Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2026 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo KAL1 pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė; nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir KAL1 paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis prie šiuo nuosprendžiu paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir KAL1 paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, į bausmės laiką įskaitant bausmę, atliktą pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 rugsėjo 4 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusios nuosprendžio faktinio vykdymo pradžios.

Panaikinta KAL1 paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti pradėjus pagal šį nuosprendį bausmės vykdymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Atsiliepimų byloje negauta.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo KAL1 gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir apeliantą išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo KAL1 apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis KAL1 apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dėl ko prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį bei jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo KAL1 kaltės ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais atmetė KAL1 pateiktas įvykių versijas bei jo parodymus vertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina tai, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

2K-211-511/2023, 2K-2-1073/2025). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-2-1073/2025). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013,

2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018, 2K-2-1073/2025). Vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.

2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019, 2K-2-1073/2025). Pažymėtina, kad „įsibrovimo“ bei „patalpos“, „saugyklos“ ir „saugomos teritorijos“ sąvokų aiškinimas yra esminis dalykas tinkamam padarytos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose“ aiškinama, kad įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas, t. y. padarytas prieš turto savininko ar teisėto valdytojo sutikimą, patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įvairiais būdais: įveikiant kliūtis (pavyzdžiui, išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pavyzdžiui, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Svarbu, kad tai būtų padaroma prieš turto savininko ar teisėto valdytojo valią. Įsibrovimu į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją reikia laikyti ne tik kaltininko fizinį patekimą į objektą, bet ir patekimą į jį panaudojant technines ar kitas priemones, kai pats kaltininkas lieka už objekto ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2011).

BK 302 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šios nusikalstamos veikos dalykas gali būti vienas iš nurodytų objektų, tarp jų - ir fizinio asmens dokumentas. Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad, neturėdamas teisinio pagrindo, įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl apie kaltės formą, rūšį, turinį sprendžiama ne tik iš kaltinamojo (nuteistojo) parodymų, bet ir vertinant kitus bylos įrodymus.

Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Minėto nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, o nagrinėjamos bylos aspektu aktualus dalykas – svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenys. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/213, 2K-481/2014, 2K-77-1073/2020). Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-508/2014, 2K-77-1073/2020).

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad aplinkybės, kurios yra nustatytos ir tiesiogiai teisme ištirtos, yra susijusios tarpusavyje, esmingai papildo viena kitą ir, vertinant jas kartu, teisėjų kolegijai nepalieka abejonių, kad būtent KAL1 padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visetu, kurie yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl šioje nutartyje plačiau neaptariami.

Iš kratos, atliktos nuteistojo KAL1 gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), protokolo matyti, jog kambaryje, spintelėje, rankinėje buvo rasta trys polietileniniai maišeliai su papuošalais ir apyranke, kurie buvo paimti. Atkreiptinas dėmesys, jog iš kratos protokolo priedo fotolentelės Nr. 1 esančioje fotonuotraukoje Nr. 2 matyti, jog kratos metu rasti daiktai rasti buvo juodame krepšyje, kas atitinka aukščiau aptartų liudytojų LUD5 ir LUD2 nurodytą, kad KAL1 su savimi turėjo juodą krepšį, kurį grįžus į namus slėpė nuo liudytojų (3 t., b. l. 38-45). 2024 m. gruodžio 3 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrėtas juvelyrinis dirbinys, skirtas marškinių rankovei susegti, kurį savanoriškai pateikė NKA1. Minėtą juvelyrinį dirbinį sulyginus su dirbiniu, kratos metu rastu KAL1 gyvenamojoje vietoje, jie buvo identiški (3 t., b. l. 90-94). Iš nutarimo grąžinti daiktus akivaizdu, kad nukentėjusiajai NKA1 buvo grąžintas juvelyrinis dirbinys marškinių rankovei susegti bei kiti aštuoniolika juvelyrinių dirbinių, paimtų kratos pas KAL1 metu, kurie nukentėjusiosios buvo atpažinti ir užfiksuoti atpažinimo protokole (3 t., b. l. 95-97). Taigi, nors nuteistasis apeliaciniame skunde kėlė versiją dėl daiktų, rastų kratos metu jo gyvenamojoje vietoje, priklausomybės, o būtent, jog juos KAL1 buvo atidavęs L. O., tačiau iš aukščiau aptarto akivaizdu, jog rasti juvelyriniai papuošalai priklausė nukentėjusiajai. Pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių sąsajų tarp nukentėjusiosios NKA1 ir L. O., taigi darytina išvada, jog apeliantas minėtą versiją kėlė siekdamas išvengti atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Įsiteisėjusiame Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Alytus) 2025 m. rugpjūčio 7 d, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje įtariamosios LUD3 atžvilgiu užfiksuota, jog LUD3 žinoma, kad vagystę įvykdė jos sutuoktinis KAL1. Apie tai sužinojo po to, kai jų namuose buvo atlikta krata. Minėtame nutarime konstatuota, jog LUD3 parodymai neturi esminių prieštaravimų su kitais bylos medžiagoje esančiais duomenimis (2 t., b. l. 189-192).

Pats nuteistasis KAL1 viso proceso metu savo kaltės nepripažino, o apeliaciniame skunde nurodė, jog jo kaltė neįrodyta, kadangi baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo galimą ryšį su vagyste, vagystės vieta ar pavogtais daiktais, o taip pat nėra ir jo DNR pėdsakų, tačiau vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų ir į vientisą loginę grandinę sujungtų įrodymų pakanka konstatuoti KAL1 kaltę dėl svetimo, nukentėjusiajai NKA1 priklausiusio, turto pagrobimo įsibrovus į patalpą - (duomenys neskelbtini), esantį nukentėjusiajai NKA1 nuosavybės teise priklausantį butą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo kaltę dėl veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), tinkamai, remdamasis ne prielaidomis, o įrodymų visuma nustatė visas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, ir priimti nuteistojo KAL1 atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo. Apylinkės teismas parinkdamas nuteistajam KAL1 bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, įvertino padarytų nusikaltimų aplinkybes, pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y., jog nusikalstamas veikas padarė būdamas pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme, o taip pat esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, praeityje būdamas eilę kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs, o taip pat nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgdamas į visas aplinkybes, susijusias tiek su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, tiek su nuteistojo asmenybe, tiek su nukentėjusiosios, kuri nebuvo kategoriška, išsakyta pozicija teisminio nagrinėjimo metu, o taip pat į nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes – išvadų iš ankstesnių teistumų nepadaręs, nesistengia keistis, nedalyvauja resocializacijos programose, KAL1 paskyrė galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 7 (septynių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi nuteistajam KAL1 buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Rimantas Bučma. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant KAL1 yra 229,17 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo KAL1 teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. gegužės 21 d. nuosprendžio atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.