Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-300-476/2026 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise pareikštą atsakovams L. B., G. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nors H. G. ir V. G. buvo informuoti apie aktualias teisės aktų nuostatas, jie jas ignoravo - teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų pasikeitimo ir neteikė AB „Regitra“ 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, todėl valstybės registruose H. G. liko nurodytu transporto priemonės savininku. Dėl to ieškovas, atsižvelgdamas į aktualią eismo įvykio metu galiojusią TPVCAPDĮ redakciją ir iš AB „Regitra“ gautus duomenis, pagrįstai tinkamais atsakovais laikė H. G. ir V. G.. Pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių ignoravo jam ieškovo 2026 m. balandžio 2 d. raštu Nr. S-6325-26-(4.11.) pateiktus argumentus dėl H. G. ir V. G. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškovo procesiniuose dokumentuose ir ieškovo atstovo teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, susijusius su 2023 m. gruodžio 23 d. įsigaliojusios naujos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) redakcijos nuostatų taikymu, ieškovo procesiniai veiksmai buvo pagrįsti ir tinkami – 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinys Nr. S-14589-25-(4.11.) H. G. ir V. G. buvo pareikštas pagrįstai, kadangi H. G. valstybės registre buvo nurodytas įregistruotos transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo H. G. ir V. G. bendroji jungtinė nuosavybė, savininku (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis).

H. G. ir V. G. elgėsi netinkamai. Transporto priemonės savininko deklaravimo kodas (SDK) panaikintas tik 2025 m. gruodžio 9 d., H. G. ir V. G. nesiėmė tinkamų veiksmų, siekiant deklaruoti minėtos transporto priemonės savininkų pasikeitimą ne tik po ieškovo pretenzijų, bet ir po 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinio gavimo. Iš karto po to, kai po teismo pasiūlymo H. G. įvykdė savo prievolę – deklaravo transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų pasikeitimą, pateikdamas AB „Regitra“ 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas pateikė teismui 2026 m. sausio 13 d. patikslintą ieškinį, kuriuo netinkami bendraatsakoviai H. G. ir V. G. buvo pakeisti tinkamu bendraatsakoviu R. B.. H. G. ir V. G. bylinėjimosi išlaidas patyrė ne dėl ieškovo kaltės, bet išimtinai tik dėl savo pačių ir minėtos transporto priemonės pirkėjo netinkamų veiksmų.

LAT formuojamoje priežasties teorijoje vertinama, kieno elgesys lėmė teisminio proceso ir konkrečių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, taip pat šalių apdairumas bei rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, įskaitant ieškinio pareiškimą ir jo tolesnį palaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017 41 punktas). Todėl vien registro įrašas negali būti vertinamas atsietai nuo kitų apeliantui iki ieškinio pareiškimo žinomų aplinkybių ir jo elgesio jau pradėjus teisminį procesą.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas iki ieškinio pareiškimo turėjo 2021 m. rugsėjo 11 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir žinojo joje nurodytą pirkėją. 2024 m. spalio 9 d. elektroniniame laiške ieškovo darbuotoja patvirtino dokumento gavimą ir nurodė, kad dėl žalos atlyginimo bus kreipiamasi į pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą pirkėją. V. G. 2025 m. balandžio 9 d. skundu ginčijo jai ir H. G. reiškiamų pretenzijų pagrįstumą. Pats apeliantas pripažįsta, kad 2025 m. gegužės 29 d. atsakyme vertino jam pateiktą pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi sutarties egzistavimas, transporto priemonės perleidimas ir sutartyje nurodyto pirkėjo duomenys ieškovui buvo žinomi iki 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinio pareiškimo.

Šių aplinkybių vertinimui reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-169-525/2024. Jame atskleista tuo metu buvusi faktinė ir teisinė situacija: pirkėjui nepateikus transporto priemonės įgijimo deklaracijos, pardavėjas negalėjo automatizuotu būdu pateikti perleidimo deklaracijos, o VĮ „Regitra“, formaliai aiškindama taikytas taisykles, atsisakydavo panaikinti nebeaktualius savininko duomenis ar juos ištaisyti be prieš tai pateiktos pirkėjo deklaracijos. Būtent su tokia kliūtimi susidūrė H. G. ir V. G., kai, pirkėjui nevykdant savo pareigos, jų kreipimaisi į VĮ „Regitra“ nedavė rezultato, o registro duomenys negalėjo būti pakeisti nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Nurodytu sprendimu LVAT tokią VĮ „Regitra“ praktiką pripažino nepagrįsta ir išaiškino, kad pardavėjas, pateikęs transporto priemonės perleidimą patvirtinančius dokumentus, gali reikalauti ištaisyti tikrovės neatitinkančius Registro ir TPSAIS duomenis ir nesant pirkėjo įgijimo deklaracijos. Taigi, tik suformavus tokią teismų praktiką H. G. ir V. G. atsirado reali, teismų praktika patvirtinta, galimybė pasiekti, kad nebeaktualūs savininko duomenys būtų panaikinti ar ištaisyti nepriklausomai nuo pirkėjo neveikimo. Todėl aplinkybė, kad registro duomenys faktiškai buvo pakeisti vėliau, negali būti vertinama kaip jų pasyvumo įrodymas ar pagrindas jiems perkelti dėl ieškovo pareikštų reikalavimų atsiradusias bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas atskirai įvertino kiekvieną H. G. ir V. G. patirtų išlaidų grupę bei jos ryšį su byla: 350 Eur advokato pagalbos išlaidas, 55 Eur apgyvendinimo išlaidas ir 147,04 Eur kelionės išlaidas. Apeliaciniame skunde nepateikta savarankiškų argumentų, kad šios išlaidos nebuvo faktiškai patirtos, nepagrįstos dokumentais, nesusijusios su byla ar būtų neprotingo dydžio. Apeliantas ginčija tik jų paskirstymą, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų konkrečių jų atsiradimo priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės ir bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, apeliaciniu skundu ginčijama teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp ieškovo ir pradinių atsakovų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumą ir pagrįstumą.

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise pareikštą atsakovams L. B. ir G. V. tenkino visiškai, priteisė iš ieškovo pradiniams atsakovams H. (H.) G. ir V. G. 552,04 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas (ieškovas) prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria H. G. ir V. G. buvo priteistos 552,04 Eur bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo ir H. G. ir V. G. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo atmesti. Apelianto nuomone, H. G. ir V. G. nesiėmė tinkamų veiksmų, siekiant deklaruoti transporto priemonės savininkų pasikeitimą, o ieškovo procesiniai veiksmai buvo pagrįsti ir tinkami – 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinys Nr. S-14589-25-(4.11.) H. G. ir V. G. buvo pareikštas pagrįstai, kadangi H. G. valstybės registre buvo nurodytas įregistruotos transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo H. G. ir V. G. bendroji jungtinė nuosavybė, savininku (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis).

Byloje nėra ginčo, kad ginčo transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku AB „Regitra“ duomenų bazėje ieškovui 2025 m. rugpjūčio 19 d. reiškiant ieškinį buvo įrašytas H. G.. Pradiniai atsakovai atsiliepime į ieškinį (2025 m. rugsėjo 15 d. DOK-54619, civilinė byla Nr. e2-300-476/2026) nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pradavimo sutartimi transporto priemonę AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė, pateikė pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato 2025 m. balandžio 28 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną kopiją (toliau – Nutarimas). Iš minėto Nutarimo matyti, kad 2025 m. kovo 20 d. H. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatą dėl pirkėjo (L. B.) pareigos deklaruoti transporto priemonės įgijimą nevykdymo, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad L. B. (duomenys neskelbtini) mirė, dėl šios priežasties jo atžvilgiu pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena buvo nutraukta. Iš 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinio priedų matyti, kad ieškovas 2025 m. balandžio 9 d. siuntė pretenziją V. G. dėl 1731,69 Eur grąžinimo, o 2025 m. kovo 18 d. siuntė pretenziją H. G. dėl 1731,69 Eur grąžinimo. V. G. 2025 m. balandžio 9 d. pateikė skundą dėl ieškovo pateiktos pretenzijos. Kaip matyti iš ieškovo 2025 m. gegužės 29 d. V. G. siųstos Žalų administravimo departamento išvados, ieškovas pripažino, kad jam buvo pateikta parduotos transporto priemonės 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ieškovas išvadoje nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartis neaktuali, kol AB „Regitra“ negavo duomenų apie pardavimo faktą. Taigi, sutarties egzistavimas, transporto priemonės perleidimas ir sutartyje nurodyto pirkėjo duomenys ieškovui buvo žinomi iki 2025 m. rugpjūčio 19 d. ieškinio pareiškimo. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio ir jo priedų (2026 m. sausio 1 d. DOK-2420, civilinė byla Nr. e2-300-476/2026), bendraatsakovais patikslintame ieškinyje jau nurodyti L. B. ir R. B., 2024 m. spalio 14 d. pretenzija dėl 1 731,69 Eur grąžinimo ieškovo buvo siųsta ir L. B.. Ieškovas kartu su patikslintu ieškiniu pateikė ir 2022 m. balandžio 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį dėl transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp pardavėjo L. B. ir pirkėjo G. V..

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudikų biurui naudojantis reikalavimo teise į savininką TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Nustatant transporto priemonės savininką pagal pareikštą Draudikų biuro reikalavimą, galimybė remtis transporto priemonių registro duomenimis ribota. Registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Atsižvelgiant į tai, tais atvejais, kai CK ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, Draudiko biuro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Ieškovo poreikį inicijuoti bylą ir atitinkamai – išlaidų patyrimą lemia: 1) neteisėti atsakovo veiksmai, nuo kurių ieškovas yra priverstas ginti savo teises; 2) atsakovo pozicija byloje dėl tokių veiksmų teisėtumo ir atitinkamai – ieškinio reikalavimų, susijusių su tokiais veiksmais, pagrįstumo bei nuo šios pozicijos priklausanti proceso trukmė ir patiriamų išlaidų dydis; 3) atsakovo elgesys procese – sąžiningumo, bendradarbiavimo, koncentruotumo ir kitų civilinio proceso principų laikymasis ar nesilaikymas, daręs įtaką proceso trukmei ir išlaidų dydžiui. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje, inter alia (be kita ko), įtvirtinta, kad šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022).

Nagrinėjamu atveju ieškovas apie ginčo transporto priemonės perleidimą žinojo iki ieškinio pateikimo, ieškovui buvo pateikta transporto priemonės 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovai ginčijo ieškovo pateiktą pretenziją dėl 1 731,69 Eur grąžinimo ikiteisminėje bylos stadijoje. Ieškovas 2024 m. spalio 14 d. pretenziją dėl 1 731,69 Eur grąžinimo siuntė ir L. B. - 2021 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytam pirkėjui. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, prieš pasikreipdamas į teismą, visapusiškai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su transporto priemonės savininko pasikeitimu, ir bedraatsakovais nurodė H. G. ir V. G.. Būtent ieškovo netinkamas elgesys ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje lėmė tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį netinkamam atsakovui (-ams), patyrusiam (-siems) bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas.

Lietuvoje nuo 2021 m. gegužės 1 d. veikia AB „Regitra“ tvarkoma transporto priemonių savininkų apskaitos informacinė sistema (TPSAIS). AB „Regitra“ interneto svetainėje nurodyta, kad pirmiausia nuosavybės teises į įsigytą transporto priemonę per 5 darbo dienas registruoja pirkėjas, o tik po to pardavėjas. Nagrinėjamu atveju pirkėjas per nustatytą terminą ginčo transporto priemonės neįregistravo, tačiau interneto svetainėje https://www.regitra.lt/duk/ka-daryti-jei-pirkejas-delsia-deklaruoti-isigijima-per-numatyta-laikotarpi/ yra nurodyta, kaip tokiu atveju turėtų elgtis transporto priemonę pardavęs asmuo (šiuo atveju atsakovai). Minėtoje svetainėje nurodyta, kad pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką privalo abi sandorio šalys. Pirmasis į „Regitrą“ privalo kreiptis pirkėjas ir pateikti įgijimo deklaraciją, o tuomet ją turi patvirtinti transporto priemonės pardavėjas. Nors vienai pirkimo–pardavimo sutarties šaliai vengiant atlikti įstatyme nustatytas pareigas – kita šalis turi teisę kreiptis į: 1) Policiją, kuri už Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pažeidimą gali taikyti administracinę atsakomybę, t. y. pažeidėjui skirti baudą nuo 150 Eur iki 300 Eur, o šį pažeidimą padarius pakartotinai – nuo 440 Eur iki 600 Eur baudą; 2) teismą, kuris įpareigotų pareigų nevykdančią pirkimo–pardavimo sutarties šalį kreiptis į „Regitrą“ ir atlikti jam priklausančias pareigas, kurios užtikrintų tinkamą transporto priemonės naudojimą pagal paskirtį. Be to, tais atvejais, kai pirkėjas vengia atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, pardavėjas turi teisę išregistruoti transporto priemonę. Tai galima padaryti internetu pasirinkus paslaugą „Noriu panaikinti leidimą dalyvauti viešajame eisme išregistruojant transporto priemonę“. Tačiau pirkėjui nuosavybės pasikeitimo deklaravimo pareiga šiuo atveju išlieka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pradiniai atsakovai ėmėsi aktyvių veiksmų, kad transporto priemonės pirkėjas atliktų duomenų pakeitimą, t. y. 2025 m. kovo 20 d. H. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatą dėl pirkėjo (L. B.) pareigos deklaruoti transporto priemonės įgijimą nevykdymo, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad L. B. (duomenys neskelbtini) mirė, dėl šios priežasties jo atžvilgiu pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena buvo nutraukta. Be to, byloje pateikta 2022 m. balandžio 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis dėl transporto priemonės AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp pardavėjo L. B. ir pirkėjo G. V., kuri taip pat nebuvo įregistruota AB „Regitra“, t. y. nei pardavėjas, nei pirkėjas neįvykdė pareigos deklaruoti duomenis apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, kas taip pat lėmė, jog AB „Regitra“ nebuvo išviešinti paskutinio transporto savininko duomenys.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.