Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-984-459/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-17
Bylos Nr.: e2A-984-459/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01020-2024-0
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
Ieškovas: IES1
Atsakovas: ATS1, ATS3, ATS2
Trečiasis asmuo: Alytaus miesto 3-iojo notarų biuro

Civilinė byla Nr. e2A-984-459/2026 Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01020-2024-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.2.4.3

Klaipėdos apygardos teismasN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 17 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovams ATS1 , ATS3 ir ATS2 dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Alytaus miesto 3-iojo notarų biuro notarė TAR1 .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I.Ginčo esmė

Ieškovas IES1 patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento jo 2024 m. kovo 21 d. pareiškimą Alytaus miesto 3-iajam notarų biurui dėl atsisakymo nuo (duomenys neskelbtini) mirusios motinos O. G. palikimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad po motinos mirties jos pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą buvo keturi vaikai – P. G., V. G., A. G. ir S. U.. Prieš vykdami pas notarę broliai tarėsi dėl paveldimo turto pasidalijimo. Ieškovo teigimu, jis sutiko nepretenduoti į dalį motinos turto, tikėdamasis, kad atsakovas V. G. jam perduos savo turimą miško sklypą. Ieškovas tvirtino pasitikėjęs broliais ir manęs, kad jų susitarimas bus įvykdytas. 2024 m. kovo 21 d. ieškovas kartu su broliais A. G. ir V. G. nuvyko į notarų biurą. Paaiškėjus, kad palikėjos turtui registre įregistruoti areštai, P. G. pasirašė pareiškimą, kuriuo atsisakė viso po motinos mirties atsiradusio palikimo. A. G. ir V. G. palikimą priėmė. S. U. palikimą priėmė 2024 m. kovo 29 d. per įgaliotą asmenį.

Ieškovas teigė, kad pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pasirašė dėl atsakovų apgaulės ir suklydimo. Jo vertinimu, broliai jį suklaidino dėl būsimo turto pasidalijimo, o notarų biure jis buvo išgąsdintas informacijos apie tariamai dideles palikėjos skolas, nors vėliau paaiškėjo, kad realus skolinių įsipareigojimų mastas buvo nedidelis. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl išsilavinimo ir teisinės patirties stokos tinkamai nesuprato pasirašyto dokumento esmės ir teisinių pasekmių. Ieškovas, manydamas buvęs suklaidintas, 2024 m. balandžio 23 d., dar nepasibaigus trijų mėnesių terminui palikimui priimti, pateikė notarei pareiškimą, kuriame išreiškė valią palikimą priimti. Notarė šio pareiškimo pagrindu ieškovo į paveldėtojų sąrašą neįtraukė, nes jo ankstesnis pareiškimas dėl palikimo atsisakymo nebuvo nuginčytas.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas V. G. neigė buvus susitarimą, pagal kurį, ieškovui atsisakius motinos palikimo, jis būtų įsipareigojęs perduoti ieškovui jam priklausantį miško sklypą. V. G. pripažino, kad broliai iki apsilankymo pas notarę buvo kalbėję apie paveldimo turto pasidalijimą ir kad ieškovas pageidavo gauti jo miško sklypą, tačiau nurodė konkretaus susitarimo dėl to nebuvus – jis ieškovui buvo pasakęs, kad dėl turto bus tariamasi grįžus sesers S. U. dukrai G. K.. V. G. taip pat nurodė, kad ieškovui atvykus į notarų biurą pareiškimas dėl palikimo atsisakymo iš anksto nebuvo parengtas. Notarė paveldėtojams išaiškino, kad palikimas negali būti priimamas dalimis, informavo apie turto areštą, galimas palikėjo skolas ir galimybę kreiptis į antstolį dėl jų dydžio išsiaiškinimo. Atsakovų teigimu, jie nusprendė palikimą priimti, o ieškovas, sužinojęs apie turto areštą ir galimas skolas, pats pareiškė palikimo atsisakantis. V. G. teigė, kad ieškovo niekas nevertė ir neapgaudinėjo, o ieškovas notarei nenurodė, kad nesupranta pasirašomo dokumento.

Atsakovas A. G. taip pat neigė buvus susitarimą, kuriuo ieškovui už palikimo atsisakymą būtų pažadėtas konkretus turtas. Jis paaiškino, kad iki apsilankymo pas notarę broliai dėl turto buvo susitikę du kartus, tačiau galutinai nesusitarė. A. G. teigimu, ieškovas pageidavo V. G. priklausančio miško, tačiau V. G. nesutiko jo perduoti, todėl prieš vykstant pas notarę buvo kalbama apie palikimo dalijimą visiems įpėdiniams lygiomis dalimis. Atvykus į notarų biurą paveldėtojams buvo paaiškintos palikimo priėmimo galimybės, ieškovui buvo skirta laiko apsispręsti, o tik rengiantis pasirašyti palikimo priėmimo dokumentus pats ieškovas pareiškė palikimo atsisakantis. A. G. teigė, kad ieškovas dokumentus perskaitė, suprato jų esmę ir nebuvo verčiamas skubiai apsispręsti.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo notarė E. J. su ieškiniu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti. Ji paaiškino, kad 2024 m. kovo 21 d. ieškovas ir atsakovai į notarų biurą atvyko ketindami priimti palikimą, tačiau patikrinus registrų duomenis paaiškėjo, kad paveldimas turtas yra areštuotas. Paveldėtojams buvo išaiškinta, kad, priėmę palikimą ne pagal turto apyrašą, jie už palikėjos skolas atsakytų ne tik paveldėtu, bet ir savo turtu, taip pat išaiškinta galimybė priimti palikimą pagal turto apyrašą. Būtent po šių paaiškinimų ieškovas išreiškė valią palikimo atsisakyti. Notarė nurodė, kad pareiškimas dėl atsisakymo iš anksto nebuvo parengtas, jis parengtas tik ieškovui apsisprendus, o prieš jį pasirašant ieškovui dar kartą buvo išaiškintos atsisakymo pasekmės ir pasitikslinta, ar jis tikrai atsisako viso palikimo ir supranta, kad vėliau į jį pretenduoti negalės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimu patikslintas ieškinys atmestas. Iš ieškovo priteista atsakovei G. K. 300 Eur, atsakovui A. G. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 19,90 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Taip pat sprendimui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimus. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Teismas nustatė, kad po O. G. mirties (duomenys neskelbtini) atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, o pirmos eilės įpėdiniai buvo jos vaikai P. G., V. G., S. U. ir A. G.. Palikimą sudarė keli nekilnojamojo turto objektai. 2024 m. kovo 21 d. ieškovas P. G. notarų biure pasirašė pareiškimą, kuriuo atsisakė viso po motinos mirties atsiradusio palikimo, o V. G. ir A. G. tą pačią dieną pateikė pareiškimus dėl palikimo priėmimo.

Teismas nurodė, kad palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo įpėdinis panaikina savo teisę į palikimą. Toks sandoris gali būti ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas savo reikalavimą grindė CK 1.90 straipsniu, reglamentuojančiu dėl esminio suklydimo sudarytų sandorių nuginčijimą, CK 1.91 straipsniu, nustatančiu dėl apgaulės ir kitų valios trūkumų sudarytų sandorių negaliojimą, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Vertindamas ieškovo nurodytą suklydimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad esminiu suklydimu gali būti laikoma klaidinga prielaida apie sandorio sudarymo metu egzistavusius esminius faktus, tačiau suklydimas nelaikomas esminiu, jeigu asmuo suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių riziką pats prisiėmė. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog ieškovo valia atsisakyti palikimo būtų susiformavusi dėl tokio suklydimo, kuris atitiktų CK 1.90 straipsnyje nustatytas sąlygas. Teismas ieškovo apsisprendimą atsisakyti palikimo vertino kaip jo paties neatsargaus elgesio pasekmę. Nustatyta, kad notarų biure, paaiškėjus aplinkybei apie palikėjos turtui taikytus areštus, paveldėtojams buvo išaiškinti galimi palikimo priėmimo būdai ir jų teisinės pasekmės, taip pat galimybė priimti palikimą pagal turto apyrašą. A. G. ir V. G. apsisprendus palikimą priimti, ieškovas pats pareiškė norą jo atsisakyti. Notarė papildomai pasitikslino, ar ieškovas tikrai taip apsisprendė, ir išaiškino, kad atsisakymas nuo palikimo yra galutinis ir kad ieškovas nebegalės pretenduoti į paveldimą turtą. Tik po to pagal ieškovo išreikštą valią buvo parengtas ir jo pasirašytas pareiškimas dėl palikimo atsisakymo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto apgaulės pagrindo. Teismas pažymėjo, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės turi būti nustatyta, jog būtent apgaulė nulėmė sandorio sudarymą ir kad, jos nesant, sandoris nebūtų sudarytas. Ieškovo teiginius, kad broliai A. G. ir V. G. buvo iš anksto susitarę jį apgauti ir pašalinti iš paveldėjimo santykių, teismas laikė neįrodytais. Teismas vertino šalių bendravimą iki ginčijamo sandorio sudarymo ir nustatė, kad broliai buvo susitikę tartis dėl paveldimo turto, tačiau galutinio susitarimo dėl jo pasidalijimo nebuvo pasiekę. Pirmasis susitikimas baigėsi nesutarimu, antrą kartą taip pat nepavyko galutinai susitarti, todėl buvo nuspręsta palaukti S. U. dukros G. K.. Ieškovo nurodyto susitarimo, kad jis atsisakys motinos palikimo, o V. G. už tai perduos jam savo miško sklypą, atsakovai nepatvirtino. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei ieškovas, nei atsakovai, atvykę į notarų biurą, notarei apie tokį susitarimą nepranešė.

Teismo vertinimu, apgaulės versiją paneigė ir pačios ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės. Notarų biure iš pradžių buvo parengti dokumentai, pagal kuriuos visi keturi įpėdiniai turėjo priimti palikimą lygiomis dalimis. Pareiškimas dėl P. G. palikimo atsisakymo iš anksto nebuvo parengtas. Jis buvo parengtas tik po to, kai ieškovas, paveldėtojams aptarus informaciją apie turto areštą ir galimas skolas, pats nurodė palikimo atsisakantis. Teismas šias aplinkybes vertino kaip nesuderinamas su ieškovo versija apie iš anksto parengtą atsakovų planą jį eliminuoti iš paveldėjimo santykių.

Teismas nesutiko ir su ieškovo teiginiu, kad atsisakymą nuo palikimo nulėmė klaidinanti informacija apie palikėjos skolas. Nustatyta, kad notarų biure faktiškai buvo gauti duomenys apie registre esančius turto areštus. Notarė nenurodė konkretaus skolų dydžio, o priešingai – pasiūlė paveldėtojams kreiptis į antstolį ir išsiaiškinti aktualų skolos bei vykdymo išlaidų dydį. Ji taip pat išaiškino galimybę priimti palikimą pagal turto apyrašą ir tokiu atveju riboti atsakomybę už palikėjo prievoles paveldėtu turtu. Pirmosios instancijos teismas reikšminga aplinkybe laikė ir tai, kad notarė neturėjo abejonių dėl ieškovo gebėjimo suprasti atliekamo veiksmo esmę. Notarė patikrino Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenis, ieškovo veiksnumas nebuvo apribotas. Prieš tvirtindama pareiškimą ji dar kartą klausė ieškovo, ar jis supranta, kad atsisako viso palikimo ir kad vėliau į palikimą pretenduoti nebegalės. Ieškovas patvirtino savo valią palikimo atsisakyti.

Teismas kritiškai vertino ieškovo paaiškinimus ir didesnę įrodomąją reikšmę suteikė tarpusavyje sutapusiems atsakovų ir notarės paaiškinimams. Teismas nurodė, kad atsakovų paaiškinimai iš esmės atitiko notarės paaiškinimus, papildė vieni kitus ir juose nenustatyta esminių prieštaravimų. Šiuos paaiškinimus teismas vertino kartu su paveldėjimo bylos ir kitais rašytiniais įrodymais.

Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovas neįrodė CK 1.91 straipsnio taikymo sąlygos, susijusios su sandorio sudarymu dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad ne kiekvienas ekonomiškai nenaudingas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu. Tam būtina nustatyti ne tik sunkias aplinkybes ir aiškiai nenaudingas sąlygas, bet ir tai, kad kita sandorio šalis apie tokias aplinkybes žinojo ir savanaudiškai jomis pasinaudojo. Tokių aplinkybių ieškovas, teismo vertinimu, neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškovo argumentus, kad palikimo atsisakymas savaime prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams dėl to, jog buvo ekonomiškai nenaudingas ieškovui. Teismas pažymėjo, kad CK 1.5 straipsnis yra bendro pobūdžio teisės norma ir negali būti savarankiškai taikomas kaip sandorio negaliojimo pagrindas, kai nenustatytos konkrečios CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose įtvirtintos sandorio negaliojimo sąlygos.

Teismas taip pat įvertino vėlesnį ieškovo valios pasikeitimą. Ieškovas, jau atsisakęs palikimo, vėliau kreipėsi į notarę pareikšdamas, kad palikimą priima. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vien vėlesnis nuomonės pakeitimas nepanaikina anksčiau tinkamai išreikšto palikimo atsisakymo. Teismas pabrėžė, kad palikimo atsisakymas yra besąlyginio ir neatšaukiamo pobūdžio, todėl po jo įforminimo asmuo negali vien savo nauju pareiškimu atkurti paveldėjimo teisės – tam būtina teisme įrodyti įstatyme nustatytą ankstesnio sandorio negaliojimo pagrindą.

Apibendrindamas įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė nei esminio suklydimo, nei atsakovų ar notarės apgaulės, nei kitų CK 1.91 straipsnyje nustatytų valios trūkumų. Teismo vertinimu, neigiamos ieškovui kilusios palikimo atsisakymo pasekmės buvo jo paties laisvai priimto sprendimo padarinys. Dėl to ieškinys atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas (toliau − ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir pripažinti ieškovo pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepakankamai motyvavo sprendimą. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė atsakovų A. G. ir V. G. paaiškinimams, o ieškovo, jo atstovo ir notarės paaiškinimų bei rašytinių įrodymų tinkamai neįvertino. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja CK 1.90, 1.91 ir 1.5 straipsniams, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintoms sandorių aiškinimo taisyklėms bei teismų praktikai.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodytas atsakovų susitarimas dėl paveldimo turto pasidalijimo ir jų apgaulė. Jo teigimu, po motinos mirties paveldėtojai ne kartą tarėsi dėl turto pasidalijimo, o ieškovas buvo išreiškęs pageidavimą nepretenduoti į tam tikrą motinos turtą, jeigu V. G. jam perduotų savo miško sklypą. Apelianto vertinimu, patys atsakovų paaiškinimai apie vykusias derybas bei atsiliepime į ieškinį išreikštas pasirengimas vėliau perduoti ieškovui 1/4 dalį paveldėto turto patvirtina, kad susitarimas dėl ieškovui tenkančios turto dalies egzistavo.

Pabrėžia, kad 2024 m. kovo 21 d. į notarų biurą jis atvyko ketindamas palikimą priimti, o ne jo atsisakyti. Tai, jo vertinimu, patvirtina aplinkybė, kad notarė iš pradžių buvo parengusi palikimo priėmimo dokumentus visiems įpėdiniams. Ieškovo valia pasikeitė tik notarų biure sužinojus apie paveldimam turtui taikytą areštą ir galimas palikėjos skolas. Todėl teismas turėjo vertinti priežastis, dėl kurių išankstinė ieškovo valia priimti palikimą staiga pasikeitė.

Teigia, kad ieškovas buvo suklaidintas dėl palikėjos skolų egzistavimo ir jų masto. Jo vertinimu, notarės ir atsakovų pateikta informacija sudarė įspūdį, kad palikėjos skolos yra didelės ir palikimo priėmimas galėtų būti finansiškai nuostolingas, nors vėliau paaiškėjo, kad realus galimų įsiskolinimų mastas buvo nedidelis, o mamos mirties dieną, pagal pateiktą antstolės pažymą, skolų apskritai nebuvo. Apeliantas teigia, kad būtent klaidingas suvokimas apie dideles skolas ir arešto mastą nulėmė jo sprendimą atsisakyti palikimo. Apeliantas šias aplinkybes vertina kaip CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą apgaulę. Jo teigimu, atsakovai, pasinaudodami jo pasitikėjimu, sudarė prielaidas manyti, kad, atsisakęs palikimo, jis vis tiek gaus sutartą turto dalį, o kartu jį veikė informacija apie tariamai dideles palikėjos skolas. Apelianto vertinimu, atsakovai tokiu būdu siekė padidinti savo paveldimo turto dalis jo sąskaita, o ieškovo pareiškimas atsisakyti palikimo neatitiko tikrosios jo valios.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis suklydo dėl savo didelio neatsargumo. Jis nurodo, kad suklydimą nulėmė kitų asmenų pateikta informacija, jo pasitikėjimas broliais ir notare, nepakankamas išsilavinimas bei teisinės patirties stoka. Ieškovo teigimu, atsisakymo nuo palikimo dokumento esmė jam nebuvo suprantama, dokumentą parengė notarė, o visas apsisprendimas buvo priimtas labai greitai, todėl nebuvo tinkamai išsiaiškinta tikroji jo valia ir sandorio pasekmės.

Apeliantas kritikuoja ir notarės veiksmus. Jo vertinimu, notarė, pastebėjusi staigų ieškovo valios pasikeitimą iš ketinimo priimti palikimą į jo atsisakymą, turėjo elgtis rūpestingiau – pasiūlyti išsiaiškinti tikslų skolos ir turto arešto mastą, suteikti daugiau laiko apsispręsti ir tik tada tvirtinti tokias reikšmingas teisines pasekmes sukeliantį sandorį. Apeliantas remiasi didesnio notaro profesinio rūpestingumo standartu ir teigia, kad notarė neužtikrino tikrosios jo valios nustatymo.

Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jo 2024 m. balandžio 23 d. pareiškimo apie palikimo priėmimą. Jo teigimu, šis pareiškimas buvo pateiktas dar nepasibaigus įstatyme nustatytam trijų mėnesių terminui ir aiškiai patvirtina tikrąją ieškovo valią palikimą priimti. Dėl to, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir negali būti laikoma tinkamu precedentu.

Nurodo, kad ginčijamas sandoris jam buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nes, būdamas sunkioje finansinėje padėtyje, jis be realios kompensacijos atsisakė teisės į reikšmingos vertės paveldimą turtą. Jo vertinimu, tokia situacija neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, o atsakovai dėl ieškovo atsisakymo nuo palikimo nepagrįstai padidino savo gaunamo palikimo dalis. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas sandorio sudarymo metu žinojo visą palikimo turto ir skolų mastą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Atsakovų vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas pareiškimą dėl atsisakymo nuo motinos palikimo pasirašė savo valia, o ne dėl atsakovų apgaulės ar suklaidinimo. Atsakovai pabrėžia, kad notarė iš pradžių buvo parengusi palikimo priėmimo dokumentus visiems įpėdiniams lygiomis dalimis, todėl ši aplinkybė paneigia ieškovo teiginius apie išankstinį brolių susitarimą jį eliminuoti iš paveldėjimo santykių.

Nurodo, kad apelianto teiginiai dėl jo valios trūkumų yra prieštaringi: viena vertus, jis teigia buvęs apgautas brolių dėl susitarimo pasidalyti turtą, kita vertus – suklaidintas notarės dėl palikėjos skolų. Atsakovų vertinimu, byloje neįrodyta nei išankstinė jų apgaulė, nei piktavališkas ieškovo klaidinimas dėl skolų. Skolos ir turto arešto faktas egzistavo, konkretus skolos dydis ieškovui nebuvo nurodytas, todėl jo paties susidarytos prielaidos apie galimą skolų mastą negali būti laikomos atsakovų pateikta melaginga informacija.

Pažymi, kad notarė ieškovui išaiškino palikimo priėmimo būdus, galimybę palikimą priimti pagal turto apyrašą ir atsisakymo nuo palikimo teisines pasekmes, pasitikslino, ar jis tikrai nori palikimo atsisakyti. Tik ieškovui patvirtinus savo valią buvo parengtas pareiškimas dėl palikimo atsisakymo. Atsakovų ir notarės paaiškinimai, jų vertinimu, buvo nuoseklūs ir vieni kitus papildė, o ieškovas neįrodė nei susitarimo jį apgauti, nei kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galimas ieškovo suklydimas negali būti laikomas esminiu, jeigu jis kilo dėl paties ieškovo neatsargumo ar jo prisiimtos rizikos. Taip pat pažymi, kad vien sandorio ekonominis nenaudingumas savaime nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu. Dėl šių priežasčių, atsakovų vertinimu, apeliacinis skundas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarka ir ribos Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo patikslintas ieškinys dėl 2024 m. kovo 21 d. pareiškimo atsisakyti po motinos O. G. mirties atsiradusio palikimo pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė pažymą apie mokymąsi mokykloje ir socialinio draudimo duomenis apie jo darbo pobūdį. Šiais įrodymais jis siekia pagrįsti savo argumentus dėl išsilavinimo, gyvenimiškos ir teisinės patirties bei gebėjimo suvokti ginčijamo sandorio esmę. Apeliantas nurodo, kad poreikis pateikti šiuos įrodymus atsirado pirmosios instancijos teismui sprendime konstatavus, jog jis suklydo dėl savo didelio neatsargumo.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas yra civiliniam procesui būdingos ribotos apeliacijos išraiška. Apeliacinio proceso paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl neribota galimybė teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme neatitiktų šios proceso stadijos paskirties, taip pat sudarytų prielaidas procesinei staigmenai. Dėl to naujų įrodymų priėmimas apeliacinėje instancijoje yra išimtis, taikoma esant CPK 314 straipsnyje nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga vykdyti teisingumą ir ištirti bylai reikšmingas aplinkybes negali būti aiškinama kaip įpareigojanti priimti visus naujai pateikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie gali būti susiję su ginčo aplinkybėmis. Priešingas aiškinimas paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtinto ribojimo esmę ir tikslą – skatinti proceso dalyvius visus bylai reikšmingus duomenis pateikti pirmosios instancijos teisme, užtikrinti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą bei užkirsti kelią procesiniams netikėtumams po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį. Nors pažyma apie ieškovo mokymąsi išduota 2026 m. kovo 24 d., t. y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, joje nurodyti duomenys susiję su gerokai anksčiau egzistavusiomis aplinkybėmis – ieškovo išsilavinimu ir mokymosi rezultatais. Analogiškai socialinio draudimo pažymėjime pateikti duomenys apie ieškovo ankstesnę darbo veiklą taip pat egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi šiais dokumentais nėra įrodinėjamos po teismo sprendimo priėmimo naujai atsiradusios aplinkybės. Apelianto argumentas, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui sprendime konstatavus jo didelį neatsargumą, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Ieškovas savo reikalavimą grindė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu suklydimo pagrindu, todėl jo gebėjimas suvokti sudaromo sandorio esmę, asmeninės savybės, išsilavinimas ir patirtis buvo reikšmingos aplinkybės viso bylos nagrinėjimo metu. Be to, pats ieškovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad yra baigęs aštuonias klases, dirbo statybose ir neturėjo patirties tvarkant paveldėjimo klausimus. Todėl apeliantui nebuvo objektyvių kliūčių šias aplinkybes pagrindžiančius rašytinius įrodymus surinkti ir pateikti dar pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neįrodė nei objektyvaus negalėjimo pateikti šių duomenų pirmosios instancijos teisme, nei to, kad jų pateikimo būtinybė objektyviai iškilo tik priėmus skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija atsisako priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktą 2026 m. kovo 24 d. pažymą apie ieškovo mokymąsi mokykloje ir socialinio draudimo pažymėjimą (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė IES1 , ATS1 , S. U. ir ATS2 motina O. G.. O. G. buvo našlė, jos sutuoktinis šalių tėvas mirė (duomenys neskelbtini). O. G. testamento nepaliko. Po O. G. mirties atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai pagal įstatymą. VĮ Registrų centro duomenimis, O. G. palikimą sudaro nekilnojamieji daiktai: 0,6797 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); trijų kambarių butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 7/308 dalys 3,0800 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ; 14/611 dalių 6,1100 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 27/1197 dalys 11,9700 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 16/731 dalių 7,3100 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Ieškovo ir atsakovų santykiai buvo draugiški, juos sieja artimos giminystės ryšys, jie yra broliai ir sesuo. Šalys žinojo, kad reikia vykti pas notarą įteisinti paveldimo turto. Rezervavęs laiką pas notarę brolis ATS2 pasisiūlė nuvežti pas notarę TAR1 į trečiąjį Alytaus miesto notarų biurą turint tikslą užvesti paveldėjimo bylą. (duomenys neskelbtini) mirus tėvui A. G. jo turtą pasidalijo įpėdiniai pagal įstatymą. 2024 m. kovo 21 d. ieškovas IES1 pasirašė pareiškimą, jog atsisako nuo viso motinos palikimo, kuris yra žinomas ir kuris atsirastų ateityje, pareiškimą patvirtino notarė TAR1 . Tą pačią dieną ATS1 ir ATS2 pateikė pareiškimą notarei, kad priima palikimą. 2025 m. birželio 4 d. IES1 pateikė Notarei TAR1 pareiškimą, kuriuo pakeitė savo nuomonę ir nurodė, kad palikimą priima ir prašo neišduoti paveldėjimo teisės liudijimų įpėdiniams, iki teisme nebus išnagrinėta byla, nes jis 2024 m. balandžio 22 d. pateikė teismui ieškinį dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu. 2024 m. balandžio 30 d. notarės E. J. išduota pažyma patvirtina, kad po motinos O. G. mirties palikimą priėmė atsakovai: S. U., ATS2 ir ATS1 .

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas palikimo atsisakymo sandoris nebuvo sudarytas dėl apgaulės. Apelianto teigimu, po O. G. mirties tarp brolių buvo susitarta dėl paveldimo ir kito šeimos turto pasidalijimo, pagal kurį ieškovas turėjo atsisakyti motinos palikimo, o V. G. – perduoti jam tam tikrą savo turto dalį – V. G. nuosavybės teise priklausantį miško sklypą. Apeliantas iš esmės teigia, kad būtent pasitikėdamas tokiu susitarimu atsisakė palikimo, tačiau atsakovai savo pažadų nevykdė, todėl jo valia sudaryti ginčijamą sandorį buvo suformuota dėl atsakovų apgaulės.

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad po O. G. mirties broliai aptarė paveldimo turto klausimus ir ieškovas pageidavo gauti tam tikrą turto dalį, be kita ko, V. G. nuosavybės teise priklausantį miško sklypą. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad iki 2024 m. kovo 21 d. tarp ieškovo ir atsakovų buvo pasiektas konkretus ir galutinis susitarimas, pagal kurį ieškovas įsipareigojo atsisakyti motinos palikimo, o V. G. už tai įsipareigojo perduoti jam konkretų savo turtą.

Atsakovas V. G. nurodė, kad galutinai dėl turto pasidalijimo siūlė tartis grįžus S. U. dukrai G. K.. A. G. taip pat nepatvirtino, kad iki ieškovo palikimo atsisakymo toks galutinis susitarimas buvo sudarytas. Aplinkybė, kad atsakovai atsiliepime į ieškinį vėliau nurodė neprieštaraujantys perduoti ieškovui tam tikrą turto dalį po paveldėjimo procedūrų užbaigimo, savaime nepatvirtina, kad toks susitarimas jau egzistavo iki ginčijamo sandorio sudarymo ir kad būtent jis buvo sąlyga, nulėmusi ieškovo apsisprendimą atsisakyti palikimo.

Vertinant apelianto nurodomą iš anksto suplanuotos apgaulės versiją, reikšmingos ir byloje nustatytos ginčijamo sandorio sudarymo notarų biure aplinkybės. Ieškovui atvykus pas notarę jo pareiškimas dėl palikimo atsisakymo nebuvo iš anksto parengtas. Priešingai, iš pradžių buvo rengiamasi palikimą priimti. Tik paaiškėjus informacijai apie registre įregistruotus turto areštus ir paveldėtojams aptarus galimus veiksmus, apeliantas pareiškė norintis palikimo atsisakyti, ir tik tuomet buvo parengtas kitas dokumentas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma nepatvirtina apelianto teiginio, kad atsakovai dar iki atvykimo į notarų biurą buvo suplanavę paskatinti ieškovą atsisakyti palikimo ir tokiu būdu padidinti savo paveldimas turto dalis. Jeigu toks išankstinis atsakovų tikslas būtų buvęs, aplinkybė, kad notarų biure iš pradžių buvo rengiamasi visiems paveldėtojams palikimą priimti, su apelianto nurodoma įvykių versija nederėtų. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų tyčiniai veiksmai, kuriais būtų siekta suklaidinti ieškovą ir taip nulemti jo valią atsisakyti palikimo, byloje neįrodyti.

Apeliantas apgaulę taip pat sieja su notarų biure jam pateikta informacija apie palikėjos turtui taikytus areštus ir galimus įsipareigojimus. Jo teigimu, tikrasis palikėjos skolų dydis buvo gerokai mažesnis, todėl jam buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad palikimą priimti finansiškai nenaudinga. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu notarės veiksmų vertinimu ir teigia, kad notarė nepakankamai išaiškino jam reikšmingas aplinkybes bei palikimo atsisakymo pasekmes.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus aktualus šios nutarties 20 punkte nurodytas CK 1.91 straipsnyje įtvirtintas apgaulės kriterijus. Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu, nepakanka nustatyti, kad sandorį sudaręs asmuo disponavo ne visa informacija ar vėliau paaiškėjo kitokios faktinės aplinkybės. Turi būti nustatytas tyčinis kito asmens klaidinimas dėl esminių aplinkybių, turėjęs lemiamą reikšmę sandorį sudariusio asmens valiai.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. kovo 21 d. registruose turto arešto įrašai egzistavo (2024 m. vasario 27 d. Turto arešto aktas S-24-100-6573). Todėl pats ieškovui pateiktos informacijos apie palikėjos turtui taikytus areštus faktas nebuvo neatitinkantis tikrovės. Aplinkybė, kad vėliau paaiškėjo, jog faktinis prievolių dydis buvo mažesnis, nei ieškovas galėjo manyti sprendimo priėmimo metu, savaime nepatvirtina, kad atsakovai ar notarė tyčia pateikė jam melagingus duomenis apie skolų dydį. Byloje taip pat nenustatyta, kad kuris nors atsakovas ar notarė būtų nurodę ieškovui konkrečią tikrovės neatitinkančią skolos sumą arba patvirtinę, jog palikėjos skolos neabejotinai viršija paveldimo turto vertę. Priešingai, notarė paaiškino ieškovui, kad turtui taikomas areštas, nurodė galimybę aktualų skolų ir vykdymo išlaidų dydį išsiaiškinti kreipiantis į antstolį, taip pat išaiškino galimybę palikimą priimti pagal turto apyrašą. Remiantis bylos duomenimis, prieš tvirtinant ginčijamą sandorį ieškovui taip pat buvo išaiškinta, kad negalima priimti tik dalies palikimo, paaiškintos palikimo atsisakymo pasekmės. Notarė, prieš tvirtindama dokumentą, papildomai pasitikslino, ar ieškovas tikrai atsisako palikimo ir supranta, kad vėliau negalės pretenduoti į paveldimą turtą.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad jo apsisprendimą nulėmė atsakovų ar notarės tyčia pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Tai, kad ieškovas, neturėdamas tikslių duomenų apie realų skolų dydį, pats padarė išvadą, jog palikimo priėmimas jam gali būti finansiškai nenaudingas, nepatvirtina CK 1.91 straipsnyje nustatyto tyčinio klaidinimo. Vien tai, kad ieškovas į notarų biurą iš pradžių atvyko ketindamas palikimą priimti, tačiau gavęs papildomos informacijos pakeitė savo apsisprendimą, taip pat neįrodo jo valios trūkumo. Esminę reikšmę turi ne pradinių ir galutinių ieškovo ketinimų sutapimas, o tai, ar galutinė jo valia buvo suformuota dėl įstatyme nustatyto valios trūkumo. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl esminio suklydimo. Apelianto teigimu, atsisakydamas palikimo jis suklydo dėl realaus palikėjos skolų dydžio ir palikimo atsisakymo teisinių pasekmių.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl esminio suklydimo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, o suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie sandorio sudarymo metu egzistavusius esminius faktus. Suklydimas turi būti ne tik realiai egzistavęs, bet ir esminis. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas nelaikomas esminiu, kai šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių riziką ji pati prisiėmė.

Kaip jau nustatyta, ieškovui nebuvo pateikta konkreti palikėjos skolos suma. Jam buvo nurodyta registre esanti informacija apie turto areštą, pasiūlyta aktualią informaciją apie skolų ir vykdymo išlaidų dydį patikslinti pas antstolį, taip pat paaiškinta galimybė palikimą priimti pagal turto apyrašą. Nepaisydamas to, ieškovas pasirinko neatidėti sprendimo ir nesiaiškinti jam reikšmingų aplinkybių, bet tą pačią dieną atsisakyti viso palikimo. Tokiomis aplinkybėmis vien tai, kad vėliau paaiškėjo mažesnis faktinis skolų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį suklydimą CK 1.90 straipsnio prasme. Ieškovas apsisprendė neturėdamas tikslių duomenų, nors turėjo realią galimybę juos išsiaiškinti iki ginčijamo sandorio sudarymo, todėl prisiėmė su tokiu apsisprendimu susijusią riziką.

Apeliantas šiuo aspektu taip pat akcentuoja savo išsilavinimą ir profesinės teisinės patirties neturėjimą. Tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pilnametis, veiksnus asmuo negalėjo suprasti jam išaiškintos palikimo atsisakymo esmės ir pasekmių. Byloje nėra duomenų apie ieškovo veiksnumo apribojimą ar kitas objektyvias aplinkybes, dėl kurių ginčijamo sandorio sudarymo metu jis nebūtų galėjęs suvokti savo veiksmų reikšmės. Be to, ginčijamas sandoris buvo patvirtintas notarės, ieškovui išaiškinus jo esmę bei pasekmes ir papildomai pasitikslinus jo valią. Ieškovas notarės neinformavo, kad dokumento nesupranta, neprašė atidėti jo pasirašymo ar papildomai paaiškinti jo turinio. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad CK 1.90 straipsnyje nustatytas esminis suklydimas nagrinėjamu atveju neįrodytas.

Vertindamas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes apeliantas taip pat remiasi 2024 m. balandžio 23 d. notarei pateiktu pareiškimu apie palikimo priėmimą. Šia aplinkybe iš esmės siekiama pagrįsti, kad tikroji ieškovo valia buvo motinos palikimą priimti, o ankstesnis jo atsisakymas neatitiko tikrųjų jo ketinimų.

Tačiau 2024 m. balandžio 23 d. pareiškimas patvirtina ieškovo poziciją, buvusią jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Ginčijamo sandorio teisėtumas ir jo sudarymo metu buvusi ieškovo valia vertintini pagal 2024 m. kovo 21 d. egzistavusias aplinkybes. Todėl vien vėlesnis ieškovo apsisprendimas siekti palikimą priimti savaime nėra įrodymas, kad ankstesnis sandoris jo sudarymo momentu buvo sudarytas dėl apgaulės ar esminio suklydimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vėlesnis ieškovo suvokimas, kad palikimo atsisakymas jam buvo ekonomiškai nenaudingas, arba vėliau atsiradęs noras pakeisti savo sprendimą negali būti savaime sutapatinami su CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais. Dėl to 2024 m. balandžio 23 d. pareiškimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sandorio galiojimo.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo rėmimusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025, nurodydamas, kad šioje kasacinio teismo byloje spręsti teisės klausimai nėra analogiški nagrinėjamam ginčui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025 pagal joje spręstų teisės klausimų pobūdį nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Nurodytoje kasacinėje byloje buvo sprendžiami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei teismo pareigą tai išaiškinti ieškovui, aiškinimo ir taikymo klausimai, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ieškovo sudaryto palikimo atsisakymo sandorio galiojimo CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais klausimas.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuoroda į nurodytą kasacinio teismo nutartį nagrinėjamu atveju nėra esminė. Pirmosios instancijos teismas nurodyta kasacinio teismo nutartimi rėmėsi aptardamas teisines pasekmes, kurios galėtų kilti palikimo atsisakymo sandorį pripažinus negaliojančiu, tačiau ieškinį atmetė dėl savarankiškos ir esminės priežasties – ieškovui neįrodžius CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytų sandorio negaliojimo pagrindų. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nagrinėjamai bylai pagal sprendžiamus teisės klausimus neanalogiška kasacinio teismo nutartimi, neturėjo lemiamos reikšmės bylos išsprendimo rezultatui.

Apeliantas taip pat teigia, kad palikimo atsisakymas jam buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, todėl toks sandoris neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, apeliantas remiasi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarties aiškinimo taisyklėmis ir akcentuoja šalių santykius iki ginčijamo sandorio sudarymo bei jų elgesį po jo sudarymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai savaime nepakeičia konkrečiose sandorių negaliojimą reglamentuojančiose teisės normose nustatytų sąlygų. Todėl aplinkybė, kad sudarytas sandoris vėliau asmeniui pasirodė ekonomiškai nenaudingas, savaime nepatvirtina jo valios trūkumo ir nesudaro pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu, neįrodžius konkretaus įstatyme nustatyto sandorio negaliojimo pagrindo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė nei CK 1.90 straipsnyje nustatyto esminio suklydimo, nei CK 1.91 straipsnyje nustatytos apgaulės. Todėl vien apelianto nurodomas palikimo atsisakymo ekonominis nenaudingumas ir šio sandorio pasekmių neatitiktis jo lūkesčiams nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų pagrindu.

Apeliantas taip pat remiasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, akcentuodamas šalių tarpusavio santykius iki ginčijamo sandorio sudarymo ir jų elgesį po jo sudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra vienašalis palikimo atsisakymo sandoris, o ginčas kilo ne dėl šio sandorio turinio ar atskirų jo sąlygų aiškinimo, bet dėl to, ar ieškovo valia sudaryti šį sandorį buvo suformuota esant CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytiems valios trūkumams. Todėl apelianto nurodomos CK 6.193 straipsnio taisyklės savaime nekeičia vertintino teisinio klausimo pobūdžio. Kita vertus, apelianto nurodomos aplinkybės – šalių tarpusavio santykiai iki palikimo atsisakymo, jų pokalbiai dėl būsimo turto pasidalijimo, veiksmai notarų biure ir elgesys po ginčijamo sandorio sudarymo – yra reikšmingos vertinant, kaip susiformavo ieškovo valia ir ar ją galėjo lemti apgaulė arba esminis suklydimas. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai ištirtos ir įvertintos, o apeliacinės instancijos teismas jas taip pat įvertino spręsdamas dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo. Taigi vien apelianto nuoroda į CK 6.193 straipsnį nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčijamo palikimo atsisakymo sandorio.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovai pateikė duomenis apie patirtas 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą: atsakovas A. G. – 400 Eur, atsakovė G. K. – 200 Eur. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad atsakovų prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus ieškovo P. G. apeliacinį skundą, iš ieškovo IES1 atsakovo ATS2 naudai priteistina 400 Eur, o atsakovės ATS3 naudai – 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 600 Eur.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui ATS2 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) ir atsakovei ATS3 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Raimonda AndrulienėIrma ČuchrajAušra Maškevičienė