teisių į patį daiktą, negali būti ignoruojamas faktas, jog be atitinkamų priemonių, laikinai apribojančių esamo šio turto savininko disponavimo ginčo objektu galimybę, nepaneigta šio turto perleidimo sąžiningiems tretiesiems asmenims tikimybė, jeigu turto savininkas turėtų nesąžiningų ketinimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018; 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1259-464/2022). Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas) gali tapti ir objektyviai neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1386-180/2018).

Nesutiktina su apelianto argumentu, jog atsakovo turto areštas yra neproporcinga priemonė. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ne areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o padarė įrašą viešame registre dėl buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip papildomai apsunkinti. Aptariama laikinoji apsaugos priemonė kaip tik yra mažiau ribojanti asmens, šiuo atveju atsakovo, teises. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, pagal CPK 137 straipsnio 6 dalį, teismas, priėmęs pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismui, priėmus pareiškėjos prašymą, 2026 m. gegužės 27 d. VĮ Registrų centrui buvo išsiųstas pranešimas, kad iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-21039-1256/2026 sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Vadinasi, dar net neišnagrinėjus pareiškėjos prašymo, VĮ Registrų centras buvo informuotas apie iškilusį (ketinamą kilti) ginčą dėl atsakovui nuosavybės teises priklausančio turto, tai taip pat laikytina atitinkamo pobūdžio prevencinė priemonė, susijusi su ginčo turto statuso išsaugojimu.

Nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė pareiškėjos prašomą, CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą laikinąja apsaugos priemonę.

Apeliacinės instancijos atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, bet kurioje civilinio proceso stadijoje, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar jų panaikinimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis, 149 straipsnis).

Dėl kitų apelianto argumentų

Apelianto teigimu, skundžiama nutartis yra nepakankamai motyvuota – joje iš esmės neaptarti ir neįvertinti byloje esantys objektyvūs įrodymai ir jų turinys, neatskleidžiama, kodėl konkretūs medicinos dokumentai, garso įrašai vertintini kaip nereikšmingi, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje nutartyje nustatytų aplinkybių visumą, nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsakė į esminius faktinius ir teisinius aspektus. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek byloje esančius medicininius duomenis apie pareiškėją, tiek apie šalių nepilnametės dukters patirtus sveikatos sutrikimus ir sužalojimus, tiek VVTAĮT išvadą, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir kitus bylai reikšmingus duomenis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertina kitaip, ne taip, kaip nori atsakovas, vadovaudamasis savo subjektyviu įsitikinimu, nesudaro prielaidų teigti, jog skundžiama nutartis yra nepakankamai motyvuota. Dėl kitų apelianto argumentų detaliau nepasisakytina, kadangi jie nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo tenkino pagrįstai, tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į geriausių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.