Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Justarela“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Justarela“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos objektas – Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą įrodymą – buvusio UAB „GROSSER“ vadovo J. D. 2026 m. gegužės 28 d. rašytinį paaiškinimą – ir prašo jį priimti. Teigia, jog civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šio dokumento gauti nepavyko, todėl pateikia jį kartu su apeliaciniu skundu. Nurodo, kad buvęs UAB „GROSSER“ vadovas gali patvirtinti paslaugų suteikimo / nesuteikimo faktą. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė, prašydama priimti naują įrodymą, nenurodė objektyvių priežasčių ir nepateikė tai patvirtinančių duomenų, kodėl aptariamo dokumento negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nors apeliantė teigia, kad pateiktas įrodymas patvirtina paslaugų suteikimo / nesuteikimo faktą, tačiau pažymėtina, jog būtent civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė turėjo pareigą įrodinėti šią aplinkybę, teikdama papildomus rašytinius įrodymus, prašydama buvusį UAB „GROSSER“ vadovą įtraukti trečiuoju asmeniu ar kviesti jį kaip liudytoją, manydama jog šis asmuo gali duoti reikšmingus paaiškinimus dėl ginčo dalyko. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės apeliantė, siekdama įrodyti savo skundo pagrįstumą, teikia papildomą įrodymą, kurio nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo ir kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamas. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra skirtas bylos nagrinėjimui iš naujo – šis procesas skirtas patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat, kaip jau minėta, įrodinėjimas negali būti neribotas, būtent dėl to ir yra nustatytos aiškios apeliacijos ribos. Apeliantė negali mėginti savo galbūt nepakankamą aktyvumą kompensuoti apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės pateiktą papildomą rašytinį įrodymą atsisakoma priimti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliantės argumento, susijusio su įrodinėjimu ir jo naštos paskirstymu, pabrėžia, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą; 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021 24 punktą). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą; 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 104 punktą).

Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020 44 punktą).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog ieškovas ieškinio pagrįstumą įrodinėjo pradinės kreditorės laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, išvardytomis šios nutarties 14 punkte. Šią informaciją ieškovui suteikė pradinės kreditorės UAB „GROSSER“ nemokumo administratorė UAB „Eksmokumas“. Ieškovas tvirtino, jog skolos pagal ginčijamas PVM sąskaitas faktūras faktą patvirtina ir 2025 m. gruodžio 10 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas „Dėl informacijos apie UAB „Justarela“ pateikimo“ Nr. (7.1 Mr) K-15941, kuriame nurodyta, jog UAB „Justarela“ yra įtraukusi į Gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrus visų prašyme nurodytų UAB „GROSSER“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų (šioje civilinėje byloje ginčijamų) duomenis. Tuo tarpu atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, laikėsi pozicijos, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pagal išrašytas ginčijamas PVM sąskaitas faktūras pradinė kreditorė UAB „GROSSER“ suteikė atsakovei kokias nors paslaugas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekse įtvirtintą rungtyniško proceso esmę ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nagrinėjamu atveju būtent apeliantė, tvirtindama, jog pradinė kreditorė UAB „GROSSER“ nesuteikė paslaugų pagal ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, turėjo jai suteiktą procesinę teisę ir pareigą įrodyti šias aplinkybes ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, t. y. įrodyti ir pagrįsti savo teiginių teisingumą ir tikrumą. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovei teismo posėdžio metu ne kartą buvo išaiškinta, kad jos pareiga įrodyti, jog ji neturi apmokėti priimtų ir Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų pirminės kreditorės PVM sąskaitų faktūrų, tačiau rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė šia galimybe nepasinaudojo, įrodinėjimo pareigą siekdama nepagrįstai perkelti išimtinai ieškovui. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina tai, jog 2026 m. vasario 17 d. pirmosios instancijos teisme gauti ieškovo papildomi rašytiniai paaiškinimai ir prašymai (DOK-4412), jais ieškovas, atsižvelgdamas į tai, jog išnaudojo visas jam prieinamas galimybes gauti papildomų dokumentų dėl susidariusios UAB „Justarela“ skolos, prašė iš UAB „Justarela“ išreikalauti šiuos dokumentus: 1) PVM sąskaitas faktūras; 2) paslaugų atlikimo ar priėmimo aktus; 3) paslaugų ataskaitas ar kitus dokumentus, patvirtinančius rezultatą; 4) skolos suderinimo aktus; 5) kitus susijusius dokumentus, patvirtinančius civilinės prievolės atsiradimą. 2026 m. vasario 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teisėja įpareigojo atsakovę pateikti ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, taip pat 2026 m. vasario 26 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, tenkinus ieškovo prašymą dėl dokumentų išreikalavimo iš atsakovės, atsakovė įpareigotina iki 2026 m. kovo 26 d. pateikti ieškovo 2026 m. vasario 17 d. prašyme nurodytus ir prašomus išreikalauti įrodymus. 2026 m. kovo 27 d. atsakovė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus (DOK-8336). Susipažinus su pateikto dokumento ir jo priedų turiniu, matyti, kad atsakovė neįvykdė pirmosios instancijos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo ir nepateikė reikalautų įrodymų (ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų, paslaugų atlikimo ir priėmimo aktų, ir kt.). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog neginčija, kad ginčo sąskaitos buvo gautos ir įtrauktos į apskaitą, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina paslaugų suteikimo fakto ir nevertintina izoliuotai. Pabrėžė, jog atsakovė objektyviai negali pateikti įrodymų apie neegzistuojančias paslaugas, atkreipdama dėmesį į tai, jog šiuo atveju būtent ieškovas turi pareigą įrodyti pradinės kreditorės atsakovei suteiktų paslaugų faktą. Kartu su rašytiniais paaiškinimais atsakovė pateikė susirašinėjimo medžiagą ir 2024 m. vasario 20 d. finansinių išvestinių produktų prekybos konsultacijų sutartį Nr. 202402 (dėl šios Sutarties apeliacinės instancijos teismas pasisakys vėliau). Apeliacinės instancijos teismo manymu, šios nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog atsakovė iš esmės vengė įrodinėjimo pareigos, ją nepagrįstai perkeldama ieškovui.

Pažymėtina, jog minėtame 2025 m. gruodžio 10 d. rašte Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog neturi prašomų UAB „GROSSER“ bendrovei UAB „Justarela“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, apskaitos dokumentai, apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymu. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus aplinkybę, jog atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės pati pripažino, kad ginčijamas PVM sąskaitas faktūras gavo ir įtraukė į apskaitą, darytina išvada, jog ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, iš kurių būtų galima nustatyti jų turinį ir dalyką, atsakovė neabejotinai turi, nepaisant to, šių duomenų, kaip reikšmingų, sprendžiant šalių kilusį ginčą, nepateikė net po to, kai pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 26 d. nutartimi buvo įpareigojęs atsakovę pateikti tiek ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, tiek kitus dokumentus. Pažymėtina, jog naujausioje kasacinio teismo praktikoje dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, išaiškinta, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 26, 27 punktai). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik išaiškino atsakovei pareigą įrodyti jos atsikirtimo į ieškinį aplinkybes, bet ir įpareigojo, be kita ko, pateikti ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė šia galimybe nepasinaudojo ir įrodinėjimo pareigos tinkamai neįgyvendino, nepaaiškino, kodėl jai išrašytas sąskaitas įtraukė į apskaitą, nors, kaip teigia, paslaugos suteiktos nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, šioje byloje ieškovui, perėmusiam pradinės kreditorės UAB „GROSSER“ 2 665,00 Eur dydžio atsakovės skolą, teko pareiga ne tik nurodyti visas ginčo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, bet ir leistinais įrodymais pagrįsti reiškiamo reikalavimo atsiradimo pagrindą ir jo dydį (CPK 12, 178 straipsniai) ir ieškovas šią pareigą įvykdė tinkamai. Pažymėtina, jog ieškovas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog pradinės kreditorės UAB „GROSSER“ bankroto proceso metu paaiškėjo, kad buvęs bendrovės direktorius nemokumo administratorei neperdavė didžiosios knygos ir dalies pirminių apskaitos dokumentų, įskaitant ir PVM sąskaitų faktūrų kopijas, kurių pagrindu susidarė UAB „Justarela“ skola. Dėl šios priežasties nemokumo administratorius ieškovui negalėjo perduoti ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų kopijų, tačiau perdavė sąskaitų registrus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos i.SAF. Ieškovas, siekdamas gauti daugiau informacijos dėl ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų, 2025 m. gruodžio 3 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydamas patvirtinti, ar atsakovė įtraukė į i.SAF registrą ginčijamas PVM sąskaitas faktūras. 2025 m. gruodžio 10 d. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsakymą, patvirtinantį, jog UAB „Justarela“ įtraukė ginčijamas PVM sąskaitas faktūras į i.SAF registrą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, nagrinėjamu klausimu aktualią kasacinio teismo praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad atsakovė priėmė ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, jas deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, patvirtina paslaugų suteikimo faktą, taip pat tai, kad UAB „Justarela“ jas pripažino ir su jomis sutiko. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų atsakovė pradinei kreditorei būtų pareiškusi kokias nors pretenzijas dėl netinkamai suteiktų / nesuteiktų paslaugų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant situacijai, kaip tvirtina atsakovė, jeigu ji jokių paslaugų pagal ginčijamas PVM sąskaitas faktūras negavo, tačiau jas deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai ir iš esmės daugiau nei per vienerių metų laikotarpį (nuo pirmosios PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d.) nesikreipė į pradinę kreditorę su raginimu suteikti paslaugas pagal išrašytas ginčijamas PVM sąskaitas faktūras ar pretenzija dėl galbūt nepagrįstai išrašytų sąskaitų, tai būtų nesuderinama su normalia verslo praktika ir jos standartu, juo labiau kad atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog 2024 m. vasario 20 d. pradinė kreditorė ir atsakovė sudarė finansinių išvestinių produktų konsultacijų sutartį Nr. 202402 sutartį ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog su UAB „GROSSER“ pradėjo bendradarbiauti 2023 m. Teismo manymu, aptariamos Sutarties sudarymas ir iki jos sudarymo atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros tik patvirtina faktą, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės vyko bendradarbiavimas, atitinkami ūkiniai komerciniai santykiai, tačiau, atsakovei nepateikus pirmosios instancijos teismo reikalautų įrodymų – ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų, nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su jų turiniu ir nustatyti, už ką konkrečiai jos atsakovei buvo išrašytos. Minėta, jog PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą, todėl atsakovei nepateikus objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad pagal pradinės kreditorės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „Justarela“ jokių paslaugų negavo ir neprivalo už jas atsiskaityti, laikytina, jog atsakovė nepaneigė ieškovo ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumo.

Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi buvo cituojama kasacinio teismo praktika, pagal kurią PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, tačiau, nepaisant to, padaryta išvada, jog sąskaitų deklaravimas Valstybinei mokesčių inspekcijai reiškia, kad atsakovė su jomis sutiko ir jas pripažino. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, atsižvelgiant į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Taip pat kasacinio teismo yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktą). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovė sutiko su ginčijamomis PVM sąskaitomis faktūromis ir jas pripažino, padarė remdamasis civilinėje byloje esančių įrodymų visuma, laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, o ne vien PVM sąskaitų faktūrų išrašymo atsakovei aplinkybe. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, aptariama išvada buvo padaryta, įvertinus tai, jog atsakovė neginčijo, kad ginčijamas PVM sąskaitas faktūras ji priėmė, įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, deklaravo jas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nereiškė pradinei kreditorei jokių pretenzijų dėl paslaugų nesuteikimo (taip tvirtina atsakovė), o atsakovė savo ruožtu neįrodė deklaruojamų atsikirtimų į ieškinį aplinkybių, jog sąskaitos faktūros išrašytos nepagrįstai, realiai nesuteikus atsakovei jokių paslaugų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant situacijai, jog pradinė kreditorė išrašo atsakovei PVM sąskaitas faktūras, atsakovė jas priima, įtraukia į apskaitą ir deklaruoja Valstybinei mokesčių inspekcijai, nors realiai jokių paslaugų nei jų išrašymo metu, nei vėliau negauna, ir dėl to nekelia jokių pretenzijų, netikslina Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų, yra nesuderinama su normalia verslo praktika, apdairaus, rūpestingo ir sąžiningo asmens elgesio standartu, ypač atsižvelgiant į tai, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, PVM sąskaita faktūra paprastai yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui, paslaugų suteikimui, taip pat apskaitos ir apmokestinimo tikslais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliantės argumentus kartus su byloje esančių įrodymų visuma, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. išrašytos ginčijamos PVM sąskaitos faktūros nėra susijusios su 2024 m. vasario 20 d. Sutartimi.

Šios nutarties 15 punkte jau nustatyta, kad 2024 m. vasario 20 d. UAB „Justarela“ ir UAB „GROSSER“ sudarė finansinių išvestinių produktų prekybos konsultacijų sutartį Nr. 202402. Sutarties 1.1 ir 1.2 punktais UAB „GROSSER“, kaip konsultantė, įsipareigojo teikti atsakovei – užsakovei – kas savaitinę analizę bei nuomonę apie finansinius išvestinius produktus S&P500, NQ, XAUUSD, EURUSD Forex ir ateities sandorių biržoje „Futures“; UAB „GROSSER“, turinti savo partnerių tinklą ir patirtį finansų rinkose, esant poreikiui, įsipareigojo teikti kitas konsultavimo paslaugas, o atsakovė įsipareigoja už suteiktas konsultavimo paslaugas atlyginti UAB „GROSSER“ pagal Sutarties 3 punkte nurodytas sąlygas. Sutarties 3 punktu Sutarties šalys susitarė, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti UAB „GROSSER“ fiksuotą 1 000,00 Eur mėnesinį (kai 30 dienų laikoma mėnesiu) atlygį už Sutarties 1.1 punkte nurodytą paslaugą, taip pat papildomą atlygį kiekvieną mėnesį, skaičiuojant 10 proc. nuo atsakovės uždirbto pelno iš finansinių sandorių. Sumos be PVM. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutartyje nustatyta ir apeliantės neginčijama aplinkybė, jog pradinė kreditorė ir atsakovė pradėjo bendradarbiauti nuo 2023 m. ir laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. UAB „GROSSER“ atsakovei išrašė ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, nesudaro pagrindo teigti, jog aptariamos sąskaitos buvo išrašytos į priekį pagal vėliau 2024 m. vasario 20 d. sudarytą Sutartį. Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad dar iki Sutarties sudarymo šalys bendradarbiavo ir to pagrindu pradinė kreditorė išrašė atsakovei ginčijamas PVM sąskaitas faktūras, atsakovė jas priėmė, įtraukė į įmonės apskaitą, deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Susiformavus tokiems pradinės kreditorės ir atsakovės bendradarbiavimo santykiams, manytina, jog iškilo poreikis 2024 m. vasario 20 d. sudaryti Sutartį, kurioje būtų aptartas detalesnis šalių bendradarbiavimas, susitariama dėl konkrečių paslaugų teikimo, jų apmokėjimo tvarkos, terminų ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant situacijai, kaip tvirtina apeliantė, kad pagal ginčijamas PVM sąskaitas faktūras pradinė kreditorė nesuteikė atsakovei jokių paslaugų, tačiau, nepaisant to, vis tiek 2024 m. vasario 20 d. sudarė su UAB „GROSSER“ Sutartį, tai būtų nesuderinama nei su logikos dėsniais, nei su normaliai verslo praktika. Manytina, jog, jeigu pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras jokios paslaugos nėra suteikiamos, nėra pagrindo toliau tęsti bendradarbiavimą ir juo labiau sudaryti Sutartį.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės vadovo ir pradinės kreditorės vadovo asmeninį / verslo ryšį pripažino kaip galimą atsakovės nesąžiningumo faktą.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, to neginčijo ir atsakovės atstovas, kad jis su pirminės kreditorės vadovu bendradarbiavo ne tik anksčiau, bet ir dabar juos sieja darbo / verslo santykiai, šiuo metu kartu dirba toje pačioje įmonėje, tai rodo galimą nesąžiningą atsakovės elgesį, susijusį su ginčo dalyku. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta ir apeliantės ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada buvo ne pagrindinis ir esminis argumentas, kuriuo remiantis buvo konstatuota, jog ieškovo reikalavimas, keliamas atsakovei, yra pagrįstas. Ši aplinkybė buvo kaip papildomas faktas, patvirtinantis, jog atsakovė nepagrįstai vengia apmokėti ginčijamas PVM sąskaitas faktūras. Apeliacinės instancijos teismo manymu, esant nustatytoms aplinkybėms, jog laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. tarp pradinės kreditorės ir atsakovės vyko bendradarbiavimas, kurio pagrindu atsakovei buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, tačiau, kaip tvirtina apeliantė, pradinė kreditorė jokių paslaugų realiai nesuteikia, tačiau po to tiek pradinės kreditorės buvęs vadovas ir atsakovės vadovas toliau bendradarbiauja ir palaiko verslo ryšius, santykius, tai sudaro pakankamą prielaidą teigti apie galbūt nesąžiningą atsakovės elgesį. Esant situacijai, jog pradinės kreditorės ir atsakovės bendradarbiavimo metu UAB „GLOSSER“, kaip teigia atsakovė, jokių paslaugų jai nesuteikė, nors PVM sąskaitas faktūras išrašė, manytina, jog tolesnis sklandus įmonių vadovų bendradarbiavimas, darbas kartu ir verslo ryšiai būtų negalimi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad buvusį UAB „GLOSSER“ vadovą ir atsakovės vadovą iki šiol sieja darbo / verslo ryšiai, patvirtina, kad nurodytų asmenų santykiai yra geri, sklandūs, o to negalėtų būti, jeigu ginčo laikotarpiu tarp jų būtų kilę kokių nors nesutarimų, ginčų dėl paslaugų pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras suteikimo / nesuteikimo.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, o apeliantė jai suteiktos teisės ir pareigos įrodyti savo atsikirtimų į ieškinį argumentus neįgyvendino, nepagrįstai siekdama įrodinėjimą išimtinai perkelti ieškovui, todėl turi prisiimti dėl to kylančias neigiamas pasekmes (CPK 12, 178 straipsniai).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ir kitaip interpretuoja bei vertina bylos medžiagą, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visetas įvertintas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos išvados ir vertinimas atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 60,00 Eur žyminį mokestį. Nagrinėjamu atveju atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlygintinos. Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.