Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Žilvino , Žilvino Jaramino ir Erikos Tamošaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 3 002,97 Eur paskolą, 263,28 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d., 69,38 Eur administravimo mokestį, 12,19 Eur nuostolių atlyginimo, paskaičiuoto už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 20 d. iki 2026 m. vasario 25 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. birželio 17 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 1 586,04 Eur sumos), 257,66 Eur sutarties sudarymo mokestį, 13,40 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė ir atsakovas 2024 m. vasario 24 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 67426647 (toliau – ir Sutartis, paskolos sutartis), jos pagrindu atsakovui suteikta 3 815,00 Eur paskola (3 471,65 Eur paskolos suma ir 343,35 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo tinkamai ir laiku mokėti paskolos grąžinimo įmokas pagal Sutartyje nustatytą grafiką ir visus kitus mokesčius, numatytus Sutartyje (22 procentų dydžio palūkanas, administravimo mokestį ir sutarties sudarymo mokestį). Atsakovui laiku nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant mėnesinių įmokų, ieškovė 2026 m. vasario 5 d. išsiuntė atsakovui įspėjimą, nurodydama, jeigu atsakovas iki 2026 m. vasario 19 d. nesumokės įsiskolinimo, Sutartis bus vienašališkai nutraukta. Atsakovui iki nustatyto termino su ieškove neatskaičius, 2026 m. vasario 20 d. pranešimu ATS1 informuotas, kad Sutartis nuo 2026 m. vasario 20 d. nutraukiama ir įsiskolinimas bus perduodamas teisminiam išieškojimui. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 175¹ straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, tačiau per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį ATS1 nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 257,66 Eur sutarties sudarymo mokestį, nurodė, kad Sutarties sudarymo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6 dalies redakcija nustatė, jog ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, todėl likusi 25 procentų atlygio dalis galėjo būti skaičiuojama tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus nustatyta tvarka ir galėjo būti mokama iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo. Taip pat pabrėžė, jog Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis numatė, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vadovaudamasis nurodytu reglamentavimu nurodė, kad ieškovė, kaip skolintoja, yra suteikusi 418,92 Eur vartojimo kredito dalį ir tai sudarė 12,06 procentų bendros vartojimo kredito sumos. Tačiau pabrėžė, jog ieškovė teismui nepateikė duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė užtikrino, jog visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovės pagal Sutartį atsakovui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išimtis dėl VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų netaikymo (25 procentų atlygio dalies) ieškovei negali būti taikoma.

Nustatė, kad ieškovės atlygis pagal Sutartį iš viso sudarė 457,42 Eur (343,35 Eur (sutarties sudarymo mokestis) + 114,07 Eur (administravimo mokestis) = 457,42 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,06 procentus (343,35 Eur × 100 proc. / 457,42 Eur), ir jis viršija VKĮ maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, ir tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, jog, pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, ieškovė gali skaičiuoti 25 procentus viso jos atlygio, todėl pripažino, kad ieškovė turi teisę į 114,36 Eur (457,42 Eur × 25 proc. = 114,355 Eur) atlygį. Kadangi ieškovė iš atsakovo yra padengusi 85,69 Eur (343,35 Eur – 257,66 Eur) sutarties sudarymo mokesčio dalį, todėl nusprendė ieškovei iš atsakovo priteisti 28,67 Eur (114,36 Eur – 85,69 Eur = 28,67 Eur) sutarties sudarymo mokestį.

Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 69,38 Eur administravimo mokestį, nurodė, kad iš viso jis siekė 114,07 Eur ir tai sudarė 24,94 procentus (114,07 Eur x 100 / 457,42 Eur = 24,937 proc.) nuo viso pagal Sutartį gautino atlygio. Atkreipė dėmesį, jog nei portalo naudojimosi sutartyje, nei Sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka, tuo tarpu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis nustatė tarpusavio skolinimo platformos operatoriui pareigą ne mažiau kaip 75 procentus paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiuoti tik nuo faktiškai vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui (davėjams) grąžintos (sumokėtos) įmokos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal šalių sudarytą Sutartį administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio – pasirinkta įstatymui prieštaraujanti administravimo mokesčio skaičiavimo metodika. Dėl nurodytų priežasčių nusprendė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančias Sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir ieškovės reikalavimą dėl 69,38 Eur administravimo mokesčio priteisimo atmesti.

Nurodė, kad ji veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas. Prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Teigia, jog skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės sąskaitą, kaip atlygis, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį ir paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (ir ieškovei), pagal Sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

Pabrėžė, jog su ieškiniu pateiktoje pažymoje nurodyti koinvestavimo duomenys laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2026 m. vasario 20 d., t. y., nuo Sutarties su atsakovu sudarymo iki jos nutraukimo, patvirtina, kad į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo įstatymas (12 procentų), tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Tokia situacija susidarė dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo, todėl dėl tokio mažareikšmiškumo neturėtų būti užkertama galimybė pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.

Apeliantės teigimu, ji savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos, todėl turi teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, ir tuo pagrindu reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies ir sutarties administravimo mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nagrinėjamu atveju nenustatyta, tačiau nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi to reikalauja viešasis interesas. Teisėjų kolegija dėl ketinimo peržengti apeliacinio skundo ribas 2026 m. gegužės 28 d. priėmė nutartį, ja taip pat pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims iki 2026 m. birželio 5 d. pateikti teismui papildomus paaiškinimus. Aptariama nutartis ir teismo pranešimas ieškovei ir atsakovui išsiųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Iki nustatyto termino civilinės bylos šalys papildomų paaiškinimų nepateikė. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė savo argumentus yra išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos objektas – Klaipėdos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių dalies, kuria i) ab initio pripažintos negaliojančiomis Sutarties sąlygos dėl administravimo mokesčio ir ieškovės reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo netenkintas, ii) kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, iii) kuria perskaičiuotos priteistinos palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį ir priteisti visą 257,66 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, ji savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos, todėl, prašydama priteisti sutarties sudarymo mokestį, ji remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad laikotarpiu nuo Sutarties sudarymo 2024 m. vasario 26 d. iki jos nutraukimo 2026 m. vasario 20 d. į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis (tai sudaro mažiau nei 1 proc.), nei nurodo VKĮ (12 procentų), negali būti kliūtis pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, nurodė, jog šiuo atveju VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išimtis ieškovei negali būti taikoma, kadangi ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė užtikrino, jog visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovės pagal Sutartį atsakovui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Taip pat padarė išvadą, jog sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,06 procentus (343,35 × 100 proc. / 457,42), kuris viršija VKĮ maksimalią atlygio ribą (25 procentus), todėl atsižvelgęs į tai, ir įvertinęs aplinkybę, kad dalis sutarties sudarymo mokesčio yra padengta, nusprendė priteisti iš atsakovo 28,67 Eur sutarties sudarymo mokestį.

Nagrinėjamu atveju šalių sutartinius teisinius santykius reglamentuoja VKĮ nuostatos, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais.

Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį, tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Sutartis (Sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktas). Ieškovė taip pat yra įtraukta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju, siekiant atsakyti į klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neturi teisės pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, būtina įvertinti šiam klausimui aktualias Sutarties ir VKĮ nuostatas.

Sutarties bendrųjų sąlygų 2.26 punktas nustato, kad sutarties sudarymo mokestis – tai „Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas Organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo Skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo Skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta Paskolos grąžinimo grafike. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas Paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš Sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė nei 0“.

Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktą „Organizatorius turi teisę investuoti į Paskolos gavėjų Paskolas Aukcione, o tokio investavimo atveju Organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. Organizatoriaus Siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos ir užtikrina, kad visu Paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu Operatoriaus pagal Paskolos sutartį Paskolos gavėjui suteikta Paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos Paskolos sumos., o tokio investavimo atveju Organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. Organizatoriaus Siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų Paskolos sumos ir užtikrina, kad visu Paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu Operatoriaus pagal Paskolos sutartį Paskolos gavėjui suteikta Paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos Paskolos sumos.

VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 27 d.) nustatė, jog ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.

Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Tačiau ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).

Iš byloje esančio Sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo (atsakovo) mokamą sumą sudarė: 3 471,65 Eur paskolos suma, 2 986,95 Eur palūkanos, 343,35 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 114,07 Eur sutarties administravimo mokestis.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog iš bylos duomenų nėra aišku, kokią paskolos dalį vartojimo kredito sumos visu paskolos laikotarpiu ieškovė suteikė konkrečiai atsakovui. Apeliantės teigimu, byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad, jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakovu sudarytą Sutartį buvo 460,00 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 418,92 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,06 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 41,08 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Pasisakant dėl šio apeliantės argumento pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo už akių 14 punkte nurodė, jog vieną iš VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išimties sąlygą ieškovė įgyvendino, t. y. suteikė atsakovui ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog išpildyta ir antroji minėto VKĮ straipsnio išimties sąlyga, t. y., ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji užtikrino, jog visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovės pagal Sutartį atsakovui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Svarbu pažymėti, nors apeliantė nurodo ir bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad ji, kaip skolintoja investavo į su atsakovu sudarytą Sutartį 460,00 Eur, iš kurios 418,92 Eur buvo skirti vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,06 procentų bendros vartojimo kredito sumos (418,92 Eur / 3 471,65 Eur x 100 proc.) bei 41,08 Eur – sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti, tačiau vien šios aplinkybės buvimas nesudaro pagrindo ieškovei pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktos pažymos apie UAB „Finansų bitė“ (skolintojos Nr. I-00007702) investicijas į paskolas matyti, kad laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 26 d. (Sutartis su atsakovu sudaryta 2024 m. vasario 24 d.) iki Sutarties nutraukimo 2026 m. vasario 20 d. iš viso per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 17 114, iš kurių į 16 997 išduotų paskolų ieškovė kas mėnesį investavo ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, tuo tarpu į likusias paskolas – 117 – buvo investuota mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (17 114 – 16 997). Šią aplinkybę apeliaciniame skunde patvirtino ir pati apeliantė, argumentuodama, jog tokia situacija, kad investuota mažiau nei 12 procentų į nežymią dalį paskolų, susidarė dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo, todėl dėl tokio mažareikšmiškumo neturėtų būti užkertamas kelias jai pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Visų pirma, iš minėtos pažymos, kaip teisingai skundžiamame sprendime už akių nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra galimybės nustatyti, kokią dalį vartojimo kredito sumos visu Sutarties konkrečiai su atsakovu sudarymo laikotarpiu apeliantė suteikė atsakovui, t. y. ar ji sudarė ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Antra, kadangi pažymoje nurodyti duomenys patvirtina, jog į nežymią dalį paskolų buvo investuota mažiau nei 12 procentų (117 paskolų) ir nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad mažiau nei 12 procentų investuotų paskolų dalį (117) neįėjo ir konkrečiai atsakovui suteikta paskola, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė turi teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad mažiau nei 12 procentų investuota tik į labai mažą paskolų dalį dėl atsitiktinio techninio pobūdžio sutrikimų, savaime nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti ieškovei VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtį.

Pažymėtina, jog ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis) (pvz. žr. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1182-1142/2025).

Nagrinėjamu atveju nustačius, jog apeliantė negali pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, reikalinga įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo iš atsakovo.

Primintina, jog, pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 27 d.), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentų) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime už akių nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės atlygis pagal Sutartį iš viso sudarė 457,42 Eur (343,35 Eur (sutarties sudarymo mokestis) + 114,07 Eur (administravimo mokestis) = 457,42 Eur), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 75,06 procentus (343,35 Eur × 100 proc. / 457,42 Eur). Vadinasi, šiuo atveju ieškovės atlygio dalis viršija VKĮ įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Svarbu pažymėti, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog sutarties sudarymo mokestis viršija VKĮ maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą (jis sudaro 75,06 procentus) ir nusprendė, jog tai lemia šio mokesčio neteisėtumą, vis dėl to, pripažino ieškovės teisę į 25 procentus (atlygį ieškovei) sutarties sudarymo mokesčio, t. y. į 114,36 Eur (457,42 Eur × 25 proc. = 114,355 Eur), ir, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė iš atsakovo yra padengusi 85,69 Eur (343,35 Eur – 257,66 Eur) sutarties sudarymo mokesčio dalį, nusprendė ieškovei iš atsakovo priteisti 28,67 Eur (114,36 Eur – 85,69 Eur = 28,67 Eur) sutarties sudarymo mokestį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad šiuo atveju ieškovė turi teisę į 114,36 Eur (28,67 Eur priteistą sutarties sudarymo mokestį) sutarties sudarymo mokestį, taip pat nesutinka ir su apeliantės reikalavimu priteisti jai visą 257,66 Eur (likusį nesumokėtą) sutarties sudarymo mokestį.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui teisingai konstatavus, kad sutarties sudarymo mokestis yra neteisėtas, kadangi jis viršija VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. vietoj įtvirtintų 25 procentų, šiuo atveju sutarties sudarymo mokestis yra 75,06 procentai, sutarties sudarymo mokestis apeliantei apskritai negalėjo būti priteistas. Kaip jau ne kartą pasisakyta teismų praktikoje, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2026 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-38-603/2026; Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2285-657/2025). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustačius, kad sutarties sudarymo mokestis neatitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyto dydžio (25 procentų) ir jis prieštarauja minėto įstatymo nuostatoms, kadangi nagrinėjamu atveju aptariamas mokestis sudaro 75,06 procentus, darytina išvada, jog ieškovė šio mokesčio reikalauti iš atsakovo neturi teisės ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 28,67 Eur sutarties sudarymo mokestį. Dar daugiau, nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (pvz. žr. Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024, 2026 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje e2A-918-413/2026, 2026 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje e2A-1199-480/2026, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-572-460/2026 ir kt.). Pripažinus negaliojančiomis ab initio Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, atmestinas apeliantės reikalavimą dėl viso 257,66 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo.

Kadangi ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi sutarties sudarymo mokesčio dalį – 85,69 Eur (343,35 Eur – 257,66 Eur), ši suma turi būti grąžinta atsakovui, sumažinant kitas priteistinas ieškovei iš atsakovo sumas (dėl to bus pasisakyta toliau šioje nutartyje).

Dėl sutarties administravimo mokesčio

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. vasario 24 d. paskolos sutarties Nr. 67426647 sąlygas dėl administravimo mokesčio ir atitinkamai šio mokesčio (69,38 Eur) ieškovei iš atsakovo nepriteisė. Šią išvadą padarė nustatęs, kad, pagal šalių sudarytą Sutartį, administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, to reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio – pasirinkta įstatymui prieštaraujanti administravimo mokesčio skaičiavimo metodika.

Apeliantė reikalavimą priteisti sutarties administravimo mokestį, kaip ir reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, iš esmės grindė tuo pačiu argumentu, tvirtindama, kad ji turi teisę į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtį. Kitų argumentų, patvirtinančių jos nesutikimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygos dėl administravimo mokesčio priteisimo, apeliantė nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė neturi galimybės pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtimi, į tai, kad apeliantė iš esmės nepateikė kitų argumentų dėl skundžiamos sprendimo už akių dalies, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuo Sutarties sudarymo momento jos sąlygas dėl administravimo mokesčio pripažino negaliojančiomis.

Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1. punktą, sutarties administravimo mokestis – „Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam Paskolos terminui, kurį Paskolos gavėjas moka Organizatoriui už Paskolos administravimą pagal Paskolos sutartį iki Paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką“. Pagal paskolos mokėjimo grafiką per 76 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovas iš viso turėjo sumokėti ieškovei 114,07 Eur administravimo mokestį, jis išdėstytas atitinkamo dydžio kiekvieną mėnesį mokėtinomis įmokomis.

Kadangi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis nėra aktuali, todėl taikytina VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, joje imperatyviai numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio turi būti skaičiuojama tik nuo faktiškai vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog nei portalo naudojimosi sutartyje, nei Sutartyje nėra detalizuojama administravimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 proc. ir yra mokamas kas mėnesį. Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos skiltyje „Su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos“ yra nurodoma: „Administravimo mokestis – 0,07 proc. (skaičiuojamas nuo Paskolos likučio per mėnesį)“. Teisėjų kolegijai anksčiau šioje nutartyje konstatavus, kad apeliantė neturi teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pasirinko įstatymui prieštaraujančią sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo metodiką, t. y. sutarties administravimo mokestį skaičiuoti ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks Sutarties administravimo mokesčio skaičiavimo modelis yra nenaudingas kredito gavėjui (vartotojui), nes kredito gavėjas pradinėje kredito sutarties vykdymo stadijoje privalo mokėti didesnį sutarties administravimo mokestį nei turėtų mokėti tuo atveju, jei sutarties administravimo mokestis būtų skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai prieštaraujančias Sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir dėl to teisėtai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 69,38 Eur administravimo mokestį.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis padengė 44,69 Eur (114,07 Eur – 69,38 Eur = 44,69 Eur) administravimo mokestį, todėl šia suma turi būti sumažintos kitos ieškovei iš atsakovo priteistinos sumos. Kadangi pirmosios instancijos teismas 44,69 Eur administravimo mokesčio suma sumažino iš atsakovo priteistą 28,67 Eur sutarties sudarymo mokestį (ir palūkanas), o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintinos negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento ir 28,67 Eur sutarties sudarymo mokestis priteistas nepagrįstai, todėl yra pagrindas perskaičiuoti ieškovei iš atsakovo priteistinas sumas.

Dėl iš atsakovo priteistinų sumų perskaičiavimo

Nagrinėjamu atveju pripažinus negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis ab initio Sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio, taip pat konstatavus 130,38 Eur permoką (85,69 Eur sutarties sudarymo mokesčio + 44,69 Eur sutarties administravimo mokesčio), atitinkamai vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte pateikta įmokų paskirstymo tvarka, šia suma iki 132,90 Eur (263,28 Eur – 130,38 Eur) mažintina ieškovei iš atsakovo priteistina palūkanų suma.

Iš byloje esančios delspinigių apskaičiavimo lentelės matyti, kad ieškovė delspinigius skaičiavo ne tik už pradelstą grąžinti kreditą, bet ir už vėluojamas sumokėti sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių dalis. Kadangi nagrinėjamu atveju Sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių yra pripažintos negaliojančiomis ab initio, todėl yra pagrindas perskaičiuoti ieškovei iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį.

Kaip matyti iš delspinigių paskaičiavimo pažymos, delspinigiai skaičiuoti už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. (iki Sutarties nutraukimo). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo priteistini delspinigiai perskaičiuotini taip:

už 125 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2025 m. spalio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami nuo 68,99 Eur (73,50 Eur – 4,51 Eur sutarties sudarymo mokestis) sumos ir negalėjo viršyti 4,31 Eur (68,99 Eur x 0,05 proc. x 125 d.);

už 94 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2025 m. lapkričio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami nuo 84,70 Eur (91,29 Eur – 4,51 Eur sutarties sudarymo mokestis – 2,08 Eur administravimo mokestis) sumos ir negalėjo viršyti 3,98 Eur (84,70 Eur x 0,05 proc. x 94 d.);

už 64 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2025 m. gruodžio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami nuo 84,72 Eur (91,29 Eur – 4,51 Eur sutarties sudarymo mokestis – 2,06 Eur administravimo mokestis) sumos ir negalėjo viršyti 2,71 Eur (84,72 Eur x 0,05 proc. x 64 d.);

už 33 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2026 m. sausio 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami nuo 84,74 Eur (91,29 Eur – 4,51 Eur sutarties sudarymo mokestis – 2,04 Eur administravimo mokestis) sumos ir negalėjo viršyti 1,40 Eur (84,74 Eur x 0,05 proc. x 33 d.);

už 2 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2026 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 19 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami nuo 84,76 Eur (91,29 Eur – 4,51 Eur sutarties sudarymo mokestis – 2,02 Eur administravimo mokestis) sumos ir negalėjo viršyti 0,08 Eur (84,76 Eur x 0,05 proc. x 2 d.).

Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija nusprendžia, jog yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu už akių ieškovei iš atsakovo priteistus (13,40 Eur) delspinigius iki 12,48 Eur (4,31 Eur + 3,98 Eur + 2,71 Eur + 1,40 Eur + 0,08 Eur = 12,48 Eur).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai aiškino VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatas ir dėl to nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė turi teisę į atlygį, o konkrečiai į sutarties sudarymo mokestį. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių pakeisti, pripažinti negaliojančiomis ab initio (nuo Sutarties sudarymo momento) paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir panaikinti sprendimo už akių dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 28,67 Eur sutarties administravimo mokestis ir šį klausimą išspręsti iš esmės, ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo atmesti visa apimtimi. Esant šioms aplinkybėms, taip pat yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis dėl ieškovei iš atsakovo priteistų palūkanų, delspinigių ir procesinių palūkanų, priteisiant ieškovei iš atsakovo, be kita ko, 132,90 Eur palūkanas, 12,48 Eur delspinigius, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos 4 746,58 Eur sumos (į ją įskaičiuojant visas iš atsakovo priteistinas sumas: 3 002,97 Eur negrąžintas kreditas + 132,90 Eur palūkanos + 12,19 Eur nuostoliai + 1 586,04 Eur negautos pajamos + 12,48 Eur delspinigiai) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. vasario 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita skundžiamo sprendimo už akių dalis, kuria pripažintos negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento jos sąlygos dėl administravimo mokesčio ir tuo pagrindu atmestas ieškovės reikalavimas dėl 69,38 Eur administravimo mokesčio priteisimo, yra pagrįsta, todėl panaikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių pakeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 117,00 Eur žyminį mokestį ir patyrė 363,00 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, iš viso 480,00 Eur. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir ieškovei iš atsakovo iš viso priteisė 4 746,58 Eur, todėl laikytina, jog patenkinti 91,19 proc. (4 746,58 Eur x 100 / 5204,92 Eur) ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo priteistina 437,71 Eur bylinėjimosi išlaidų (480,00 Eur x 91,19 proc.), atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą už akių pakeisti.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. vasario 24 d. paskolos sutarties Nr. 67426647 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo ATS1 priteisti 28,67 Eur (dvidešimt aštuoni eurai ir 67 ct) sutarties sudarymo mokesčio, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo atmesti.

Sumažinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo ATS1 priteistą palūkanų sumą nuo 247,26 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt septynių eurų ir 26 ct) iki 130,92 Eur (vieno šimto trisdešimt eurų ir 92 ct).

Sumažinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo ATS1 priteistą delspinigių sumą nuo 13,40 Eur (trylikos eurų ir 40 ct) iki 12,48 Eur (dvylikos eurų ir 48 ct).

Sumažinti bendrą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo ATS1 priteistą sumą, nuo kurios skaičiuojamos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos iki 4 746,58 Eur (keturių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt šešių eurų ir 58 ct).

Sumažinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo ATS1 priteistą bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo sumą nuo 448,37 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 37 ct) iki 437,71 Eur (keturių šimtų trisdešimt septynių eurų ir 71 ct).

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.