Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kristinos Domarkienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį dėl 2022 m. birželio 1 d. testamento pripažinimo negaliojančiu ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. testamento pripažinimo galiojančiu atsakovei ATS1, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, TAR1, notarė TAR2, notarė TAR3.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu MIR1 2022 m. birželio 1 d. testamentą, patvirtintą notarės TAR2 Vilniaus r. 1-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti galiojančiu MIT1 2016 m. rugpjūčio 22 d. testamentą, patvirtintą notarės TAR3 Ignalinos r. 2-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu MIR1 2022 m. birželio 1 d. testamentą, patvirtintą notarės TAR2 Vilniaus r. 1-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino galiojančiu MIR1 2016 m. rugpjūčio 22 d. testamentą, patvirtintą notarės TAR3 Ignalinos r. 2-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės ATS1 ieškovės IES1 naudai 4051,24 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismo pagrindiniai motyvai:

Nurodytuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys, taip pat teismo ekspertizės išvada paneigia atsakovės argumentus, kad MIR1 neturėjo psichikos ligos, nulėmusios jos negebėjimą suprasti savo veiksmų ir juos valdyti tuo metu, kai ji buvo perkelta gyventi į Vilnių, gyveno su atsakove viename bute, sudarė ginčijamą testamentą. Šie įrodymai taip pat paneigia atsakovės argumentus, kad MIR1 sirgo tik ligomis, turėjusiomis MIR1 fizinės sveikatos būklei, ginčijamo testamento metu, 2022 metų viduryje, jos sveikatos būklė buvo tokia, kad ji savarankiškai būtų galėjusi priimti valinius sprendimus ir suprasti jų pasekmes.

Nėra ginčo dėl to, kad, atsakovei gebant rašyti tik rusų kalba, turint klausos ir kalbos negalią, su ieškove ir trečiuoju asmeniu TAR1 komunikavo atsakovės sutuoktinis, kuris, kaip nurodo ir pati atsakovė, nuo 2021 metų lapkričio mėnesio gyveno kartu su MIR1, kartu su atsakove ja rūpinosi.

Atsakovės pateikti vaizdo įrašai, kuriuose matoma einanti MIR1, prie upės stebinti paukščius, sėdinti ir stovinti ant lauko aikštelėje įrengtų sportuoti skirtų įrenginių, nepaneigia tos informacijos, kuri yra užfiksuota atsakovės sutuoktinio laiškuose, skirtuose ieškovei ir trečiajam asmeniui. Atsakovės pateikti 2023 metais daryti MIR1 vaizdo įrašai patvirtina tik tai, kad ir 2023 metais MIR1 nemiegodavo naktimis, leidžia daryti išvadą, kad MIR1 sveikatos būklė, aprašyta 2022 metų susirašinėjime, nebuvo pakitusi.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-5370-1200/2024, patvirtina, kad MIR1 šiuo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia turtinių santykių srityse. Minėtoje civilinėje byloje Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba atliko MIR1 teismo psichiatrijos ekspertizę ir 2024 m. balandžio 9 d. parengė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. TPE-170/2024. Šio akto išvadoje MIR1 konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Ekspertizės akte nurodyta, kad išanalizavus pateiktą bylos medžiagą bei MIR1 medicinos dokumentaciją nustatyta, kad jos psichikos sveikata reikšmingai sutriko nuo 2022 m., kai nusilpo atmintis, orientacija, ji nesugebėjo susitvarkyti buityje, tapo nekritiška, nesavarankiška.

MIR1 2022 m. sausio 18 d. diagnozavus (duomenys neskelbtini), jos psichikos sveikatos būklė nebuvo pagerėjusi, o nuolat ir sistemingai blogėjo, todėl nėra pagrindo abejoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus parengto pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 82TPK-20/2025 išvada, kurioje nurodyta, kad nuo 2022 m. sausio 18 d. MIR1 diagnozuota nepatikslinta (duomenys neskelbtini), kuri neturi medicininės galimybės būti pagydoma, ilgainiui būklė tik blogėja, ir konstatuota, kad 2022 m. birželio 1 d. testamento sudarymo metu MIR1 sirgo (duomenys neskelbtini), dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Nustačius, jog 2022 m. birželio 1 d. testamento sudarymo metu MIR1 buvo tokios būsenos, kuri neleido jai adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, yra pagrindas ieškovės reikalavimą tenkinti ir pripažinti negaliojančiu MIR1 2022 m. birželio 1 d. testamentą, patvirtintą notarės TAR2 Vilniaus r. 1-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5370-1200/2024 MIR1 buvo pripažinta neveiksnia turtinių santykių srityse. Minėtoje byloje 2024 m. balandžio 9 d. parengto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. TPE-170/2024 išvadoje MIR1 konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), ekspertizės akte nurodyta, kad išanalizavus pateiktą bylos medžiagą bei MIR1 medicinos dokumentaciją nustatyta, kad jos psichikos sveikata reikšmingai sutriko nuo 2022 m., kai nusilpo atmintis, orientacija, ji nesugebėjo susitvarkyti buityje, tapo nekritiška, nesavarankiška. Psichiatro nustatytas (duomenys neskelbtini) (MMSE – 17 balų). Diagnozuota nepatikslintos etiologijos (duomenys neskelbtini). Vėliau vis silpo jos pažinimo funkcijos, sunyko interesai, pakito emocijos, asmenybė. Tai sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jau 2022 metų pradžioje egzistavo medicininis kriterijus MIR1 prilyginti neveiksniam asmeniui, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimu konstatavus ir teisinio kriterijaus egzistavimą, MIR1 teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia.

Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent per atsakovės sutuoktinį atsakovės ir MIR1 interesais buvo komunikuojama su ieškove ir trečiuoju asmeniu TAR1 , todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsakovei buvo žinoma MIR1 psichikos būklė ir atsakovė turėjo ir galėjo suprasti, kad MIR1 dėl sveikatos būklės negali adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos valią atitinkančių sprendimų tiek kasdieniais buitiniais klausimais, tiek dėl turimo turto.

Atsakovės sutuoktinis ir atsakovė nuo 2022 m. balandžio 1 d. žinojo, jog MIR1 diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pakartotinai ši informacija atsakovės sutuoktiniui buvo suteikta 2022 m. birželio 1 d., t. y. nuginčyto testamento sudarymo dieną, ir šią informaciją suprantant buvo imtasi veiksmų tam, kad MIR1 2022 m. birželio 1 d. nuvyktų pas notarą tam, kad būtų sudarytas testamentas. Byloje esantis elektroninis susirašinėjimas, atsakovės, ieškovės ir trečiojo asmens TAR1 paaiškinimai patvirtina, kad MIR1 nuo 2022 metų vasario mėnesio viena neišeidavo iš gyvenamosios vietos, o tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad MIR1 pati savo noru ir jėgomis pas notarą nuvykti negalėjo. Byloje esantys medicininiai įrašai patvirtina, kad MIR1 sirgo progresuojančia psichikos liga, turėjo kitų sveikatos sutrikimų, dėl kurių buvo visiškai priklausoma nuo kartu su ja gyvenančių asmenų. MIR1 dėl psichikos būklės negalėjo adekvačiai vertinti situacijos, priimti sprendimų ir įvertinti jų pasekmių, todėl labiau tikėtina, jog 2022 m. birželio 1 d. testamentas buvo sudarytas dėl kitų asmenų įtakos, naudojantis MIR1 priklausomumu, bejėgiškumu. Tai sudaro pagrindą tenkinti antrąjį ieškovės reikalavimą, kaip patvirtina pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 82TPK-20/2025 išvada bei kita bylos medžiaga, MIR1 galėjo adekvačiai įvertinti situaciją ir priimti jos valią atitinkantį sprendimą dėl paliekamo turto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė ATS1 prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; skirti pakartotinę kompleksinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus bei neteisingai taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, susijusias su testatoriaus sveikatos būkle, gebėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu.

Nebuvo tinkamai įvertinti galimi trečiųjų asmenų veiksmai, galėję turėti įtakos testatoriaus valiai. Teismas nepakankamai įvertino pateiktus rašytinius ir kitus įrodymus, kurie patvirtina, kad testamentas galėjo būti sudarytas esant aplinkybėms, keliančioms abejonių dėl jo teisėtumo ir tikrosios testatoriaus valios.

Byloje nėra medicininio ar psichikos būklės vertinimo, atlikto 2022 m. birželio 1 d., teismo išvada padaryta remiantis retrospektyvine 2024 m. ekspertize ir bendru ligos progresavimo vertinimu.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad vien diagnozė ar ligos progresavimas savaime neįrodo asmens nesugebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės konkretaus sandorio sudarymo momentu.

Pomirtinė ekspertizė atlikta 2024 m. ir tiesiogiai nevertino testamento sudarymo momento. (duomenys neskelbtini) savaime nereiškia neveiksnumo – būtina nustatyti būklę konkretaus sandorio momentu.

Testamentas patvirtintas notarine forma, notarė privalėjo įsitikinti testatorės sąmoningumu, valios laisvumu ir gebėjimu suprasti savo veiksmus. Notaro patvirtintas sandoris turi didesnę įrodomąją galią, tačiau teismas šio fakto tinkamai neįvertino.

Byloje pateiktas MIR1 2023 m. Dubline rašytas dienoraštis, tekstai ir piešiniai rodo orientaciją aplinkoje, loginį mąstymą ir gebėjimą savarankiškai reikšti mintis. Pateiktuose vaizdo įrašuose (2022–2024 m.) matomi savarankiški kasdieniai veiksmai.

Sprendime nurodyta, kad atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) gyvena ieškovė IES1. Ši aplinkybė sprendime nustatyta netiksliai ir neatitinka bylos duomenų.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo TAR1 prašo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas ir visapusiškai įvertino įrodymus.

Apeliantė selektyviai interpretuoja įrodymus. Ji remiasi atskirais rodikliais, tačiau ignoruoja esminę aplinkybę – ligos progresuojantį pobūdį. Teismas pagrįstai vertino: ligos raidą laike, bendrą kognityvinės būklės blogėjimą, ekspertų išvadas apie gebėjimą suprasti veiksmų esmę.

Vien tai, kad liga buvo įvardyta kaip vidutinė, savaime nereiškia, jog asmuo galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę konkrečiu momentu. Praleisdavo daug laiko su mama MIR1, todėl gali patvirtinti, jog 2022 metų birželio mėnesį ji sunkiai suvokė aplinką, nebeatpažindavo žmonių ir prastai orientavosi laike.

Apeliantė nepagrįstai remiasi MIR1 dienoraščiu kaip įrodymu, neva patvirtinančiu jos gebėjimą savarankiškai mąstyti ir suvokti savo veiksmus. Minėtas dienoraštis buvo rašomas ne savarankiškai, o kaip kognityvinė lavinimo priemonė, kai MIR1 lankėsi pas ieškovę (duomenys neskelbtini). Todėl pats dienoraštis negali būti vertinamas kaip įrodymas, jog testatorė savarankiškai ir visiškai suvokė savo veiksmus. Priešingai – jo pobūdis patvirtina, kad buvo reikalinga pagalba ir struktūruota veikla siekiant palaikyti jos pažintines funkcijas.

Be to, net jei dienoraštyje fiksuojami tam tikri nuoseklūs įrašai, tai atspindi momentinius funkcionavimo epizodus, tačiau nepaneigia bendros ligos progresavimo ir sumažėjusio gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę, kas ir yra teisiškai reikšminga vertinant testamento sudarymo momentą.

Apeliacinis skundas grindžiamas selektyviu įrodymų vertinimu, nepagrįstais teisiniais argumentais, siekiu pervertinti jau tinkamai įvertintas aplinkybes. Teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, atitinkantis tiek faktines aplinkybes, tiek teisės normas.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė IES1 prašo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Apeliacinio proceso esmė reikalauja, kad apeliacinis skundas būtų aiškus, nuoseklus ir logiškai pagrįstas dokumentas, kuriame nurodomi konkretūs sprendimo neteisėtumo pagrindai ir aiškiai suformuluoti reikalavimai. Skundas neatitinka šių reikalavimų, nes jo turinys yra fragmentiškas, prieštaringas ir neleidžia identifikuoti aiškios apeliantės ginamos teisinės pozicijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2022 m. birželio 1 d. testamento sudarymo metu testatorė MIR1 negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Testatorės pažintinės funkcijos buvo reikšmingai sutrikusios dar iki 2022 m. birželio 1 d. testamento sudarymo ir toliau progresavo. Tai reiškia, kad testatorės gebėjimas suvokti savo veiksmų reikšmę nebuvo atsitiktinai ar epizodiškai sutrikęs, o buvo ilgalaikio ir progresuojančio pobūdžio.

Apeliantė nepagrįstai bando paneigti objektyvius medicininius duomenis, tačiau nepateikia jokių alternatyvių, patikimų ir lygiaverčių įrodymų. Byloje nustatyta, kad liga buvo progresuojanti, t. y. testatorės būklė ne gerėjo, o blogėjo. Todėl apeliantės bandymas ligos reikšmę vertinti fragmentiškai ar atsietai nuo jos eigos yra nepagrįstas.

Ginčo momentas yra 2022 m. birželio 1 d., o apeliantės pateikiamas dienoraštis yra datuojamas 2023 metais, o vaizdo įrašai apima laikotarpį nuo 2022 iki 2024 metų. Didžioji dalis šių įrodymų yra susiję su laikotarpiu, kuris yra vėlesnis nei testamento sudarymo momentas, todėl negali būti laikomi tiesiogiai įrodančiais testatorės būklę ginčo dieną.

Vaizdo įrašai ir dienoraščio įrašai atspindi tik pavienes testatorės elgesio ar būsenos apraiškas konkrečiais momentais. Tokie įrodymai negali atskleisti visuminės psichikos būklės ir nėra pakankami daryti išvadas apie asmens gebėjimą suvokti sudėtingo teisinio sandorio esmę.

Retrospektyvinis vertinimas savaime nėra nei ydingas, nei nepakankamas. Priešingai – tokiose bylose būtent pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, atlikta pagal medicininius dokumentus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, yra įprastas ir tinkamas įrodinėjimo būdas.

Pakartotinė ekspertizė skiriama ne tam, kad šalis, nesutikdama su jai nepalankia išvada, gautų dar vieną galimybę siekti kitokios išvados. Tokia ekspertizė gali būti skiriama tik esant pagrįstų abejonių dėl jau atliktos ekspertizės išsamumo, aiškumo, nuoseklumo ar pagrįstumo. Šiuo atveju apeliantė tokių objektyvių trūkumų nenurodo – ji tik deklaratyviai nesutinka su ekspertizės rezultatu.

Byloje buvo vertinta ne tik ekspertizės išvada, bet ir visas įrodymų kompleksas. Teismas atsižvelgė į medicininius dokumentus, socialinio ir buitinio savarankiškumo duomenis, šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus, aplinkybę, kad testatorė nuo 2022 m. vasario mėnesio viena neišeidavo iš gyvenamosios vietos, o atsakovė ir jos sutuoktinis žinojo apie jai diagnozuotą (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad informacija apie (duomenys neskelbtini) atsakovės sutuoktiniui buvo žinoma ir 2022 m. birželio 1 d., t. y. ginčo testamento sudarymo dieną, kai buvo imtasi veiksmų nuvežti testatorę pas notarą.

Apeliantė prašymą skirti pakartotinę (kompleksinę) ekspertizę buvo pareiškusi ir pirmosios instancijos teisme, tačiau šis prašymas buvo motyvuotai atmestas, konstatavus, jog byloje jau surinkta pakankamai duomenų testatorės psichikos būklei įvertinti ir nėra pagrindo abejoti atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo konkretaus neteisėto manipuliavimo fakto kaip savarankiško sandorio negaliojimo pagrindo. Teismas tik įvertino aplinkybių visumą ir pagrįstai pažymėjo, kad testatorė buvo pažeidžiamos būklės, o atsakovė ir jos sutuoktinis, žinodami apie diagnozuotą (duomenys neskelbtini), organizavo testamento sudarymą. Atsakovė, ginčydama šį teismo vertinimą, nepateikia jokių naujų ar reikšmingų įrodymų, kurie paneigtų nustatytas faktines aplinkybes. Vien deklaratyvus nesutikimas su teismo išvadomis negali būti laikomas pakankamu pagrindu jas paneigti.

Atsakovė nepagrįstai sureikšmina rankraščio lapelį, teigdama, kad jis patvirtina savarankišką testatorės valią, ypač akcentuodama, kad jis surašytas dieną prieš testamento sudarymą. Tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, nes: rankraštis neatitinka testamento formos reikalavimų ir neturi savarankiškos teisinės reikšmės; jo turinys yra fragmentiškas ir neleidžia daryti išvados apie nuoseklią bei sąmoningą valią; nėra duomenų, kad jis buvo surašytas visiškai savarankiškai, be pagalbos ar poveikio; pats dokumentas negali paneigti nustatytų kognityvinių sutrikimų.

Apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde aiškiai nenurodė, kas tie tretieji asmenys ir kokią galimai įtaką jie turėjo (galėjo turėti). Todėl šios aplinkybės nebuvo ir neturėjo būti vertinamos kaip savarankiškas sandorio negaliojimo pagrindas.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių konkrečių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių tokios įtakos egzistavimą. Šios apeliacinio skundo dalies teiginiai yra deklaratyvūs – nenurodyta, kokie konkretūs asmenys darė įtaką, kokiais veiksmais ji pasireiškė, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo daroma bei kaip tai paveikė būtent testamento sudarymą.

Pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl klaidų pavardėje ar adrese yra teisiškai nereikšmingi, nesusiję su ginčo esme ir negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, pripažįstant kitą testamentą galiojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – rankraštį ir jo vertimą į lietuvių kalbą; 2026 m. kovo 30 d. atsakovės paaiškinimus; dienoraščio ištraukas; 2026 m. kovo 30 d. paaiškinimus apie vaizdo įrašus; 2026 m. kovo 30 d. paaiškinimus; 2023 m. vasario 23 d. protinės būklės trumpo tyrimo kopiją; 2022 m. sausio 18 d. ir 2023 m. vasario 23 d. blessed‘o (duomenys neskelbtini) kopijas.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovės teikiamas rankraštis, kalendoriaus ištraukos, blessed‘o (duomenys neskelbtini) kopijos jau yra šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atsakovės teikiamų įrodymų nepriima. Atsakovės teikiamų paaiškinimų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepriima, kadangi atsakovė jau yra pateikusi apeliacinį skundą ir jame išdėsčiusi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvus. Nors atsakovė nurodo, kad teikia vaizdo įrašus, tačiau jie su apeliaciniu skundu nėra pateikti, todėl jų priėmimo klausimas nespręstinas.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovė 2026 m. balandžio 3 d. pateikė apeliacinį skundą bei su juo pridėjo ir aukščiau aptartus įrodymus, be kita ko, kartu su teikiamu apeliaciniu skundu prieduose pridėjo dar keletą pasikartojančių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas jau yra išsprendęs apeliacinio skundo priėmimo klausimą pažymėdamas, kad atsakovės apeliacinis skundas pateiktas kaip ne vientisas dokumentas, apeliacinės instancijos teismas, atsakovės teikiamus apeliacinius skundus vertina kaip vieno dokumento visumą.

Atsakovė 2026 m. balandžio 13 d. pateikė dar vieną apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės teikiamą apeliacinį skundą atsisakytina priimti.

Taip pat 2026 m. gegužės 7 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė – 2026 m. gegužės 5 d., paaiškinimus su ištraukomis iš kalendoriaus; 2026 m. gegužės 5 d., atsikirtimus į ieškovės atsiliepimą; 2026 m. gegužės 5 d. lydraštį su ištraukomis iš dienoraščio; 2026 m. gegužės 5 d. atsikirtimus į ieškovės atsiliepimą su ištraukomis iš dienoraščio; 2026 m. gegužės 1 d. paaiškinimą dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą; 2026 m. gegužės 5 d. trumpus atsikirtimus į ieškovės atsiliepimą; 2026 m. gegužės 5 d. galutinius atsikirtimus; 2026 m. gegužės 5 d. paaiškinimus dėl ieškovės pateikto atsiliepimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nesutikdama su ieškovės pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą, teikia rašytinius paaiškinimus. Šiuose paaiškinimuose išsakomi nesutikimo su ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą argumentais, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą į apeliacinį skundą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka procesinio veiksmo ir atitinkamo procesinio dokumento įstatymo leidėjas nenumato (CPK 318 straipsnis). Kita vertus, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Tuo tarpu, pateiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.

Teisme 2026 m. gegužės 18 d. gauti atsakovės nesutikimo motyvai su ieškovės prašomomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės paaiškinimus priima, atitinkamai, atsakovės nesutikimo argumentai bus įvertinti sprendžiant ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą.

Dėl ginčo esmės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu MIR1 2022 m. birželio 1 d. testamentą bei pripažino galiojančiu MIR1 2016 m. rugpjūčio 22 d. testamentą. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutikdama pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, jog teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, susijusias su testatorės sveikatos būkle, gebėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu. Mano, kad nebuvo tinkamai įvertinti galimi trečiųjų asmenų veiksmai, galėję turėti įtakos testatoriaus valiai, todėl sprendžia, jog teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus bei neteisingai taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.16 straipsnio 2 dalį testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

CK 1.89 straipsnio pagrindu ginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, kuri yra sudėtingas ir individualus reiškinys ir kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018 26 punktas).

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Taigi sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas; 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018, 22-23 punktai; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020).

Asmeniui, reiškiančiam ieškinį CK 1.89 straipsnio pagrindu dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Įstatyme nekeliami reikalavimai priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-33-609/2012).

Asmens būseną, kaip juridinį faktą, be kita ko, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009). Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog siekiant įvertinti mirusios testatorės valią retrospektyviuoju būdu pirmosios instancijos teisme buvo pateikti ir išreikalauti medicininiai dokumentai, paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, išklausyti šalių ir trečiojo asmens TAR1 paaiškinimai.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, susijusias su testatoriaus sveikatos būkle, jo gebėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu.

Nors pagal CPK 218 straipsnio nuostatas eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau kai, ginčijant testamentą, ieškinio pagrindu nurodoma, jog galbūt mirusysis buvo tokios būsenos, jog nesuprato savo veiksmų reikšmės, negalėjo jų valdyti, medicininiai duomenys bei ekspertų išvados turi itin svarbią įrodomąją vertę kartu su kitais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju siekiant išsiaiškinti testatorės psichinę būklę Vilnius miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paskyrė pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Minėtą ekspertizę atlikęs Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis teismo psichiatrijos skyrius pateikė 2025 m. spalio 6 – 15 d. ekspertizės aktą Nr. 82TPK-20/2025, kuriame konstatuota, kad 2022 m. birželio 1 d. testamento sudarymo metu MIR1 sirgo (duomenys neskelbtini), dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas, taip pat remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-5370-1200/2024, patvirtina, kad MIR1 šiuo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia turtinių santykių srityse. Matyti ir tai, kad aptartoje civilinėje byloje taip pat buvo atlikta MIR1 teismo psichiatrijos ekspertizė. 2024 m. balandžio 9 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. TPE-170/2024, MIR1 konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad išanalizavus pateiktą bylos medžiagą bei MIR1 medicinos dokumentaciją nustatyta, kad jos psichikos sveikata reikšmingai sutriko nuo 2022 m., kuomet nusilpo atmintis, orientacija, ji nesugebėjo susitvarkyti buityje, tapo nekritiška, nesavarankiška. Taigi, dvi ekspertizes atlikusių ekspertų išvados yra sutampančios ir kategoriškos. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, byloje nustatyti tiek medicininiai, tiek juridiniai kriterijai, sudarantys pagrindą pripažinti testamentą negaliojančiu. Juos patvirtina sveikatos priežiūros dokumentuose esantys įrašai, teismo psichiatrijos ekspertizių išvados ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad palikėjai buvo reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra, todėl jos nebuvo galima palikti vienos be priežiūros.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo psichiatrinės ekspertizės išvados yra reikšmingas įrodymas, vertinant ginčijamą sandorį sudariusio asmens būseną sandorio sudarymo metu. Abiejų ekspertizių išvados yra motyvuotos ir paremtos medicininės dokumentacijos duomenimis. Pažymėtina, kad ekspertizių išvadose yra aiškiai nurodyta, kad yra pakankamai duomenų apie mirusiosios psichikos sutrikimus bei tai, kad testatorės psichikos sveikata reikšmingai sutriko nuo 2022 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentas, jog pateiktas MIR1 2023 m. rašytas dienoraštis, tekstai ir piešiniai rodo orientaciją aplinkoje, loginį mąstymą ir gebėjimą savarankiškai reikšti mintis, negali paneigti dviejų ekspertizių išvadų. Aplinkybė, kad testatorė tam tikrais momentais gebėjo rašyti, piešti, dėstyti mintis ar atlikti kitus kasdienius veiksmus, savaime nepatvirtina, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ji visapusiškai suprato savo veiksmų esmę, jų reikšmę ir galimas teisines pasekmes. Asmens gebėjimas atlikti tam tikrus struktūruotus ar įprastus veiksmus nebūtinai yra tapatus gebėjimui adekvačiai suvokti sudėtingo civilinio sandorio turinį, jo padarinius ir savarankiškai priimti tokio pobūdžio sprendimą. Be to, vien tai, kad dienoraščio įrašuose, tekstuose ar piešiniuose galima įžvelgti orientacijos aplinkoje, mąstymo ar gebėjimo reikšti mintis požymių, nėra pakankama aplinkybė abejoti specialių žinių pagrindu atliktų ekspertizių išvadomis. Ekspertai vertino testatorės psichikos būklę medicininiu požiūriu, atsižvelgdami į jos sveikatos sutrikimų visumą, jų dinamiką, medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis ir jų reikšmę gebėjimui suprasti bei valdyti savo veiksmus. Tuo tarpu apeliantės nurodomi rašytiniai ar kūrybiniai darbai iš esmės atspindi atskirus testatorės veiklos momentus ir nepateikia pakankamo pagrindo spręsti apie jos psichinės būklės bei gebėjimo sudaryti konkretų sandorį visumą būtent sandorio sudarymo metu.

Nors apeliantė apeliaciniame skunde pateikė prašymą skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, apeliacinės instancijos teismas nemato pakankamo pagrindo tokiam prašymui tenkinti. Pažymėtina, kad vien šalies nesutikimas su ekspertizės išvadomis ar siekis gauti kitokią ekspertų išvadą savaime nesudaro pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę. Tam turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės, leidžiančios pagrįstai abejoti atliktos ekspertizės išsamumu, pagrįstumu, objektyvumu ar ekspertų išvadų teisingumu. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo iš esmės negrindžia jokiais argumentais, nenurodo, kurios konkrečiai pirmosios ar antrosios ekspertizės išvados, jos manymu, yra nepagrįstos, neišsamios, prieštaringos ar neatitinkančios byloje esančių duomenų. Taip pat nėra nurodyta, kokių konkrečių aplinkybių ekspertai neįvertino, kokie medicininiai dokumentai ar kiti reikšmingi duomenys liko jų neįvertinti, ar dėl kokių priežasčių ekspertų atliktas tyrimas negali būti laikomas pakankamu. Apeliantė iš esmės tik išreiškia nesutikimą su ekspertizių rezultatais ir nurodo kitus, jos vertinimu, testatorės gebėjimus patvirtinančius įrodymus, tačiau vien tai nėra pakankamas pagrindas abejoti ekspertizių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nenurodė konkrečių ekspertizių trūkumų, nepagrindė, kokios ekspertų išvados yra abejotinos ar prieštaringos, taip pat nepateikė naujų objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti atliktų ekspertizių rezultatais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo skirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Vien nesutikimas su ekspertizių išvadomis ir kitoks byloje esančių įrodymų interpretavimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu pakartotiniam ekspertiniam tyrimui atlikti.

Atsakovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino trečiųjų asmenų veiksmų, galėjusių turėti įtakos testatorės valiai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovė jų nepagrindžia jokiais konkrečiais byloje esančiais duomenimis. Atsakovė neįvardija, apie kokius konkrečiai trečiuosius asmenis kalbama, kokius veiksmus jie galėjo atlikti, kada tokie veiksmai galėjo būti atlikti, kokiu būdu jie galėjo paveikti testatorę ir kokią konkrečią įtaką galėjo turėti jos apsisprendimui sudaryti būtent tokio turinio testamentą. Be to, pažymėtina, jog atsakovė neginčija, kad iš esmės pati su sutuoktiniu gyveno kartu su testatore nuo 2021 metų, kai testatorės būklė pablogėjo ir ji iš jai priklausančios sodybos persikėlė gyventi į jai nuosavybės teise priklausantį butą. Atsakovė neneigia aplinkybės, jog su ieškove ir trečiuoju asmeniu TAR1 bendraudavo ir susirašinėdavo jos sutuoktinis. Pateikti ieškovės ir atsakovės sutuoktinio bei trečiojo asmens TAR1 susirašinėjimai patvirtina, kad 2022 m. sausio – vasario mėnesiais MIR1 buvo skirti vaistai, ji buvo nerami, viena nebegalėjo išeiti iš namų, patyrė atminties ir suvokimo sutrikimų, baimę, nemigą bei pyktį. Susirašinėjimas taip pat patvirtina, kad atsakovės sutuoktinis suprato, jog MIR1 turi psichikos sveikatos problemų. Ieškovės 2022 m. balandžio 1 d. 18:58 val. siųsta žinutė patvirtina, kad atsakovės sutuoktinis buvo informuotas, kad MIR1 yra diagnozuota (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovė šių aplinkybių neginčija, neneigia, jog jai gyvenant kartu su MIR1 matė blogėjančią jos sveikatos būklę, psichikos ir atminties sutrikimus. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad MIR1 sveikatos būklės pokyčiai buvo matomi jos artimoje aplinkoje ir apie juos buvo žinoma tiek atsakovei, tiek jos sutuoktiniui.

Matyti, kad atsakovė byloje esančiais vaizdo įrašais grindžia aplinkybę, jog MIR1 galėjo atlikti savarankiškus kasdienius veiksmus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys vaizdo įrašai iš esmės atspindi tik pavienes testatorės elgesio ir būsenos apraiškas konkrečiais laiko momentais. Jie neleidžia įvertinti testatorės psichinės būklės visumos, jos pokyčių, gebėjimo suvokti informaciją ar priimti savarankiškus sprendimus. Tai, kad testatorė tam tikru metu galėjo atlikti kasdienius veiksmus, orientuotis aplinkoje ar tinkamai reaguoti į aplinką, savaime nepatvirtina jos gebėjimo suprasti sudėtingo teisinio sandorio (testamento) esmę, jo teisinę reikšmę ir galimas teisines pasekmes.

Atsakovė laikosi pozicijos, jog MMSE rezultatas (2022 m. kovo 31 d.), MRT – fazė (2022 m. balandžio 7 d., Blessed‘o skalė (2023 m. vasario 23 d.) rodo vidutinę, o ne sunkią ligos stadiją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais. Atsakovė atskirus medicininių tyrimų rezultatus ir testatorės atliktus veiksmus vertina izoliuotai, neatsižvelgdama į tai, kad sprendžiant dėl asmens gebėjimo sudaryti konkretų sandorį reikšminga ne vien tai, ar asmuo apskritai galėjo atlikti tam tikras užduotis, orientuotis aplinkoje ar atlikti mechaninius veiksmus, tačiau ir tai, ar konkretaus sandorio sudarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę, jų reikšmę ir galimas teisines pasekmes bei atitinkamai formuoti ir išreikšti savo valią. Palikėja nebuvo visiškai nereaguojanti į aplinką, ji sugebėjo atlikti MMSE testą, kurio metu reikalaujama rašymo įgūdžių, tad ir gebėjimas pasirašyti galėjo būti išlikęs. Pagaliau testamentą taip pat pasirašė pati palikėja. Atsakovės nurodomi MMSE, MRT ir Blessed‘o skalės duomenys taip pat negali būti vertinami atsietai nuo jų atlikimo laiko. Sprendžiant dėl palikėjos gebėjimo sudaryti testamentą, esminę reikšmę turi jos psichinė būklė būtent testamento sudarymo metu. Atsakovės nurodomi tyrimų rezultatai savaime neleidžia nustatyti, kad palikėjos psichikos būklė testamento sudarymo metu atitiko būtent atsakovės nurodomą ligos stadiją. Vien atskirų testų ar tyrimų rezultatai negali būti mechaniškai sutapatinami su asmens gebėjimu suprasti konkretaus sandorio esmę ir jo teisines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės iš šių duomenų daroma išvada apie vidutinę ligos stadiją nėra pakankamai pagrįsta ir nepaneigia teismo psichiatrijos ekspertizių išvadų.

Atsakovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog testamentas buvo tvirtinamas notaro, todėl notarė privalėjo įsitikinti testatorės sąmoningumu, valios laisvumu ir gebėjimu suprasti savo veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, jog notaras nėra sveikatos priežiūros specialistas ir neturi specialiųjų medicinos žinių, reikalingų asmens psichikos būklei, jos sutrikimo pobūdžiui, laipsniui ar poveikiui asmens gebėjimui suprasti konkretaus sandorio esmę ir teisines pasekmes nustatyti. Vien ta aplinkybė, kad testatorė buvo atvykusi pas notarę, bendravo ar išreiškė tam tikrą pageidavimą ar jos elgesys notarei nesukėlė akivaizdžių abejonių, savaime nepatvirtina, jog ji visapusiškai suvokė savo atliekamo veiksmo esmę ir galimas teisines pasekmes. Be to, notarės patvirtintas testamentas savaime neeliminuoja galimybės ginčyti tokio sandorio galiojimo teisme. Notarinė sandorio forma ir notaro atliktas jo patvirtinimas patvirtina, kad sandoris buvo sudarytas laikantis nustatytos notarinės formos bei kad notaras atliko jam įstatymų pavestas funkcijas, tačiau tai savaime nėra nenuginčijamas įrodymas, kad sandorio sudarymo metu asmuo dėl savo psichinės būklės galėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad notarinė sandorio forma iš esmės eliminuotų galimybę teisme vertinti asmens tikrąją psichinę būklę sandorio sudarymo metu.

Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė teigia, kad teismas neanalizavo specifinių įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Atsakovė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palikėjos (ne)galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės, įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai). Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 500 Eur advokato pagalbos išlaidų. Ieškovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2026 m. gegužės 12 d. sąskaitą Nr. 264 ir 2026 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymas). Atsakovė nesutinka su ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, prašo jas mažinti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog spręsdamas dėl ieškovei atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomas priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą, byloje sprendžiamų klausimų apimtį. Ieškovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo teikiamų teisinių paslaugų užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių. Be to, nenustatyta, kad prašomos priteisti išlaidos būtų nepagrįstai didelės, neatitiktų suteiktų teisinių paslaugų apimties ar būtų nesusijusios su nagrinėjama byla.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovė nepateikė konkrečių argumentų ir duomenų, pagrindžiančių būtinybę mažinti ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo jų mažinti. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės ATS1 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovei IES1 .