- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1008-524/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01408-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonei Valstybinei miškų urėdijai, Valstybinė miškų urėdija
- Kategorijos
- 3.1.14.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo, veikiančio Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Valstybinei miškų urėdijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-741-1998, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2679/1998 ir Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2680/1998, priimti remiantis neteisėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata, kad už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą, „<...> kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais <...>“, Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimu šią Vyriausybės nutarimo dalį pripažinus prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-741-1998, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2679/1998 ir Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2680/1998 nevykdytini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus apylinkės teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo PRS1 pareiškimą suinteresuotam asmeniui VĮ Valstybinė miškų urėdijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Grąžino pareiškėjui PRS1 57 Eur žyminį mokestį. Išaiškino pareiškėjui, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi. Pagrindiniai nutarties motyvai:
Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neturės juridinės reikšmės, kadangi teismai yra priėmę procesinius sprendimus, kurie yra įsiteisėję, ir pareiškėjas šiuos dokumentus turi, jie yra išviešinti ir prieinami, todėl pareiškėjui nereikia atkurti prarastų dokumentų.
Pirmosios instancijos teismas neturi teisės vertinti kitų teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, be to, pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nepatenka į CPK 444 straipsnio numatytą baigtinį sąrašą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
Pateiktu pareiškimu siekia įgyti kitą teismo sprendimą, kurio pagrindu būtų nutrauktas jo turtinių teisių pažeidimas.
Teismas siaurai aiškina juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Juridinė reikšmė vertintina ne tik pagal dokumentų nebuvimą – trūkumą, bet ir pagal siekiamą tikslą, t. y. teisinius padarinius.
Neprašo atkurti dokumentų, bet prašo nustatyti sprendimų turinio teisinę reikšmę, neatitinkančią Konstitucijos 7 straipsnio ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad CPK 444 straipsnyje nustatytas sąrašas yra baigtinis ir tokio fakto nustatyti negali. Teismo teiginys, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nepatenka į CPK 444 straipsnio numatytą baigtinį sąrašą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, rodo ne teisės taikymą, o procesinį formalizmą kaip priemonę išvengti bylos nagrinėjimo iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nutarties motyvas, jog pirmosios instancijos teismas neturi teisės vertinti kitų teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, nepagrįstas. Teismas nagrinėdamas pareiškimą turėjo įvertinti ir nustatyti faktines aplinkybes, o tai nėra sprendimų teisėtumo vertinimas. Teismas supainiojo sprendimo teisėtumo vertinimą su faktinių aplinkybių nustatymu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas k o n s t at u o j a:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareiškė reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-741-1998, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2679/1998 ir Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2680/1998, priimti remiantis neteisėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata, kad už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą, „<...> kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais <...>“, Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimu šią Vyriausybės nutarimo dalį pripažinus prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-741-1998, Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2679/1998 ir Alytaus rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2680/1998 nevykdytini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001). Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ypatingosios teisenos nuostatas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 444 – 448 straipsniai) nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).
Kaip minėta, pareiškėjas prašė nustatyti, kad jo nurodyti teismų sprendimai yra priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pareiškimo reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi neatitinka CPK 445 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Kaip nurodo ir pats pareiškėjas, teismai 1998 metais jau yra priėmę procesinius sprendimus, kurie yra įsiteisėję. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra galiojantis tol, kol jis nepanaikinamas aukštesnės instancijos teismo, proceso atnaujinimo pagrindais, o ne nauja byla dėl juridinio fakto nustatymo. Juridinio fakto nustatymo institutas nėra skirtas asmenims įgyti kitą teismo sprendimą, nustatyti sprendimų turinio teisinę reikšmę. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja būtina sąlyga juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti, tai yra kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis).
Pažymėtina ir tai, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2008, 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009).
Atmestini apelianto argumentai, kad teismas nagrinėdamas pareiškimą turėjo įvertinti ir nustatyti faktines aplinkybes.
Pažymėtina, kad ieškinio / pareiškimo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas neatitinka CPK 444 ir 445 straipsniuose nustatytų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91), todėl kiti atskirojo skundo argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.
Dėl bylos procesinės baigties
Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.