Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IEŠ1 atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-42-985/2026, pagal ieškovo IEŠ1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ir pagal atsakovės ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovui IEŠ1 dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Dar iki šalims byloje patikslinant savo materialinius reikalavimus, 2025 m. vasario 12 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. vasario 25 d., iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje buvo nustatyta tokia laikina ieškovo ir ginčo šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka:

Iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos tėvas IEŠ1 su nepilnamečiais vaikais VAIK2 ir VAIK1 bendrauja kas antrą savaitgalį nuo penktadienio, kai ieškovas pasiima vaikus iš ugdymo įstaigos, pasibaigus ugdymo veiklai ar vaikų gyvenamosios vietos iki 17 val., iki sekmadienio 18 val., grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą, išskyrus tuos savaitgalius, kai pagal IEŠ1 darbo grafiką yra darbo budėjimo laikas, tokiu atveju ieškovo bendravimas nukeliamas į kitą savaitę.

IEŠ1 su nepilnamečiais vaikais VAIK2 ir VAIK1 bendrauja dvi dienas per tą darbo savaitę, kuomet savaitgaliais bendravimas nevyksta – antradienį ir ketvirtadienį, kai pasiima vaikus iš ugdymo įstaigos, pasibaigus ugdymo veiklai, ar vaikų gyvenamosios vietos iki 17 val., ir grąžina vaikus į jų gyvenamąją vietą iki 19 val. Bendravimas nevyksta, kai ieškovas budi pagal darbo grafiką, tokiu atveju bendravimas perkeliamas į kitą laisvą darbo dieną.

Ieškovas privalo atsakovei pateikti vasario mėnesio darbo grafiką per vieną darbo dieną nuo šios nutarties paskelbimo dienos. Paskesnius grafikus – ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės darbo dienos.

Ieškovas ir atsakovė privalo netrukdyti bendrauti vienas kitam su vaikais telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis, vaikams bendravimo laiką leidžiant su kitu iš tėvų.

Ieškovas ir atsakovė privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, informuoti viena kitą raštu (pvz., SMS žinute, el. paštu) apie vaikų gyvenamosios vietos pasikeitimą, nurodant naują adresą.

Nustatyti, kad pereinamuoju laikotarpiu, kol nepilnamečių vaikų emocinė būklė leis plėsti bendravimą, nepilnamečių vaikų VAIK2 ir VAIK1 bendravimas su tėvu IEŠ1 vyktų dalyvaujant abiem tėvams (ATS1 ir IEŠ1) kartu su vaikais, neutralioje, vaikams saugioje aplinkoje, organizuojant susitikimus ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, iki vienos–dviejų valandų trukmės, o esant šalių susitarimui – dažniau ir ilgesnės trukmės.

Nustatyti, kad šiuo laikotarpiu nebūtų taikomas bendravimas su nakvyne, taip pat nebūtų organizuojamas vaikų paėmimas iš ugdymo įstaigos ar gyvenamosios vietos pagal anksčiau nustatytą grafiką.

Nustatyti, kad susitikimų organizavimas grindžiamas abiejų tėvų bendradarbiavimu ir iniciatyvos pasidalijimu, organizuojant bendravimą paeiliui, t. y. vieną susitikimą inicijuoja atsakovė, kitą – ieškovas.

Nustatyti, kad susitikimą inicijuojantis tėvas ne vėliau kaip prieš 2–3 dienas pasiūlo konkrečią susitikimo datą, laiką, vietą ir pobūdį, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų dienotvarkę, užimtumą ir emocinę būklę.

Nustatyti, kad kitas tėvas privalo bendradarbiauti ir per protingą terminą (ne vėliau kaip per 1 dieną) patvirtinti pasiūlymą arba pateikti alternatyvų laiką, vengiant nepagrįsto atsisakymo ar vilkinimo.

Nustatyti, kad susitikimų metu veiklos parenkamos atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus ir emocinę būklę, pirmenybę teikiant neutralioms, vaikams saugioms veikloms (pvz., pasivaikščiojimai, kavinė, kino teatras ar pan.)..

Nustatyti, kad su konkrečiu susitikimu susijusias išlaidas (pvz., maitinimas, pramogos, bilietai) padengia susitikimą inicijuojantis tėvas, jeigu tėvai nesusitaria kitaip.

Nustatyti, kad bendravimo metu tėvai privalo elgtis konstruktyviai, vengti konfliktų ir sudaryti nepilnamečiams vaikams saugią emocinę aplinką.

Nustatyti, kad esant akivaizdžiam konfliktui susitikimo metu, susitikimas gali būti nutraukiamas siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų emocinę gerovę.

Nustatyti, kad tėvas turi teisę palaikyti su nepilnamečiais vaikais ryšį neįpareigojančia forma (pvz., žinutėmis ar kitomis komunikacijos priemonėmis), nepažeidžiant vaikų interesų ir nedarant jiems spaudimo.

Nustatyti, kad viso bendravimo organizavimas vykdomas atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų emocinę būklę ir jų interesus.

Nustatyti, kad esant teigiamiems pokyčiams nepilnamečių vaikų VAIK2 ir VAIK1 emocinėje būklėje ir jų santykyje su tėvu IEŠ1, tėvai (ATS1 ir IEŠ1) gali tarpusavio susitarimu palaipsniui plėsti bendravimą (ilginant susitikimų trukmę, atsisakant abiejų tėvų dalyvavimo, pereinant prie savarankiško bendravimo), o nesant susitarimo – kiekviena iš šalių turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Atsakovė savo prašymą grindė tuo, jog 2025 m. vasario 12 d. nutartimi nustatyta bendravimo tvarka faktiškai nėra vykdoma ir objektyviai negali būti vykdoma dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių. Nuo bylos iškėlimo teisme šalių nepilnamečiai vaikai nuosekliai ir aiškiai išreiškia nenorą bendrauti su ieškovu, VAIK2 daugiau kaip pusę metų visiškai atsisako bet kokio bendravimo tėvu, o VAIK1 – itin ribotai, atsisako vykti su nakvyne, vengia susitikimų, telefonu su ieškovu bendrauja minimaliai ir nereguliariai. 2026 m. balandžio 24 d. byloje vykusio teismo posėdžio metu apklausta vaikų nuomonę išklausiusi ir su tėvais bendravusi teismo psichologė patvirtino būtinybę taikyti palaipsninį vaikų ir tėvo santykio atkūrimo modelį, tačiau, jos vertinimu, nepilnamečių vaikų interesus labiau atitiktų toks bendravimo modelis, kai pradiniame etape bendravimas vyktų ne per psichologą ar kitą specialistą, o dalyvaujant abiem tėvams, sudarant vaikams saugią emocinę aplinką ir mažinant jų patiriamą įtampą.

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) pateiktoje išvadoje (reg. Nr. DOK-15671) nurodė, kad atsakovės prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka atitinka nepilnamečių vaikų geriausius interesus, taip pat užtikrina ieškovo teisę bendrauti su jais. Pažymėjo, kad nepilnamečiai nuo 2024 m. spalio 30 d. nuosekliai laikosi pozicijos, jog su tėvu bendrauti nenori ir kad jiems nesmagu leisti laiką su juo. Akcentavo tai, jog prašoma nustatyti bendravimo tvarka turi būti realiai įgyvendinama, ko iki šiol Skyriaus turimais duomenimis šalims nepavyko padaryti pagal 2025 m. vasario 12 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Nuo 2025 m. vasario 12 d. nutarties priėmimo ieškovo ir nepilnamečių vaikų bendravimas vyko reguliariai, ieškovas nevertė ir neverčia vaikų vykdyti nustatytos laikinos bendravimo tvarkos, atsižvelgia į jų norus bei pageidavimus, todėl vaikai visada laisva valia galėjo rinktis, vykti pas ieškovą ar ne. Tačiau visos problemos prasidėjo tuomet, kai 2025 m. spalio 16 d. atsakovė nepagrįstai iškvietė policijos pareigūnus, melagingai nurodydama, jog ieškovas pagrobė savo vaikus. Vėliau ieškovas įrodė, kad tokie atsakovės teiginiai buvo nepagrįsti, tačiau būtent nuo to laiko tolimesni jo susitikimai su vaikais nuolat pasibaigdavo atsakovės grasinimais iškviesti policijos pareigūnus bei vaiko teisių specialistus, jei jie nebus grąžinti atsakovei anksčiau laiko. Taigi, ieškovas laikosi pozicijos, kad būtent atsakovė sąmoningai ir kryptingai siekia trukdyti tėvo ir vaikų bendravimą.

Pažymėjo, kad teismo psichologė, vertindama vaikų neigiamą požiūrį, pastebėjo, jog vaikai negali įvardinti konkrečios priežasties, kodėl jiems pasireiškia toks nusistatymas prieš tėvą, tačiau paminėjo galimą vaikų lojalumo konfliktą. Įvertinus tai, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove ir jie yra tiesiogiai nuo jos priklausomi, tikėtina, kad jie apklausų metu jautė stiprų lojalumą mamai ir sakė tai, ką nori girdėti jų motina.

Aplinkybę, kad ieškovas turi artimus ryšius su vaikais patvirtina ir tai, jog tiek 2026 m. gegužės 2 d., tiek ir 2026 m. gegužės 5 d. ieškovas buvo pasiėmęs abu vaikus ir leido su jais laiką. Vaikai nerodė jokių baimės, streso ar emocinio atsiribojimo požymių, o tai, anot ieškovo, akivaizdžiai įrodo, kad skundžiama nutartimi pritaikytas drastiškas bendravimo suvaržymas ir tik motinai kartu dalyvaujant, neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie jau buvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme sprendžiant atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atskirajame skunde nepateikiama naujų reikšmingų faktinių aplinkybių ar įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ar sudaryti pagrindą kitokiam jų vertinimui.

Pažymėjo, kad tiek Skyrius, tiek teismo posėdyje apklausta psichologė patvirtino, jog tarp ieškovo ir vaikų egzistuoja reikšmingos bendravimo problemos, o santykio tarp jo ir vaikų atkūrimas turi vykti palaipsniui, atsižvelgiant į vaikų emocinę būklę ir jų interesus. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirinko tokį laikiną bendravimo modelį, kuris yra orientuotas ne į formalų anksčiau nustatytos bendravimo tvarkos vykdymą, bet į realų vaikų ir tėvo santykio atkūrimą, atsižvelgiant į vaikų emocinę būklę, jų nuosekliai reiškiamą poziciją bei specialistų rekomendacijas. O jeigu ieškovo pozicija dėl, neva, puikaus jo ir vaikų santykio būtų teisinga ir pagrindinė problema būtų tik tariamas atsakovės trukdymas bendrauti, tuomet teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos taikymas turėjo lemti santykių gerėjimą, ryšio stiprėjimą ir didesnį vaikų įsitraukimą į bendravimą su tėvu, tačiau viskas įvyko priešingai.

Po skundžiamos nutarties priėmimo atsakovė ne kartą savo iniciatyva siūlė bendras veiklas, kuriose kartu galėtų dalyvauti vaikai, ieškovas ir pati atsakovė, siekdama sudaryti sąlygas palaipsniui atkurti vaikų ir tėvo ryšį, tačiau ieškovas tokių pasiūlymų vengė ir aiškiai nurodė nesutinkantis bendrauti su vaikais dalyvaujant atsakovei. Tuo tarpu patys vaikai nuosekliai reiškė poziciją, kad vieni su ieškovu bendrauti nenori.

Atskirajame skunde ieškovas mėgina sudaryti įspūdį, kad bendravimo tvarka buvo vykdoma sėkmingai, tačiau reikšmingą dėmesį skiria pavieniams jam palankiems epizodams ir nevertina bendro rezultato. Tuo tarpu vertinant visą situaciją matyti, kad net ir turėdamas itin plačias bendravimo galimybes ieškovas nesugebėjo išsaugoti ar sustiprinti santykio su vaikais. Jeigu ieškovo dėstoma versija apie puikų santykį su vaikais būtų teisinga, nebūtų buvę jokio poreikio jam kreiptis į antstolį dėl teismo nutarties vykdymo.

Ieškovas nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad vaikų nuomonė buvo dirbtinai formuojama, kad specialistai netinkamai atliko savo funkcijas ar kad jų išvados neatitiko faktinės situacijos. O ieškovo akcentuojami pavieniai susitikimai, nuotraukos ar dalyvavimo renginiuose faktai negali paneigti dvejus metus besiformavusios situacijos, kurią patvirtina specialistų išvados, vaikų nuosekliai reiškiama pozicija bei faktinis bendravimo tarp ieškovo ir nepilnamečių vaikų rezultatas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė šių įrodymų kopijas: 2026 m. gegužės 2 d. susitikimų su vaikais nuotraukas (2 vnt.); įvairaus laikotarpio susirašinėjimus su atsakove (15 telefono ekrano nuotraukų); atsakovės ir vieno iš vaikų susirašinėjimą (1 telefono ekrano nuotrauka); duomenis apie 2026 m. renginius, kuriuose dalyvavo ieškovas (3 nuotraukos); ieškovo bendravimo su vaikais grafiką.

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė šių įrodymų kopijas: vaikų ir ieškovo susirašinėjimų ištraukas įvairiais laikotarpiais (53 telefono ekrano nuotraukos); duomenis apie ieškovo skambučius vienam iš vaikų (4 telefono ekrano nuotraukos); ieškovo ir atsakovės susirašinėjimus įvairiais laikotarpiais (39 telefono ekrano nuotraukos); 2025 m. spalio 17 d. elektroninius laiškus dėl vaikų vizito derinimo; 2025 m. spalio 20 ir 28 d. mokėjimo nurodymus.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad beveik visi šalių pateikti rašytiniai įrodymai yra pateikti pirmosios instancijos teismui, kita dalis įrodymų galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui dar iki skundžiamos nutarties priėmimo, o dalis yra gauta jau po skundžiamos nutarties priėmimo, sprendžia prie bylos šalių pateiktų rašytinių įrodymų neprijungti. Kartu pažymėtina tai, jog didžioji dalis šalių teikiamų dokumentų, nepriklausomai nuo to, kada jie buvo gauti ir kada galėjo būti pateikti teismui, yra labiau susiję su tarp šalių kilusiu ginču iš esmės, bet ne su laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties pagrįstumą įvertins pagal tuos duomenis, kurie buvo šalių pateikti pirmosios instancijos teismui dar iki skundžiamos nutarties priėmimo.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pakeistos taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės pareikštų reikalavimų pagrindu pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo.

Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nustatęs laikiną ieškovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, t. y. iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje buvo nustatęs, kad:

Iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos tėvas IEŠ1 su nepilnamečiais vaikais VAIK2 ir VAIK1 bendrauja kas antrą savaitgalį nuo penktadienio, kai ieškovas pasiima vaikus iš ugdymo įstaigos, pasibaigus ugdymo veiklai ar vaikų gyvenamosios vietos iki 17 val., iki sekmadienio 18 val., grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą, išskyrus tuos savaitgalius, kai pagal IEŠ1 darbo grafiką yra darbo budėjimo laikas, tokiu atveju ieškovo bendravimas nukeliamas į kitą savaitę.

IEŠ1 su nepilnamečiais vaikais VAIK2 ir VAIK1 bendrauja dvi dienas per tą darbo savaitę, kuomet savaitgaliais bendravimas nevyksta – antradienį ir ketvirtadienį, kai pasiima vaikus iš ugdymo įstaigos, pasibaigus ugdymo veiklai, ar vaikų gyvenamosios vietos iki 17 val., ir grąžina vaikus į jų gyvenamąją vietą iki 19 val. Bendravimas nevyksta, kai ieškovas budi pagal darbo grafiką, tokiu atveju bendravimas perkeliamas į kitą laisvą darbo dieną.

Ieškovas privalo atsakovei pateikti vasario mėnesio darbo grafiką per vieną darbo dieną nuo šios nutarties paskelbimo dienos. Paskesnius grafikus – ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės darbo dienos.

Ieškovas ir atsakovė privalo netrukdyti bendrauti vienas kitam su vaikais telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis, vaikams bendravimo laiką leidžiant su kitu iš tėvų.

Ieškovas ir atsakovė privalo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, informuoti viena kitą raštu (pvz., SMS žinute, el. paštu) apie vaikų gyvenamosios vietos pasikeitimą, nurodant naują adresą.

Atsakovė byloje pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurį po 2026 m. balandžio 24 d. įvykusio teismo posėdžio patikslino. Jos prašymas dėl laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, jog po to, kai 2025 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nustatyta laikina ieškovo ir šalių nepilnamečių vaikų laikina bendravimo tvarka, ji realiai nebuvo vykdoma, nes pablogėjus vaikų ir ieškovo tarpusavio ryšiui bei santykiams, vaikai praktiškai visiškai atsisakė bendrauti su tėvu.

Ieškovas su atsakovės siūloma bendravimo tvarka, kuomet susitikimuose su vaikais dalyvauja ir atsakovė, o susitikimai vyksta tik iki poros valandų vieno susitikimo metu ir be nakvynių, nesutiko, iš esmės laikydamasis pozicijos, kad vaikų nenoras bendrauti su juo atsirado dėl vaikų lojalumo konflikto tarp motinos ir tėvo, ir kad vaikų pasirinkimą būti su motina ir nebendrauti su tėvu įtakoja atsakovės netinkamas elgesys, pasireiškiantis policijos kvietimu, 2025 m. vasario 12 d. nustatytos bendravimo tvarkos nesilaikymu ir kt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovė patikslintą prašymą tenkino visa apimtimi, patvirtindamas visus atsakovės prašyme nurodytus bendravimo tvarkos punktus. Tokį procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės dėl to, jog vertino, kad teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka turi būti realiai vykdoma ir atitikti nepilnamečių vaikų geriausius interesus, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta, taip pat atsižvelgė ir į Skyriaus bei teismo psichologės išvadas ir rekomendacijas taikyti palaipsninį ir nuoseklų vaikų ir ieškovo santykio atkūrimo modelį bei vaikų nuosekliai išreiškiamą nenorą bendrauti su tėvu.

Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Vadovaujantis CK 3.170 straipsniu, tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra pažymėjęs, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo teisę užtikrina įstatymas, o teismas tik nustato naudojimosi ja tvarką, jei šalys negali susitarti pačios. Tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Pareiga reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas atskirajame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui, t. y.: kad atsakovė sąmoningai ir kryptingai trukdo tėvui ir vaikams bendrauti, tačiau nei specialistai, nei teismas į tai neatsižvelgia; kad specialistai, vertindami vaikų neigiamą požiūrį į tėvą, neatsižvelgė į tai, jog vaikai gyvena su motina, dėl ko vaikams kyla lojalumo konfliktas; kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu kilo būtinybė naikinti iki tol sėkmingai vykusias nakvynes bei savarankiškus susitikimus. Taip pat skundžiama nutartimi nustatytos naujos bendravimo tvarkos nepagrįstumą apeliantas grindžia ir tuo, jog gegužės mėn. dar iki skundžiamos nutarties priėmimo ieškovas du kartus buvo susitikęs su vaikais ir, jo vertinimu, viskas buvo gerai, be to, nustatyta bendravimo tvarka neišspręs tarp šalių esančio konflikto, o tik jį dar labiau gilins.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos situacijos ypatumus bei byloje surinktų faktinių duomenų visetą, neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais.

Nagrinėjamu atveju vien tai, kad ieškovas turi kitą nuomonę apie vaikų nuosekliai išreiškiamą nenorą bendrauti su juo, nereiškia, jog šiuo atveju reikėtų nepaisyti vaikų nuomonės ar specialistų (Skyriaus, teismo psichologės) rekomendacijų, kurių pagrindu skundžiama nutartimi ir buvo nustatyta nauja laikina bendravimo tvarka. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (šalių tarpusavio susirašinėjimai; vaikų susirašinėjimai su šalimis; vaikų nuomonės išklausymo aktai; vaikų situacijos vertinimo anketos (jose esantys vaikų pasisakymai Skyriaus specialistams); teismo psichologės nuomonė (išvada) apie išklausytą vaikų nuomonę bei 2026 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio metu (išklausytas visas nurodyto teismo posėdžio garso įrašas) psichologės išsakyta profesionali nuomonė šiuo konkrečiu, t. y. šalių vaikų nenoro bendrauti su ieškovu, atveju, gana aiškiai leidžia spręsti, kad vaikai aiškiai ir nuosekliai reiškia nenorą bendrauti su tėvu ir tas nenoras, kaip matyti iš vaikų pasisakymų, tik didėja. Išklausius 2026 m. balandžio 24 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, įvertinus šalių procesinius dokumentus bei pridedamus tiek šalių tarpusavio susirašinėjimus, tiek vaikų su šalimis susirašinėjimus žinutėmis, aiškiai matyti, jog dėl tarp šalių nesusiklosčiusių tarpusavio santykių ir įvykusių skyrybų į kylančius šalių konfliktus yra įtraukiami ir jų nepilnamečiai vaikai, kas, tėvams siekiant geriausių sąlygų savo vaikams, neturėtų būti daroma. Toks šalių vaikų elgesys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra abiejų, o ne kažkurio vieno iš tėvų elgesio pasekmė, nes tiek ieškovui dėl jo kategoriškumo, tiek atsakovei dėl jos galimai namuose būnant su vaikais išreiškiamos neigiamos nuomonės apie ieškovą, abiem tėvams trūksta pastangų dėl vaikų bendravimo ir susitikimų su tėvu, tačiau susiklosčius tokiai situacijai, kokia yra dabar, neigiamos to pasekmės neturėtų kilti vaikams. Tai reiškia, kad jei šiuo metu vaikai reiškia aiškų ir konkretų nenorą bendrauti su tėvu pagal tvarką, kuri buvo nustatyta 2025 m. vasario 12 d. nutartimi, nepaisant to, kokios yra tokio nenoro priežastys, vaikai neturėtų būti verčiami daryti to, ko jie nenori. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog skundžiama nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka, visų pirma, yra tik laikina ir galios ne ilgiau nei pirmosios instancijos teisme bus priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl tarp šalių kilusio ginčo, o, antra, ši tvarka yra tik pereinamojo pobūdžio, siekiant palaipsniui ir nuosekliai atkurti vaikų ir tėvo santykius ir jį atkūrus vėl gali būti keičiama į, pavyzdžiui, tokią, kokia buvo nustatyta anksčiau. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose (atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą) dėstomą situacijos dar nuo 2024 m. vertinimą ir siekį, kad dar ir iki bylos pirmosios instancijos teisme iškėlimo vykę įvykiai būtų vertinami apeliacinės instancijos teisme, nori papildomai pažymėti, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, dėl ko ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nėra sprendžiamas iš esmės.

Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir to, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko galėjo neteisingai išspręsti klausimą dėl laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo ir priimti nepagrįstą procesinį sprendimą. Vien tai, kad teismas kitaip įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, ar vertino ir tyrė ne visas ieškovo nurodytas aplinkybes, nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą šioje ginčo situacijoje suteikė būtent vaikų interesams, kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas dar karta pažymi, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pakeitimo) klausimą, teismas neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio / priešieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio / priešieškinio reikalavimai. Visi šalių argumentai ir pateikti įrodymai bus įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o teismas šiuo atveju sprendė klausimą tik dėl laikinųjų priemonių pakeitimo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (iš lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, jomis tik siekiama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs atskirajame skunde išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – laikino bendravimo tvarkos pakeitimo, atsižvelgė į šalių pateiktus rašytinius dokumentus, vertino, kad vaikų, kaip visaverčių asmenybių, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, todėl turi būti užtikrinama reali, vaikų poreikius atitinkanti skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka, abu tėvai turi dėti maksimalias pastangas siekdami užtikrinti abiejų tėvų bendravimą su nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo šiuo metu nustatyta bendravimo tvarka atitinka vaikų interesus ir užtikrina nepilnamečių vaikų teises bendrauti su tėvu, todėl keisti skundžiama nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos nėra pagrindo.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė atsakovės pareikštą patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pagrįstai vadovavosi civilinio proceso principais, dėl to visiškai pritaria išdėstytiems motyvams, visų jų neatkartodamas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą 2026 m. gegužės 15 d. teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.