Kauno apygardos teismo nutartis

2026-09-29 · Civilinė byla Nr. e2A-1719-555/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-29
Bylos Nr.
e2A-1719-555/2026
Teisminio proceso Nr.
2-14-3-01352-2025-0
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Pareiškėjas
V. V.
Suinteresuotas asmuo
E. N., akcinei bendrovei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1719-555/2026 Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01352-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.1; 3.4.6.2; 2.5.1; 2.5.5 (S)
Kauno apygardos teismasN u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 29 d. Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims E. N., akcinei bendrovei Turto bankui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pareiškėja V. V. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. N. priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti palikimą atsiradusį po P. A. mirties, faktiškai pradėjus jį valdyti. Pareiškėja nurodė, kad ji ir suinteresuotas asmuo E. N. nėra saistomi giminystės ryšiais. Pareiškėja V. V. yra įpėdinė pagal įstatymą, paveldėjusi turtą po G. N. mirties. Suinteresuotas asmuo E. N. yra įpėdinis pagal įstatymą, paveldėjęs turtą po motinos H. R. N. mirties. P. A. ir G. A. buvo sutuoktiniai. Duomenų apie tai, kad G. A. ir P. A. turėtų vaikų ar kitų artimųjų (brolių seserų), nėra, tačiau iš 1998 m. lapkričio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad po G. A. mirties ((duomenys neskelbtini) turtą paveldėjo sutuoktinis P. A. ir duktė I. A.. Be to, iš P. A. testamento bei notarų biuro pažymos matyti, kad po P. A. mirties testamentu paskirtą turtą paveldėjo P. A. duktė H. R. A. (vėliau tapusi N.). G. R. N. mirė (duomenys neskelbtini) todėl į bylą suinteresuotu asmeniu yra įtrauktas jos sūnus E. N.. 2001 m. gruodžio 21 d. P. A. sudarė testamentą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su joje esančia pastatų dalimi, esančia (duomenys neskelbtini), paliko H. R. A.. Visą kitą savo turtą (neišskiriant namų apstatymo bei apyvokos reikmenų), kuris jam priklausys ir kur jis bus ir iš ko susidės, jis paliko G. N.. P. A. mirė (duomenys neskelbtini) Po P. A. mirties H. R. A. (N.) priėmė palikimą pagal 2001 m. gruodžio 21 d. testamentą, t. y. paveldėjo jai testamentu paliktą konkretų turtą. Po P. A. mirties G. N. priėmė palikimą pagal 2001 m. gruodžio 21 d. testamentą, pradėdama turtą faktiškai valdyti, t. y. G. N. pradėjo faktiškai valdyti tiek asmeninius P. A. daiktus, tame tarpe vestuvinį žiedą, rankinį laikrodį, tiek ir jų bendrai įgytus daiktus: paveikslą, kurį jie gavo dovanų nuo draugų vestuvių proga, miegamojo komplektą (spinta, lova, TV staliukas ir komoda), kurį jie įsigijo gyvendami kartu pas G. N. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Testamentu G. N. paskirtas turtas nėra paveldėtas. Apie tai, kad šie daiktai yra P. A. ar jų įgyti bendrai pareiškėjai pasakojo G. N.. P. A. ir G. N. nebuvo įregistravę oficialios santuokos, tačiau buvo sudarę bažnytinę santuoką ir tam tikslui buvo įsigiję vestuvinius žiedus, kuriais apsikeitė bažnytinės santuokos ceremonijos metu. Paskutinius gyvenimo metus P. A. ir G. N. praleido atskirai, kadangi P. A. susirgus onkologine liga, jo artimieji jį išsivežė. G. N. minėjo, kad P. A. jai buvo minėjęs, kad turi žemės sklypų, kurie po jo mirties atiteks jai, tačiau jam mirus, ji ieškojo tų žemės sklypų, tačiau jų nerado. Kaip ir kokiu būdu G. N. ieškojo tų sklypų, pareiškėjai nėra žinoma. Kadangi po P. A. mirties jo vardu registruoto nekilnojamojo turto nerado, todėl G. N. į notarą dėl P. A. asmeninių daiktų ir namų apyvokos daiktų, kurie buvo jos žinioje, paveldėjimo nesikreipė. 2025 m. spalio 22 d. pareiškėja po pakvietimo apsilankė (duomenys neskelbtini) notarų biure, kur, kaip G. N. įpėdinė, buvo informuota apie tai, kad G. N. nėra priėmusi palikimo pagal 2001 m. gruodžio 21 d. P. A. testamentą ir jai buvo pasiūlyta kreiptis tuo tikslu į teismą. Iš notaro pateiktų duomenų matyti, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. Nacionalinės žemės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) buvo priimtas sprendimas Nr. 40S-42-(14.40.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 15175/37678 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini) Joniškio k. v., esančio (duomenys neskelbtini) tačiau kadangi šio sprendimo priėmimo metu G. A. buvo mirusi, todėl daiktinės teisės jos vardu nebuvo įregistruotos. Taip pat 2018 m. rugsėjo 28 d. NŽT buvo priimtas sprendimas Nr. 40S-42-(14.40.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3225/8006 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini) esančio adresu (duomenys neskelbtini) tačiau kadangi šio sprendimo priėmimo metu G. A. buvo mirusi, todėl daiktinės teisės jos vardu nebuvo įregistruotos. P. A. buvo priėmęs palikimą po sutuoktinės G. A. mirties, tačiau palikimo priėmimo metu ir vėliau iki P. A. mirties ((duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į nurodytus žemės sklypus nebuvo atkurtos, todėl P. A. kaip įpėdinis negalėjo įregistruoti daiktinių teisių į žemės sklypus G. A. vardu bei šio turto paveldėti. Kadangi G. N., kuriai buvo paliktas visas kitas (išskyrus testamente nurodytas) turtas, tai jai mirus, jos teisės ir pareigos pereina jos įpėdinei pagal testamentą – pareiškėjai. Suinteresuotas asmuo E. N. prašė patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, nes nors G. N. turėjo testamentą, tačiau per nustatytą 3 mėnesių terminą palikimo nepriėmė; faktiškai žemės sklypo nevaldė, daiktinių teisių neįregistravo; nesielgė kaip palikimo savininkė; neišreiškė valios palikimą priimti. Suinteresuotas asmuo yra įpėdinis pagal įstatymą, paveldėjęs turtą po savo motinos H. R. N., mirusios (duomenys neskelbtini) mirties. P. A. ir G. A. yra suinteresuoto asmens E. N. seneliai. Pareiškėja pareiškime klaidingai teigia, jog P. A. ir G. A. vaikų neturėjo. G. A. ir P. A. turėjo 2 dukras: H. R. N. ir I. A.. Suinteresuoto asmens E. N. motina, H. R. N., mirė (duomenys neskelbtini) ir palikimą po jos mirties priėmė suinteresuotas asmuo E. N.. I. A. mirė (duomenys neskelbtini) palikimą po jos mirties priėmė jos sūnus L. S.. Suinteresuoto asmens senelė G. A. mirė (duomenys neskelbtini) palikimą po jos mirties priėmė jos sutuoktinis ir suinteresuoto asmens senelis P. A. ir jų duktė I. A.. P. A. 2001 m. gruodžio 21 d. sudarytu testamentu paliko jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su joje esančia pastatų dalimi, adresu: (duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens motinai H. R. A. (N.). Visą kitą savo turtą (neišskiriant namų apstatymo bei apyvokos reikmenų), kuris jam priklausys ir kur jis bus ir iš ko susidės, jis paliko G. N.. Po P. A. mirties ((duomenys neskelbtini) palikimą priėmė P. A. duktė, suinteresuoto asmens mama H. R. A. (N.), kuri kreipėsi į teismą ir palikimą priėmė faktiniu valdymu, kuris nustatytas teismo sprendimu. P. A. sutuoktinė G. A. mirė (duomenys neskelbtini) ir senelis su sutuoktine gyveno iki jos mirties. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad jo senelis P. A. niekada nebuvo nei jam, nei savo dukroms, nei kitiems giminaičiams sakęs, kad yra sudaręs bažnytinę santuoką su G. N. ar ketina ją vesti. Kaip nurodė pati pareiškėja, paskutinius gyvenimo metus P. A. ir G. N. praleido atskirai, nes neva tai jo artimieji jį išsivežė jam susirgus onkologine liga. Šios pareiškėjos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, nes seneliui pasiligojus pati G. N. jį atvežė į jo motinos H. N. namus, esančius (duomenys neskelbtini), pranešdama, kad jo neslaugysianti. Šios faktinės aplinkybės yra žinomos ir kaimynams (bendraturčiams), kurie gyvena minėtame turte, esančiame (duomenys neskelbtini). P. A. nuo 2002 m. gyveno kartu su suinteresuoto asmens mama H. N., buvos jos slaugomas ir palaidotas. G. N. nedalyvavo P. A. laidotuvėse, jokių ryšių su jo šeima nepalaikė. Pareiškėja neteisingai nurodė, jog jis sirgo onkologine liga ir artimieji jį išsivežė, nes senelis eilę metų dar esant gyvai jo sutuoktinei sirgo (duomenys neskelbtini) liga. 2002 m. gegužės 16 d. jam buvo išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pirmos invalidumo grupės ir reikalingos nuolatinės priežiūros. 2007 m. liepos 24 d. jam buvo nustatyta specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Šie įrodymai patvirtina, jog P. A. jau 2002 m. gyveno pas suinteresuoto asmens mamą H. N., adresu (duomenys neskelbtini), buvo jos slaugomas. P. A. mirė dėl (duomenys neskelbtini), kas matyti iš pridedamo jo mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai nei teigė pareiškėja, net ir nesant žemės sklypų daiktinių teisių įregistravimo VĮ Registrų centre, apie turtinių teisių turėjimą, konkrečiu atveju apie G. A. nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą - 1.84 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), G. N., kaip P. A. testamentinei įpėdinei nebuvo kliūčių apie tai sužinoti Nacionalinėje žemės tarnyboje, seniūnijoje ir/ar kitose valstybinėse įstaigose, jeigu ji siekė (norėjo) priimti palikimą. Šios aplinkybės tik patvirtina faktą, jog G. N. nesiekė priimti palikimo, niekada nevaldė nekilnojamojo turto, kurį paveldėjo P. A. po savo sutuoktinės G. A. mirties. Apie tai, kad po senelės G. A., mirusios (duomenys neskelbtini) jai 2018 m. rugsėjo 28 d. NŽT sprendimu Nr. 40S-42-(14.40.3) (sprendime pavardė A.) atkurtos nuosavybės teisės į 1,84 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kartu su B. C. ir S. P., žinojo suinteresuoto asmens motina ir jos giminaičiai, kurie paveldėjo B. C. ir S. P. turtą. B. C. įpėdiniai, priėmę palikimą yra jos vaikai, R. C. ir A. G., kurie sudarė paveldėto turto pasidalijimo sutartį ir daiktines teisės į žemės sklypo dalį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo dalį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotos A. G. vardu. Žemės sklypo dalimis į kurias atkurtos nuosavybės teisės po G. A. mirties, faktiškai valdė ir iki savo mirties naudojosi suinteresuoto asmens motina H. N.. H. N. šį faktą sužinojo iš giminaičių (žemės sklypų bendraturčių) apie jos motinai G. A. atkurtas nuosavybes teises kartu su B. C. ir S. P., taip pat buvo minėjusi ir suinteresuotam asmeniui, kad jos gyvenamosios vietos adresu iš (duomenys neskelbtini) skyriaus žemėtvarkos buvo atsiusti dokumentai. Iš 2018 m. rugsėjo mėn. 28 d. NŽT sprendime Nr. 40S-42-(14.40.3) esančio įrašo matyti, jog sprendimas surašytas 2 egzemplioriais, kurių vienas įteiktas G. A. (A.) įpėdiniams, kitas saugomas NŽT (duomenys neskelbtini) skyriuje. Suinteresuoto asmens motina H. N. pavasario ir vasaros laiku gyveno pas A. P. adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas yra šalia minėtos namų valdos į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės jos motinai G. A., todėl suinteresuoto asmens motina naudojosi žemės sklypo dalimi kartu su bendraturčiais, nors daiktinės teisės kurį laiką nebuvo įregistruotos ir bendraturčių R. C. ir A. G., taip pat naudojimosi tvarka žemės sklypu nenustatyta, dirbo žemės sklype: sodino daržoves, bulves, prieskoninius augalus, ir rudenį sugrįžusį į savo būstą, esantį (duomenys neskelbtini), naudojosi / maitinosi išaugintomis gėrybėmis, vaišindavo suinteresuotą asmenį ir kaimynus. Faktines aplinkybes, jog pavasario-vasaros sezonu mama gyvendavo (duomenys neskelbtini) A. P. namų valdoje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina ir jos mirties liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta mirties vieta. Mama mirė dėl (duomenys neskelbtini) veiklos sutrikimo, kai 2024 m. pavasarį buvo nuvykusi pas giminaičius. Kadangi nuosavybės teisės į aukščiau minėtus žemės sklypus atkurtos G. A. tik (duomenys neskelbtini), t. y. po jos mirties, todėl suinteresuoto asmens senelis P. A. priėmęs palikimą po sutuoktinės mirties negalėjo daiktinių teisių į šį turtą įregistruoti, nes jau buvo miręs ((duomenys neskelbtini) Suinteresuotas asmuo AB Turto bankas neprieštaravo pateiktam pareiškimui, prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Suinteresuotas asmuo NŽT nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendime Nr. 40S-42-(14.40.3.) minimų žemės sklypų dalių paveldėjimo valstybės vardu procedūra nėra pradėta. NŽT neturi duomenų apie tai, kas ir kada faktiškai pradėjo valdyti mirusiųjų turtą, todėl dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo prašė teismo spręsti išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismas 2026 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos patikslintą pareiškimą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėja, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. N. po P. A. mirties palikimą priėmė faktiniu valdymu, nurodė tokias aplinkybes: kad G. N. pradėjo faktiškai valdyti asmeninius P. A. daiktus, tame tarpe vestuvinį žiedą, rankinį laikrodį, bei jų bendrai įgytus daiktus – paveikslą, gautą dovanų bažnytinės santuokos proga, miegamojo komplektą, kurį, pasak pareiškėjos paaiškinimo, įsigijo kartu gyvendami pas G. N..

Teismas nustatė bei pažymėjo, kad dėl to ginčo nėra, jog G. N. ir P. A., nors ir buvo sudarę bažnytinę santuoką, kartu gyveno tik kelis metus, ir iki P. A. mirties likus maždaug dvejiems metams, jis grįžo gyventi į savo ankstesnius namus, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje tiek pati pareiškėja, tiek ir suinteresuotas asmuo E. N. bei liudytoja V. B. patvirtino, jog P. A. apie du metus iki savo mirties gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), ir buvo prižiūrimas bei slaugomas savo dukros H. R. N.. Be to, pareiškėja nurodė, kad G. N. net nežinojo, kada mirė P. A., kadangi apie jo mirtį jos niekas neinformavo, todėl tik praėjus maždaug metams po jo mirties ji sužinojo šį faktą. Šios faktinės aplinkybės leido teismui nustatyti kelis esminius momentus. G. N. ir P. A., likus maždaug dviem metams iki pastarojo mirties, apsigyveno atskirai. P. A. išsikraustė iš G. N. namų, todėl vertinti, kad ten likę daiktai taip pat priklausė ir mirusiajam jo mirties momentu, nebuvo pagrindo. Išsikraustydamas P. A. pareiškime nurodytus daiktus paliko G. N. bute, kas galėjo reikšti, jog jis nelaikė savęs šio kilnojamojo turto (baldų komplekto, paveikslo) savininku arba galėjo palikti / padovanoti G. N. šį turtą. Be to, iš pareiškėjos paaiškinimų byloje teismas nustatė, kad žiedą ir laikrodį G. N. iš P. A. gavo, ar jis jai paliko šiuos daiktus, dar jam gyvam esant, taigi po jo mirties ji jokių jo daiktų nepasiėmė. Dar daugiau, faktinis palikimo priėmimas negali būti preziumuojamas iš veiksmų, kurie gali turėti kelias reikšmes, kaip antai buvusio artimo žmogaus daikto pasilikimas gali reikšti tiesiog atminimo išsaugojimą (žiedo, laikrodžio pasilikimas). Dėl to teismas vertino, kad byloje nėra įrodyta, jog G. N. namuose buvęs miegamojo baldų komplektas, paveikslas bei asmeniniai daiktai sudarė palikimo dalį, nes priklausė P. A. jo mirties dieną.

Teismas vertino, kad šios bylos kontekste esminės teisinės reikšmės neturi aplinkybė, jog G. N. namuose galimai liko palikimo dalį sudarantis jų bendrai įgytas miegamojo baldų komplektas, dovanų gautas paveikslas ir P. A. vestuvinis žiedas bei laikrodis, kadangi G. N. elgesys su minėtais daiktais po P. A. mirties negali būti vertinamas kaip paveldėto turto savininko elgesys. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Todėl šiuo atveju ypatingai svarbu yra tai, kad G. N., nežinodama, kada mirė P. A., objektyviai neturėjo galimybių per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą aktyviais veiksmais įgyvendinti teisę priimti palikimą, ir tai leido daryti išvadą, kad G. N. P. A. palikimo per įstatymo nustatytą terminą faktiniu valdymu negalėjo priimti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja byloje taip pat įrodinėjo, jog G. N. buvo žinoma apie žemės sklypus, nes apie žemės sklypus jai pasakojęs P. A., bei sakęs, kad po jo mirties šie žemės sklypai atiteks jai. Tačiau byloje teismas nenustatė, kad G. N. būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus, siekdama išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su žemės sklypais ir tokiu būdu siekusi paveldimą turtą įgyti nuosavybėn. Teismo posėdžio metu pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad G. N. jai pasakojo, jog buvo nuvykusi į notaro biurą, bet ten jai nurodė, jog nėra jokio paveldimo turto, nesudarė pagrindo vertinti, kad tai galėjo būti aktyvus veiksmas, išreiškiantis įpėdinio valią priimti palikimą, kadangi suinteresuotas asmuo informacijos ar duomenų apie žemės sklypus turėjo pareigą ieškoti, raštu daryti paklausimus ir pan., ne tik notaro kontoroje, bet ir kitose įstaigose, ir tokiu būdu įgyvendinti savo teises į palikimą.

Teismas laikė įrodytu, kad G. N. niekada nevaldė ir neprižiūrėjo nekilnojamojo turto, kurį po savo sutuoktinės mirties paveldėjo P. A., kadangi liudytoja byloje apklausta A. G. patvirtino, jog suinteresuoto asmens E. N. motina H. R. N. maždaug 10 m. naudojosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir faktiškai jį valdė, nes augino ten daržoves bei padėdavo bendraturčiams prižiūrėti žemės sklypą. Pasyvus įpėdinio elgesys negali būti pripažįstamas valios priimti palikimą išreiškimu. Teismas pabrėžė, kad turi būti nustatyti ne bet kokie kontaktai su palikėjo daiktais, o tokie aktyvūs veiksmai, iš kurių galima daryti išvadą, kad įpėdinis per įstatymo nustatytą terminą išreiškė valią priimti palikimą ir pradėjo jį valdyti kaip savo. Būtent tokių duomenų šioje byloje teismas nenustatė. Todėl teismas sprendė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad G. N. atliko kokius nors aktyvius veiksmus, įgyvendinama savo teisę į P. A. palikimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja V. V. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo priėmimą pradėjus turtą faktiškai valdyti, netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo teismų praktiką, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Pirmos instancijos teismas vertino tik tą aplinkybę, kad G. N. niekada nevaldė ir neprižiūrėjo nekilnojamojo turto, kurį po savo sutuoktinės mirties paveldėjo P. A., nurodė, jog esminės teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kad G. N. namuose galimai liko palikimo dalį sudarantis jų bendrai įgytas miegamojo baldų komplektas, dovanų gautas paveikslas ir P. A. vestuvinis žiedas bei laikrodis, kadangi G. N. elgesys su minėtais daiktais po P. A. mirties negali būti vertinamas kaip paveldėto turto savininko elgesys, kadangi G. N., nežinodama kada mirė P. A., objektyviai neturėjo galimybių per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą aktyviais veiksmais įgyvendinti teisę priimti palikimą, dėl ko padarė išvadą, kad G. N. P. A. palikimo per įstatymo nustatytą terminą faktiniu valdymu negalėjo priimti. Šios teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, nes teismas neįvertino arba netinkamai įvertino esmines ginčo aplinkybes.

2001 m. gruodžio 21 d. P. A. sudarė testamentą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su joje esančia pastatų dalimi, esančia (duomenys neskelbtini), paliko H. R. A., gimusiai (duomenys neskelbtini) Visą kitą savo turtą (neišskiriant namų apstatymo bei apyvokos reikmenų), kuris jam priklausys ir kur jis bus ir iš ko susidės, jis paliko G. N.. Iš testamento turinio matyti, kad palikimą G. N. sudarė ne tik teismo įvardintas nekilnojamasis turtas, tačiau ir namų apstatymo bei apyvokos reikmenys, o taip pat asmeniniai P. A. daiktai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad galimai po P. A. mirties liko jo su G. N. bendrai įgytas miegamojo baldų komplektas, dovanų gautas paveikslas, P. A. vestuvinis žiedas bei laikrodis, kuriuos po jo mirties kaip savo ėmė valdyti G. N.. Tai, kad G. N. šį turtą priėmė ir valdė kaip savo matyti ir iš to, kad šį turtą ji, kaip šio turto vienintelė savininkė, testamentu paliko pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas nepripažindamas, kad G. N. ginčo daiktus pradėjo valdyti faktiškai priimdama palikimą motyvavo tuo, jog G. N. nežinojo, kada P. A. mirė, dėl ko padarė išvadą, kad nežinodama, kada jis mirė, ji negalėjo priimti palikimo per 3 mėnesių terminą. Tokia teismo padaryta išvada nėra teisinga. Apklausiama liudytoja R. B., kurios tėvai artimai bendravo su G. N. bei su kuria ji taip pat palaikė santykius (susitikdavo, pasiskambindavo), nurodė, kad 2009 m. G. N. pakvietė ją susitikti kai ji bus Kaune ir joms susitikus ji pasakė, kad Pranelis yra miręs apie metus laiko, kad jai apie jo mirtį nepranešė. Ši liudytoja nurodė, kad G. N. „lygtais 2008 m. sužinojo iš kažko, kad jis mirė“. Ši liudytojos nurodyta aplinkybė nėra nurodyta teismo sprendime. Ši liudytoja nurodė, kad P. A. artimieji nepranešė G. N. apie jo mirtį, tačiau kadangi jie gyveno tame pačiame (duomenys neskelbtini) mikrorajone iš aplinkinių ji apie P. A. mirtį sužinojo dar 2008 m.. Atsižvelgiant į tai, kad P. A. mirė (duomenys neskelbtini) akivaizdu, kad G. N. P. A. asmeninius daiktus bei namų apstatymo ir namų apyvokos daiktus kaip palikimą priėmė faktiškai pradėjusi juos valdyti per 3 mėnesių terminą. G. N., kaip įpėdinė po P. A. mirties, priėmusi dalį palikimo, turi būti laikoma priėmusi visą palikimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad G. N. buvo pasyvi siekdama priimti palikimą ir būtent tokią išvadą teismas padarė vertindamas, kad ji niekada nesirūpino ir neprižiūrėjo žemės sklypų, kuriuos po sutuoktinės mirties paveldėjo P. A.. Tokia teismo padaryta išvada leidžia teigti, kad teismas neįsigilino į esmines bylos aplinkybes.

Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, P. A. ir G. N. kartu gyveno ne kelis, o apie 8-9 m. (liudytojos R. B. teigimu apsigyveno 1998 m. pabaigoje, o bažnytinę santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) apie 1,5-2 m. iki P. A. mirties jį iš G. N. išsivežė jo artimieji (tai patvirtino liudytojos R. B., V. V. ir V. B.). Nors ši aplinkybė palikimo priėmimo faktui neturi reikšmės, tačiau rodo, kad teismas neobjektyviai vertino įrodymus, neatskleidė jų turinio.

Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia teigti, kad nors G. N. ir nebuvo pranešta apie P. A. mirtį, tačiau ji apie tai sužinojo dar 2008 m., ką patvirtino liudytoja R. B.. Ši liudytoja ir jos tėvai artimai ir daug metų bendravo su G. N., yra giminės, šios liudytojos dėka buvo gautas bažnytinės santuokos faktą patvirtinantis įrodymas (būtent ji prisiminė bažnytinės santuokos sudarymo aplinkybes ir vietą, nurodė kaip buvo atšvęstas bažnytinės santuokos sudarymas), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo remtis šios liudytojos nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo patvirtintos ir į bylą pateiktais rašytiniais duomenimis. Nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad 2008 m. sužinojusi apie P. A. mirtį, G. N. priėmė palikimą pagal testamentą per 3 mėnesių terminą pradėjusi jį faktiškai valdyti – tai yra ji ėmė naudotis kaip savininkė bendrai su P. A. įgytais daiktais – miegamojo baldų komplektu, vestuvių proga gautu paveikslu, bei jo asmeniniais daiktais: vestuviniu žiedu ir laikrodžiu.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo E. N. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pareiškėja jokių motyvuotų pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų neteisėtas, apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinį skundą grindžia savo samprotavimais, nuomonėmis ir argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų nagrinėjamojoje byloje pateiktų įrodymų visetą, pagristai nustatė, kad pareiškėja neįrodė, jog per įstatyme nustatytą terminą G. N. faktiškai priėmė palikimą, todėl pagrįstai atmetė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas sprendime išsamiai išanalizavo palikimo priėmimo faktiniu valdymu aplinkybes, rėmėsi suformuota kasacinio teismo praktika, ir pagrįstai konstatavo, jog faktinis palikimo priėmimas turi būti patvirtintas aktyviais ir aiškiais įpėdinio veiksmais, nukreiptais į konkretaus paveldimo turto valdymą, naudojimą ar išsaugojimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai ir argumentuotai pasisakė, konstatuodamas, jog G. N. ir P. A., likus maždaug dviem metams iki pastarojo mirties, apsigyveno atskirai. P. A. išsikraustė iš G. N. namų, todėl vertinti, kad ten likę daiktai taip pat priklausė ir mirusiajam jo mirties momentu, nėra pagrindo. Suinteresuotasis asmuo sutinka su teismo vertinimu, kad šios bylos kontekste esminės teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kad G. N. namuose galimai liko palikimo dalį sudarantis jų bendrai įgytas miegamojo baldų komplektas, dovanų gautas paveikslas ir P. A. vestuvinis žiedas bei laikrodis, kadangi G. N. elgesys su minėtais daiktais po P. A. mirties negali būti vertinamas kaip paveldėto turto savininko elgesys. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju ypatingai svarbu yra tai, kad G. N., nežinodama kada mirė P. A., objektyviai neturėjo galimybių per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą aktyviais veiksmais įgyvendinti teisę priimti palikimą, ir tai leidžia daryti išvadą, kad G. N. P. A. palikimo per įstatymo nustatytą terminą faktiniu valdymu negalėjo priimti.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodytų daiktų – baldų, vestuvinių žiedų ar vestuvių proga gautų dovanų, naudojimas savaime neįrodo, kad pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą pradėjo valdyti paveldimą turtą kaip savo. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų apie aktyvius veiksmus, susijusius su palikėjo turtinių teisių įgyvendinimu ar administravimu: nebuvo kreiptasi į notarą, kitas institucijas, nebuvo rūpinamasi žemės sklypo turtinių teisių registravimu, apsauga ar tvarkymu. Vien aplinkybė, jog pareiškėja nežinojo apie palikėjo mirtį ar apie tam tikro turto egzistavimą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti faktinio palikimo priėmimo. Byloje įrodyta, nes pati pareiškėja pripažino, kad testamentinė įpėdinė G. N. buvo informuota paties palikėjo P. A., kad po jo sutuoktinės G. A. mirties jis paveldėjęs nuosavybės teises į žemės sklypus, todėl pareiškėjos argumentas, kad G. N. negalėjo žinoti, nes registre nieko nebuvo, įpėdiniai nebuvo įregistravę nuosavybės teisių, yra nepagrįstas. Testamentinė įpėdinė turėjo informaciją apie turtines teises į žemės sklypus po palikėjo mirties, tačiau nesidomėjo palikimo sudėtimi, nesikreipė į tokią informaciją turinčias institucijas, kaip žemėtvarka, archyvai ir kt. dėl informacijos suteikimo.

Pareiškėja pati pripažįsta, kad turtinės teisės į žemę buvo atkurtos po palikėjo mirties, jos nebuvo įregistruotos viešame registre, apie jas pareiškėja žinojo iš palikėjo pasakojimų. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja realiai nevykdė jokių aktyvių veiksmų, susijusių su šių turtinių teisių valdymu ar administravimu per įstatyme nustatytą terminą. Pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai negali būti laikomi pakankamais įrodymais juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

Teismo posėdžio metu nei pati pareiškėja, nei jos liudytoja į suinteresuotojo asmens paklausimą neatsakė, kur randasi sklypai, nenurodė jokios net preliminarios jų buvimo vietos. Pareiškėjos teiginiai, jog P. A. artimieji nebendravo su G. N., nepranešė apie jo mirtį, turėdami tikslą neleisti šio turto jai paveldėti yra nepagrįsti, nepatvirtinanti jokiais įrodymais, o tik įžeidžiantys P. A. gyvuosius ir mirusius artimuosius. Nagrinėjamojoje byloje nenuginčyti suinteresuotojo asmens ir jo liudytojų parodymai, jog P. A. paskutiniuosius 2 metus gyveno kartu su dukra G. A. N., buvo jos prižiūrimas ir slaugomas. G. N. atsisakė slaugyti sergantį P. A. ir pati atvežė jį su visa jo manta pas dukrą R. A. N., niekada nesidomėjo nei jo sveikata, ir ar išvis yra gyvųjų tarpe.

G. N., būdama testamentinė įpėdinė po palikėjo P. A. mirties, turėjo tokias pačias teises kaip ir kiti įpėdiniai į palikėjo palikimą, tačiau jų nerealizavo įstatyme numatytu laiku ir pareiškėja nepagrįstai teigia, kad P. A. įpėdiniai privalėjo įregistruoti turtines teises į žemės sklypus ir tokiu būdu nuslėpė informaciją ir tai trukdė priimti palikimą per įstatyme nustatytą terminą. Nagrinėjamojoje byloje neįrodyta, kad G. N., būdama testamentinė įpėdine, po P. A. mirties, iki savo mirties, turėjo išreikšti savo valią paveldėti P. A. turtą, tačiau jos nerealizavo, o faktinio palikimo priėmimo institutu siekia pasinaudoti G. N. įpėdinė pareiškėja, tikslu patenkinus jos prašymą iš esmės būtų sukurta paveldėjimo teisė jai, kurios G. N. neįgyvendino. G. N. daugiau kaip 16 metų nesiėmė jokių paveldėtojos veiksmų. Toks ilgametis neveikimas nesuderinamas su sąžiningo paveldėtojos elgesiu ir pažeidžia teisinio tikrumo ir sąžiningumo bei stabilumo principus, pažeidžia kitų suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neįrodė, jog per įstatyme nustatytą terminą ji faktiškai priėmė palikimą, todėl pagrįstai atmetė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja byloje nepateikė kitų patikimų įrodymų, apart liudytojos paaiškinimų, apie ginčo daiktų priklausymą palikėjui P. A., todėl liudytojos R. B. parodymai vertintini kritiškai, nes ji pati šių išvardintų daiktų nematė, o tik žinojo iš G. N. pasakojimų. Šios aplinkybės nepaneigia teismo išvadų ir neįrodo faktinio palikimo priėmimo. Pareiškėjos nurodytų daiktų naudojimas savaime neįrodo, kad pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą pradėjo valdyti paveldimą turtą kaip savo. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų apie aktyvius veiksmus, susijusius su palikėjo turtinių teisių įgyvendinimu ar administravimu: nebuvo kreiptasi į notarą, institucijas, nebuvo rūpinamasi žemės sklypo turtinių teisių registravimu, apsauga ar tvarkymu. Vien aplinkybė, jog pareiškėja nežinojo apie palikėjo mirtį ar apie tam tikro turto egzistavimą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti faktinio palikimo priėmimo.

Pareiškėja pati pripažįsta, kad turtinės teisės į žemę buvo atkurtos po palikėjo mirties; jos nebuvo įregistruotos viešame registre; apie jas pareiškėja žinojo iš palikėjo pasakojimų. Tokios aplinkybės patvirtina, kad G. N. realiai nevykdė jokių aktyvių veiksmų, susijusių su šių turtinių teisių valdymu ar administravimu per įstatyme nustatytą terminą. Pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai negali būti laikomi pakankamais įrodymais juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti vadovaujantis apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti.

Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad palikėjas P. A. mirė (duomenys neskelbtini) P. A. sutuoktinė G. A., kuriai Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 40S-42-(14.40.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje atkurtos nuosavybės teisės į 1,84 ha žemės sklypo, grąžinant natūra, esančio (duomenys neskelbtini) su bendraturčiais B. C. ir S. P., mirė (duomenys neskelbtini) P. A. ir G. N., kurios įpėdinė yra pareiškėja V. V., (duomenys neskelbtini) bažnyčioje sudarė santuoką. Palikėjas P. A. 2001 m. gruodžio 21 d. testamentu jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su joje esančia pastatų dalimi, esančia (duomenys neskelbtini), paliko suinteresuoto asmens E. N. mamai H. R. A., visą kitą savo turtą (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų), kuris mirties dieną jam priklausys, kur jis bus ir iš ko susidės, jis paliko G. N.. G. N. mirė (duomenys neskelbtini) jos turtą po jos mirties paveldėjo pagal 2022 m. gruodžio 21 d. testamentą V. V.. Iš (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės J. R. 2025 m. lapkričio 26 d. atsakymo į paklausimą nustatyta, kad po P. A. mirties (miręs (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė dukra H. R. N., kuriai išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas 2024 m. rugsėjo 5 d., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), į turtą, nurodytą 2001 m. gruodžio 21 d. testamente, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Visas kitas turtas pagal šį testamentą yra paliktas G. N. (paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas).

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.1 straipsnio 1 dalis). Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Veiksnus asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Taigi, palikimo atsiradimo metu įpėdiniui atsiradusios subjektinės teisės turinį sudaro ne tik galimybė palikimą priimti, bet ir galimybė jo atsisakyti.

Nagrinėjamojoje byloje testamentinio įpėdinio G. N. įpėdinė pareiškėja V. V. įrodinėja, kad G. N. po P. A. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama turtą valdyti. Minėta, kad palikėjas P. A. 2021 m. gruodžio 21 d. testamentu jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su joje esančia pastatų dalimi, esančių (duomenys neskelbtini), paliko H. R. A., visą kitą savo turtą (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų), kuris mirties dieną jam priklausys, kur jis bus ir iš ko susidės, jis paliko G. N.. G. N. mirė (duomenys neskelbtini)

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamento esmė yra suteikti palikėjui laisvę laisvai nuspręsti dėl jo turto likimo po jo mirties. Kasacinio teismo praktikoje paveldėjimo pagal testamentą bylose itin akcentuojamas testatoriaus valios gerbtinumas ir laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama ir vykdoma po testatoriaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2009).

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas, daiktų perkėlimas į kitą vietą, jų naudojimas kaip nuosavų tam tikroje veikloje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėja byloje neįrodė, jog G. N. namuose buvęs miegamojo baldų komplektas, paveikslas bei asmeniniai daiktai sudarė palikimo dalį, t. y. priklausė P. A. jo mirties dieną ir, kad pareiškėjos palikėja G. N. po P. A. mirties priėmė jo palikimą faktiniu valdymu, pradėdama turtą valdyti. Apeliacinės instancijos teismas šiai teismo išvadai neturi pagrindo nepritarti.

Kasacinis teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti esmė – aktyvūs paveldėtojo veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2012 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2012; kt.).

Ar įpėdinis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, teismas sprendžia, nustatęs, išanalizavęs ir įvertinęs konkrečios bylos reikšmingų aplinkybių visumą. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta pareiškėjos palikėjos aktyvių veiksmų, kurie įgalintų spręsti, kad G. N. išreiškė savo valią palikimui, atsiradusiam po palikėjo P. A. mirties, priimti. Bylos duomenys patvirtina, kad G. N. ir P. A., likus maždaug dvejiems metams iki P. A. mirties, apsigyveno atskirai. Byloje duomenų, jog palikėjas P. A. išsikraustydamas būtų palikęs jam priklausančius baldus, namų apyvokos ar asmeninius daiktus G. N., ar po P. A. mirties jam priklausantys daiktai būtų perduoti G. N. nėra. G. N. naudojimasis daiktais po P. A. išsikraustymo (gyvenimo skyrium) patvirtina, kad tarp sutuoktinių įvyko bendro turto pasidalijimas, todėl ir naudojamasis šiais daiktais, nėra pakankami išvadai, kad G. N. savo veiksmais po palikėjo mirties priėmė palikimą faktiškai jį valdydama, tokiu būdu aiškiai išreikšdama valią jį priimti.

Nagrinėjamoje byloje nesant pagrindo konstatuoti aktyvius G. N. veiksmus dėl palikimą sudariusio turto valdymo kaip savo, kurie leistų daryti išvadą, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, jog neįrodyta, kad G. N. priėmė palikėjo palikimą, padarė tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė CK 5.57 straipsnio nuostatas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos V. V. apeliacinis skundas netenkinamas, o Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos V. V. apeliacinio skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu suinteresuoti asmenys E. N. bei NŽT prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas