Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS2 ( ATS2 ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių IES2 ir IES1 patikslintą ieškinį atsakovams ATS2 ( ATS2 ) ir ATS1 dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, skolos priteisimo, ir pagal atsakovo ATS2 ( ATS2 ) patikslintą priešieškinį ieškovėms IES2 ir IES1 dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Dėl atskirojo skundo argumentų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; ii) turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstai, todėl egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ginčo dėl to byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio / priešieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo – detaliau nepasisako. Esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nepagrindė antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Pasisakydamas dėl privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Realios grėsmės būsimo teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1718-943/2016). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su patikslinto priešieškinio dalyku, kadangi netgi tuo atveju, jei nekilnojamasis turtas, kurį prašoma areštuoti, būtų perleistas tretiesiems asmenims, tai nepadarytų negalimą (sunkiai įvykdomą) būsimo atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantas su minėta skundžiamos nutarties išvada nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar apelianto patikslinto priešieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su atsakovo prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir jų nepritaikius būsimas atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ar jo įvykdymas pasunkėtų. Remiantis bylos duomenimis jau nustatyta, kad atsakovas patikslintu priešieškiniu prašo priteisti solidariai iš ieškovių IES2 ir IES1 42 668,00 Eur turto pagerinimo išlaidų, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir taikyti ieškovėms 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos paskiriant atsakovui. Vadinasi, atsakovo patikslintu priešieškiniu pareikštas reikalavimas ieškovėms yra turtinio pobūdžio, nesusijęs su atsakovo siekiu pretenduoti į atitinkamą ieškovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą, ir dėl nėra teisinio pagrindo šį turtą areštuoti. Atsakovas pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašo areštuoti ieškovių nekilnojamąjį turtą, nors reiškia piniginį reikalavimą dėl nuostolių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo patikslintu priešieškiniu ieškovėms pareikštų reikalavimų ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinys, jų objektas sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadai, jog atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su patikslinto priešieškinio dalyku. Pažymėtina, jog atsakovas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog neareštavus ieškovių nekilnojamojo turto, atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo (dėl nuostolių priteisimo) įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovės, be atitinkamo nekilnojamojo turto, neturi kito kilnojamojo turto, piniginių lėšų, negauna ir nedisponuoja jokiomis pajamomis ir būtent dėl to reikalinga taikyti itin asmens teises ribojančias ir varžančias laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto areštą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliantas iš esmės neįrodė, kad jam galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, ieškovės, nepritaikius atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebus pajėgios išmokėti atsakovui priteistą sumą, ar kad civilinės bylos nagrinėjimo metu / po galbūt atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo, ieškovės gali imtis konkrečių veiksmų, siekdamos paslėpti, perleisti savo turtą ar sumažinti turimo turto masę, t. y. apeliantas neįrodė antros būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti, perleisti ar panašiai (šalies nesąžiningumą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-370/2021). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir atlikti bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024). Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022), todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog civilinė byla buvo inicijuota pagal ieškovės IES2 ieškinį (DOK-8121) atsakovui ATS2 ( ATS2 ), juo ieškovė, be kita ko, prašė iškeldinti atsakovą ATS2 ( ATS2 ) ir jo sutuoktinę ATS1 su visu jiems priklausančiu turtu ir daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir namų valdos naudojimui priskirtino žemės sklypo (1,1700 ha), esančio adresu (duomenys neskelbtini). 2026 m. balandžio 29 d. gautas IES1 pareiškimas (DOK-23207) pakeisti ieškovę IES2 į IES1 dėl dalies ieškovės V. ieškiniu pareikštų reikalavimų. 2026 m. gegužės 4 d. pirmosios instancijos teisme gauti papildomi dokumentai (DOK-23780), iš kurių matyti, kad ieškovė IES2 ir IES1 2026 m. kovo 16 d. sudarė žemės sklypo su statiniais dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį Nr. SJ-1897, kurios pagrindu IES1 tapo nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniu pastatu, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, t. y. ieškovei IES2 priklausiusio nekilnojamojo turto, iš kurio ji pateiktu pradiniu ieškiniu, be kita ko, prašė iškeldinti atsakovą ir ATS1 , savininke tapo IES1 . Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes, ieškovė IES2 2026 m gegužės 15 d. pateikė patikslintą ieškinį (DOK-26614), juo prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 2 534,09 Eur skolą, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, o ieškovė IES1 2026 m. gegužės 15 d. taip pat pateikė patikslintą ieškinį (DOK-26618), be kita ko, prašydama iškeldinti atsakovus ATS2 ( ATS2 ) ir ATS1 su visu jiems priklausančiu turtu ir daiktais iš ieškovei IES1 nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kad ieškovė IES2 dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutarties pagrindu perleido jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, iš kurio ieškovė IES1 patikslintu ieškiniu prašo, jog atsakovai būtų iškeldinti, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovių nesąžiningumo. Pažymėtina, kad šioje nutartyje jau konstatuota, jog nagrinėjamu atveju apeliantas patikslintu priešieškiniu nereiškia jokio reikalavimo, susijusio su daiktinėmis teisėmis į minėtą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Patikslintu priešieškiniu apeliantas siekia solidariai iš abiejų ieškovių IES2 ir IES1 prisiteisti 42 668,00 Eur kompensaciją dėl minėto turto pagerinimo – reiškia išimtinai turtinio pobūdžio reikalavimą, todėl aplinkybė, jog minėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas IES1 nuosavybėn, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovių nesąžiningumo, juo labiau, įvertinus tai, jog 42 668,00 Eur dydžio kompensaciją apeliantas siekia prisiteisti iš ieškovių solidariai. Pažymėtina, kad CK 6.6 straipsnyje nustatyta, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (4 dalis). Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (5 dalis). Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (6 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-687/2019, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vadinasi, galbūt apeliantui palankaus / iš dalies palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsižvelgiant į tai, jog turtinę kompensaciją atsakovas prašo priteisti iš ieškovių solidariai, aplinkybė, jog minėtas nekilnojamasis turtas vienos ieškovės buvo perleistas kitai ieškovei, nepatvirtina, kad dėl to bus apsunkintas ar pasidarys negalimas teismo sprendimo įvykdymas, juo labiau įvertinus tai, jog šioje nutartyje anksčiau konstatuota, kad apeliantas neįrodė, jog jam palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju ieškovės neturi jokio kito turto, piniginių lėšų (neskaitant aptarto nekilnojamojo turto), į kurį būtų nukreiptas išieškojimas pagal priverstinio išieškojimo taisykles, įtvirtintas Civilinio proceso kodekse.

Apibendrinant nutartyje nustatytų ir įvertintų aplinkybių bei nurodytų argumentų turinį, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė antros būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ir apelianto atskirajame skunde nurodyti motyvai nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Kiti apelianto nurodyti argumentai, susiję su atitinkamos dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutarties sąlygos teisingumu, ir atsakovo ketinimu kreiptis į teismą su ieškiniu actio Pauliana pagrindu, nėra apeliacijos objektas ir laikytini deklaratyviais, hipotetiniais teiginiais, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacijos ribų, plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakartotinai (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias procesinės teisės normas, teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl, netenkindamas atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, ją panaikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.