Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Be minėtų materialių reikalavimų ieškovė reiškė procesinį reikalavimą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje priteisti iš atsakovo nepilnametės dukros išlaikymui po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria visiškai patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino išlaikymo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-799-464/2017).

Apeliantas ATS1 su atskiruoju skundu pateikė į bylą telefono ekrano su nupirktų vaikiškų daiktų nuotraukomis kopijas, pinigų priėmimo kvitą už automobilio remontą, mokėjimo nurodymus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, kad jo teikiami dokumentai yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu, įrodymai yra nedidelės apimties, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovui, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui apelianto ATS1 pateikti įrodymai priimami.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė IES1 ir atsakovas ATS1 turi nepilnametę dukrą ATS1, gimusią (duomenys neskelbtini). 2026 m. gegužės 27 d. Klaipėdos apylinkės teisme gautas ieškovės IES1 ieškinys atsakovui ATS1, kuriuo prašoma: nustatyti nepilnametės dukros ATS1 , gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukros išlaikymui po 450 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, pinigus mokant kiekvieno mėnesio 1 d. už einamąjį mėnesį, lėšas pervedant į ieškovės banko sąskaitą, pavedant ieškovei tvarkyti lėšas uzufrukto teise; 3) priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei dukrai po 350 Eur nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. iki 2026 m. sausio 31 d., kas sudaro 1 575 Eur; 4) nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką, pagal kurią atsakovas pasiima dukrą kas antrą mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 17 val. iki pirmadienio 8 val., taip pat pasiima dukrą trečiadieniais po užsiėmimų ugdymo įstaigoje ir sekančią dieną nuveža į ugdymo įstaigą arba į namus, šventinės dienos dalijamos lygiomis dalimis – pirmą pusę šventinių dienų dukra gyvena su atsakovu, kitą pusę su ieškove; 5) priteisti iš atsakovo valstybei bylinėjimosi išlaidas. Be minėtų materialių reikalavimų ieškovė reiškė procesinį reikalavimą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje priteisti iš atsakovo nepilnametės dukros išlaikymui po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovės IES1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovo ATS1 laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui ATS1 po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskiriant ieškovę nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas ATS1 pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad šalių dukra jau du metus gyvena pas tėvus taikant „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelį, todėl ieškovės teiginiai apie neva tik pastarąjį mėnesį taikytą tokį gyvenimo kartu ir bendravimo modelį laikytini klaidinančiais, siekiant nepagrįstai praturtėti iš apelianto. Apeliantas net ir negyvendamas kartu su ieškove, visada išlaikė ne tik dukrą, bet ir pačią ieškovę, remontavo jos grožio saloną, automobilį, mokėjo už jų būsto nuomą, vėliau ir komunalinius mokesčius, pirko kurą automobiliui, duodavo grynųjų pinigų dukros išlaikymui bei apmokėdavo didžiąją dalį brangesnių išlaidų vaikui (nupirko akinius), pirko drabužius, avalynę, žaislus, maisto papildus ir vaistus. Abi šalys mokėjo už vaiko darželį ir šokių užsiėmimus. Taigi nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės perkelia vienam apeliantui visą dukros išlaikymo pareigą, eliminuojant ieškovę nuo šios pareigos vykdymo, kas prieštarauja CK 3.156 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią tėvo ir motinos teisės ir pareigos vaikams yra lygios. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apelianto argumentais nesutinka.

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 3.65 straipsnio, kuriame įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, tikslas – apsaugoti jų interesus, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas).

Nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės.

CK 3.194 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. Šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad apeliantas visiškai neprisideda prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo, kadangi kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, patvirtinančius, kad apeliantas pirko dukrai drabužius, mokėjo už vaiko darželį, 2026 m. birželio 22 d. pervedė ieškovei 50 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „D.“, tačiau nagrinėjamu atveju tarp skyrium gyvenančių tėvų (proceso šalių) yra kilęs ginčas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą laikiną išlaikymą priteisti. Tokiu laikinu teisinių santykių sureguliavimu efektyviai užtikrinama nepilnamečio vaiko teisių gauti nepertraukiamą ir stabilų savo bent jau minimalių poreikių tenkinimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti laikiną išlaikymą.

Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad šalių dukra jau du metus gyvena pas tėvus taikant „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelį, todėl ieškovės teiginiai apie neva tik pastarąjį mėnesį taikytą tokį gyvenimo kartu ir bendravimo modelį laikytini klaidinančiais, siekiant nepagrįstai praturtėti iš apelianto. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės perkelia vienam apeliantui visą dukros išlaikymo pareigą, eliminuojant ieškovę nuo šios pareigos vykdymo, kas prieštarauja CK 3.156 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią tėvo ir motinos teisės ir pareigos vaikams yra lygios.

CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013, 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas (pavyzdžiui, kai yra nustatytas bendravimo su vaiku modelis „50:50 procentų laiko“), abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

Nagrinėjamu atveju teismas dar nėra nustatęs bendravimo su vaiku modelio „50:50 procentų laiko“, ieškovė ieškinyje nurodo, kad jai toks modelis netinka, kadangi jos manymu, atsižvelgiant į vaiko amžių, poreikius, psichinę ir sveikatos būklę, bendravimo tvarka turėtų būti standartinė – kas antrą mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 17 val. iki pirmadienio 8 val. dukra gyvena pas apeliantą, apeliantas taip pat pasiima dukrą trečiadieniais po užsiėmimų ugdymo įstaigoje ir sekančią dieną nuveža į ugdymo įstaigą arba į namus, šventinės dienos dalijamos lygiomis dalimis – pirmą pusę šventinių dienų dukra gyvena su apeliantu, kitą pusę – su ieškove. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai apie tai, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės perkelia vienam apeliantui visą dukros išlaikymo pareigą, eliminuojant ieškovę nuo šios pareigos vykdymo, kas prieštarauja CK 3.156 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią tėvo ir motinos teisės ir pareigos vaikams yra lygios, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas neginčija skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto laikino vaiko išlaikymo dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino išlaikymo priteisimo, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apelianto atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.