Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. F. (M. F.) atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. F. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuoti asmenys A. F., notarė Asta Sipavičienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nesutinka su teismo išvada, kad ant polietileninės įmautės žymikliu surašytas tekstas, nors ir yra pasirašytas ir jame nurodyta surašymo data, negali būti prilyginamas popieriniam dokumentui, kadangi įstatymų leidėjas nenumatė, ant kokio paviršiaus (kokios formos medžiagos) gali būti surašytas asmeninis testamentas, t. y., CK 5.30 straipsnio nuostatos nenumato, kad asmeninis testamentas privalo būti surašytas išimtinai ant popieriaus.

Nurodė, kad asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.

Kadangi tik pareiškėjas (sūnus), pagal savo galimybes, rūpinosi tėvu (palikėju), teikė tėvui finansinę pagalbą, todėl, pareiškėjo nuomone, logiška, kad asmeninis testamentas ir jame nurodytas patvarkymas yra pareiškėjo, o ne suinteresuoto asmens A. F. naudai.

Vertinant testatoriaus valios kryptingumą, pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, kad suinteresuotas asmuo A. F. paskutiniaisiais tėvo gyvenimo metais visiškai nepalaikė su juo jokių ryšių, tarp jų buvo kilęs konfliktas; tarpusavio santykiai buvo atšalę; suinteresuotas asmuo neteikė tėvui jokios finansinės ar kitokios paramos, nors tėvas sirgo sunkiomis ligomis ir tokia parama jam buvo būtina. Todėl, pareiškėjo nuomone, testatoriaus valia buvo palikti butą būtent sūnui, nepaliekant dukteriai net dalies.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktas patvirtinti testamento tekstas neturi CK 5.30 straipsnyje nustatytų privalomų elementų, kadangi tekste nėra aiškiai nurodyti nei testamento sudarymo metai, mėnuo ir diena, nei sudarymo vieta. Pareiškėjo teiginys, kad datą galima nustatyti iš kitų aplinkybių, yra nepagrįstas, nes byloje tokių įrodymų nėra. Tekste nėra aiškios testatoriaus valios, tai yra, jog tai yra patvarkymas dėl turto paskirstymo mirties atveju, kokį konkretų turtą palieka.

Nurodė, kad vien tik rašysenos autentiškumo pripažinimas yra nepakankama sąlyga testamento patvirtinimui, nes tekstas taip pat turi atitikti visus kitus CK 5.30 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, kurių, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis neatitinka.

Suinteresuotas asmuo atkreipė teismo dėmesį, kad reikšminga atskirojo skundo dalis yra grindžiama ne teisiniais argumentais, o emociniais, spekuliatyviais, subjektyviais ir nepagrįstais pareiškėjo teiginiais apie jos santykinį prieraišumą prie tėvo ir šeimos santykių vidaus dinamiką.

Nurodė, kad, identifikuojant įpėdinį, tai reikia daryti aiškiai testamentinės valios kontekste, o ne interpretuojant tekstą, kuris neatitinka testamento sampratai keliamų būtinų reikalavimų. Nesutinka, kad tekstas vienareikšmiai patvirtina turto perdavimą sūnui, suinteresuoto asmens nuomone, tai yra tik pareiškėjo teksto interpretacija, kuri pagrįstai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatitinka asmeninio testamento standartų. Bet kokia interpretacija, kuri atliekama siekiant išspręsti formos trūkumus, išeitų už teismo kompetencijos ribų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o j a:

Atskirasis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Testamentas – vienašalis sandoris, kuriame išreikštas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Po testatoriaus mirties testamente nurodyti asmenys paveldi palikėjo turtą, t. y. testamentai sukuria paveldėjimo teisinius santykius. Taigi testamento instituto paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą. Įstatymu pripažįstami oficialieji ir asmeniniai testamentai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 5.27 straipsnis). Notaro ar kito įstatymu įgalioto asmens patvirtinti testamentai yra oficialieji (CK 5.28 straipsnis). Asmeniniai testamentai, surašyti testatoriaus ranka, atitinka oficialiuosius testamentus tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduoti saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienus metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad asmeninis testamentas, kuris nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui, gali sukurti paveldėjimo teisinius santykius tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą buvo pateiktas teismui ir teismas jį patvirtino (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Teismo patvirtintas asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą.

CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui būtini reikalavimai, kuriems esant toks testamentas galioja: a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. CK 5.30 straipsnyje taip pat aptartos tam tikros šių reikalavimų taikymo išimtys. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Nurodyti reikalavimai taikomi tiek nustatyta tvarka perduotiems saugoti asmeniniams testamentams (CK 5.31 straipsnio 1–3 dalys), tiek ir neperduotiems, kurie, minėta, tvirtinami teismo.

Teismas, nagrinėdamas prašymą patvirtinti asmeninį testamentą, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai – asmeninio testamento – samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-87-248/2015; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-916/2022). Kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, tai CK 5.30 straipsnio normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009; 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015). Taigi visais atvejais inter alia prieš tvirtinant asmeninį testamentą turi būti patikrinama, ar pateiktame tvirtinti testamente išreikšta testatoriaus valia būtent dėl paveldėjimo ir ar ji išreikšta tinkamai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo tėvas B. F. mirė (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo A. F., gim. (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjo M. F., gim. (duomenys neskelbtini), sesuo. Pareiškėjo ir A. F. tėvas yra palikėjas B. F. (pareiškėjo ir suinteresuoto asmens motinos yra skirtingos). Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad palikėjui 2019 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, adresu (duomenys neskelbtini). Testamentų registro duomenimis, nėra įregistruotų testatoriaus sudarytų testamentų. Po palikėjo mirties įregistruotas palikimo priėmimo faktas, (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė A. F..

Pareiškėjas pateikė teismui patvirtinti asmeninį testatoriaus B. F. testamentą. Tai yra, pareiškėjas pateikė ranka rusų kalba ant aplanko (įmautės) surašytą tekstą, kuriame nurodyta – „(duomenys neskelbtini)! Tai buto popieriai. Aš jį (butą) palieku, kaip vieninteliam vaikui. /parašas/ 2022-12-12“. Byloje nėra ginčo, kad šis asmeninis testamentas teismui pateiktas 2025 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraleidus CK 5.31 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienų metų senaties termino.

Nustatyta, kad suinteresuotasis asmuo A. F. atsiliepime į pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo nurodė, jog nesutinka su pareiškimu ir, be kita ko, paprašė skirti rašysenos ekspertizę. Bylos nagrinėjimo metu iš esmės ginčo, kad testamentas surašytas testatoriaus ranka, tarp bylos šalių neliko.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl testamento patvirtinimo, nurodė, kad ant polietileninės įmautės žymikliu surašytas tekstas, nors ir yra pasirašytas ir jame nurodyta surašymo data, teismo vertinimu, negali būti prilyginamas popieriniam dokumentui. Be to, teismo nuomone, tekstas neatitinka ir kitų asmeniniam testamentui nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes nėra duomenų, kad jis būtų surašytas ir pasirašytas mirusiojo ranka, tekste nėra nurodyta tekstą surašiusio asmens vardas, pavardė, sudarymo vieta, taip pat neišreikštas aiškus tekstą surašiusio asmens patvarkymas dėl palikimą sudarančio turto palikimo po jo mirties, t. y. nėra aiškiai nurodytas turtas (tikslūs duomenys) bei asmuo (vardas, pavardė), kam šis turtas turi atitekti būtent tekstą surašiusio asmens mirties atveju. Todėl teismas nusprendė, kad nėra galimybės nustatyti išreikštos testatoriaus valios dėl patvarkymo palikti jam priklausantį turtą po testatoriaus mirties, t. y., testatoriaus valia nėra išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą dėl paveldėjimo.

Byloje kilo ginčas dėl prašomo patvirtinti testamento atitikimo CK 5.30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams.

Atskirajame skunde apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė jo pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo. Apelianto nuomone, B. F. sudarytas testamentas atitinka visus įstatyme nustatytus reikalavimus, o teismo nustatyti testamento formos ir turinio trūkumai buvo pašalinti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl teismui neturėjo kilti abejonių dėl testamento atitikties įstatymo reikalavimams. Suinteresuoto asmens A. F. nuomone, teismui pateiktas tvirtinti testamentas neturi įstatyme nustatytų privalomų elementų.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes šio pobūdžio bylose yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos pasitelkiant įrodymus. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Nors ypatinga teisena nagrinėjamose bylose teismo vaidmuo yra aktyvesnis, tai nereiškia, kad šios kategorijos bylose nesilaikoma rungimosi principo ir bendrųjų, paminėtų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, nes, teismo vertinimu, testamente yra nurodyti esminiai privalomi testamento elementai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui prašant patvirtinti testamentą, kilo pareiga įrodyti, kad testamentas yra surašytas testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas (CPK 178 straipsnis). Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas siūlė pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui spręsti klausimą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, tačiau pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo atsisakė galimybės byloje skirti ekspertizę.

Bylose, kuriose yra nagrinėjamas asmeninio testamento patvirtinimo klausimas, ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialių žinių reikalaujančiais klausimais, tačiau nėra esminis, byloje vadovaujamasi ne tik atliktos ekspertizės išvadomis, bet ir kitais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjo atsisakymą skirti ekspertizę nulėmė tai, kad suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu nebepalaikė savo prašymo skirti rašysenos ekspertizę, pripažino ir nebeginčijo fakto, kad testamentas surašytas jų tėvo (palikėjo) ranka. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo taip pat patvirtino, kad byloje niekada nebuvo keliamas ginčas dėl rašysenos autentiškumo, tai yra suinteresuotas asmuo nesutinka su prašymu patvirtinti testamentą todėl, kad, jos nuomone, testamentas turi formos ir turinio trūkumų, tačiau neginčija, kad testamentas yra surašytas paties testatoriaus ranka.

Taigi, suinteresuotajam asmeniui pripažinus, kad tekstas surašytas tėvo ranka, sutiktina su apeliantu, kad jam nekilo pareiga įrodinėti aplinkybių, dėl kurių ginčas tarp šalių nekilo (187 straipsnis). Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai yra savarankiška įrodymų rūšis (CPK 186 straipsnis). Nors jie subjektyvūs, teismas juos vertina kartu su kitais įrodymais. Nesant ginčo, kad testamentą pasirašė kažkas kitas, apeliantui nebuvo tikslo prašyti byloje skirti rašysenos ekspertizę, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, išskyrus paties pareiškėjo teiginius, patvirtinančių, kad pateiktas dokumentas yra surašytas mirusiojo ranka ir taip pat jo pasirašytas.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, jog teismui pateiktas tvirtinti asmeninis testamentas yra surašytas ir pasirašytas paties palikėjo ranka. Nesant ginčo ir abejonių dėl palikėjo parašo autentiškumo, atitinkamai testatoriaus vardo ir pavardės nenurodymas taip pat nelaikytinas esminiu testamento trūkumu.

Pažymėtina, jog testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Taigi ne pats savaime asmeninio testamento sudarymo vietos nenurodymas daro asmeninį testamentą negaliojančiu, bet tik aplinkybė, kad sudarymo vietos nėra galimybės nustatyti. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra neaiški testamento surašymo vieta, taip pat atmeta kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens teiginius, kad neaiški testamento sudarymo data, ir nesutinka su tuo, kad iš bylos medžiagos nėra galimybių nustatyti testamento sudarymo vietos ir datos. Suinteresuotas asmuo atsiliepime tik deklaratyviai teigia, kad testamento sudarymo datos ir vietos nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Byloje nėra ginčo, kad iki mirties palikėjas gyveno, kartu ir testamento surašymo metu 2022 m. gruodžio 12 d., jam nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Testamentų registro duomenimis, paskutinė palikėjo gyvenamoji vieta taip pat nurodyta šiame bute, kuriame ir buvo rastas ginčo testamentas. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėjas, paskutiniais metais palikėjas dėl sveikatos problemų prastai judėjo, nebuvo niekur išvykęs. Suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepaneigė, kadangi pastaraisiais metais su tėvu praktiškai nebendravo arba tai buvo tik pavieniai skambučiai ir panašiai.

Duomenų, kad testatorius būtų galėjęs testamentą sudaryti kitoje vietoje, o ne savo gyvenamojoje vietoje, byloje nėra. Todėl nesant visiškai jokių kitų įrodymų, kad testamentas galėjo būti surašyta kitoje vietoje, tikėtina, kad testamentas buvo sudarytas ir saugomas iki suradimo, testatoriui nuosavybės teise priklausančiame nurodytame bute.

Pažymėtina, kad pagal įstatymą, tuo atveju, jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Todėl, testamento sudarymo vietos nenurodymas laikytinas formaliu trūkumu, nesudarančiu pagrindo spręsti, kad testamentas turi esminių trūkumų, dėl kurių būtų negaliojantis. Be to, kaip minėta, nėra nustatyta jokių pagrįstų abejonių, kad testamentas negalėjo būti sudarytas palikėjo gyvenamosios vietos adresu.

Taip pat nėra ginčo, kad palikėjo testamentas surašytas be išbraukymų ir pataisymų, turinys yra suprantamas ir įskaitomas. Priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo A. F., testamente nurodyta surašymo jo data – 2022 m. gruodžio 12 d. (2022-12-12), ir ja nėra pagrindo abejoti.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2004, išaiškino, jog asmeninis testamentas pagal CK 5.30 straipsnio 1 dalį turi būti surašytas tik testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas. Ši teisės norma numato privalomus asmeninio testamento rekvizitus bei jo techninį atlikimą. Kito asmens ranka surašytas, o testatoriaus pasirašytas testamentas negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, jog asmeninis testamentas negali būti surašytas spausdinimo ar kompiuterine technika. Tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė, atsižvelgdamas į teisės normų, reglamentuojančių asmeninio testamento sudarymo tvarką ir formą, prigimtį bei įstatymo leidėjo siekius vienokiu ar kitokiu būdu užtikrinti asmeninio testamento patikimumą.

Pagal CPK 197 straipsnį, rašytiniais įrodymais iš esmės laikomi bet kokie materialūs objektai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, dokumentas, tai – materialus objektas, kuriame užfiksuota tam tikra informacija. Kitas kriterijus, kuris keliamas objektui, ant kurio užfiksuota informacija, jis turi būti tinkamas informacijai išsaugoti ir pateikti kaip įrodymas ar žinių šaltinis. Tokiu būdu iš esmės dokumentui keliamas reikalavimas, kad jame būtų galima įskaityti, suprasti tekstą, o pati medžiaga (popierius, medis, metalas ar plastikas) dokumento statuso, nesant jokių imperatyvių reikalavimų, nepakeičia.

Nagrinėjamu atveju testamento tekstas surašytas ant polietileninės įmautės žymikliu. Sutiktina su apelianto argumentu, kad įstatymas (CK 5.30 straipsnis) ir teismų praktika nenumato ir neapriboja, ant kokio paviršiaus turi ir gali būti surašytas testamentas. Tai yra, nėra jokio privalomo nurodymo ar išaiškinimo, kad testatoriaus valia gali ir turi būti išreikšta tik ant popieriaus, todėl pirmosios instancijos teismas per siaurai išaiškino, kad testatoriaus ranka surašytas testamento tekstas ant polietileninės įmautės ir jo pasirašytas neatitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes surašytas ne ant popieriaus lapo.

Kadangi, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2004), todėl nustačius, kad ginčo testamente yra kiti imperatyvūs turinio ir formos reikalavimai, pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino netradicinę testamento surašymo formą.

Pažymėtina, kad asmeninio testamento institutas yra skirtas tam, kad asmuo galėtų išreikšti savo valią supaprastinta forma, todėl nustatant asmeninio testamento galiojimą, lemiamą reikšmę turi tikroji testatoriaus valia, o ne absoliutus formalumų laikymasis. Jeigu iš ranka rašyto teksto aiškiai suprantama, kad asmuo nori palikti turtą po mirties, tai yra, kad jo veiksmai sukeltų paveldėjimo santykius, valstybė (teismas) privalo šią valią gerbti ir ją patvirtinti.

Byloje taip pat kilo ginčas, ar teismui pateiktame dokumente išreikšta aiški testatorės valia, kokį turtą ir kam palikti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog iš dokumento turinio testatoriaus valia nėra aiški.

Minėta, kad asmeninis testamentas turi atitikti CK 5.30 straipsnyje nustatytus formos, turinio reikalavimus, tačiau testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-916/2022).

Šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui. Turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018). Be to, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Pažymėtina, jog CK 5.19 straipsnis reglamentuoja palikėjo teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra.

Šioje nutartyje nustačius, kad ginčo testamentas surašytas palikėjo ranka, darytina išvada, kad testamente yra išreikšta ir testatoriaus valia (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir suinteresuoto asmens nuomone, kad testamente neišreikštas aiškus tekstą surašiusio asmens patvarkymas dėl palikimą sudarančio turto palikimo po jo mirties.

Minėta, kad testamento esmė – turto paskyrimas konkrečiam asmeniui. Nors ginčo testamente nenurodyti konkretūs paliekamo turto indentifikavimo duomenys ir nurodytas tik paveldėtojo vardas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad palikėjas turėjo tik du vaikus, tai yra pareiškėją ir suinteresuotą asmenį A. F., todėl testamento tekste kreipinys į asmenį, vardu M., leidžia spręsti, kad palikėjas turi omenyje savo sūnų, kuris yra vardu M. (M.). Tokia teksto formuluotė nekelia abejonių, kad palikėjas būtų išreiškęs valią turtą palikti dukrai ar kažkuriam kitam asmeniui. Kadangi palikėjas turėjo tik vieną butą, todėl testamento tekstas – „Aš jį (butą) palieku, kaip vieninteliam vaikui“, vienareikšmiai patvirtina, kad testatoriaus valia, kokį turtą ir kam jį palikti, yra išreikšta aiškiai. Dar daugiau, palikėjas testamento tekstą surašė ant įmautės, į kurią ir buvo sudėti buto, priklausiusio palikėjui, nuosavybės dokumentai. Tai taip pat, nors ir netiesiogiai patvirtina, kurį turtą testamentu asmuo norėjo palikti pareiškėjui.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad jo tėvas nebuvo išsilavinęs, todėl testamentas surašytas taip, kaip jis suvokė savo valios išreiškimo turinį ir formą. Pažymėtina, kad paprastai žmonės net nežino ir nesidomi, kokie konkrečiai reikalavimai keliami testamentui pagal įstatymą. Šiuo atveju nustatyta, kad, pašalinus pirmosios instancijos teismo argumentus dėl testamento trūkumų, testamentas atitinka esminius turinio ir formos reikalavimus, o vien tik netradicinis jo surašymo būdas – ant įmautės – negali tapti kliūtimi asmens teisei savo nuožiūra disponuoti asmeniniu turtu.

Pažymėtina, kad, pagal įstatymo reikalavimus, asmeniniame testamente asmuo neprivalo nurodyti konkrečių turto arba asmens identifikavimo duomenų, todėl atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai dėl paliekamo turto neapibrėžtumo, nes testamente nenurodytas turto kadastrinis numeris ar kiti individualūs požymiai, kaip to reikalaujama, pvz., sudarant oficialius sandorius. Primintina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, kuriam nekeliami oficialaus testamento turinio ir formos reikalavimai. Be to, šiuo atveju ir be konkrečių identifikavimo duomenų pakankamai aišku, kad testatorius vienintelį jam priklausiusį butą norėjo palikti savo sūnui M.

Atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai, kad testamente nėra aiškaus patvarkymo ar kito lygiaverčio testatoriaus valios išreiškimo dėl turto paskirstymo jo mirties atveju. Dar daugiau, nėra jokių abejonių, kad testatorius būtų siekęs sudaryti kitokį sandorį, nes iš testamento turinio – „Aš jį (butą) palieku“, aišku, jog asmuo tikslingai siekė, jog jo veiksmai sukeltų konkrečius teisinius padarinius – paveldėjimo santykius (CK 1.63 straipsnis), nukreiptus į palikimo paskirstymą jo mirties atveju, tai patvirtindamas asmeniniu testamentu.

Tiek asmeninių, tiek ir oficialiųjų testamentų paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010). Nors pareiškėjo argumentai dėl šeimos tarpusavio santykių, sprendžiant klausimą dėl testamento patvirtinimo, nėra teisiškai reikšmingi, tačiau sprendžiant klausimą dėl palikėjo valios kryptingumo sudaryti testamentą, įvertinus, kad apelianto santykiai su tėvu buvo artimi, sūnus tėvu visokeriopai rūpinosi, šios aplinkybės logiškai papildo ir sukonkretina testamento atsiradimo aplinkybes apelianto naudai.

Byloje nėra jokių abejonių, kad testamentas būtų buvęs suklastotas ar sudarytas nesant testatoriaus tikrosios valios ar esant spaudimui, todėl nėra pagrindo abejoti testamento autentiškumu. Nors surašytame tekste nėra nurodyta, jog tai testamentas, tačiau, vertinant visą dokumento tekstą kaip vientisą dokumentą, jo turinį, nėra pagrindo abejoti dėl jo, kaip vienašalio sandorio – testamento, pobūdžio, t. y. kad tai aiškus patvarkymas būtent dėl turto palikimo mirties atveju. Suinteresuotas asmuo teigė, kad testamentas galėjo būti sudarytas palikėjui esant susijaudinimo būsenos, pažymėjo, kad paskutiniu metu jis piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie patvirtintų tokias testamento sudarymo aplinkybes. Vien tik tai, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, savaime nesudaro pagrindo abejoti jo galėjimu aiškiai išreikšti savo valią. Todėl teismui nekyla abejonių, jog palikėjas galėjo padaryti tokio pobūdžio patvarkymą (CPK 185 straipsnis).

Testatoriaus valios ydingumas, poveikio darymas testatoriui, testatoriaus galėjimas ir gebėjimas suprasti savo veiksmus, jų esmę ir juos valdyti testamento sudarymo metu – tai aplinkybės, kurios tiriamos ir vertinamos ginčo teisenos tvarka nagrinėjant ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, o ne ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjant pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo.

Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti testatoriaus nurodyta valia, taip pat yra aišku, jog šis patvarkymas yra duodamas testatoriaus mirties atveju. Testamento turinys ir jame nurodyti duomenys yra pakankami padaryti išvadą, jog jame yra aiškiai išreikšta testatoriaus valia dėl testamente nurodyto buto, kurio dokumentai pridėti prie šio testamento, paveldėjimo. Taip pat pakankamai aiškiai galima identifikuoti asmenį – pareiškėją, kuriam palikėjas palieka testamente nurodytą turtą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismui pateiktas tvirtinti B. F. asmeninis testamentas atitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje numatytus asmeniniam testamentui nustatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė šį testamentą patvirtinti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad asmeninio testamento patvirtinimas teismo nutartimi nereiškia, kad vėliau nebegalimi ginčai dėl tokio testamento turinio ar testatoriaus būklės jo sudarymo metu. Priešingai, testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti teisme ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl testatoriaus neveiksnumo šioje srityje, jo valios trūkumų sudarant testamentą ir kitų priežasčių bei naudotis kitomis juridinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, kurios taikomos oficialiesiems testamentams. Asmeninio testamento patvirtinimas teismo tvarka taip pat nevaržo notaro teisės, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsisakyti atlikti tam tikrą notarinį veiksmą (pavyzdžiui, išduoti paveldėjimo teisės liudijimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013). Taigi asmenio testamento patvirtinimo procedūros teisme tikslas yra suteikti asmeniniam testamentui oficialaus testamento statusą, tačiau tokios procedūros negalima tapatinti su nuginčijimo procedūra. Atitinkamai suinteresuoti asmenys turi galimybę ginčyti šį testamentą ginčo teisenos tvarka ateityje.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti asmeninį testamentą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia taisyklė nei ginčo teisenos atveju. Dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013).

Atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, bei tenkinus pareiškimą, konstatuotina, jog teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą įgijo pareiškėjas, todėl pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteistinas 114 Eur (57 Eur +57 Eur) žyminis mokestis.

Tenkinus pareiškėjo pareiškimą, iš suinteresuoto asmens priteistina 15,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Tenkinus pareiškėjo atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, vėlgi įgijo pareiškėjas, kuris pateikė 325 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą pagrindžiančius duomenis, taip pat pareiškėjas sumokėjo 57 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas ir prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atskirojo skundo parengimu ir jų dydžius, konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus (1 010,72 Eur) dydžio, todėl apeliantui priteistina 382 Eur jo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuoto asmens A. F..

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Utenos apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas Visagino miesto 2-ojo notarų biuro notarei Astai Sipavičienei išduoti suinteresuotam asmeniui A. F. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjimo byloje, užvestoje po B. F. mirties. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išsprendė šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismų sprendimai (nutartys) įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis (atskirasis) skundas, sprendimas (nutartis), kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės taip pat pasibaigia nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338–339 straipsniu, n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo M. F. pareiškimą ir patvirtinti 2022 m. gruodžio 12 d. B. F., gim. (duomenys neskelbtini), mirties data (duomenys neskelbtini), surašytą asmeninį testamentą. Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Priteisti iš suinteresuoto asmens A. F. 15,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priteisti pareiškėjui M. F. iš suinteresuoto asmens A. F. 114 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme Priteisti pareiškėjui M. F. iš suinteresuoto asmens A. F. 382 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.