Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Gominsta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos „Loftų miestas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Gominsta“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Trinapolis“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nagrinėjamu atveju atsakovės veikė sąžiningai, bendradarbiaudamos ir kooperuodamosis su ieškove, siekdamos įvykdyti susitarime prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovės įrengė tvorą, vadovaudamosi turima informacija apie teritorijoje jau esančius sprendinius bei reagavo į ieškovės pastabas, siūlydamos alternatyvius sprendimus, siekiant išspręsti ginčą taikiai. Vykdant susitarimo sąlygas, atsakovė UAB ,,Gominsta“ ginčo tvorą, atitinkančią ieškovės koncepciją, įrengė. Dar daugiau, siekdama bendradarbiavimo, atsakovė UAB ,,Gominsta“ savo atsakymuose į ieškovės pretenzijas, siekdama bendradarbiavimo, geranoriškai siūlė ginčo tvorą apželdinti tujomis. Tačiau ieškovė šį atsakovės UAB ,,Gominsta“ siūlymą ignoravo. Atsakovė UAB ,,Gominsta“ tvorą pastatė remiantis susitarimu, veikdama geranoriškai, siekdama bendradarbiauti su ieškove, tuo tarpu ieškovė vangiai bendradarbiavo su atsakovėmis.

Atsakovės vykdė susitarimą sąžiningai, bendradarbiaudamos ir siekdamos rasti abiem šalims priimtiną sprendimą, tuo tarpu ieškovė nesilaikė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos, nereagavo į atsakovių siūlymus ir pasirinko ne ekonomiškiausią savo teisių gynimo būdą. Tokiu būdu ieškovės veiksmai neatitinka CK 6.200 straipsnyje įtvirtintų sutarčių vykdymo principų, todėl nėra pagrindo konstatuoti Atsakovių neteisėtų veiksmų ar jų atsakomybės už ieškovės nurodomus nuostolius.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai daro išvadą, kad atsakovių įrengta tvora neatitinka reikalavimų dėl to, jog yra žemesnė nei ieškovės įrengtos tvoros bei, kad šis skirtumas (33 cm) negali būti laikomas formaliu. Tačiau su tokiu vertinimu atsakovės nesutinka. Ieškovė nei viename dokumente nepagrindė, kodėl ginčo tvora neatitinka ieškovės koncepcijos, ieškovė deklaratyviai nurodo tik ginčo tvoros aukščio elementą, neva tai, kad ginčo tvora yra žemesnė nei ieškovės įsivaizdavimu turėta būti įrengta ginčo tvora. Vien tik tvoros aukščio skirtumas savaime nepatvirtina, kad tvora neatitinka „Loftų miesto“ koncepcijos ar neužtikrina saugumo. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių kriterijų, apibrėžiančių šią koncepciją ar nustatančių konkretų tvoros aukštį kaip privalomą. Teismo išvada, kad 33 cm skirtumas yra reikšmingas, grindžiama prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovės netiesiogiai pripažino tvoros trūkumus, pasiūlydamos ją apželdinti tujomis. Atsakovės tokį pasiūlymą pateikė siekdamos bendradarbiauti ir rasti ekonomišką bei abiem šalims priimtiną sprendimą, o ne pripažindamos trūkumus ar atsakomybę. Toks geranoriškas elgesys negali būti vertinamas kaip atsakomybės patvirtinimas ar neteisėtų veiksmų pripažinimas.

Pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame tvoros aukštis nustatytas matuojant ne nuo vienodo pagrindo (nuo sniego ar skirtingų dangų lygių), todėl šie duomenys negali būti laikomi objektyviais ir tiksliais. Teismas šių aplinkybių nevertino, nors atsakovė UAB ,,Gominsta“ aiškiai kėlė šį argumentą. Tiek ieškovės, tiek atsakovės UAB ,,Gominsta“ įrengtų tvorų aukščio matavimai buvo atlikti nevienodomis sąlygomis, t. y. nuo skirtingų pagrindų (sniego, nevienodų dangų lygių), todėl jų matavimai tarpusavyje nėra palyginami. Iš bylos medžiagos nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo pasirinkti tokie skirtingi matavimo taškai, kas kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų duomenų tikslumo ir objektyvumo. Nepaisant to, teismas šių aplinkybių nevertino ir antstolio protokolo duomenimis rėmėsi kaip oficialiu įrodymu, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl tvorų aukščio skirtumo reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog jeigu atsakovės neva būtų tinkamai vykdžiusios prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, tvoros atitikimo „Loftų miesto“ koncepcijai klausimas būtų išspręstas abiejų šalių bendru sutarimu, ir atitinkamai būtų užkirstas kelias byloje nagrinėjamam ginčui. Tokia teismo išvada yra deklaratyvi ir nepagrįsta byloje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi perkelia visą atsakomybę už bendradarbiavimo nebuvimą išimtinai atsakovėms, nevertinant ieškovės elgesio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, akivaizdu, kad ieškovė iki ginčo kilimo nepateikė jokių konkrečių reikalavimų dėl tvoros parametrų ar išvaizdos. Tik bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė pirmą kartą detalizavo savo poziciją, nurodydama, kad tvora yra per žema ir neužtikrina saugumo. Tai reiškia, kad atsakovės iki ginčo nagrinėjimo teisme neturėjo realios galimybės suprasti ieškovės lūkesčių turinio ir atitinkamai juos įgyvendinti ar pašalinti tariamus trūkumus. Toks ieškovės elgesys patvirtina, jog tai negali būti laikoma tinkamu bendradarbiavimo pareigos vykdymu. Tokia išvada ignoruoja aplinkybę, kad ieškovė iki ginčo kilimo nepateikė jokių konkrečių reikalavimų, neinicijavo projekto derinimo ir faktiškai neįgyvendino savo bendradarbiavimo pareigos, įtvirtintos CK 6.200 straipsnyje.

Atsakovių siūlomas aiškinimas, pagal kurį „atskiras projektas“ neva nesuponavo derinimo su ieškove pareigos, eliminuotų pačią šios sąlygos praktinę reikšmę ir paneigtų susitarimo tikslą užtikrinti vieningą teritorijos architektūrinį sprendimą. Toks aiškinimas neatitiktų efektyvaus sutarties aiškinimo principo. Atsakovių bandymas šią pareigą paneigti remiantis viešosios teisės reglamentavimu yra teisiškai nepagrįstas, nes ginčas kyla ne dėl statybos leidimo, o dėl civilinės sutartinės prievolės įvykdymo kokybės ir rezultato. Dėl to teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės, įrengdamos tvorą vienašališkai ir nesuderinusios jos su ieškove, pažeidė esminę sutartinę pareigą, o jų veiksmai kvalifikuotini kaip neteisėti CK 6.246 ir 6.256 straipsnių prasme. Priešingas aiškinimas faktiškai reikštų, kad viena sutarties šalis įgytų teisę vienašališkai nustatyti, ar jos pačios atliktas rezultatas atitinka sutartinį standartą, kas būtų nesuderinama su sutartinių santykių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo ir sąžiningumo principais.

Nors atsakovės tvirtina, kad faktinių aplinkybių konstatavimų protokolas negali būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas byloje, kadangi tvorų išmatavimai buvo atliekami nuo skirtingų paviršiaus lygių dėl susidariusios sniego dangos. Tačiau pirmos instancijos teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, antstolio surašytas teismo pavedimu, laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. Šis įrodymas pagrįstai pripažintas turinčiu didesnę įrodomąją galią. Todėl atsakovių bandymas menkinti šį įrodymą remiantis matavimo metodikos interpretacijomis yra deklaratyvus ir nepaneigia oficialaus rašytinio įrodymo galios. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad oficialūs rašytiniai įrodymai gali būti paneigiami tik kitais leistinais ir pakankamai įtikinamais įrodymais, o ne hipotetinėmis abejonėmis. Atsakovės nepateikė jokių alternatyvių objektyvių matavimų, ekspertinių duomenų ar kitų leistinų įrodymų, kurie paneigtų antstolio konstatuotas aplinkybes. Todėl vien deklaratyvūs samprotavimai apie galimus matavimo netikslumus negali būti laikomi pakankamais oficialaus rašytinio įrodymo paneigimui.

Bylos metu nustatytas ne tik formaliai skirtingas tvorų aukštis, bet ir esminis funkcinis neatitikimas, t. y. įrengta tvora neužtikrino saugumo ir buvo lengvai perlipama, kas objektyviai patvirtina jos neatitiktį sutartiniam tikslui. Tarp ieškovei priklausiusios tvoros ir atsakovių įrengtos tvoros buvęs 33 cm skirtumas negali būti vertinamas kaip vien formalus ar nereikšmingas nukrypimas, atsižvelgiant į tvoros paskirtį ir jos atliekamą apsauginę funkciją. Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad sutarties vykdymas vertinamas pagal realiai pasiektą rezultatą, o ne formalų veiksmų atlikimą. Svarbu paminėti, kad vien formalus tvoros įrengimo faktas savaime nereiškia tinkamo prievolės įvykdymo, kadangi sutartinė pareiga šiuo atveju buvo orientuota ne į patį veiksmą, o į konkretų rezultatą – sutartinius kriterijus atitinkančios tvoros sukūrimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „Loftų miesto“ koncepcija negali būti siejama vien tik su vienu fiziniu parametru – aukščiu. Ji apima kompleksinį urbanistinį ir estetinį sprendinį, kuriame reikšmę turi ne tik matmenys, bet ir vizualinis vientisumas, saugumo užtikrinimas, teritorijos uždarumo lygis bei bendras architektūrinis kontekstas.

Atsakovių argumentai dėl tariamo ieškovės bendradarbiavimo pareigos pažeidimo yra nepagrįsti ir iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Atsakovių pozicija, kai pačios nevykdžiusios pareigos derinti projektą jos mėgina remtis tariamu ieškovės nebendradarbiavimu, prieštarauja draudimo elgtis prieštaringai (lot. venire contra factum proprium) principui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent atsakovės nevykdė esminės pareigos, t. y. nepateikė ir nesuderino projekto su ieškove, nors tai buvo centrinė susitarimo įgyvendinimo sąlyga. Tuo tarpu ieškovė nuosekliai reiškė pretenzijas ir siekė trūkumų pašalinimo, todėl bandymas perkelti atsakomybę ieškovei yra nepagrįstas nei faktine, nei teisine prasme.

Atsakovių argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo yra teisiškai ydingi ir neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei kasacinio teismo formuojamos praktikos. Neteisėti veiksmai pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai konstatuoti, nes atsakovės pažeidė esminę sutartinę pareigą suderinti projektą ir įrengė tvorą vienašališkai. Šiuo atveju žalos buvimas taip pat įrodytas, kadangi ieškovė patyrė 9 300 Eur išlaidų, kurios buvo būtinos netinkamai įrengtos tvoros demontavimui ir naujos, sutartį atitinkančios, tvoros įrengimui. Ieškovė, pašalindama netinkamai įrengtą tvorą bei įrengdama naują, veikė racionaliai ir siekė sumažinti dėl atsakovių pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, todėl jos patirtos išlaidos laikytinos ekonomiškai pagrįstomis ir neišvengiamomis. Pirmos instancijos teismas sprendime nustatė tiesioginį ir akivaizdų priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų išlaidų. Būtent netinkamai ir nesuderinus įrengta tvora lėmė būtinybę ją pašalinti ir įrengti naują. Kasacinė doktrina nuosekliai taiko adekvačios priežasties principą, pagal kurį atsakomybė kyla tuomet, kai žala yra normalus ir numatomas neteisėtų veiksmų padarinys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo.

Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė Daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija ,,Loftų miestas“ ir atsakovės UAB „Trinapolis“ ir UAB „Gominsta“ 2021 m. kovo 24 d. sudarė susitarimą, kurio 2 punkto 2.1 papunktyje susitarė, jog atsakovės ir (ar) jų teisių perėmėjas įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. gauti statybą leidžiantį dokumentą dėl rekonstruojamų ir (ar) naujų pastatų statybos žemės sklype pagal prie susitarimo pridedamus projektinius pasiūlymus, techniniame projekte suprojektuoti ir ne vėliau kaip iki statybą leidžiančiame dokumente numatytų statinių statybos I-ojo etapo (jei tokie būtų numatyti) pabaigos įrengti tvorą, kurios parametrus ir išvaizdą, atitinkančią ,,Loftų miesto“ koncepciją, suderinti atskiru projektu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad atsakovės tinkamai neįvykdė susitarimu prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius, tuo tarpu atsakovės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo susitarimo turinį, išplėtė atsakovių prisiimtų įsipareigojimų apimtį ir nepagrįstai nustatė neegzistuojančią atsakovių pareigą derinti ginčo tvoros projektą su ieškove. Atsakovės vertina, kad pareiga derinti tvoros projektą su ieškove nei aiškiai, nei nedviprasmiškai iš susitarimo neišplaukia, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovių veiksmai yra neteisėti, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuria patenkintas ieškovės ieškinys dėl nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Dėl CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022 34 punktą; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 49 punktą).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai. CK 6.644 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CK XXXIII skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos, reglamentuojančios bendrąsias rangos sutartis, atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant šalių ginčą, taikytinos specialiosios statybos rangą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.681-6.699 straipsniai), o bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.644-6.671 straipsniai) taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms teisės normoms ir jų nereglamentuotiems klausimams.

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties turinį, iš esmės rėmėsi įstatymo ir sutarčių praktikoje nusistovėjusiomis nuostatomis dėl rangos sutartinių santykių esmės ir jos šalių teisių, pareigų ir interesų pusiausvyros ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovės įsipareigojo įrengti tvorą, suderinus tvoros parametrus ir išvaizdą, atitinkančią ,,Loftų miesto“ koncepciją atskiru projektu su ieškove (užsakovu).

CK 6.681 straipsnio 1 dalis numato, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Taigi, pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalies nuostatas pagrindinė rangovo pareiga – per sutartą terminą atlikti statybos darbus pagal užsakovo užduotį, o užsakovo – sudaryti rangovui būtinas sąlygas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

Bylos duomenys patvirtina, kad prieš sudarant ginčo susitarimą, dalis ieškovės naudojamos teritorijos buvo aptverta tvora, todėl logiškai paaiškinamas ieškovės siekis įsirengti ir kitą tvoros dalį, kuri atitiktų ieškovės bendrą projektu siekiamų tikslų sumanymą (koncepciją). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pasiekti susitarimu siekiamą rezultatą t. y. užsakovo suformuota rangovui užduotis turėjo atsispindėti suderintame šalių susitarime, todėl būtent susitarime ir įtraukta sąlyga dėl atsakovės įsipareigojimo ne tik įrengti tvorą, bet ir užtikrinti, jog jos parametrai bei išvaizda atitiktų „Loftų miesto“ koncepciją ir numatytas būdas šiam rezultatui pasiekti – suderinti su užsakovu (ieškove) tvoros parametrus bei išvaizdą atskiru projektu. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad sutartinė nuostata, jog tvoros parametrai bei išvaizda atitiktų „Loftų miesto“ koncepciją ir būtų suderinta su užsakove nėra siejama su statybos leidimų gavimo procedūromis, kadangi tai yra savarankiška sutartinė pareiga, kurios esmė – suderinti abiejų šalių valią atitinkantį projektą bei pasiekti rezultatą, atitinkantį ieškovės suformuotą užduoti, t. y. įrengti atitinkamų parametrų tvorą.

Nustačius aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad rangos sutarties esmę ir įprastinę praktiką atitinka sutarties aiškinimas pagal ieškovės poziciją – kad susitarime numatyto atskiro tvoros projekto tikslas buvo suderinti tvoros parametrus ir išvaizdą, atitinkančią „Loftų miesto“ koncepciją, pagrįsta tiek teisinio reglamentavimo, tiek rangos sutarčių praktikos aspektais.

Pagal CK 6.644 straipsnyje įtvirtintą rangos sutarties sampratą, rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Bendrosios rangos nuostatos atitinkamai taikomos statybos rangai, jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos. CK 6.681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja atlikti darbus tinkamai ir laiku. Sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pažeidus sutartį kyla sutartinė civilinė atsakomybė ‒ asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (pvz., CK 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., CK 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

Specialieji užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai, įtvirtinti CK 6.665 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje. Greta pirmiau nurodytų specialių teisių gynimo būdų, gali būti taikomas ir bendrasis pažeistų teisių gynimo būdas – civilinė atsakomybė. Subjektas, manantis, kad dėl kontrahento netinkamai atliktų darbų ar pažeisto sutarties įvykdymo termino patyrė nuostolių, turi teisę reikalauti juos atlyginti, tačiau tokiu atveju privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas pagal CK 6.246-6.249 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2013; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-160-687/2016, 34 pastraipa).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad atsakovių įrengta tvora neatitiko anksčiau įrengtos tvoros dalies parametrų, atsižvelgiant į tvoros paskirtį ir jos atliekamą apsauginę funkciją 33 cm aukščio nukrypimas negali būti vertinamas kaip vien formalus ar nereikšmingas. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė patyrė 9 300 Eur nuostolius, kuriuose sudaro išlaidos, turėtos dėl naujos tvoros gamybos ir montavimo. Atsakovės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškinį dėl nuostolių priteisimo, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neįvertinus byloje esančių įrodymų, jog atsakovės siūlė pakeisti prievolės įvykdymo būdą – apsodinti tujomis atsakovių įrengtą tvorą.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliančių argumentais, sprendžia, kad byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovių įrengta tvora buvo 1,16 m aukščio (segmentas – 1,08 m), o kitos ieškovei priklausančios tvoros – 1,49 m, todėl atsakovių pasiūlytu prievolės pakeitimo būdu sutarime nustatytas rezultatas dėl tvoros aukštingumo net ir apsodinus įrengtą tvorą tujomis nėra pasiekiamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta darbų trūkumų šalinimo kaina. Pažymėtina, kad atsakovės, nesutikdamos su trūkumų šalinimo kaina, be savo deklaratyvių paaiškinimų, įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių trūkumų šalinimo išlaidas, byloje neteikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovių darbo rezultato trūkumai yra pašalinti, ieškovės pasitelkto darbų atlikimui asmens išrašytuose sąskaitose yra įvardijami faktiškai atlikti darbai. Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad atsakovių atliktus tvoros įrengimo darbus reikalinga atlikti iš naujo, prieš tai atliekant atsakovių darbo rezultato išmontavimo darbus. Tuo tarpu, atsakovės, kaip jau minėta, netinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir neįrodinėjo, nei kokios apimties darbai yra atlikti tinkamai, nei teikė įrodymus, kokia defektų šalinimo kaina. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog trūkumų šalinimo išlaidas sudaro 9 300 Eur suma, kuri pagrįstai priteista iš atsakovių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovių UAB „Gominsta“ ir UAB „Trinapolis“ apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovių apeliacinio skundo netenkinus, joms jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos. Tuo tarpu ieškovė į bylą yra pateikusi duomenis, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (reg. Nr. DOK-72625). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma sudarytų 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš atsakovių lygiomis dalimis, t. y. po 350 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Gominsta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“ apeliacinio skundo netenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovei Daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai „Loftų miestas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gominsta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti lygiomis dalimis po 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.