Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Argumentuoja, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 (toliau kartu – ir Sprendimai) nepagrįsti. Pareiškėjas šiuo metu yra santuokoje, Migracijos departamento išvada prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Paaiškina, kad santuokinių ar šeimos santykių egzistavimas yra juridinis faktas, o ne institucijos vertinimo klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 1 dalis numato, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Priešingai Migracijos departamento vertinimui, faktas, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką ipso facto reiškia, kad tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja santuokiniai ir šeimos santykiai. Šių santykių nebuvimas gali būti konstatuotas tik nutraukus santuoką.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog tai, kad sutuoktiniai visą laiką fiziškai negyvena kartu, savaime negali būti laikoma santuokos (santuokinių ryšių) nutrūkimu (2020 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. eA-1512-552/2020). Be to, vertinimas, kad šeimos susijungimo teisės įgyvendinimas turi būti siejamas tik su nuolatiniu fiziniu šeimos buvimu (gyvenimu) kartu, pažeistų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje įtvirtintą laisvo judėjimo teisę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2008 m. liepos 25 d. sprendimo M. ir kt., C-127/08, 73 punktą; 2011 m. liepos 15 d. sprendimo D. ir kt., C-256/11, 56 punktą; 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo I., C-40/11, 51 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo O. ir kt., C-356/11 ir C-357/11, 41 punktą).

Pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog bendrąja prasme santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija, o taip nėra sutuoktinių atveju, kai jie paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau jie ir ketina išsiskirti, todėl sutuoktinis, kad įgytų išvestinę teisę gyventi šalyje, neturi būtinai nuolat gyventi su ES piliečiu (žr., pvz., 1985 m. vasario 13 d. sprendimo D., 267/83, 20 ir 22 punktus bei jau minėto sprendimo I., C-40/11, 58 punktą).

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) nurodė, kad santuokinių ryšių pasibaigimas yra siejamas išimtinai tik su įstatymo nustatytu santuokos pasibaigimo momentu (LAT 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2002). Migracijos departamento pateiktos aplinkybės, tarp jų, kad pareiškėjas su sutuoktine šiuo metu gyvena atskirai, neleidžia konstatuoti, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės nebeegzistuoja santuokiniai, šeimos santykiai.

Teigia, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau ši teisinė aplinkybė negali būti preziumuojama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad preziumuojama, kad kiekviena įregistruota santuoka galioja, kol teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia (LAT 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015).

Pažymi, kad tiek paskutinis 2024 m. lapkričio 26 d. pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, tiek 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, patvirtino, kad aplinkybė, jog užsienietis šiuo metu gyvena atskirai nuo sutuoktinio, bet santuoka nėra fiktyvi, nepaneigia užsieniečio teisės gauti leidimą laikinai gyventi (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1712/2012).

Argumentuoja, kad Sprendimu1 pažeidžiama pareiškėjo teisė į šeimą ir privataus gyvenimo neliečiamumas, įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje. Pareiškėjo santuoka nėra nutrūkusi, šiuo metu paskirta teisminė mediacija šeimai išsaugoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė yra įpareigota saugoti ir globoti šeimą. Sprendimu de fakto užkertamas kelias santuokos išsaugojimui.

Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai sprendimas priimtas ignoruojant santuokinių santykių faktą. Sprendimas Nr. 1 nėra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, priešingai, Migracijos departamento pateiktos išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl pareiškėjo galiojančios santuokos, todėl Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir naikintinas.

Pažymi, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Vadovaujantis Direktyvos 7 straipsnio 3 dalimi, jei yra tenkinamos 4 ir 5 straipsnyje numatytos sąlygos, ir asmuo nekelia grėsmės, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, atitinkama valstybė narė suteikia suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą.

Nurodo, kad UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 (penkerius) metus turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Pareiškėjas atitinka šias sąlygas prašymo pateikimo momentu.

Atkreipia dėmesį, kad iki priimant Sprendimą1, Migracijos departamentas du kartus įvertino, kad nėra rimto pagrindo manyti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi. Santuokos fiktyvumas apkritai galimas tik nuo santuokos pradžios. Pareiškėjo sudarytos santuokos galiojimas nėra ginčijamas.

Argumentuoja, kad atsisakant išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad yra panaikinamas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas privalo nustatyti, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba neatitiko kitų leidimui laikinai gyventi išduoti nustatytų kriterijų. Pabrėžia, kad Sprendimas1 nėra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Nurodo, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė) Migracijos departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gali būti neišduodamas, kai nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2026 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1669-556/2026 ir joje nurodytą teismų praktiką).

Pažymi, kad yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais UTPĮ nustatytais pagrindais, kurie nebuvo įvertinti Migracijos departamento sprendime. Sprendimas1 patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2024 m. balandžio 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2026 m. sausio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2022 m. kovo 25 d. iki šiol vykdo individualią veiklą. 2025 m. kovo 14 d. pareiškėjas sudarė neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigoms užimti. Nuo šios dienos pareiškėjas įgijo teisę į leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papaunkčio pagrindu, tačiau Migracijos departamentas nevertino šių aplinkybių. Pareiškėjas vykdo individualią veiklą, metinė 2025 m. apmokestinamų pajamų suma – 93 362,00 Eur. Atsakovas nevertino pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamento pateiktos aplinkybės, tarp jų, jog pareiškėjas su sutuoktine šiuo metu gyvena atskirai, neleidžia konstatuoti, kad tarp jų nebeegzistuoja santuokiniai, šeimos santykiai. Paaiškina, jog kaip ir nurodoma Sprendime1, siekiant įvertinti pareiškėjo situaciją, Migracijos ėmėsi aktyvių veiksmų ir atliko tyrimą, būtent kurio pagrindu ir buvo padaryta išvada dėl to, kad pareiškėjas daugiau nebegyvena su šeimos nariu, pas kurį atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.

Paaiškina, kad 2026 m. kovo 20 d. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko pareiškėjo sutuoktinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kur duris atidarė senyvo amžiaus moteris, kalbėjusi rusiškai ir prisistatė pareiškėjo sutuoktinės M. R. močiute. Ji teigė, kad anūkės M. R. šiuo metu nėra namie. Parodžius pareiškėjo nuotrauką, M. R. močiutė pareiškėjo nuotraukoje neatpažino, nurodė, kad pareiškėjo nėra mačiusi ir apie sudarytą anūkės santuoką su juo nieko nežinojo. Migracijos departamento darbuotojai taip pat nuvyko pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau susisiekus su pareiškėju, gauta informacija, kad šiuo metu jis išvažiavęs – dirba taksi pavėžėju. Pasiteiravus, ar pareiškėjas gyvena vienas, atsakė, kad taip – nuomojasi ir gyvena bute vienas.

Teigia, kad Migracijos departamento darbuotojai nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė M. R. turi šiuos socialinius tinklus: „Instagram“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, bei „Facebook“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, jose ji dalinasi savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. 2025 m. gruodžio 31 d., 2026 m. vasario 7 d. pareiškėjo sutuoktinė M. R. dalinosi nuotraukomis, kuriose matyti artimas ryšys su vyru, kuris nėra pareiškėjas.

Pažymi, kad 2026 m. kovo 30 d. Migracijos departamentas atliko pareiškėjo apklausą, o 2026 m. balandžio 1 d. – pareiškėjo sutuoktinės. Apklausos metu M. R. nurodė, kad su pareiškėju susipažino internetu, santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau paskutinius 1,5–2 m. nebendrauja su vyru. M. R. paaiškino, kad ji 2025 m. gegužę inicijavo skyrybų procesą, kuris trunka iki šiol. Jos manymu, pareiškėjas vilkina procesą, kad gautų leidimą nuolat gyventi – į surengtą mediaciją gegužės–liepos mėn. neatvyko, keičia advokatus ir „tempia“ laiką. Paskutinį kartą pareiškėją matė 2025 m. spalio mėn. Skyrybų procese posėdis turėjo vykti 2026 m. kovo 16 d., tačiau neįvyko, kaip nurodė M. R., dėl pareiškėjo kaltės. Artimiausias posėdis numatytas 2026 m. balandžio 13 d.. Paklausus, ar mato ateityje bendrą gyvenimą su pareiškėju atsakė, kad ne, ir tikisi, kad skyrybų procesas pasibaigs kuo greičiau, kad viską pamirštų „kaip blogą sapną“.

Teigia, jog įvertinus tai, kad nustatyta, jog yra pradėta pareiškėjo santuokos nutraukimo procedūra, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas negyvena kartu su sutuoktine daugiau kaip metus, kas reiškia, kad realių santuokinių ar šeimos ryšių sutuoktiniai nebepalaiko, o pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad bendros ateities su juo nemato ir tikisi, jog skyrybų procesas pasibaigs kuo greičiau, pareiškėjo atveju buvo nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyti pagrindai ir atitinkamai pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas.

Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ū. prieš Nyderlandus, 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje B. prieš Austriją) taip pat ne kartą pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, bei pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje.

Nurodo, kad tam, kad užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi nebūtų panaikintas, užsienietis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju nustačius, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas santuokos pagrindu, tačiau pareiškėjas su savo sutuoktine kartu negyvena jau 1,5 – 2 metus, yra pradėta santuokos nutraukimo procedūra, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų ir jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas.

Pasisakydami dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, kurie nebuvo įvertinti Migracijos departamento sprendime, pažymi, kad priimant Sprendimą1, buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės.

Pažymi, kad nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, su leidimu laikinai gyventi Nr. 760404885 pragyventas laikotarpis Lietuvoje nuo 2024 m. lapkričio 26 d. negali būti laikomas teisėtu, todėl negalėtų būti įskaičiuojamas į Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų.

Atitinkamai, įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atitinkamai, akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, kadangi sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, skaičiuojamas teisėtas ir nepertraukiamas gyvenimas atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus, o ne tariamai turėta ar turima teisė prašyti leidimo laikinai gyventi kitais Įstatyme nustatytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo1, kuriuo panaikintas pareiškėjo Leidimas laikinai gyventi Nr. 760404885, galiojantis iki 2028 m. lapkričio 26 d., bei Sprendimo2, kuriuo neišduotas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. lapkričio 26 d. buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Nr. 760404885, galiojantis iki 2028 lapkričio 26 d.

Pareiškėjas 2026 m. vasario 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

Departamentas Sprendimu1 nusprendė panaikinti Leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas daugiau nebegyvena su šeimos nariu, pas kurį atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Sprendimas1 priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu.

Sprendime1 nurodyta, kad 2026 m. kovo 20 d. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko asmens sutuoktinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Duris atidarė senyvo amžiaus moteris, kalbėjusi rusiškai ir prisistatė asmens sutuoktinės M. R. močiute. Ji teigė, kad anūkės M. R. šiuo metu nėra namie. Paklausus, su kuo M. R. gyvena šiame name, ji atsakė, kad su vaikais. Pasiteiravus apie vyrą, ar jis kartu gyvena, ji atsakė, kad jie yra išsiskyrę. Pasitikslinus, apie kokį vyrą kalba, M. R. močiutė atsakė, kad apie P. (Migracijos departamento duomenimis, nuo (duomenys neskelbtini) asmens sutuoktinė buvo susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu P. R.). Parodžius asmens nuotrauką M. R. močiutė asmens nuotraukoje neatpažino, nėra mačiusi ir apie sudarytą anūkės santuoką su juo nieko nežinojo. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Susisiekus su asmeniu, gauta informacija, kad šiuo metu jis išvažiavęs – dirba taksi pavėžėju. Pasiteiravus, ar asmuo gyvena vienas, atsakė, kad taip – nuomojasi ir gyvena bute vienas. Migracijos departamento darbuotojai nustatė, kad asmens sutuoktinė M. R. turi šiuos socialinius tinklus: „Instagram“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, bei „Facebook“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, jose ji dalinasi savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. 2025 m. gruodžio 31 d., 2026 m. vasario 7 d. asmens sutuoktinė M. R. dalinosi nuotraukomis, kuriose matyti artimas ryšys su vyru, kuris nėra asmuo. 2026 m. kovo 30 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriuje atlikta asmens apklausa. Apklausos metu asmuo nurodė, kad į Lietuvą atvyko studijuoti, tačiau mokslų nepabaigė dėl šeimos, kurią čia susikūrė. Susipažinęs su sutuoktine, kuri iš ankstesnių santykių turėjo 2 vaikus, nusprendė, kad reikia išlaikyti šeimą ir pradėjo dirbti. Išreiškė norą šiais metais pabaigti studijas (studijavo (duomenys neskelbtini)). Su sutuoktine susipažino internetu, ji susisiekė su juo, nes yra (duomenys neskelbtini) ir norėjo rekomenduoti savo paslaugas. Asmuo užsirašė pas ją į kursus, nes ji jam patiko. Po kelių pamokų jie nusprendė susitikti, taip ir užsimezgė santykiai. Susitikinėjo 1,5 metus prieš (duomenys neskelbtini) sudarydami santuoką. Paklausus apie dabartinę santuokos padėtį asmuo atsakė, kad dabartiniai santykiai su sutuoktine nėra tokie geri. Paprašius papasakoti plačiau, pateikė keletą priežasčių, dėl ko jų santykiai yra sudėtingoje situacijoje. Pirmiausiai, asmuo pasakojo, kad pagrindinė priežastis, kodėl šiuo metu gyvena vienas, yra ta, kad žmona turi du vaikus ir jie vis netelpa jo nuomojamame bute. Paklausus, kodėl gyvena atskirai, atsakė, kad žmona įsigijo namą, kuriame ji galėtų gyventi su savo vaikais, o asmuo turi ilgalaikės nuomos sutartį, tačiau jie planuoja įsigyti nuosavybę ir kartu gyventi. Asmens teigimu, jie gyvena atskirai tik šiuo momentu. Paklausus dėl gyvenamosios vietos dar kartą ir priminus, kad žmona turi namą, tai kodėl asmuo turi nuomotis atskirai būstą, asmuo pripažino, kad santykiuose yra pakilimų bei nukritimų. Toliau tęsdamas pasakojimą asmuo teigė, kad kai sudarė santuoką, jie kartu gyveno jo bute, tačiau vieną dieną sutuoktinė pasakė, kad ji nusipirks namą sau ir savo vaikams. Asmuo nustebo, kad visa tai vyks be jo, nes jie juk yra šeima, tačiau jam buvo paaiškinta, kad ji nori nusipirkti namus, kurie ateityje priklausytų jos vaikams. Asmuo nurodė, kad tai nebūtų problema, tačiau jam buvo pasakyta, kad jis negalės kartu gyventi jos namuose, nes ji tada jo negerbs. Apklausos metu asmuo nurodė, kad santykiai pašlijo, nes sutuoktinė buvo neištikima jam ir 2 kartus santuokos metu pastojo nuo kito vyro. Paklausus, ar tikrai ateityje kartu ketina įsigyti namus, asmuo pasakė, kad tai yra šeima ir niekada negali žinoti, nes jis myli savo žmoną. Asmuo nurodė, kad sutuoktinė leido jam suprasti, jeigu jis sugebės nusipirkti namus, tuomet ji parduotų savuosius ir jie gyventų kartu. Jie pasirašė dokumentus, kad jų turtas yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Pasakojo, kad sutuoktinė negalėjo gauti paskolos namui, todėl bandydama ją gauti per banką norėjo, kad asmuo būtų paskolos vykdymo užtikrintoju, tačiau jis atsisakė, nes nenorėjo būti atsakingas už jos paskolą, jei ji nesugebėtų jos grąžinti. Sutuoktinei pavyko per agentus gauti paskolą ir nusipirkti namą. Nuo tos dienos, kai sutuoktinė gavo paskolą asmuo jos nematė, nes sutuoktinė persikraustė pas savo motiną. Paskutinį kartą ją matė prieš 6 mėnesius, kai reikėjo pataisyti mašiną, ją finansiškai palaikė. Asmuo mano, kad sutuoktinė pasinaudojo jo migracijos statusu ir tuo, kad jis turi leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu ir šantažavo jį pasirašyti dokumentus, nes, jei jų nepasirašys, keliaus namo. Migracijos departamento darbuotojui paklausus apie skyrybas, asmuo pasakė, kad santuokai dar duoda šansą, nes netiki skyrybomis – ten, iš kur jis kilęs, skyrybos yra labai retas reiškinys. Parodžius nuotrauką, kuria pasidalino asmens sutuoktinė ir kurioje ji nufotografuota su kitu vyru, paklausus, ar asmuo nesiskiria su savo sutuoktine, kad išsaugotų leidimą laikinai gyventi, atsakė, kad nesiskiria dėl to, kad tiki, jog ji daro klaidą ir dar sugrįš pas asmenį. Teigia nuotraukų nematęs, sutuoktinę yra užblokavęs per socialinius tinklus, bendrauja tik elektroniniu paštu. Asmens teigimu gyvena atskirai apie 2 metus. Asmuo gavo pranešimą apie mediaciją dėl skyrybų, skyrybų procesą inicijavo sutuoktinė. Šiuo metu skyrybų procesas tebevyksta. Paklausus, ar tikrai yra bendro gyvenimo galimybė su sutuoktine, kuri padavė dokumentus skyryboms, asmuo atsakė, kad žinoma yra, nes dar nebuvo mediacijos. Asmuo teigė, kad dėl sutuoktinės jau 8 mėn. lanko psichoterapiją, geria vaistus. Paklausus apie ateitį, asmuo pasakė, kad, kai turės galimybę pasikalbėti su sutuoktine per mediacijos procesą, tuomet nuspręs, ar M. R. tikrai pati nori skyrybų, ar yra įtakota draugų. 2026 m. balandžio 1 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriuje buvo atlikta asmens sutuoktinės M. R. apklausa. Jos metu M. R. nurodė, kad su asmeniu susipažino internetu, jis pakvietė ją kavos ir taip užsimezgė bendravimas. Santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau jau paskutinius 1,5–2 m. nebendrauja su vyru. M. R. paaiškino, kad ji 2025 m. gegužę inicijavo skyrybų procesą, kuris trunka iki šiol. Jos manymu, asmuo vilkina procesą, kad gautų leidimą nuolat gyventi – į surengtą mediaciją gegužės–liepos mėn. neatvyko, keičia advokatus ir „tempia“ laiką. Paskutinį kartą asmenį matė 2025 m. spalio mėn. M. R. prasitarė, kad yra sulaukusi grasinimų iš asmens – grasino, kad sudegins jos namus. Skyrybų procese posėdis turėjo vykti 2026 m. kovo 16 d., tačiau neįvyko, kaip nurodė M. R., dėl asmens kaltės. Artimiausias posėdis numatytas 2026 m. balandžio 13 d. Paklausus, ar mato ateityje bendrą gyvenimą su asmeniu, atsakė, kad ne, ir tikisi, kad skyrybų procesas pasibaigs kuo greičiau, kad viską pamirštų „kaip blogą sapną“.

Sprendime1, įvertinus tai, kad nustatyta, jog yra pradėta asmens santuokos nutraukimo procedūra, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad asmuo negyvena kartu su sutuoktiniu daugiau kaip metus, kas reiškia, kad realių santuokinių ar šeimos ryšių sutuoktiniai nebepalaiko, o asmens sutuoktinė nurodė, kad bendros ateities su asmeniu nemato, ir tikisi, kad skyrybų procesas pasibaigs kuo greičiau, asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas.

Departamentas Sprendimu2 nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimas2 priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

Sprendime2 nurodyta, kad PRS1, turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą nuo 2024 m. lapkričio 26 d. tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, apie 1,5 – 2 m. nebegyveno su šeimos nariu ir nepalaikė realių santuokinių ar šeimos santykių. Nevykdžius sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi PRS1 neturėjo teisės išduotu leidimu naudotis ir jam leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.

Dėl Sprendimo1

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir VAĮ nuostatos, galiojusios ginčijamų Sprendimų priėmimo metu.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta sąlyga – išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatuota, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina ir tarp šalių ginčo nėra, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turinčia M. R. Pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi Nr. 760404885, galiojantis iki 2028 lapkričio 26 d., buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. šeimos susijungimo pagrindu.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjo situacijos vertinimą, nustatė, kad 2026 m. kovo 20 d. Migracijos departamento darbuotojai nuvykus pareiškėjo sutuoktinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, duris atidariusi pareiškėjo sutuoktinės M. R. močiute pristačiusi moteris nurodė, kad M. R. šiuo metu nėra namie; parodžius pareiškėjo nuotrauką, M. R. močiutė pareiškėjo nuotraukoje neatpažino, nurodė, kad pareiškėjo nėra mačiusi ir apie sudarytą anūkės santuoką su juo nieko nežinojo. Migracijos departamento darbuotojai nuvykus pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, paaiškėjo, kad pareiškėjas butą nuomojasi ir jame gyvena vienas.

2026 m. kovo 30 d. Migracijos departamento atliktos pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina, jog pareiškėjas Migracijos departamento darbuotojui nurodė, jog dabartinė santykių situacija nėra jau tokia gera (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 3 lapas). Šiuo metu pareiškėjas gyvena vienas, nes pareiškėjo dabartinėje vietoje visi keturi šeimos nariai nebūtų tilpę (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 4 lapas). Migracijos departamento darbuotojui paklausus, kodėl pareiškėjui reikia nuomotis, kai sutuoktinė turi namą, pareiškėjas atsakė, jog sutuoktinė jam paminėjo ir pasakė, kad jis negali su ja gyventi, nes jeigu jis gyvens, ji jo negerbs. Sutuoktinė moka už namą ir ji nenori, kad pareiškėjas būtų susijęs su namu. Santykiai su pareiškėjo žmona tapo šiek tiek keistoki, nes ji buvo neištikima, ji du kartus tapo nėščia, kol jie teisiškai buvo santuokoje. Sutuoktinė internete demonstruoja savo kūną tokiu būdu, kuris nėra tinkamas susituokusiai moteriai. Pareiškėjas suprato, kad sutuoktinė turi santykių su ukrainiečiu (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 4 lapas). Su sutuoktine daug ko teko išgyventi dėl to fakto, jog ji nori, kad pareiškėjas dėl kažko pasirašytų, ko jis neturėtų daryti (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 6 lapas). Apklausos metu pareiškėjas patvirtino, kad paskutinį kartą sutuoktinę matė prieš 6 (šešis) mėnesius (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 6 lapas). Apklausos metu Migracijos departamento darbuotojui paklausus, ar tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nenori su ja išsituokti, pareiškėjas atsakė, kad ne, žinoma, jis su ja išsituoks. Jeigu tai nesuveiks, suteiks jai šansą sutvarkyti reikalus, nes jis ją myli. Iš vietos, iš kurios atvyko, netikima skyrybomis. Pareiškėjas tiki, kad jie visada gali tai sutvarkyti (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 7 lapas). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra užblokavęs sutuoktinę socialiniuose tinkluose, su ja bendrauja elektroniniu paštu (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 8 lapas). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sutuoktinė nenori, kad jis būtų šalia; skyriumi gyvena apie 2 (du) metus (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 8 lapas); šiuo metu vyksta skyrybų procesas teisme, kurį inicijavo sutuoktinė, vyksta mediacija (2026 m. kovo 30 d. transkripcijos 10 lapas).

2026 m. balandžio 1 d. Migracijos departamento atliktos pareiškėjo sutuoktinės apklausos transkripcija patvirtina, kad apklausos metu pareiškėjo sutuoktinė patvirtino, jog seniai nebendrauja su vyru; paskutinį kartą jį matė spalio mėnesį, atrodo 20 dieną; šiaip nebendrauja ir negyvena kartu daugiau kaip 1,5 (pusantrų) metų, gal net (du) 2 metus(2026 m. balandžio 1 d. transkripcijos 1 lapas). Apklausos metu pareiškėjo sutuoktinė taip pat nurodė, kad kovo 16 dieną turėjo būti teismas, bet pareiškėjas, kaip ji supranta, vilkina bylą, atsisakė savo advokato, dabar kitą advokatę susirado; balandžio 13 dieną dabar teismas; pareiškėjas į mediaciją neatvyko, ji pasibaigė (2026 m. balandžio 1 d. transkripcijos 2 lapas).

Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjas, yra pakankamos padaryti objektyvią išvadą, kad Sprendimas1 pagrįstai priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų pagrindu. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas, jau maždaug 1,5 – 2 metus negyvena palaikydamas realius santuokinius ar šeimos santykius su sutuoktine M.R., todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas savo skunde teigia, kad šiuo metu vyksta skyrybų procesas, pareiškėjas su sutuoktine nėra nutraukęs santuokos, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo naikinti Leidimo laikinai gyventi, kuris išduotas šeimos susijungimo pagrindu. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2002 ir 2015 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015 pateiktus išaiškinimus.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte aiškiai nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Nurodytos nuostatos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad taikant nurodytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentas turi nustatyti, kad užsienietis su asmeniu, dėl kurio atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, nebegyvendami kartu nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių. Taigi, šioje nuostatoje nustatyta leidimo laikinai gyventi panaikinimo sąlyga nėra išimtinai susijusi su santuokos nutraukimo faktu, o yra susijusi su faktiniu asmenų nebegyvenimu kartu nebepalaikant realių santuokinių ar šeimos santykių.

Dėl pareiškėjo nurodomos teismų praktikos, teismas pažymi, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį - tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismo vertinimu, nagrinėjama byla ir pareiškėjo skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos nėra analogiškos ar labai panašios, todėl civilinėse bylose priimti procesiniai sprendimai neturi teismo precedento galios šioje byloje.

Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020). Pastebėtina, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kai užsienio pilietis, turėjęs leidimai laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, dėl darbo užsienyje visą laiką fiziškai negyveno kartu su sutuoktine, tačiau aptariamoje byloje nebuvo nustatyta, kad sutuoktiniai neveda bendro ūkio ar nepalaiko santuokinių ryšių. Nagrinėjamu atveju sprendžiama situacija skiriasi tuo, kad pareiškėjas su sutuoktine nebegyvena kartu ir nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių, todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020.

Dėl Sprendimo2

Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą, nacionalinę vizą arba teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinantį dokumentą, išduotą šio Įstatymo 22₁ straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju. Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Teisėtai pragyvento laikotarpio nustatymo ir apskaičiavimo tvarką išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi šio straipsnio 1 dalies 8–8² punktuose nustatytais pagrindais nustato vidaus reikalų ministras.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtino Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas, aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 5 d.), kuris reglamentuoja užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą, teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nustatymą ir apskaičiavimą, <.....>, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo priėmimą ir sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi panaikinimą, <.....>, leidimo nuolat gyventi atsiėmimą ir jo galiojimo pradžią, vertinimo, ar nėra leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką, leidimo nuolat gyventi negaliojimą.

Pagal Aprašo 47 punktą, jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Vizos aprašo ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

Aprašo 48 punktas numato, kad apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami <.....> ir užsieniečio pateiktų dokumentų duomenys, ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos nacionalinei vizai ar leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi (48.5. papunktis).

Pagal Aprašo 52 punktą jeigu prašymas išduoti leidimą pateiktas pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą ar 7 dalį, kai užsienietis yra Lietuvos Respublikos piliečio ar Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodyto užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo Lietuvos Respublikos pilietis ar Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytas užsienietis sudaręs registruotos partnerystės sutartį, arba pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi. Turi būti vertinamos santuokos arba registruotos partnerystės, sudarytos per 5 metų laikotarpį prieš prašymo išduoti leidimą pateikimą ir keliančios pagrįstų įtarimų.

Vertinant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teismas pažymi, jog jame įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Pastebėtina, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad negali būti laikoma, jog nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020 taip pat yra nurodžiusi, kad į 5 metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą 5 metų laiką akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo yra įvardyta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą.

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, teismas sprendžia, kad, vertinant užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, svarbu patikrinti ir įvertinti, ar neegzistuoja turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir nuo kada tokie pagrindai realiai egzistuoja.

Šiuo atveju aukščiau aptarti bylos duomenys (pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausa) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas su sutuoktine jau maždaug 1,5 – 2 metus negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas realiai jau apie 1,5 – 2 metus nebeturėjo teisės gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Taigi, atitinkamai pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad jis visą savo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas nevertino jo darbinių ryšių, taip pat laiko nepagrįstais. Iš Sprendimo1 turinio matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad per pastaruosius 5 metus Lietuvos Respublika asmeniui 2022 m. spalio 3 d. buvo išdavusi nacionalinę vizą; 2020 m. liepos 1 d. jam buvo išduotas pirmas leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu; 2023 m. sausio 19 d. asmeniui buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pas sutuoktinę (duomenys neskelbtini) pilietę M. R., turinčią leidimą nuolat gyventi. Sprendime1 pažymėta, kad Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose, duomenų, kad sutuoktiniai turėtų bendrų vaikų, nėra; VSDFV IS duomenimis, asmuo buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2024 m. balandžio 28 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. balandžio 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 19 d., bet faktiškai joje dirbo tik 2024 m. gegužės ir birželio mėn., nes kitu laikotarpiu jam nebuvo mokamas joks darbo užmokestis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2026 m. sausio 11 d., bet faktiškai joje nedirbo 2025 m. spalio mėn.–gruodžio mėn., nes jam nebuvo mokamas joks darbo užmokestis, nuo 2022 m. kovo 25 d. iki šiol vykdo individualią veiklą.

Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis po Sprendimų priėmimo kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo darbo pagrindu, vertina kaip nesusijusius su nagrinėjama administracine byla. Pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas kitu pagrindu – šeimos susijungimo, o ne darbo.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimą1 ir Sprendimą2. Skundžiami Migracijos departamento Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamų Sprendimo1 ir Sprendimo2 naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimų panaikinimo, nėra ir pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą šį klausimą išnagrinėti iš naujo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo skundas atmetamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo PRS1 skundą atmesti. Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.