- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-1792-886/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01463-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Kriaučiūnaitė
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- IES1
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi turtu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo ir pagal atsakovo priešieškinį dėl naudojimosi turtu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu. Ginčo esmė Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2025-08-27 CBP-9621, patikslintu 2025-11-05 DOK-65837, 2026-02-17 DOK-10014) prašė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės: pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovui priklausančią ½ dalį sodybos ir priteisti atsakovui iš jos 45 000 Eur kompensaciją, šio reikalavimo netenkinus nustatyti sodybos naudojimosi tvarką pagal UAB „Geodezijos linija“ 2025 m. spalio 31 projektą Nr. 1 arba 2026 m. vasario 13 d. projektą Nr. 2 arba projektą Nr. 3. Atsakovas ATS1 (toliau – ir atsakovas) priešieškiniu (2025-10-06 DOK-58839) prašė nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarką pagal UAB „Geomodus“ parengtą 2025 m. rugsėjo 26 d. planą A arba planą B ir UAB „Paulimatas“ parengtą 2022 m. vasario 10 d. kadastrinių matavimų bylos medžiagą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, 5 procentus metinių palūkanų. Patikslintu priešieškiniu (2025-11-03 DOK-65045) papildomai prašė nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarką pagal planus A arba B arba papildomai pagal planą C. Pareiškimu dėl alternatyvaus reikalavimo (2026-01-19 DOK-3510) atsakovas papildomai prašė nustatyti turto naudojimosi tvarką pagal alternatyvius planus D arba E. Pareiškimu dėl alternatyvaus reikalavimo papildymo (2026-03-05 DOK-13741) atsakovas prašė nustatyti alternatyvią naudojimosi turtu tvarką pagal UAB „Geomodus“ 2026 m. kovo 3 d. planą F.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 13 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies ir nustatė ieškovei ir atsakovui bendros dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdomo turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – šulinio, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Kitos priešieškinio dalies netenkino. Priteisė iš ieškovės atsakovui 3 714 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendė, kad šalių tarpusavio elgesys yra itin konfliktiškas, tačiau aiškiai nepasiekęs tokio lygio, kad sudarytų pagrindą atidalijimui per kompensaciją pinigais. Teismas darė išvadą, jog bendraturčio dalies kompensacija pinigais pažeistų esminius atsakovo interesus ir todėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės savininko teisių gynimo būdas netaikytinas, šį ieškovės reikalavimą teismas atmetė. Esant abiejų bendraturčių reikalavimams, teismas sprendė dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 114 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad abi pusės nesielgė tinkamai ir nebendradabiavo, siekdamos naudotis bendru turtu pagal teisės aktų reikalavimus, tai lėmė teisminio ginčo kilimą ir su juo susijusių išlaidų atsiradimą. Formalus bendrųjų taisyklių taikymas (visų išlaidų priteisimas tai šaliai tik todėl, kad jos pasiūlymą teismas pripažino priimtinesniu) neatitiktų CK 1.5 straipsnyje nustatytų teisingumo ir sąžiningumo principų. Teismas vertino, kad naudojimosi tvarka nustatoma pagal paskutinį atsakovo pasiūlymą, kai jis jų pateikė šešis (atitinkamai ieškovė – tris), todėl prašomos priteisti visų jų parengimo išlaidos vargu ar gali būti pripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis. Taip pat svarbia aplinkybe teismas laikė, kad viso turto vertė yra tarp 59 000 Eur (pagal atsakovo pateiktus duomenis) ir 90 000 Eur (pagal ieškovės pateiktus duomenis), t. y. kiekvienai šaliai priklausančios dalies vertė sudaro nuo 24 500 Eur iki 45 000 Eur. Bendros bylinėjimosi išlaidos šioje byloje sudaro 6 092,70 Eur (ieškovės) ir 7 317 Eur (atsakovo), viso daugiau kaip 13 400 Eur. Todėl visas jas paskirstant formaliai pagal reikalavimų ne/tenkinimą ieškovė patirtų beveik pusės ar trečdalio jos turto dalies išlaidas, kas, teismo nuomone, neatitiktų šalių elgesio įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui. Be to, nustatoma naudojimosi turtu tvarka laikytina kažkiek palankesne atsakovui (jam atitenka naudotis visas gyvenamasis namas, didelis garažas ieškovei skirtame naudotis ūkio pastate, didesnė salos dalis) ne tik dėl ieškovės projektų ydingumo, bet ir (objektyviai gal net labiau) dėl susiklosčiusio faktinio naudojimo (nes jis sodyboje gyvena ilgą laiką) ir turto savybių (pastatų plotų skirtumo, lėmusio garažo priskyrimą atsakovui; salos padėties sklype ir pan.). Tokioje situacijoje galėtų būti svarstomas piniginės kompensacijos klausimas, bet toks reikalavimas byloje nepareikštas. Todėl teismas savo iniciatyva vertino, jog siekiant tam tikra prasme kompensuoti ieškovei skiriamos naudotis turto dalies ypatumus tikslinga mažinti atsakovui priteisiamų atstovavimo ir kitų išlaidų sumą maždaug pusiau, priteisiant 3 600 Eur sumą. Tokiu atveju ieškovė iš viso patirs 9 806,70 Eur (6 092,70+3 600+114 ), o atsakovas – 3 714 Eur (7 317-3 603) neatlyginamų atstovavimo išlaidų, ir tai turėtų atitikti šalių procesinio elgesio ne/tinkamumą, bylos baigtį ir tam tikrą kompensavimą ieškovei už šalims naudotis skiriamų turto dalių ypatumus. Tokiu būdu paskirstant bylinėjimosi išlaidas papildomai bus netiesiogiai išspręsti ir klausimai dėl atlyginimo už daugelio projektų parengimą, visų patirtų išlaidų ne/pripažinimą būtinomis bei atsakovo atstovės atliktų darbų ataskaitos (e. b. 5 t. 77 l. ) atitikimą faktiniams duomenims (pvz., posėdžių laikui).
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Atsakovas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (2026-05-13 DOK-29687) prašo pakeisti 2026 m. balandžio 13 d. teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš ieškovės atsakovui 6 517 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies, tuo pačiu pabrėždamas, kad atmetamas tik nereikšmingoje dalyje dėl papildomų naudojimosi tvarkos sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė atsakovo nesąžiningo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis, dėl kurio būtų susidariusios bylinėjimosi išlaidos, o susidariusias bylinėjimosi išlaidas tarp bylos šalių paskirstė įstatyme nenurodytais pagrindais, pažeisdamas teisingumo ir sąžiningumo principus. Nėra jokio teisinio pagrindo retrospektyviai vertinti ginčo šalių elgesį ir buvusius bendraturčių ginčus priskirti jų procesiniam elgesiui.
Teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas vienas naudojasi turtu, motyvuojant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos nebuvimu. Priešingai, nei nurodo teismas, 2023 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6004-496/2023 buvo nustatyta laikina naudojimosi turtu tvarka. Nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2025 m. rugpjūčio 26 d. ieškinio pateikimo šioje byloje dienos, ieškovė niekada daugiau neteikė jokių pasiūlymų nusistatyti kokią nors kitą naudojimosi turtu tvarką, sodyboje lankėsi tik keletą kartų patikrinti šilumos skaitiklius. Konkliudentiniais veiksmais šalys pripažino, jog tokia naudojimosi turtu tvarka abiem tinka, ginčų dėl to tarp bendraturčių nekilo. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo šalių elgesys nuo 2023 m. gruodžio 19 d. nebebuvo toks, kuris, ypač iš atsakovo pusės, galėjo įtakoti ginčo kilimą ir jo sąlygotų išlaidų atsiradimą.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, ieškojo ginčo sprendimo būdų.
Atvirkščiai nei sprendė teismas, atsakovas ne piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis teikdamas tiek variantų, bet veikė aktyviai, tikslu pateikti teismui ir sprendimu patvirtinti ne vien atsakovui, bet ir ieškovei labiausiai tinkančią naudojimosi turtu tvarką. Būtent dėl to, kad būtų galima surasti abiem bendraturčiams geriausią naudojimosi turtu tvarkos būdą, atsakovas į bylą pateikė net šešis šios tvarkos variantus. Kartu su priešieškiniu atsakovas pateikė du variantus, o bylos eigoje, atsižvelgdamas į ieškovės išsakytą poziciją ir teismo pastebėjimus, siekdamas rasti geriausią naudojimosi tvarkos variantą, atsakovas teikė papildomas naudojimosi turtu tvarkos alternatyvas.
Pirmosios instancijos teismas atstovavo bylą pralaimėjusios šalies interesams, nes būtent jai palengvino padėtį, o atsakovui – bylą laimėjusiai šaliai iš ieškovės priteisė tik ½ šio patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas visiškai, teismui nebuvo pagrindo atsižvelgti į ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, apskaičiuojant atsakovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Teismas palengvino bylą pralaimėjusios šalies, t. y. reiškusios nepagrįstus reikalavimus, padėtį, tokiu būdu pažeisdamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir atsakovo teisėtą lūkestį į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismo vertinimas, kad visų bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas gali būti laikomas tam tikra kompensacija ieškovei už jai tenkančią neva ne tokią palankią naudojimosi turtu tvarką, yra visiškai subjektyvus, formalus ir išeinantis už ieškinio reikalavimo ribų, yra grįstas tik asmenine teismo nuomone, bet ne objektyviais duomenimis. Salos priskyrimas vertybei, kurios tenkančią mažesnę dalį kitam bendraturčiui reikėtų kompensuoti pinigais, taip pat yra visiškai subjektyvus teismo vertinimas. Ieškovės paaiškinimas patvirtina, kad ieškovei užteko salos ploto, tenkančio pagal naudojimosi turtu tvarkos planą. Jai priskirta naudojimuisi salos dalis atitinka jos pačios teiktame teismui naudojimosi turtu tvarkos plane padalintos salos dalį. Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei žodžiu bylos nagrinėjimo eigoje, nereiškė reikalavimo priteisti jai piniginę kompensaciją už jai tenkančią mažesnę salos dalį. Nei ieškovė, nei atsakovas nereiškė reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją, už jam tenkančią ne tokią palankią tvarką, ar mažesnį salos plotą, kaip ir nereiškė reikalavimo priteisti kompensaciją dėl priskirtų naudojimuisi patalpų plotų disproporcijų, teismas negalėjo išeiti už reiškiamų reikalavimų ribų ir savo nuožiūra nuspręsti, ar priteistina ir kokio dydžio piniginė kompensacija.
Iš viso atsakovas už atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose sumokėjo 2 040 Eur pagal PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas pagal teismo suplanuotą posėdžio trukmą, tačiau įrodytos šių išlaidų suma sudaro 1 240 Eur (t.y. 800 Eur mažiau), nes faktiškai posėdžiai buvo trumpesni, nei suplanuota, todėl atsakovas sutinka, kad jam priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydis būtų sumažintas 800 Eur, kurių atsakovas neįrodė (7 317 Eur – 800 Eur).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tarp šalių paskirstytos teisinių paslaugų išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Apeliacinį skundą apeliantas iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies, tuo pačiu pabrėždamas, kad atmetamas tik nereikšmingoje dalyje dėl papildomų naudojimosi tvarkos sąlygų. Pirmos instancijos teismas nenurodė atsakovo nesąžiningo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis, dėl kurio būtų susidariusios bylinėjimosi išlaidos, o susidariusias bylinėjimosi išlaidas tarp bylos šalių paskirstė įstatyme nenurodytais pagrindais, pažeisdamas teisingumo ir sąžiningumo principus. Nėra jokio teisinio pagrindo retrospektyviai vertinti ginčo šalių elgesį ir buvusius bendraturčių ginčus priskirti jų procesiniam elgesiui.
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Ieškovė reiškė du skirtingus reikalavimus: 1) atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2) nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Pirmos instancijos teismas abu ieškovės reikalavimus atmetė. Atsakovas reiškė vieną reikalavimą – nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies, tačiau pažymėjo, kad atmetamas tik nereikšmingoje dalyje dėl papildomų naudojimosi tvarkos sąlygų. Todėl ieškovė laikoma pralaimėjusia bylą ir jai pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas tenka pareiga atlyginti bylą laimėjusiai šaliai šios patirtas bylinėjimosi išlaidas.
CPK 93 straipsnio 4 dalis įtvirtina atvejus, kada teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių: teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymui svarbią reikšmę turi procesiniai šalių santykiai, jų elgesys inicijuojant bylos procesą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tokioje situacijoje, kai priešieškinis tenkinamas beveik pilna apimtimi, būtų pagrindas ieškovei jos išlaidų neatlyginti, o atsakovui patirtas išlaidas (ar beveik visas, įvertinus neatmetamą reikalavimo dalį) priteisti iš ieškovės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad išlaidų atsiradimą sąlygojo abiejų šalių elgesys, o taip pat pats reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra tokio pobūdžio, kad įprastai tenkinamas pasirenkant tik vienos ginčo šalies pasiūlymą, nepagrįstai vertino, kad tokiu atveju formalus bendrųjų taisyklių taikymas (visų išlaidų priteisimas tai šaliai tik todėl, kad jos pasiūlymą teismas pripažino priimtinesniu) neatitiktų CK 1.5 straipsnyje nustatytų teisingumo ir sąžiningumo principų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių kilo nesutarimai dėl ginčo turto valdymo, tačiau ši aplinkybė nevertinama, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi, kaip numato CPK 93 straipsnis, sprendžiant dėl galimybės nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, yra aktualus šalių procesinis elgesys. Sąvoka šalių procesinis elgesys apima ne visą, kada nors praeityje, būtą ginčo šalių elgesį, bet jų elgesį teisminio proceso metu, kuris prasideda nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir baigiasi paskelbiant teismo sprendimą. Šis procesinis elgesys vertinamas vadovaujantis sąžiningumo principu, draudžiančiu piktnaudžiauti teise (pvz. tyčia vilkinti procesą, teikti neteisingus duomenis), pareiga padėti teismui greitai ir teisingai išnagrinėti bylą. Taip pat teismas gali vertinti ginčo šalių aktyvumą ir operatyvumą, t. y. ar šalys laiku pateikia įrodymus ir paaiškinimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, nėra ginčo, kad civilinės bylos inicijavimą lėmė abiejų, o ne vienos šalies nesutarimas dėl ginčo turo valdymo, nors ir 2023 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6004-496/2023 buvo nustatyta laikina naudojimosi turtu tvarka, galiojusi iki 2025 m. sausio 22 d. turto kadastrinių matavimų įregistravimo VĮ Registrų centre. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad baigus galioti laikinajai naudojimosi turtu tvarkai, atsakovas 2025 m. vasario 15 d. ieškovei elektroniniu paštu išsiuntė pasiūlymą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir tokį patį pasiūlymą – 2025 m. kovo 9 d. (2025-11-27 DOK-70641), tačiau ieškovė jokių atsakymų nepateikė, t. y. būtent ieškovė nesiekė nusistatyti naudojimosi turtu tvarkos bendru sutarimu, o 2025 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės (civilinėse bylose priimti teismų procesiniai sprendimai), dėl kurių nekilo ginčo, patvirtina, kad tarp šalių ir anksčiau vyko nesutarimai pvz. dėl ginčo turto išlaikymo ir kt. Tačiau sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas nenurodė atsakovo nesąžiningo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis, dėl kurio būtų susidariusios bylinėjimosi išlaidos, o susidariusias bylinėjimosi išlaidas tarp bylos šalių paskirstė įstatyme nenurodytais pagrindais, pažeisdamas teisingumo ir sąžiningumo principus. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo retrospektyviai vertinti ginčo šalių elgesį ir buvusius bendraturčių ginčus priskirti jų procesiniam elgesiui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas papildomai įvertintino, kad naudojimosi tvarka nustatoma pagal paskutinį atsakovo pasiūlymą, kai jis jų pateikė šešis (atitinkamai ieškovė – tris), todėl prašomos priteisti visų jų parengimo išlaidos vargu ar gali būti pripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teismo argumentai neteikia pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad dėl to, jog būtų galima surasti abiems bendraturčiams geriausią naudojimosi turtu tvarkos tvarką, atsakovas į bylą pateikė net šešis šios naudojimosi tvarkos variantus. Kartu su priešieškiniu atsakovas pateikė du variantus, o bylos eigoje, atsižvelgdamas į ieškovės išsakytą poziciją bei teismo pastebėjimus, siekdamas rasti geriausią naudojimosi tvarkos variantą, atsakovas teikė papildomas naudojimosi turtu tvarkos alternatyvas.
Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas atstovavo bylą pralaimėjusios šalies interesams, nes būtent jai palengvino padėtį, o atsakovui – bylą laimėjusiai šaliai iš ieškovės priteisė tik ½ šio patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės ieškinys buvo atmestas visiškai, teismui nebuvo pagrindo atsižvelgti į ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apskaičiuojant atsakovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Teismas palengvino bylą pralaimėjusios šalies, t. y. reiškusios nepagrįstus reikalavimus, padėtį, tokiu būdu pažeisdamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir atsakovo teisėtą lūkestį į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais neturi pagrindo nesutikti.
Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe pirmosios instancijos teismas laikė, kad viso turto vertė yra tarp 59 000 Eur (pagal atsakovo pateiktus duomenis) ir 90 000 Eur (pagal ieškovės pateiktus duomenis), t. y. kiekvienai šaliai priklausančios dalies vertė sudaro nuo 24 500 Eur iki 45 000 Eur. Bendros bylinėjimosi išlaidos vien šioje byloje sudaro 6 092,70 Eur (ieškovės) ir 7 317 Eur (atsakovo), viso daugiau kaip 13 400 Eur. Todėl visas jas paskirstant formaliai pagal reikalavimų ne/tenkinimą ieškovė patirtų beveik pusės ar trečdalio jos turto dalies išlaidas, kas, teismo nuomone, neatitiktų šalių elgesio įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui.
Žemesnės instancijos teismas
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos požiūriu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, ji gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu. Toks ribojimas nelaikytinas savaime nesuderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022).
Nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo aspektu teisiškai reikšminga yra tai, kad ieškovė byloje reikšdama reikalavimus ne tik naudojasi jai įstatymo suteikta teise tai daryti, bet ir prisiima riziką, kad tuo atveju, jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo arba bus pripažinta pagrįsta ir įrodyta tik dalis reikalavimo, jai teks atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Nagrinėjamu atveju ginčo objektu byloje buvo, t. y. ieškovė prašė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės: pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovui priklausančią ½ dalį sodybos ir priteisti atsakovui iš jos 45 000 Eur kompensaciją, šio reikalavimo netenkinus nustatyti sodybos naudojimosi tvarką, atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarką. Šiuo atveju nebuvo tenkinti ieškovės reikalavimai, taip pat nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už atsakovui tenkančią galimai didesnę turto dalį. Byloje nebuvo nustatyta tiksli ginčo turto vertė. Teismas tik preliminariai įvertino jo vertę nurodydamas, kad viso turto vertė yra tarp 59 000 Eur (pagal atsakovo pateiktus duomenis) ir 90 000 Eur (pagal ieškovės pateiktus duomenis). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, neturėjo pagrindo atsižvelgti į ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir jį vertinti ginęo turto vertės kontekste.
Apelianto teigimu, teismo išvada, kad dalies bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas galėtų būti laikomas tam tikra kompensacija ieškovei už jai tenkančią tarimai mažiau palankią naudojimosi turtu tvarką, yra subjektyvi, formali ir peržengianti ieškinio reikalavimo ribas, nes grindžiama tik teismui subjektyviu vertinimu. Apeliantas taip pat teigia, kad salos priskyrimas vertybei, už kurios mažesnę dalį kitam bendraturčiui turėtų būti mokama piniginė kompensacija, yra nepagrįstas ir subjektyvus teismo vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus laiko pagrįstais.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatoma naudojimosi turtu tvarka yra tam tikru aspektu palankesnė atsakovui: jam suteikiama teisė naudotis visu gyvenamuoju namu, dideliu garažu ieškovei skirtame naudotis ūkio pastate ir didesne salos dalimi. Teismo vertinimu, tokį rezultatą lėmė ne tik ieškovės pasiūlytų naudojimosi turtu tvarkos projektų trūkumai, bet ir (galbūt net didesne dalimi) susiklosčiusi faktinė naudojimosi turtu situacija, t. y. tai, kad atsakovas ilgą laiką gyvena sodyboje, taip pat objektyvios turto savybės, įskaitant pastatų plotų skirtumą, turėjusį įtakos garažo priskyrimui atsakovui; salos padėtį sklype ir kitas aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, tokiomis aplinkybėmis galėtų būti svarstomas piniginės kompensacijos klausimas, tačiau nagrinėjamoje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Todėl pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nusprendė perpus sumažinti atsakovui priteistinų atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų dydį – iki 3600 Eur, motyvuodamas tuo, kad toks sumažinimas iš dalies kompensuotų ieškovei dėl jai skiriamos naudotis turto dalies ypatumų susidarančią padėtį.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl piniginės kompensacijos dydžio už mažiau palankią naudojimosi turtu tvarką ir mažesnę salos dalį, pirmiausia turėjo nustatyti kiekvieno turto objekto ir kiekvienai šaliai naudotis priskiriamos jo dalies vertę, šias aplinkybes tinkamai motyvuoti ir dėl to priimti sprendimą, taip sudarydamas galimybę bylos šalims apskųsti atitinkamą teismo sprendimo dalį. Klausimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo turėjo būti sprendžiamas atskirai, o ne mažinant atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentu, kad ieškovei naudotis priskirta salos dalis atitinka pačios ieškovės teismui pateiktame naudojimosi turtu tvarkos plane numatytą jai tenkančią salos dalį. Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei žodžiu bylos nagrinėjimo metu nereiškė reikalavimo priteisti jai piniginę kompensaciją už jai tenkančią mažesnę salos dalį. Be to, nei viena iš šalių nereikalavo priteisti piniginės kompensacijos už mažiau palankią naudojimosi turtu tvarką, mažesnį salos plotą ar naudojimuisi priskirtų patalpų plotų disproporciją. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl piniginės kompensacijos priteisimo ir nustatyti jos dydžio.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų išimčių, leidžiančių nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti atsakovui priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl šios priežasties spręstinas klausimas dėl atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, iš kitos šalies priteisiamos išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už procesinių dokumentų rengimą ir teisines konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šios išlaidos priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau jų dydis negali viršyti teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių dydžių.
Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškiniu (2025-10-06 DOK-58839) prašė nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarką pagal UAB „Geomodus“ parengtą 2025 m. rugsėjo 26 d. planą A arba planą B ir UAB „Paulimatas“ parengtą 2022 m. vasario 10 d. kadastrinių matavimų bylos medžiagą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, 5 procentus metinių palūkanų. Patikslintu priešieškiniu (2025-11-03 DOK-65045) papildomai prašė nustatyti turto naudojimosi tvarką pagal planus A arba B, arba papildomai pagal planą C. Pareiškimu dėl alternatyvaus reikalavimo (2026-01-19 DOK-3510) atsakovas papildomai prašė nustatyti turto naudojimosi tvarką pagal alternatyvius planus D arba E. Pareiškimu dėl alternatyvaus reikalavimo papildymo (2026-03-05 DOK-13741) atsakovas prašė nustatyti alternatyvią naudojimosi turtu tvarką pagal UAB „Geomodus“ 2026 m. kovo 3 d. planą F. Taigi, atsakovas reiškė vieną reikalavimą – nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies – nustatė šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdomo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kitų inžinerinių statinių - šulinio, naudojimosi tvarką pagal 2026 m. kovo 3 d. UAB „Geomodus“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą F ir UAB „Paulimatas“ parengtą 2022 m. vasario 10 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos medžiagą.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su alternatyvaus reikalavimo papildymu (2026-03-05 DOK-13741), kuriuo atsakovas prašė nustatyti alternatyvią naudojimosi turtu tvarką pagal UAB „Geomodus“ 2026 m. kovo 3 d. planą F, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad priešieškinio atmetama tik nereikšminga dalis dėl papildomų naudojimosi tvarkos sąlygų tokių kaip: M. B. įpareigojamas neužkrauti daiktais praėjimo iki katilinės ir palikti jį laisvą, kad V. M. bet kuriuo metu galėtų patekti į katilinės patalpą; išlaidos už elektros energiją, patalpų šildymą tarp bendraturčių paskaičiuojamos pagal kontrolinius apskaitos skaitiklius; ieškovė V. M. įpareigojama prižiūrėti nuotekų valymo įrenginius ir užtikrinti tinkamą jų veikimą, išlaidos už nuotekų valymo įrenginių aptarnavimą ir priežiūrą paskirstomos tarp bendraturčių lygiomis dalimis; atsakovas M. B. įsipareigoja prižiūrėti bendrą turtą – šulinį, kurio priežiūros būtinosios išlaidos paskirstomos tarp bendraturčių lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė turėjo būti įvertinta pirmosios instancijos teismui sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ne taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą.
Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020; ir kt.).
Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas).
Pirmosios instancijos teisme atsakovas pateikė duomenis, kad patyrė 7 317 Eur bylinėjimosi išlaidų: žyminio mokesčio – 114 Eur; už UAB „Ideart“ konsultacinę išvadą – 700 Eur; už UAB „Geomodus“ penkis naudojimosi turtu tvarkos projektus – 800 Eur; už UAB „Lumsta“ ataskaitą – 363 Eur; advokato teisinėms paslaugoms apmokėti – 5 340 Eur.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad kiekvienos šalies atstovavimo išlaidas pripažinti aiškiai per didelėmis nėra pagrindo (byla pakankamai didelės apimties, procesas truko ilgą laiką, pateikta daug procesinių dokumentų, abi atstovės dalyje posėdžių dalyvavo atvykdamos į (duomenys neskelbtini), o viename posėdyje – ir apžiūrint vietą, atstovavimo išlaidos nesiekia Rekomendacijų maksimalios ir ženkliai nesiskiria tarpusavyje). Teismas taip pat pažymėjo, kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas papildomai bus netiesiogiai išspręsti ir klausimai dėl atlyginimo už daugelio projektų parengimą, visų patirtų išlaidų ne/pripažinimą būtinomis bei atsakovo atstovės atliktų darbų ataskaitos (e. b. 5 t. 77 l.) atitikimą faktiniams duomenims (pvz., posėdžių laikui).
Iš viso atsakovas už atstovavimo teismo posėdžiuose sumokėjo 2 040 Eur, įvertinus faktinę posėdžių trukmę, iš jų įrodytos išlaidos sudaro 1 240 Eur (800 Eur mažiau, nei sumokėta). Atsakovas sutinka, kad jam priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis būtų mažintinas 800 Eur, kurių atsakovas neįrodė (7 317 – 800). Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, vadovaujantis kasacinio teismo praktika ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisinga, protinga ir pagrįsta bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas suma, kurią turi teisę gauti atsakovas yra 4 540 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2, 7, 8, 9 punktai).
CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos, be kita ko, kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi būti būtinos ir pagrįstos; ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).
Atsakovas už UAB „Ideart“ konsultacinę išvadą, UAB „Geomodus“ naudojimosi turtu tvarkas ir už UAB „Lumsta“ ataskaitą iš viso sumokėjo 1 863Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apelianto argumentais, kad atsakovas ne piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, teikdamas tiek variantų, bet veikė aktyviai, tikslu pateikti teismui ir sprendimu patvirtinti ir atsakovui, ir ieškovei labiausiai tinkančią naudojimosi turtu tvarką. Būtent dėl to, kad būtų galima surasti abiem bendraturčiams geriausią naudojimosi turtu tvarką, atsakovas į bylą pateikė net kelis šios tvarkos variantus. Kartu su priešieškiniu atsakovas pateikė du variantus, o bylos eigoje, atsižvelgiant į ieškovės išsakytą poziciją bei teismo pastebėjimus, siekdamas rasti geriausią naudojimosi tvarkos variantą, atsakovas teikė papildomas naudojimosi turtu tvarkos alternatyvas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ginčo turtu naudojimosi tvarką pagal paskutinį 2026 m. kovo 3 d. UAB „Geomodus“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą F ir atsakovo paskutinę pasiūlytą tvarką (2026-03-05 DOK-13741). Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinio teismo vertinimu nebuvo pagrindo šioje dalyje mažinti atsakovo patirtų išlaidų, kurios buvo besąlygiškai susijusios su bylos nagrinėjimu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi proceso teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl ginčo klausimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti atsakovui 6 517 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeičiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir atsakovui iš ieškovės priteisiama 6 517 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Klausimas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovė laikoma pralaimėjusia bylą ir jai pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas tenka pareiga atlyginti bylą laimėjusiai šaliai šios patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atsakovas už apeliacinio skundo parengimą prašo priteisti 700 Eur teisinių paslaugų išlaidų, kurios grindžiamos 2026 m. gegužės 12 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr.115/2026, 2026 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0513133135328 (2026-05-13 DOK-29687).
Tenkinus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovės apeliaciniame procese priteisiama 700 Eur teisinių paslaugų išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo ATS1 apeliacinį skundą (2026-05-13 DOK-29687) tenkinti. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį dėl atsakovui iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų: priteisti iš ieškovės IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) atsakovui ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 6 517 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) atsakovui ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 700 Eur (septynis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.