Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietės V. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 25S173345, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ji per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ? sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad ji turi nepilnametį sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sūnus Lietuvoje pradėjo lankyti pirmą klasę, dažnai serga, yra emociškai labai prisirišęs prie mamos, dėl realios grėsmės išskirti šeimą sūnus patiria nerimą, turi miego sutrikimų. Pareiškėja teigė, kad Rusijoje nebeturi gyvenamosios vietos ir darbo, visus ryšius su šia šalimi pareiškėja nutraukė. Pareiškėjos vertinimu, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, kiltų reali šeimos iširimo grėsmė, būtų padaryta neatitaisoma žala jos nepilnamečio vaiko interesams.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos V. P. skundą, tačiau netenkino jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog būtų priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, todėl šioje bylos nagrinėjimo situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjai gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, jog galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neįrodė, jog, netaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėja V. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą ir sustabdyti Departamento Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėja nurodo aplinkybes dėl jos sūnaus sveikatos problemų ir akcentuoja būtinybę jai būtų kartu su sūnumi, siekiant užtikrinti vaiko gerovę. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje, pareiškėja taip pat dirba Lietuvoje, yra gerai vertinama darbdavio, yra baigusi lietuvių kalbos kursus. Pareiškėjos vardu Lietuvoje yra registruotas nekilnojamasis turtas (būstas). Pareiškėja Rusijoje neturi jokio pragyvenimo šaltinio, todėl išvykimas iš šeimos ir susiformavusios ekonominės bei socialinės aplinkos Lietuvoje būtų ypač sunkus.

Pareiškėja pažymi, kad dėl panaikinto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) ji nebegali dirbti, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas yra būtinas siekiant išsaugoti darbo vietą, šeimos pajamas ir vaiko interesus.

Pareiškėjos teigimu, prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis viešojo intereso, pareiškėjos grėsmė viešajai tvarkai ar saugumui nėra nustatyta, į Rusiją pareiškėja vyko, siekdama į Lietuvą parsivežti pinigines santaupas, nes pardavė Rusijoje turėtą turtą. Departamento Sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas apsaugotų vaiko interesus, šeimos vientisumą ir pareiškėjos teisę dirbti bylos nagrinėjimo laikotarpiu.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad panaikinus pareiškėjai išduotą Leidimą, ji turi pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos. Užsieniečiui Lietuvos Respublikoje esant neteisėtai, yra priimamas sprendimas dėl jo grąžinimo, kuriuo užsieniečiui siūloma savanoriškai išvykti į kilmės valstybę ar kitą valstybę, kurioje užsienietis turi teisę būti. Užsieniečiui neįvykdžius sprendimo dėl grąžinimo, yra priimamas sprendimas dėl jo išsiuntimo, kuriuo užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas teigia, kad Departamentas nėra priėmęs dėl pareiškėjos sprendimų dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo, todėl pareiškėjos nurodyta žala, susijusi su jos išsiuntimu, yra nepagrįsta. Jeigu būtų priimti sprendimai dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo, pareiškėja galėtų šiuos sprendimus skųsti teismui ir prašyti sustabdyti jų vykdymą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jeigu pareiškėjos vaiko geriausius interesus atitinka pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pareiškėja, paisydama savo vaiko interesų, negalėjo į Rusiją išvykti daugiau kaip kartą per tris kalendorinius mėnesius. Nei pareiškėjos paaiškinimuose Departamentui, nei jos skunde teismui nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja negalėjo savo pinigų iš Rusijos atsivežti, į Rusiją išvykdama ne daugiau kaip kartą per tris kalendorinius mėnesius.

Atsakovas pažymi, kad nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog ji patirs ekonominę žalą, nes neturėdama galiojančio leidimo laikinai gyventi ji negali dirbti. Pareiškėja yra neapmokamose atostogose, todėl ji faktiškai nedirba. Pareiškėjos negaunamos pajamos šiuo atveju yra sietinos ne su Departamento Sprendimu, o su pareiškėjos neapmokamomis atostogomis.

Atsakovo vertinimu, ginčijamo Sprendimo vykdymo sustabdymas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingas, nes suteiktų pareiškėjai daugiau teisių (leistų dirbti, nepaisant to, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi yra panaikintas ir pareiškėja yra neapmokamose atostogose), Sprendimu pareiškėja nėra išskiriama su šeima, todėl nepažeidžiami vaiko interesai.

Atsakovo teigimu, pareiškėja tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, taip pat neįrodė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos V. P. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ? sustabdyti Departamento 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 25S173345, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog pareiškėja jai ir jos artimiesiems kilsiančią žalą grindžia jos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, tačiau byloje nėra duomenų, kad kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimą dėl pareiškėjos įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos ar jau būti pradėta vykdyti jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra, todėl šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrįstas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad panaikinus jai išduotą Leidimą pareiškėja gali būti išsiųsta iš Lietuvos, o tai pakenktų jos mažamečio vaiko interesams. Pareiškėja dėl panaikinti Leidimo taip pat negali dirbti ir tokiu būtu gauti pajamų, todėl Departamento Sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas apsaugotų tiek pareiškėjos vaiko ir šeimos interesus, tiek pareiškėjos teisę dirbti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, ginčydama Departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14 dalį leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apibrėžiamas kaip dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagal iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2021 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-816 redakcija) nuostatas, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais. Nuo 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2024 m. birželio 20 d. įstatymas XIV-2784, kurio 35 straipsniu nuspręsta pripažinti Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą netekusiu galios. Įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą, sprendimo dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėja prašo teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės argumentuoja tuo, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo vykdymo ir išsiuntus ją į kilmės valstybę (Rusijos Federacinę Respubliką), tikėtina, jog būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėja Lietuvoje augina mažametį vaiką (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietį), kurio gerovei užtikrinti yra būtina, kad kartu su juo gyventų jo motina. Pareiškėja yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, Lietuvoje pareiškėja turi darbą (šiuo metu pareiškėja yra neapmokamose atostogose), nekilnojamąjį turtą, socialinius ir ekonominiu ryšius. Pareiškėjos vertinimu, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir išsiuntus ją į kilmės šalį, kiltų reali šeimos iširimo grėsmė, būtų padaryta neatitaisoma žala jos nepilnamečio vaiko interesams.

Byloje pateikti duomenys patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji nuo (duomenys neskelbtini) metų yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, (duomenys neskelbtini) metais jiems gimė sūnus, kuris turi sveikatos problemų, pareiškėja Lietuvoje nuolat gyvena nuo 2022 metų, nuo 2023 metų ji Lietuvoje deklaravo savo gyvenamąją vietą, 2024 metai pareiškėja įsigijo nekilnojamąjį turtą, pareiškėja yra baigusi lietuvių kalbos kursus, turi darbą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjai išduoto Leidimo reikšmę jos teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje ir Departamento Sprendimu, kuriuo panaikintas Leidimas, sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad yra tikimybė, jog pareiškėja, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti grąžinta arba išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl to nukentėtų pareiškėjos šeimos interesai, tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjai ir jos šeimai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, kuriame nėra įtvirtintas administracinio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo apskundimo teismui suspensyvinis efektas (skundo padavimas nesustabdo sprendimo vykdymo), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-646-624/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024, 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-131-602/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1013-624/2025; kt.).

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktus argumentus, kuriais ji grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, nepilnamečio vaiko interesus ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietės V. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos V. P. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Tenkinti pareiškėjos V. P. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 25S173345 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.