- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-2971-789/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05482-2026-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.)
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini), R. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos depatramentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) R. Z. (R. Z.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. (R. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) R. Z. (R. Z.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142920 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. gruodžio 1 d., ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, nes pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, ir 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142372 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo nutrauktas prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, t. y. atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi (toliau kartu – ir Sprendimai), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2026 m. birželio 25 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti leidimą nuolat gyventi. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atnaujintas terminas skundui dėl Migracijos departamento Sprendimų paduoti ir priimtas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas 2026 m. rugpjūčio 13 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdyti Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142920 galiojimą ir vykdymą. Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentais, jog, netaikius byloje prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas neteks teisėto pagrindo būti Lietuvoje, todėl yra grėsmė, kad bus pradėta pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį procedūra. Jeigu pareiškėjas bus grąžintas į (duomenys neskelbtini), jis prarastų galimybę asmeniškai dalyvauti procese, o palankus teismo sprendimas nebetektų realios reikšmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1283-442/2025 sustabdė sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo galiojimą, įvertinęs, kad asmuo prarastų teisę būti Lietuvoje, turėtų palikti šeimos ir socialinių interesų centrą bei sutuoktinį. Pareiškėjo teigimu, panaikintasis leidimas būtų galiojęs tik iki 2026 m. gruodžio 1 d., būtent dėl jo pakeitimo pareiškėjas 2026 m. birželio 25 d. pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nagrinėjimas nutrauktas ginčijamu sprendimu Nr. 26S142372. Nesustabdžius ginčijamų Sprendimų galiojimo, bylos nagrinėjimo metu (po 2026 m. gruodžio 1 d.) susidarytų padėtis, kai net ir patenkinus skundą pareiškėjo teisinės padėties atkūrimas taptų itin komplikuotas arba apskritai nebeįmanomas, o iki tol patirti praradimai taptų neatitaisomi. Sustabdžius Sprendimų galiojimą, būtų išsaugomas ilgalaikio gyventojo statusas ir užtikrinta galimybė pabaigti leidimo pakeitimo procedūrą įprastine tvarka. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nepertraukiamai gyvena Lietuvoje nuo 2003 m., t. y. daugiau kaip 22 metus, dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Zeinarus“, jis yra šios įmonės steigėjas, akcininkas ir komercijos direktorius, nuo 2024 m. lapkričio 15 d. papildomai įdarbintas UAB „Ebla“, dalyvauja pensijų kaupime. Pareiškėjui netekus teisės gyventi Lietuvoje, jis netektų ir teisės dirbti, tokiu atveju nutrūktų ilgamečiai darbo santykiai, socialinio draudimo stažas ir vienintelis pajamų šaltinis, taip pat būtų iš esmės sutrikdyta įmonės veikla. Pareiškėjas teigė, kad dėl ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo praras prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. liepos 20 d., priverstinis išvykimas reikštų būtinybę neapibrėžtam laikui palikti šeimos būstą ir visą Lietuvoje esantį turtą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas panaikino leidimus nuolat gyventi jo sutuoktinei bei jų sūnui. Pareiškėjo anūkė yra Lietuvos Respublikos pilietė, lankanti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Migracijos departamento veiksmai pažeidžia šeimos gyvenimo gerbimą.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi (teismo nutartyje nurodyta 2025 m. rugpjūčio 17 d. nutarties data laikytina rašymo apsirikimu) netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir LVAT praktiką dėl šių nuostatų taikymo.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl nevertinami pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo 1 neteisėtumu. Teismas, įvertinęs ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė antrosios būtinosios sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas pareiškėjui panaikintas, nes pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2026 m. birželio 23 d. gyveno (duomenys neskelbtini) (ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo motina gyvena (duomenys neskelbtini), kuriai, pareiškėjo teigimu, reikalinga pagalba. (duomenys neskelbtini) gyvena ir jo sesuo.
Teismas pažymėjo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turi būti tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Šiuo atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo 1 galiojimą ir vykdymą, nors juo pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Be to, ginčijamame Sprendime 1 pareiškėjui išaiškinta, kad, panaikinus leidimą nuolat gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, asmuo gali kreiptis, jeigu jis atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.
Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, nepageidaujamomis pasekmėmis bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas. naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) (ABTĮ 13 straipsnio 7 dalis). Be to, pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui byloje atstovauja advokatas.
Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo 1 galiojimą ir vykdymą.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142920 galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiama teismo nutartis priimta, netinkamai aiškinant ir taikant ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, nukrypstant nuo naujausios ir nuoseklios LVAT praktikos analogiško pobūdžio bylose (pvz., 2025 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1283- 442/2025; 2025 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1348-602/2025) bei neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad Sprendimu 1 pareiškėjas „nėra išsiunčiamas“, tačiau visiškai nevertino Sprendimo 1 sukeliamų teisinių padarinių visumos, dėl kurių žala kyla ne tik dėl galimo išsiuntimo, bet iš paties teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo eliminavimo.
2. Sprendimo 1 galiojimas sukelia realią neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmę. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 1–3 punktus, užsieniečio, kurio leidimas gyventi panaikintas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, o, pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai užsieniečiui panaikinamas leidimas nuolat gyventi, priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Taigi grąžinimo procedūros inicijavimas yra ne hipotetinė galimybė, o imperatyvi galiojančio Sprendimo 1 teisinė pasekmė, kurios atsiradimo momentas priklauso tik nuo atsakovo veiksmų. Netekęs teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo, pareiškėjas netenka teisės dirbti: jis dirba Lietuvoje nuo 2003 m., yra UAB „Zeinarus“ akcininkas, nuo 2024 m. papildomai dirba UAB „Ebla“, dalyvauja pensijų kaupime. Sprendimo galiojimas reiškia ilgamečių darbo ir socialinio draudimo santykių nutrūkimą bei pragyvenimo šaltinio praradimą. Taip pat yra sutrikdyta UAB „Zeinarus“ veikla, nes tą pačią dieną analogiški sprendimai priimti ir dėl pareiškėjo sutuoktinės (įmonės vienintelės vadovės) bei sūnaus F. Z. (F. Z.), t. y. vienu metu eliminuojama visų įmonės valdyme dalyvaujančių šeimos narių teisinė padėtis Lietuvoje.
3. Teismas nevertino, kad panaikintas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2026 m. gruodžio 1 d., o pareiškėjo 2026 m. birželio 25 d. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti jį nagrinėjimas nutrauktas ginčijamu sprendimu Nr. 26S142372. Nesustabdžius Sprendimo 1 galiojimo, bylos nagrinėjimo metu suėjus leidimo galiojimo terminui, susidarytų padėtis, kai net ir patenkinus skundą pareiškėjo, kaip ilgalaikio gyventojo, teisinės padėties atkūrimas taptų itin komplikuotas arba apskritai nebeįmanomas, o teisminė gynyba būtų neveiksminga. Sustabdžius galiojimą, priešingai, iki bylos išnagrinėjimo išsaugomas ilgalaikio gyventojo statusas ir galimybė užbaigti leidimo pakeitimo procedūrą įprastine tvarka. Skundžiamoje nutartyje nurodyta galimybė kreiptis dėl leidimo gyventi kitais Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies ar 53 straipsnio 1 dalies pagrindais nekompensuoja šios žalos, nes naujas leidimas laikinai gyventi jokia apimtimi neatkurtų prarasto ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statuso ir su juo susijusių teisių.
Žemesnės instancijos teismas
4. Skundžiama nutartis nesuderinama su to paties teismo tą pačią dieną priimta nutartimi analogiškoje pareiškėjo sutuoktinės byloje. Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-16069-979/2026 patenkino pareiškėjo sutuoktinės D. Z. analogišką prašymą ir sustabdė Migracijos departamento tos pačios dienos analogiško turinio sprendimo Nr. 26S142921 galiojimą ir vykdymą iki galutinio teismo sprendimo, remdamasis, be kita ko, ta pačia LVAT praktika (nutartimis administracinėse bylose Nr. eAS-646-624/2024, Nr. eAS-777-520/2024, Nr. eAS-131-602/2025, Nr. eAS-1013-624/2025, Nr. eAS-1348-602/2025). Abiejų sutuoktinių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės tapati: tos pačios dienos sprendimais panaikinti abiejų sutuoktinių leidimai nuolat gyventi tuo pačiu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, abu skundai priimti nagrinėti, abu sutuoktiniai kartu valdo tą patį būstą, dalyvauja tos pačios įmonės veikloje ir remiasi tais pačiais šeimos gyvenimo apsaugos argumentais. Situacija, kai tas pats teismas tą pačią dieną dviejų sutuoktinių tapačiose bylose priima priešingus procesinius sprendimus dėl tapačios reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra nesuderinama su asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, ABTĮ 6 straipsnis), teisinio tikrumo bei teismų praktikos vienodumo reikalavimais ir sukuria teisiškai absurdišką padėtį, kai vienos šeimos, vieno namų ūkio ir vienos įmonės atžvilgiu vieno sutuoktinio teisinė padėtis bylinėjimosi laikotarpiu išsaugoma, o kito – eliminuojama.
5. Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro 2026 m. liepos 23 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjas, kaip dirbantis asmuo, buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu nepertraukiamai nuo 2003 m. gruodžio 1 d., tačiau šis draudimo laikotarpis pasibaigė 2026 m. liepos 31 d. ir šiuo metu galioja tik „papildomo mėnesio“ laikotarpis iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. Taigi sveikatos draudimo ir prieigos prie sveikatos priežiūros paslaugų Lietuvoje praradimas yra ne hipotetinė, o jau prasidėjusi ir po kelių savaičių galutinai įvyksianti ginčijamų sprendimų vykdymo pasekmė.
6. Pareiškėjas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), kurioje deklaruota jo gyvenamoji vieta; Lietuvoje nuolat gyvena pareiškėjo anūkė – Lietuvos Respublikos pilietė. Priverstinis išvykimas reikštų būtinybę neapibrėžtam laikui palikti šeimos būstą ir visą Lietuvoje esantį turtą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartis prieštarauja naujausiai LVAT praktikai analogiškose bylose. Pareiškėjas nepagrįstai tapatina nurodytus LVAT praktikos atvejus su savo individualia situacija jau vien todėl, kad pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, o kitos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
3. Nors pareiškėjas teigia, kad žala kyla jau dabar, nes jis netenka teisės dirbti, tačiau, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas nuo 2024 m. gruodžio 1 d. dirba už 50 eurų mėnesinį darbo užmokestį UAB „Ebla“, ir 5,65 – 7,05 euro mėnesinį darbo užmokestį UAB „Zeinarus“, o tai neužtikrina, kad pareiškėjas gauna darbo užmokestį, galintį užtikrinti pareiškėjo pragyvenimą. Ypač atsižvelgtina, kad pareiškėjas buvo UAB „Ebla“ įdarbintas 2024 m. lapkričio 15 d., taigi, jau išvykęs iš Lietuvos, tai labiau patvirtina pareiškėjo darbo santykių fiktyvumą nei realų jo dalyvavimą darbo rinkoje.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas teigia, kad „iš esmės paralyžiuojama UAB „Zeinarus“ veikla, nes tą pačią dieną analogiški sprendimai priimti ir dėl pareiškėjo sutuoktinės D. Z. – įmonės vienintelės vadovės“, tačiau Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu administracinėje byloje Nr. eU-16069-979/2026 ir sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą ir vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje. Taigi šie pareiškėjo argumentai dėl įmonės vadovės netekimo neturi pagrindo.
5. Įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Taigi, jei teismas pripažintų ginčijamus sprendimus negaliojančiais, pareiškėjas neprarastų teisės nuolat gyventi vien dėl to, kad leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs.
6. Pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja reali „gyvenamosios vietos, būsto ir turto Lietuvoje praradimo grėsmė“. Panaikinus leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas nepraranda teisės disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu (kaip ir bet kuria kita turto rūšimi), todėl pareiškėjo argumentai dėl turto praradimo grėsmės yra nepagrįsti.
7. Nei pareiškėjo pilnamečiai vaikai, nei anūkė nėra laikytini šeimos nariais, kaip tai suprantama, taikant Įstatymo nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142920, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, galiojimą ir vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, o pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, nepageidaujamomis pasekmėmis bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Sprendimo 1 sukeliamų teisinių padarinių visumos, dėl kurių žala kyla ne tik dėl galimo išsiuntimo, bet iš paties teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo eliminavimo; pagal Įstatymo 39 straipsnio 1–3 punktus užsieniečio, kurio leidimas gyventi panaikintas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, o pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai užsieniečiui panaikinamas leidimas nuolat gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę; netekęs teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo, pareiškėjas netenka teisės dirbti. Sprendimo galiojimas reiškia ilgamečių darbo ir socialinio draudimo santykių nutrūkimą bei pragyvenimo šaltinio praradimą; pareiškėjas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), kurioje deklaruota jo gyvenamoji vieta; Lietuvoje nuolat gyvena pareiškėjo anūkė – Lietuvos Respublikos pilietė; priverstinis išvykimas reikštų būtinybę neapibrėžtam laikui palikti šeimos būstą ir visą Lietuvoje esantį turtą. Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartis nesuderinama su to paties teismo tą pačią dieną priimta nutartimi analogiškoje pareiškėjo sutuoktinės byloje. Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-16069-979/2026 patenkino pareiškėjo sutuoktinės D. Z. analogišką prašymą ir sustabdė Migracijos departamento tos pačios dienos analogiško turinio sprendimo Nr. 26S142921 galiojimą ir vykdymą.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad ginčijamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-80-968/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-193-520/2024 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vertino, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, tik, kaip minėta, padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, ginčydamas Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142920, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. gruodžio 1 d., ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, ir 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142372, kuriuo nutrauktas prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, t. y. atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendime 1 nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas ir pažymėta, kad asmuo turi grąžinti leidimą nuolat gyventi Migracijos departamento teritoriniam skyriui.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje apibrėžiamas kaip dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Leidimų gyventi rūšys: leidimas laikinai gyventi ir leidimas nuolat gyventi (Įstatymo 25 str.). Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, sprendimo dėl išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui savaime nesustabdo jo vykdymo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (Įstatymo 139 str. 2 d.).
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėją sieja su Lietuva glaudūs ryšiai: pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2007 m. birželio 1 d., kuris buvo keičiamas kas penkerius metus; paskutinis leidimas nuolat gyventi išduotas 2021 m. gruodžio 1 d., galioja iki 2026 m. gruodžio 1 d.; pareiškėjas gyveno Lietuvoje nuo 2001 m. liepos 20 d. iki 2007 m. birželio 14 d., turėdamas leidimą laikinai gyventi, kuris buvo keičiamas kas vienerius metus; pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 2001 m. liepos 20 d., pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2003 m., yra UAB „Zeinarus“ akcininkas (jo sutuoktinė yra šios įmonės vadovė); pareiškėjas nuo 2024 m. papildomai dirba UAB „Ebla“, iš kurių gauna pajamas; leidimai nuolat gyventi buvo išduoti ir pareiškėjo vaikams (šiuo metu pilnamečiai), tačiau, nustačius, kad vienas iš vaikų buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos 12 mėnesių iš eilės, priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjo sūnaus leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu; patikrinęs kito vaiko duomenis, atsakovas nustatė, jog 2022 m. birželio 17 d. buvo deklaruotas vaiko išvykimas mokytis į kitą valstybę (kaip išvykimo pagrindas nurodytas grįžimas gyventi į gimtąją valstybę); pareiškėjo sutuoktinei taip pat panaikintas leidimas nuolat gyventi, pastarajai iš Lietuvos išvykus ilgiau nei 12 mėnesių (Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi tenkintas pareiškėjo sutuoktinės prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdytas Migracijos departamento sprendimo panaikinti ilgalaikio gyventojo leidimą galiojimas ir vykdymas); pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); Lietuvoje gyvena pareiškėjo anūkė – Lietuvos Respublikos pilietė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, pareiškėjo su Lietuva siejamus ekonominius, socialinius ryšius ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes (be kita ko, ilgamečių darbo santykių nutrūkimą, privalomojo sveikatos draudimo praradimą), pažymi, jog pareiškėjas nurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių spręsti apie riziką patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, jeigu šiame bylos nagrinėjimo etape nebus taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro išrašas patvirtina, kad pareiškėjo nepertraukiamas privalomojo sveikatos draudimas, kuris galiojo nuo 2003 m. gruodžio 1 d., pasibaigė 2026 m. liepos 31 d., o iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. galiojo tik pereinamasis „papildomo mėnesio“ laikotarpis. Byloje nėra paneigta, kad, nesustabdžius Migracijos departamento Sprendimo 1 galiojimo, pareiškėjas neteks teisės vykdyti darbinę veiklą, o taip pat neteks teisės būti draudžiamam privalomuoju sveikatos draudimu.
Pirmosios instancijos teismas 2026 m. spalio 5 d. išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą ir atidėjo teismo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2026 m. spalio 15 d. Taigi klausimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo dar nėra galutinai išspręstas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142920 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) R. Z. (R. Z.) atskirąjį skundą tenkinti. Panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išspręsti iš esmės. Tenkinti pareiškėjo R. Z. (R. Z.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142920 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Nutartis neskundžiama.