Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. P. patikslintą ieškinį atsakovui A. P. ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla pagal ieškovės K. P. (toliau – ir ieškovė) patikslintą ieškinį atsakovui A. P. (toliau – ir atsakovas) ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Dingusių žmonių paramos centras (toliau – ir Centras) pateikė teismui prašymą, kuriuo nurodė, jog vadovaudamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartimi, teikia ryšio atkūrimo paslaugą tarp tėčio A. P. ir dukrų. Pagal Centro sudarytą pagalbos planą, tėtis dalyvauja individualiose psichologo konsultacijose, o su vaikais dirba psichoterapeutė D. M.. Atsižvelgiant į proceso eigą, 2026 m. kovo 2 d. el. paštu vaikų mamai (ieškovei) buvo pateikta informacija, jog išryškėjo poreikis organizuoti individualias konsultacijas, Centras šalims pateikė rekomendacijas: tęsti tėčio A. P. individualias psichologo konsultacijas ir individualiose psichologo konsultacijose dalyvauti ne tik atsakovui A. P., bet ir ieškovei K. P.. K. P. pozicijos nėra pateikusi šiuo klausimu. Centras prašė teismo įpareigoti ieškovę K. P. dalyvauti individualiuose psichologo konsultacijose ir įpareigoti ieškovę K. P. užtikrinti vaikų individualų dalyvavimą sesijose, 1 (vieno) karto per savaitę dažnumu.

2026 m. gegužės 5 d. byloje gautas atsakovo prašymas papildyti 2025 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarką ir: 1) įpareigoti ieškovę K. P. dalyvauti individualiose psichologo konsultacijose; 2) įpareigoti ieškovę K. P. užtikrinti dukrų individualų dalyvavimą sesijose, mažiausiai 1 (vieno) karto per savaitę dažnumu; 3) leisti atsakovui A. P. laikotarpiu nuo 2026 m. birželio 15 d. iki 2026 m. rugpjūčio 24 d. praleisti 7 dienų nepertraukiamas atostogas su kiekviena iš nepilnamečių dukrų I. P. ir E. P. užsienyje ar Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės jau lankomos individualios psichologo konsultacijos negali būti laikomos pakankamomis vien dėl to, kad individualiose psichologo konsultacijose pagrindinis dėmesys neva yra skiriamas pačiam pacientui, o Centro teikiamos konsultacijos tėvams pirmiausia yra orientuotos į nepilnamečių vaikų interesus ir pagalbą atkuriant ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu. Teismas nepagrįstai sureikšmino formalų skirtumą tarp individualių psichologo konsultacijų ir Centro konsultacijų. Ieškovės individualių konsultacijų tikslas nėra vien siaurai suprantamų „asmeninių problemų“ sprendimas. Teismas neįvertino, kad Centro konsultacijos šioje byloje nėra neutrali, nuo proceso atsieta pagalba. Būtent Centras yra finansiškai suinteresuotas papildomomis konsultacijomis. Be to Tarnyba nurodė, kad nėra tikslinga įpareigoti ieškovę dalyvauti individualiose psichologo konsultacijose;

vaikams yra 13 ir 15 metų, todėl jie pakankamai brandžios ir savarankiškos asmenybės, gebančios pačios išreikšti savo nuomonę dėl bendravimo su atsakovu. Vaikai nuosekliai reiškia nenorą bendrauti su atsakovu ne tik gyvai, bet ir susirašinėjant ar nuotoliniu būdu. Šią aplinkybę patvirtina ir kartu teikiamas susirašinėjimas. Ieškovė deda maksimalias pastangas, kad vaikai dalyvautų ryšio atkūrimo procese, skatina vaikus vykti į užsiėmimus, taip ieškovė nevengia bendradarbiavimo. Nėra pagrindo spręsti, kad būtent papildomos konsultacijos ieškovei galėtų iš esmės pakeisti vaikų poziciją ar jų emocinį nusiteikimą atsakovo atžvilgiu. Ryšio atkūrimo proceso našta negali būti nepagrįstai perkeliama vien ieškovei, kai paties atsakovo pastangos atkurti ryšį su vaikais nėra nuoseklios. Teismas neįvertino, kad vaikų nenoras bendrauti su atsakovu nėra aplinkybė, kurią ieškovė gali paprasčiausiai „pašalinti“ papildomų konsultacijų pagalba;

vaikai itin nenoriai lankė Centro užsiėmimus, o jų dalyvavimas užtikrinamas iš esmės tik nuolatinėmis ieškovės pastangomis – vaikus kalbinant, motyvuojant ir įkalbinėjant vykti į užsiėmimus. Nutartimi nustatytas užsiėmimų dažninimas, neįvertinus realios vaikų emocinės būsenos ir jų aiškiai išreikšto nenoro dalyvauti procese, gali sukelti priešingą rezultatą nei siekiama. Esant aiškiai išreikštam Vaikų nenorui bendrauti su atsakovu ir itin žemai jų motyvacijai dalyvauti procese, nustatytas užsiėmimų bei susitikimų dažninimas nėra pagrįstas vaikų individualia situacija. Toks intensyvinimas gali pakenkti Vaikų emocinei būsenai, sustiprinti jų pasipriešinimą ir dar labiau apsunkinti ryšio su atsakovu atkūrimą. Teismas nepaaiškino, kodėl būtent 1 (vieno) karto per savaitę dažnumas yra būtinas, kodėl iki šiol taikytas dalyvavimo modelis yra nepakankamas;

teismas nepagrįstai nurodė, kad Centro rekomendacijos dėl kassavaitinio dalyvavimo sesijose, tėvams buvo pateiktos 2026 m. kovo–balandžio mėnesiais, todėl abiem tėvams buvo žinomos ir abu tėvai turėjo galimybę į jas atsižvelgti planuodami Vaikų laisvalaikį vasaros atostogų metu. Teismo išvada yra formali ir neatitinka realios Vaikų vasaros užimtumo planavimo situacijos. Vaikų vasaros užimtumas nebuvo suplanuotas staiga ar siekiant apsunkinti Atsakovo bendravimą su vaikais. Jis buvo organizuotas iš anksto, atsižvelgiant į Vaikų interesus, jų poreikius, menines ir edukacines veiklas, poilsį bei tuo metu galiojusią faktinę situaciją. Teismas neįvertino nei realaus vasaros veiklų planavimo pobūdžio, nei to, kad Vaikų veiklos buvo suplanuotos iš anksto. Be to, iki skundžiamos Nutarties priėmimo Ieškovė neturėjo pareigos organizuoti Vaikų vasaros pagal dar nenustatytą apsilankymų individualiose sesijose modelį;

nors ieškovė deda visas pastangas, jog vaikai lankytųsi užsiėmimuose, vaikų motyvacija žema. Nutartyje nėra paaiškinta, kodėl būtent trys susitikimai su Centro specialistais turėtų būti laikomi pakankamais tam, kad vaikai, kurie šiuo metu aiškiai išreiškia nenorą net matyti ar bendrauti nuotoliniu būdu su atsakovu, staiga būtų emociškai pasirengę praleisti su juo visą dieną be specialistų dalyvavimo. Toks staigus perėjimas neatitinka faktinės vaikų emocinės būsenos. Vien formalus trijų susitikimų įvykimas savaime nereiškia, kad vaikų požiūris, emocinė būsena, saugumo jausmas ar pasitikėjimas atsakovu pasikeis. Teismas turėjo įvertinti, ar toks bendravimas apskritai realiai įgyvendinamas ir ar jis nesukels vaikams papildomos emocinės žalos. Be to, nutartimi nustatytas bendravimo modelis neįvertina ir paties atsakovo elgesio bei jo realių pastangų atkurti ryšį su vaikais.

ieškovė savo poziciją dėl individualių konsultacijų grindžia išimtinai savo subjektyviais pastebėjimais ir savitikslėmis išvadomis. Tarpininkavimo procesas neduoda laukiamo rezultato, ką pripažįsta ir pati ieškovė. Centras kaip proceso trukdį nurodė bendradarbiavimo trūkumą iš ieškovės pusės. Ieškovė tikėtina sąmoningai nebendradarbiauja nei su Centru, nei su pačiu atsakovu. Ieškovei tikslingai ignoruojant Centro prašymus ir susitelkus į savo asmenines problemas, ji neturi realios galimybės prisidėti prie nepilnamečių dukrų ryšio su skyrium gyvenančiu tėvu atkūrimo. Į civilinę bylą nėra pateikta jokių duomenų apie ieškovės individualių psichologo konsultacijų aktualiu laikotarpiu lankymus;

dukrų atsakymai atsakovui leidžia manyti, kad ieškovė kontroliuoja dukrų ir tėvo susirašinėjimą. Ieškovė esamoje situacijoje ne tik, kad nėra geranoriška dukrų ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo klausimu, priešingai, ji daro neigiamą įtaką galimam tėvo ir dukrų ryšio atkū rimo procesui. Ieškovė ne tik vengia bendradarbiauti, ji deda maksimalias pastangas, kad Centro darbas nevyktų. Pati pripažįsta, kad tik nuo jos gebėjimo motyvuoti priklauso tai, ar ryšio atkūrimo procesas apskritai gali vykti saugiai ir palaipsniui. Dėl užsitęsusio ryšio atkūrimo proceso ir ieškovės nebendradarbiavimo yra pagilėjusios ir nepilnamečių vaikų psichologinės problemos bei atskirtis nuo skyrium gyvenančio tėvo (atsakovo), vyksta vieno iš tėvų idealizavimo ir kito demonizavimo procesas;

ieškovė akcentuoja nepilnamečių vaikų itin vangų dalyvavimą Centro užsiėmimuose. Vertinant situaciją objektyviai, tik pačios ieškovės įsitraukimas į Centro veiklą, galėtų užtikrinti sklandų procesą, nes tik ieškovės dalyvavimas Centro teikiamose individualiose konsultacijose, kurios yra dalis pagalbos šalių vaikams teikimo, nukreiptos atkurti ir sustiprinti ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, padėtų spręsti šiuo metu esančias tarpusavio nesusikalbėjimo problemas. Natūralu, kad pačiai ieškovei pasirinkus poziciją būti nuošalyje Centro vykdomo darbo ir užsibrėžtų tikslų siekimo, ji negali tinkamai motyvuoti vaikų. Ieškovės subjektyviu vertinimu šalių nepilnamečiams vaikams artimiausiu metu ir ateityje geriausia būtų nebendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, tačiau ši asmeninė ieškovės pozicija prieštarauja prigimtiniams vaikų interesams ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintoms nuostatoms;

ieškovė laikosi pozicijos, kad vaikų vasaros veiklos (stovyklos, koncertai ir kt.) nėra planuojamos paskutinėmis savaitėmis iki vasaros. Priešingai, tokios veiklos dažnai rezervuojamos ir apmokamos gerokai iš anksto, kadangi vietų skaičius stovyklose ir renginiuose ribotas, o vaikų dalyvavimas tokiose veiklose reikalauja išankstinio suderinimo. Ieškovė teismui nepateikė nei vieno tokios suplanuotos veiklos išankstinio apmokėjimo dokumento, taip pat nepateikė įrodymų, kad šias veiklas būtų derinusi su atsakovu, kaip nepilnamečių vaikų tėvu;

ieškovė laikosi pozicijos, kad tikėtina jos pačios inicijuoti dukrų atsakymai atsakovui patvirtina, kad šiuo metu nėra įmanomas net minimaliausias atsakovo kontaktas su dukromis vasaros atostogų laikotarpiu. Ieškovės principinė priešiška pozicija, asmeninės nuoskaudos, kurias ji perduoda šalių nepilnamečiams vaikams akivaizdu, kad turi neigiamų pasekmių, kurios su laiku, tęsiant destruktyvius veiksmus, tik didės ir gilės. Teismo nustatyta bendravimo tvarka vasaros atostogų laiku, tikėtina, kad nebus įgyvendinta, nes ieškovė ir toliau ignoruoja visus Centro laiškus ir prašymus suderinti susitikimų laiką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria papildyta nustatyta laikinoji atsakovo bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog teisme nagrinėta civilinė byla pagal K. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės bei kitų susijusių reikalavimų ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 1 d. nutartimi, tenkindamas atsakovo prašymą taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną atsakovo A. P. bendravimo su šalių nepilnametėmis dukromis I. P. ir E. P. tvarką, pagal kurią: teismas nustato šalims 7 (septynių) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įteikimo dienos, per kurį jos turėtų pasirinkti Tarnybos pasiūlytą Tarpininką (šalims nesusitarus, Tarpininką turėtų pasirinkti atsakovas ir apie tai raštu nedelsiant informuoti ieškovę) ir užsiregistruoti susitikimui; atsakovas bendrauja su nepilnametėmis dukromis dalyvaujant šalių pasirinktos Tarpininkavimo įstaigos specialistui, Tarpininkavimo įstaigos specialisto nurodytu grafiku, jo nurodytoje vietoje ir yra vykdomas pagal specialisto sudarytą planą; ieškovė įpareigojama savo lėšomis specialisto numatytu laiku pristatyti nepilnametes dukras į Tarpininkavimo įstaigą bendravimui su atsakovu; ieškovė ir atsakovas įpareigotini apie pasirinktą Tarpininką informuoti teismą nedelsiant, kai tik jis bus pasirinktas; konkretų bendravimo laiką, trukmę, būdą, vietą ir kt. ieškovė ir atsakovas suderina su pasirinktu Tarpininku; išlaidas už tarpininkavimo paslaugas, jei jos bus mokamos, šalys apmoka lygiomis dalimis.

Iš bylos duomenų matyti, kad Dingusių žmonių šeimų paramos centras, vadovaudamasis 2025 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi teikia ryšio atkūrimo paslaugą tarp atsakovo A. P. ir vaikų I. P. ir E. P.. Šis Centras sudarė pagalbos planą, pažymėjo, kad tėtis (atsakovas) dalyvauja individualiose psichologo konsultacijose, o su vaikais dirba psichoterapeutė D. M.. Nurodė, kad išryškėjo poreikis organizuoti individualias konsultacijas. Centras tėvams pateikė rekomendacijas, tačiau ieškovės pozicija dėl rekomendacijų nebuvo pateikta. Centras prašė teismo įpareigoti vaikų mamą K. P. dalyvauti individualiuose psichologo konsultacijose; įpareigoti mamą K. P. užtikrinti vaikų individualų dalyvavimą sesijose, 1 (vieno) karto per savaitę dažnumu. Tuo pačiu atsakovas prašė papildyti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir: 1) įpareigoti ieškovę dalyvauti individualiose psichologo konsultacijose; 2) įpareigoti ieškovę užtikrinti dukrų individualų dalyvavimą sesijose, mažiausiai 1 karto per savaitę dažnumu; 3) leisti atsakovui laikotarpiu nuo 2026 m. birželio 15 d. iki 2026 m. rugpjūčio 24 d. praleisti 7 dienų nepertraukiamas atostogas su kiekviena iš nepilnamečių dukrų I. P. ir E. P. užsienyje ar Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju tiek Centras, tiek atsakovas siekia, kad pagal Centro patvirtintą planą Centro specialistų teikiamose konsultacijose dalyvautų visi šeimos nariai, t. y. ne tik atsakovas (tėtis), bet vaikai ir ieškovė (mama). Centras susidariusią situaciją vertino ne selektyviai, o kompleksiškai, įvertindamas, kad pirmiausiai tik pačios ieškovės (su kuria gyvena nepilnamečiai vaikai ir kuri natūraliai turi didesnį poveikį vaikams) įsitraukimas į Centro specialistų sudaryto plano įgyvendinimą, būtų motyvuojantis pavyzdys vaikams ir tam tikra priemonė užtikrinti sklandesnį bendravimo tvarkos atkūrimo ir stiprinimo procesą tarp atsakovo ir jo nepilnamečių vaikų.

Atsakovas palaikydamas Centro prašymą, papildomai prašė nustatyti bendravimo tvarką dukrų atostogų laikotarpiu nuo 2026 m. birželio 15 d. iki 2026 m. rugpjūčio 24 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 34 punktą). Tais atvejais, kada tėvai kartu nebegyvena, vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti taip pat privalo būti išsaugota. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Paminėtina, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai (CK 3.163 straipsnio 1 dalis). CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Galimybė vienodai bendrauti su abiem tėvais, gauti kiekvieno iš tėvų dėmesį ir rūpestį pirmiausia yra vaiko interesas, todėl abu nepilnamečio vaiko tėvai turi siekti, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimas su vaiku vyktų sklandžiai. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Pagal kasacinio teismo praktiką tėvai turi pareigą kooperuotis tarpusavyje stengdamiesi atkurti vaikų ryšį su juo, taip pat sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su tėvu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad šioje nagrinėjimo stadijoje yra būtinybė papildyti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant ieškovę dalyvauti Tarpininko organizuojamose individualiose konsultacijose bei įpareigojant ieškovę užtikrinti dukrų individualių dalyvavimą tarpininkavimo organizacijos sesijose, mažiausiai 1 (vieną) kartą per savaitę dažnumu. Taip pat teismas nustatė atsakovo ir vaikų bendravimo tvarką vasaros laikotarpiui (nuo 2026-06-24 iki 2026-08-31).

Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas vertino, kad Centro parengtas planas visų šeimos narių atžvilgiu ir Centro specialistų šeimos situacijos vertinimas geriausiai užtikrins ir įgyvendins ryšio atstatymą tarp vaikų ir tėvo. Kadangi vaikai yra veikiami ir klauso ieškovės, todėl jos pačios įsitraukimas į Centro konsultacijas galimai darys teigiamą poveikį ir dukrų atžvilgiu. Dėl bendravimo tvarkos atostogų laiku teismas nustatė pereinamąjį laikotarpį bendraujant per Centro specialistus, o vėliau be specialistų, taip pat šalims paliekant susitarimo galimybę dėl kitokios bendravimo tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu situacijos vertinimu ir sprendžia, kad nutartis teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti atskirojo skundo argumentų ir susiklosčiusios procesinės situacijos atžvilgiu, nėra pagrindo.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka, tačiau, kaip suprantama, nepavykstant jos įgyvendinti tokia tvarka, kokia nustatyta, neįvykus nei vienam vaikų ir tėvo susitikinimui (nuo 2025 m. gruodžio 1 d. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas nebendravimo su dukromis), 2026 m. birželio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė bendravimo tvarkos papildymus tiek pagal Centro, tiek pagal atsakovo prašymus: t. y. konkrečiai nustatė ieškovei įpareigojimus, turint pagrįstą manymą, kad būtent ieškovė yra paveiki šalių nepilnamečių vaikų atžvilgiu ir juos motyvuojanti. Kvestionuoti Centro specialistų sudarytą pagalbos planą, kurie šeimos situaciją vertino kompleksiškai kiekvieno jos nario atžvilgiu, siekiant geriausių rezultatų ir geriausių interesų užtikrinimo jų nepilnamečiams vaikams, nėra jokio pagrindo. Visiškai logiška ir pagrįsta, kad Centro teikiamos individualios konsultacijos tėvams yra tiesioginis pavyzdys ir pozityvi poveikio priemonė jų nepilnamečiams vaikams, taip pat tam tikras būdas vaikų su skyrium gyvenančiu tėvu ryšio atkūrimui / stiprinimui ir kt. Iš bylos duomenų galima suprasti, kad atsakovo bendravimo tvarka su vaikais jų atostogų metu nebuvo nustatyta, todėl atsakovui natūraliai kilo poreikis dėl bendravimo su dukromis jų atostogų metu nustatymo (praleidžiant daugiau laiko). Bendravimo tvarkos nustatymui pasitelkiant Centro specialistus ir tarpininkavimo procedūrą, vaikų vasaros atostogų metu buvo siekiama ją konkretizuoti ir tikslinti, siekiant atkurti vaikų ir tėvo ryšį (jį stiprinti), ir tokiu būdu užtikrinti bendravimo teisės (pareigos) įgyvendinimą.

Be to, nagrinėjamoje situacijoje vertintina itin svarbi aplinkybė, kad civilinė byla Nr. e2-1176-869/2026, kurioje buvo prašoma taikyti ir papildyti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra išnagrinėta, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. spalio 21 d. nutartimi pareiškėjų prašymą tenkino ir, nutraukęs šalių santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (nutartis dar nėra įsiteisėjusi).

Teismas nutarties 3 punkte patvirtino išsamią bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką, konkretizuodamas ne tik, kaip kiekvienas iš tėvų įsitraukia ir prisideda prie bendravimo tvarkos įgyvendinimo vykdant Centro specialistų rekomendacijas, bendradarbiaujant tarpusavyje ir su specialistais, tokiu būdu įgyvendinant tarpinį ryšio atkūrimo procesą. 3.2 p. Šalys susitarė, kad po santuokos nutraukimo A. P. ir K. P. bendromis jėgomis sieks atkurti bei sustiprinti A. P. ryšį su vaikais, toliau tęs bendradarbiavimą su Dingusių žmonių šeimų paramos centro psichologais ir vykdys centro rekomendacijas. A. P. ir K. P. bendru susitarimu gali keisti psichologą, atsižvelgiant pirmiausia į Vaikų interesus ir siekiant spartesnio ryšio atkūrimo proceso, tačiau susitaria išlaikyti bendrą principą, kad I. P. ir E. P. pas psichologus lankosi ne rečiau kaip 1 (kartą) per savaitę intensyvumu (nepriklausomai kartu ar atskirai), atitinkamai A. P. ir K. P., siekdami kiek įmanoma greičiau atkurti Vaikų santykį su skyrium gyvenančiu tėvu A. P., įsipareigoja vykdyti psichologo rekomendacijas.

Kaip matyti, iš esmės šiame 3.2 punkte šalys susitarė dėl tokios bendravimo tvarkos, esant numatytam tarpiniam ryšio atkūrimo procesui, kuris buvo patvirtintas ginčijama 2026 m. birželio 24 d. nutartimi, siekiant užtikrinti abiejų šalių lankymąsi pas Centro specialistus, bei vaikų lankymąsi pas psichologus ne rečiau kaip 1 (vieną) kartą per savaitę intensyvumu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. spalio 21 d. nutarties 3.3. punkte šalys numatė atsakovo interesų apsaugos kriterijus, t. y. jei ieškovė nevykdytų 3.2. p. susitarimo ir pažeistų tarpusavio ryšio atkūrimo procesą. Taip pat numatė skirtingą atsakovo bendravimo su vaikais tvarką atsakovui gyvenant užsienyje, ar grįžus gyventi į Vilnių ir kt. Taigi šalių sudaryta ir teismo patvirtina sutartis dėl teisinių pasekmių, tame tarpe ir bendravimo su vaikais tvarka, iš esmės patvirtina, kad ieškovė 3.2. punkto sąlygomis prisiėmė įsipareigojimus dėl bendradarbiavimo su Centru ir jo specialistais (kas buvo numatyta ginčijamoje nutartyje) tam, kad būtų įgyvendinamas konstruktyvus šalių bendravimas, kuris iš esmės tiesiogiai įtakoja vaikų bendravimą su atsakovu, t. y. tarpusavio pasitikėjimą, vaikų ryšio su atsakovu atkūrimą bei stiprinimą ir kt. Taigi 2026 m. spalio 21 d. nutarties rezoliucinė dalis iš esmės tik patvirtina, kad 2026 m. birželio 24 d. laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovei taikyti įpareigojimai, nustatyti pagrįstai, siekiant užtikrinti lygias tėvų teises bendrauti su vaikais, tuo pačiu užtikrinti geriausius vaikų interesus.

Be to, 2026 m. spalio 21 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, teismas nutarė 2025 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje pritaikytas ir 2026 m. birželio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje papildytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinti. Taigi 2026 m. spalio 21 d. nutarčiai įsiteisėjus, ginčijama nutartimi taikytos (papildytos) laikinosios apsaugos priemonės netektų teisinės reikšmės.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Esant nustatytoms aplinkybėms, o taip pat įvertinus byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, kad civilinė byla, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėta patvirtinus šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, dar nėra įsiteisusi, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.