Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, suinteresuoti asmenys J. Č., E. Č., B. M. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nors teismas teisingai nustatė, kad pastatas 7I1/ž nėra pastato 2I1m dalis, tačiau neteisingai nustatė, jog tarp šalių ginčas vyksta nuo 2013 metų dėl pastato 7I1/ž. Pasak pareiškėjo, tarp jo ir suinteresuotų asmenų ginčai vyksta dėl ūkinių pastatų 2I1m ir 3I1m.

Keista teismo išvada, kad sandėliukas neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje jis ir siekia nustatyti juridinį faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į sandėliuką.

Teismas neįvertino, kad 1992 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į butą ir kartu į buto priklausinį sandėliuką 7I1/ž. Per visą šį laikotarpį pretenzijų pareiškėjui niekas nereiškė, t. y., pareiškėjo vertinimu, pripažino sandėliuko naudojimo teisėtumą.

Teismas neįvertino, kad pareiškėjas kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ prašydamas įregistruoti sandėliuko kadastro duomenis, tačiau nors prašymas buvo atmestas, bet buvo nurodyta, kad ginčo sandėliukui nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, o reikia nustatyti juridinį faktą. Be to, VĮ „Registrų centras“ sandėliukui (ūkiniam pastatui) yra suteikęs unikalų numerį.

Teismas nepagrįstai priteisė suinteresuotų asmenų naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo. Pareiškėjo nuomone, suinteresuoti asmenys specialiai reiškia niekuo nepagrįstas abejones, o teismas nepagrįstai laiko juos sąžiningais.

Nepagrįstas apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Suinteresuotų asmenų teigimu, žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užvilkintų bylos nagrinėjimą ir lemtų didesnes bylinėjimosi išlaidas.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad įgydamas nuosavybės teise butą, kartu įgijo teisę naudotis ir sandėliuku. Suinteresuotų asmenų vertinimu, jeigu pareiškėjas neįgijo nuosavybės teisės į sandėliuką, tada šis sandėliukas liko valstybės nuosavybė. Dėl to nuosavybės teisė į valstybei priklausantį turtą įgyjama senatimi negali būti įgyjama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pareiškė prašymą apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas argumentų, kodėl, jo nuomone, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nenustatė prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių pateiktų argumentų pakanka byloje keliamiems klausimams išspręsti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Juo labiau, kad tokio prašymo pareiškėjas niekaip nemotyvavo.

Dėl esminių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatytos šios esminės aplinkybės:

Pareiškėjas ir byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys yra žemės sklypo ir jame esančio daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Pareiškėjas 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įsigijo 1992 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374, pagrindu (2025 m. gegužės 30 d. pareiškimo CBP-2835 priedai).

18.2. Iš (duomenys neskelbtini) namų valdos inventorinės kortelės duomenų nustatyta, kad namų valdoje nuo 1970 m. rugpjūčio 12 d. (pirmas įrašas) iki 1999 m. gruodžio 6 d. (paskutinis įrašas) įrašyti du ūkio pastatai, plane pažymėti 2I1m ir 3I1m (2026 m. sausio 5 d. pateikti dokumentai, DOK-277).

18.3. Pareiškėjo užsakymu 2024 m. vasario 8 d. MB „Tigema“ matininkė I. J. parengė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, kurioje buvo nustatyti sandėliuko 7I1ž, esančio minėtame žemės sklype, kadastro duomenys ir nurodytas jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2025 m. gegužės 30 d. pareiškimo CBP-2835 priedai).

18.4. Pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas įrašyti aukščiau minėto sandėliuko kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. VĮ Registrų centras 2024 m. vasario 22 d. sprendimu prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankamas juridinis pagrindas kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą, taip pat, kad nepateikti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai arba žemės sklypo savininkų sutikimai (2025 m. gegužės 30 d. pareiškimo CBP-2835 priedai).

18.5. Iš į bylą pateikto 2026 m. sausio 21 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad minėtame žemės sklype, be daugiabučio gyvenamojo namo, šiuo metu taip pat registruoti šie statiniai: ūkinis pastatas 2I1m, ūkinis pastatas 3I1m, kurie nuosavybės teise priklauso suinteresuotiems asmenims J. Č. ir E. Č., lauko virtuvė 4I1m ir sandėlis 5I1ž, kurie nuosavybės teise priklauso pareiškėjui J. K., kiemo statiniai (tualetas) ir statinys, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę, t. y., pagalbinio ūkio paskirties pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statusas nurodytas kaip formuojamas (2026 m. sausio 28 d. pateikti dokumentai, DOK-3805).

18.6. VĮ Registrų centro matininkas M. K. 2026 m. sausio 27 d. parengė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, kuriame taip pat pažymėtas sandėliukas 7I1ž (2026 m. sausio 28 d. pateikti dokumentai, DOK-3805).

Pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašė pripažinti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į minėtą sandėliuką 7I1ž. Suinteresuoti asmenys J. Č. ir E. Č. su pareiškėjo reikalavimu nesutiko, motyvuodami tuo, kad ginčo sandėliukas yra jiems nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato 2I1m dalis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė sandėliuko 7I1ž sukūrimo teisėtumo, taip pat neįrodė, jog nepertraukiamai, atvirai, teisėtai ir kaip savo valdė nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 10 metų laikotarpį. Dėl to teismas pareiškimą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Pareiškėjo reikalavimas, priešingai nei nurodo suinteresuoti asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą, nelaikytinas nauju reikalavimu, o tai, kad apeliaciniame skunde prašoma nustatyti, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą 7I1m, vertintina kaip rašymo apsirikimas, nes skunde unikalus numeris nurodytas būtent ūkinio pastato (sandėliuko) 7I1ž. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytus faktus. Pareiškėjo teigimu, 1992 m. privatizuodamas butą, jis įgijo teisę naudotis ir ginčo sandėliuku, kuris buvo buto priklausinys ir niekas jam nereiškė pretenzijų dėl naudojimosi šiuo sandėliuku, o kilę ginčai buvo susiję su ūkiniais pastatais, pažymėtais 2I1m ir 3I1m. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties sąlygą – kad daiktas buvo valdomas teisėtai, yra konstatavęs, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024).

Kaip minėta, pareiškėjas byloje teigė, kad ginčo sandėliuku naudojasi nuo 1992 m., kuomet privatizavo butą ir įgijo teisę naudotis sandėliuku kaip buto priklausiniu ir visą šį laikotarpį sandėliuką valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Įvertinat šiuos pareiškėjo argumentus, visų pirma, pažymėtina, į bylą nėra pateikta 1992 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas įsigijo dalį buto pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Dėl to nėra galimybės nustatyti, ar sutartyje buvo minimi, kokie nors kartu privatizuojamo buto priklausiniai (CPK 178 straipsnis). Juolab, kad namų techninės apskaitos byloje nuo 1970 m. rugpjūčio 12 d. iki 1999 m. gruodžio 6 d. (paskutinis įrašas) buvo įrašyti tik du ūkiniai pastatai 2I1m ir 3I1m (nutarties 18.2 papunktis). Iš į bylą pateiktos 2004 m. sausio 21 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pirkimo pardavimo sutarties nustatyta, kad suinteresuoti asmenys J. Č. ir E. Č. iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos kartu su butu Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 3/4 dalis ūkinio pastato 2I1m ir 1/2 dalį ūkinio pastato 3I1m. Likusią 1/4 dalį ūkinio pastato 2I1m 2005 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi E. Č. kartu su butu Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo iš A. T. (2026 m. sausio 28 d. pateikti dokumentai, DOK-3805). Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas nuosavybės teise įgijo dalį buto, buvo tik du ūkiniai pastatai (2I1m ir 3I1m), kuriuos vėliau įgijo (valdė) pirmiau nurodyti asmenys, darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad privatizuodamas dalį buto, kartu jis įgijo teisę naudotis ginčo sandėliuku, kaip buto priklausiniu. Kitaip tariant, šios aplinkybės paneigia, kad teisėtas ginčo objekto valdymas atsirado sandorio pagrindu (CK 4.47 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, viena iš sąlygų nuosavybės teisei įgyjamosios senaties būdu įgyti yra ta, kad asmuo turi daiktą įgyti sąžiningai ir sąžiningai jį valdyti visą valdymo laikotarpį. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad visą jo nurodomą ginčo pastato valdymo laikotarpį, niekas jam dėl objekto valdymo pretenzijų nereiškė, o tarp jo ir suinteresuotų asmenų kilę ginčai buvo susiję tik su ūkiniais pastatais 2I1m ir 3I1m. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad dėl to paties statinio tarp šalių nesutarimai vyksta nuo 2013 m., tik šalys iki 2024 m. šį statinį laikė ūkinio pastato 2I1m dalimi, o pareiškėjo užsakymu 2024 m. sudarytoje kadastrinių matavimų byloje buvo nurodyta, jog tai atskiras objektas (sandėliukas), kuris kadastro byloje pažymėtas indeksu 7I1ž. Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2024 m. vasario 8 d. MB „Tigema“ atliktais ginčo sandėliuko kadastriniais matavimais ir VĮ „Registrų centro“ matininko 2026 m. sausio 27 d. žemės sklypo planu, sprendė, kad byloje neįrodyta, jog sandėliukas žymimas 7I1ž ir ūkinis pastatas 2I1m sutampa ir ši sprendimo dalis nėra ginčijama. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios aplinkybės, visų pirma, pažymi, kad, kaip minėta, ginčo sandėliuko teisinis statusas VĮ „Registrų centre“ nurodytas kaip „formuojamas“ (nutarties 18.5. papunktis). Vien tai, kad matininkas atliko ginčo objekto matavimus ir šis objektas žemės sklypo plane buvo nurodytas kaip atskiras statinys, nereiškia, kad teisiškai buvo suformuotas atskiras nekilnojamas daiktas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Šiuo atveju ginčo sandėliukas teisės aktų nustatyta tvarka nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Be to, iš į bylą pateiktų ginčo objekto nuotraukų ir statinių ortofoto žemėlapio ištraukos matyti, kad jose užfiksuotas ūkinis pastatas iš esmės sudaro vientisą objektą, kurio kairiąja dalimi pareiškėjas siekia įgyti teisę naudotis ir tik 2024 m. atlikus minėtus kadastrinius matavimus, ginčo sandėliukas pažymėtas atskiru objektu (2025 m. birželio 26 d. atsiliepimo į pareiškimą priedai, DOK-25755). Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandėliukas nei teisiniu, nei faktiniu požymiu nėra atskiras statinys.

Į bylą pateikti kitų teismų priimti procesiniai sprendimai taip pat patvirtina, kad ginčai būtent dėl to paties objekto vyksta nuo 2013 metų ir kartu paneigia apelianto argumentus, jog niekas jam pretenzijų dėl šio daikto valdymo nereiškė. Nustatyta, kad ieškovai J. Č. ir E. Č. dar 2013 m. kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą prašydami įpareigoti atsakovą J. K. atlaisvinti jiems nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą 2I1m. Atsakovas minėtoje byloje nesutikimą su ieškiniu motyvavo tuo, kad privatizuojant butą jam buvo perduota ir 1/4 dalis minėto ūkinio pastato. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-159-780/2013 ieškinį tenkino, be kita ko, konstatuodamas, kad atsakovas J. K. yra neteisėtai užėmęs 1/4 dalį ieškovams priklausančio ūkinio pastato 2I1m. Pareiškėjas 2023 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą su vindikaciniu ieškiniu, prašydamas teismo išreikalauti iš J. Č. ir E. Č. ir perduoti jam nuosavybės teise priklausančią 1/4 dalį ūkinio pastato 2I1m. Pareiškėjas minėtoje byloje taip pat teigė, kad 1/4 dalis ūkinio pastato 2I1m jam priklauso nuosavybės teise, nes šią ūkinio pastato dalį privatizavo kartu su butu. Tačiau Alytaus apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5915-887/2023 ieškinį atmetė, pažymėdamas, kad visas ūkinis pastatas 2I1m nuosavybės teisė priklauso atsakovams J. Č. ir E. Č.. Be to, pareiškėjui 2025 m. liepos 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje paskirta bauda už tai, kad jis savavališkai pašalino ūkinio pastato spynas, į jį tokiu būdu pateko ir be savininkų J. ir E. Č. sutikimo išnešė jiems priklausantį turtą, jį sudėjo namo kieme, o patalpas pradėjo naudoti savo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad tarp šalių ginčas dėl to paties objekto, kuris šiuo metu plane žymimas 7I1ž vyksta jau nuo 2013 m., bet ir tai, kad pareiškėjas negali būti laikomas kaip sąžiningai įgijęs daiktą ir jį sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs ne mažiau kaip dešimt metų.

Apeliantas klaidingai teigia, kad VĮ „Registrų centras“, atmesdamas pareiškėjo prašymą įregistruoti sandėliuką, nurodė, kad sandėliukui nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, o reikia nustatyti juridinį faktą. Minėta, kad VĮ „Registrų centras“ 2024 m. vasario 22 d. sprendime kaip atsisakymo įrašyti sandėliuko kadastro duomenis nurodė, kad nepateikti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai arba žemės sklypo savininkų sutikimai (nutarties 18.4. papunktis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į minėtą registro tvarkytojo sprendimą, 2024 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi su ieškiniu į Alytaus apylinkės teismą, prašydamas pripažinti jam teisę įrašyti ginčo ūkinio pastato (sandėliuko) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą be žemės sklypo bendraturčių sutikimo. Tačiau Alytaus apylinkės teismas 2025 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-239-805/2025, civilinę bylą nutraukė, padaręs išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nei ginčo sandėliuko įsigijimo, nei jo sukūrimo teisės aktų nustatyta tvarka faktą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai pažymėjo, kad įgyjamosios senaties institutu negalima pasinaudoti siekiant išvengti statinių įteisinimo administracinės procedūros, taip pat tai, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomo sandėliuko statybos teisėtumą. Vien tai, kad buvo atlikti ginčo sandėliuko kadastriniai matavimai ir jam suteiktas unikalus numeris nepatvirtina sandėliuko sukūrimo teisėtumo ir kartu nepatvirtina įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinamas nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliantas neįrodė visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, t. y., neįrodė, kad sandėliuką valdė teisėtai ir sąžiningai bei neįrodė, jog ginčo sandėliukas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme priteisimo

Apeliantas taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kuria iš jo suinteresuotų asmenų naudai priteistos 950 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apelianto teigimu, suinteresuoti asmenys nepagrįstai ir nesąžiningai prieštarauja pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Toje pačioje teisės normoje nustatyta išimtis, leidžianti teismui paskirstyti išlaidas, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje dalyvaujančių asmenų interesų priešingumas yra akivaizdus. Pareiškėjo reikalavimą atmetus kaip nepagrįstą ir neįrodytą, suinteresuoti asmenys turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad suinteresuoti asmenys procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai. Vien tai, kad suinteresuoti asmenys byloje nesutiko su pareiškėjo reikalavimu ir laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo nurodytas sandėliukas yra jiems nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato dalis, nereiškia suinteresuotų asmenų nesąžiningumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad suinteresuotų asmenų 950 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti yra pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis ir mokėjimo duomenimis, išlaidos neviršijo rekomenduojamų maksimalių dydžių, pagrįstai taikė CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį ir priteisė suinteresuotiems asmenims 950 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl procesinės bylos baigties

Aptartų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto neįrodė (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, jog pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą ar manyti, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinus, suinteresuoti asmenys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Suinteresuoti asmenys apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Tai patvirtina 2026 m. rugpjūčio 12 d. sąskaita už teisines paslaugas. Pagal minėtą sąskaitą E. Č. 2026 m. rugpjūčio 12 d. pervedė 200 Eur (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedai, DOK-58310). Nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus jų dydžio. Dėl to iš pareiškėjo J. K. priteistina suinteresuotam asmeniui E. Č. 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis, 443 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui E. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.