- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-2753-789/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-04847-2026-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.)
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- UAB „Wodlux“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Wodlux“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Wodlux“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Wodlux“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2026 m. gegužės 27 d. įsakymą Nr. A1-796 dėl leidimo įrengti išorinę reklamą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje galiojimo panaikinimo (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdyti skundžiamo Įsakymo galiojimą. Pareiškėjas grindė šį prašymą tuo, kad skunde pateikti faktiniai duomenys ir teisiniai argumentai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Skundžiamas Įsakymas priimtas, nesilaikant Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytos procedūros, netaikant Reklamos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintos pažeidimo nagrinėjimo procedūros, nesuteikus pareiškėjui įstatyme garantuotų procesinių teisių bei netinkamai taikius Reklamos įstatymo 12 straipsnio 13 ir 14 dalių reguliavimą. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala. Įsakymas jau dabar sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes – panaikintas leidimas, suteikęs teisę įrengti ir naudoti išorinę reklamą. Jeigu skundžiamo Įsakymo galiojimas nebūtų laikinai sustabdytas, o skundas vėliau būtų patenkintas, vien formalus Įsakymo panaikinimas savaime neatkurtų iki jo priėmimo egzistavusios teisinės padėties. Be to, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir tai, kad Įsakymo vykdymas sukeltų pareiškėjui ne tik reikšmingus teisinius, bet ir tiesioginius finansinius padarinius. Įvykdžius Įsakymą, pareiškėjas būtų priverstas demontuoti teisėtai įrengtą išorinę reklamą, patirdamas jos išardymo, transportavimo, saugojimo ir kitus su demontavimu susijusius kaštus.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo UAB „Wodlux“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų (tuo pačiu nepridėjo jokių įrodymų), jog ginčo situacijoje jam bus padaryta didelė žala – sunkiai atitaisoma (arba neatitaisoma). Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje teismas bet kokiu atveju negali imtis priemonių prevenciškai ginti galbūt pažeistų teisių, kaip to siekia pareiškėjas. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjui būtų padaryta žala (materialūs nuostoliai), jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, jog žala būtų teisingai atlyginta, nepaisant to, jei tektų iš naujo kreiptis į teismą. Pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti išardymo, transportavimo, saugojimo ir kiti su demontavimu susiję darbai yra vertintini tik kaip laikini nepatogumai tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkinamas. Tačiau jo prašyme nėra nurodyta, kokios negrįžtamai atitaisomos pasekmės gali kilti pareiškėjui, o tai yra svarbu, siekiant, kad būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Pareiškėjas remiasi prielaidomis, jog jis gali ateityje patirti tam tikras neigiamas pasekmes dėl Įsakymo vykdymo, o tai tikrai savaime nėra pagrindas traktuoti kaip pareiškėjui kylančią sunkiai atitaisomą (arba neatitaisomą) žalą. Teismo vertinimu, išsprendus ginčo situaciją ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tai neapsunkins teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir, išsprendus klausimą iš esmės, priimti naują nutartį – sustabdyti Įsakymo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ABTĮ 70 straipsnį ir neįvykdė pareigos individualizuotai įvertinti visas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikta motyvų, kodėl būtent šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos reikšmingomis, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas neanalizavo, kokią reikšmę turi tai, kad ginčijamas administracinis aktas jau yra vykdomas, jog pareiškėjas nebegali naudotis jam išduotu leidimu bei vykdyti ūkinės veiklą iki tol galiojusiomis sąlygomis, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad iki bylos išnagrinėjimo jis iš esmės atsiduria objektyviai nelygiavertėje procesinėje padėtyje. Vien deklaratyvus konstatavimas, kad pareiškėjo nurodomos pasekmės nelaikytinos sunkiai atitaisoma žala ar kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės, negali būti laikomas individualizuotu ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų sąlygų vertinimu. Be to, teismas nevertino, ar laikinas ginčijamo Įsakymo galiojimo sustabdymas iki bylos išnagrinėjimo iš tikrųjų sukeltų neigiamas pasekmes viešajam interesui ar atsakovo teisėms bei teisėtiems interesams. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tuomet, kai reikalinga trumpalaikis padėties sureguliavimas.
2. Nors teismas nutartyje nurodė pareigą vertinti pareiškėjo reikalavimo prima facie pagrįstumą, jis faktiškai netaikė šio kriterijaus. Nutarties motyvai rodo, kad teismas sutelkė visą analizę išimtinai į galimos žalos vertinimą. Po ginčijamo Įsakymo priėmimo savivaldybės institucijos nedelsdamos inicijavo tolesnius kontrolės veiksmus bei administracinio poveikio procedūras. Savivaldybės institucijos operatyviai ėmėsi tolesnių viešojo administravimo veiksmų, atliko reklamos patikrinimą bei perdavė medžiagą administracinio nusižengimo tyrimui.
3. Teismo išvada, kad pareiškėjas siekia tik prevenciškai apginti galbūt pažeistas teises, prieštarauja pačios nutarties motyvams bei bylos faktinėms aplinkybėms. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjas grindžia savo prašymą tuo, jog ginčijamas Įsakymas jau sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes, dėl kurių pareiškėjas bus priverstas demontuoti teisėtai įrengtą išorinę reklamą ir patirs su tuo susijusias išlaidas. Nepaisant to, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia tik prevenciškai ginti galbūt pažeistas teises. Tokia teismo išvada nėra nuosekli. Pareiškėjas prašė laikinai sustabdyti jau galiojančio administracinio akto veikimą, siekdamas išvengti tolesnių šio akto sukeliamų pasekmių iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju buvo prašomos ne siekiant užkirsti kelią hipotetiniam ateityje būsimam pažeidimui, bet siekiant laikinai stabilizuoti jau susidariusią teisinę situaciją, kai ginčijamas administracinis aktas yra įsigaliojęs ir sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes. Todėl vien aplinkybė, kad dalis neigiamų pasekmių dar gali atsirasti ateityje, nesudaro pagrindo kvalifikuoti pareiškėjo prašymą kaip prevencinį.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos pasekmės yra laikini nepatogumai, o argumentai dėl galimos žalos grindžiami vien prielaidomis, taip netinkamai įvertindamas reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtį bei ginčijamo administracinio akto sukeliamas realias pasekmes. Vien teorinė galimybė ateityje pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo savaime nepaneigia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra ne sudaryti prielaidas vėliau kompensuoti jau atsiradusią žalą, bet užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą bei, kiek tai objektyviai įmanoma, užkirsti kelią tokios žalos atsiradimui iki ginčo išsprendimo iš esmės. Priešingu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės prarastų savo esmę ir taptų perteklinėmis tais atvejais, kai žala teoriškai gali būti atlyginama pinigais.
5. Teismas nevertino, kad, atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o vėliau patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius procesus dėl žalos atlyginimo, kuriuose iš naujo tektų įrodinėti žalos faktą, jos dydį bei priežastinį ryšį. Tokia situacija reikštų ne tik papildomas pareiškėjo laiko ir finansines sąnaudas, bet ir papildomą administracinę naštą atsakovui bei teismų sistemai. Tuo metu laikinas ginčijamo Įsakymo galiojimo sustabdymas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės leistų išvengti tokių procesinių pasekmių ir atitiktų proceso ekonomiškumo bei efektyvumo tikslus.
6. Nepagrįsta teismo išvada, kad reklamos demontavimas, transportavimas bei saugojimas laikytini vien laikinais nepatogumais. Toks vertinimas ignoruoja reklamos ekonominę paskirtį. Komercinė reklama nėra savitikslis objektas, ji naudojama vykdyti ūkinę komercinę veiklą, pritraukti klientus, reklamuoti paslaugas bei generuoti pajamas. Todėl reklamos pašalinimas iš vienos intensyviausių Palangos miesto vietų reiškia ne vien fizinį reklamos konstrukcijos išardymą, bet ir objektyvų pareiškėjo galimybių vykdyti komercinę veiklą apribojimą.
7. Pareiškėjas nurodė objektyviai tikėtinas ginčijamo Įsakymo vykdymo pasekmes, kurios tiesiogiai kyla iš reklamos pašalinimo ir jos komercinės paskirties. Pareiškėjo vertinimu, reikalavimas, kad jis jau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių stadijoje tiksliai įrodytų, kiek konkrečiai klientų jis praras, kokio dydžio negautas pajamas patirs ar kokią įtaką reklamos pašalinimas turės jos verslo rezultatams, nėra pagrįstas. Tokios aplinkybės dėl savo pobūdžio objektyviai negali būti iš anksto tiksliai apskaičiuotos ar įrodytos, tačiau tai nepaneigia jų realumo.
8. Nagrinėjamu atveju teismas, nors ir paminėjo pareiškėjo argumentą, kad dėl ginčijamo Įsakymo jis netenka galimybės teisėtai naudotis jam išduotu leidimu ir vykdyti ūkinę veiklą tomis sąlygomis, kurios egzistavo iki skundžiamo Įsakymo priėmimo, visiškai nevertino, ar būtent šių pasekmių vėlesnis pašalinimas ar kompensavimas būtų realiai įmanomas ir nesudėtingas. Teismas taip pat nevertino, ar reklamos pašalinimo aktyviausiu Palangos kurortinio sezono laikotarpiu sukeltų komercines pasekmes, t. y. klientų praradimą, negautas pajamas, reklamos efektyvumo sumažėjimą, rinkos pozicijų susilpnėjimą bei kitus verslo praradimus, vėlesnis kompensavimas būtų realiai įmanomas ir veiksmingas.
9. Teismas nevertino konkuruojančių interesų pusiausvyros. Teismas nevertino, ar atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atitinka proporcingumo principą ir užtikrina tinkamą konkuruojančių interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti jį, paliekant pirmosios instancijos teismo nutartį galioti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neįrodė realios žalos grėsmės, nurodė atsakovo konkrečių veiksmų. Praėjo gana daug laiko, atsakovas neatliko jokių grėsmę keliančių veiksmų. Pareiškėjas grindžia prašymą prielaidomis. Pareiškėjo teiginiai, kad pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas, neatitinka tikrovės. Administracinio nusižengimo tyrimas nepradėtas. Administracinių nusižengimo registre nėra tokių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Wodlux“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Įsakymo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtinta viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtinų sąlygų – neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi ir prašo iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti Įsakymo galiojimą. Pareiškėjas grindžia atskirąjį skundą šiais pagrindiniais argumentais: teismas neanalizavo, kokią reikšmę turi tai, kad ginčijamas administracinis aktas jau yra vykdomas, jog pareiškėjas nebegali naudotis jam išduotu leidimu bei vykdyti ūkinę veiklą iki tol galiojusiomis sąlygomis; teismas nevertino, ar pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą; ginčijamas Įsakymas sukelia tiesiogines teisines pasekmes, dėl kurių pareiškėjas bus priverstas demontuoti teisėtai įrengtą išorinę reklamą ir patirs su tuo susijusias išlaidas; po ginčijamo Įsakymo priėmimo savivaldybės institucijos nedelsdamos inicijavo tolesnius kontrolės veiksmus bei administracinio poveikio procedūras (savivaldybės institucijos atliko reklamos patikrinimą bei perdavė medžiagą administracinio nusižengimo tyrimui); vien teorinė galimybė ateityje pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo savaime nepaneigia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; teismas nevertino, kad, atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o vėliau patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius procesus dėl žalos atlyginimo; teismas nevertino, ar atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atitinka proporcingumo principą ir užtikrina tinkamą konkuruojančių interesų pusiausvyrą.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Tačiau pažymėtina, kad vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-7-602/2023; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-364-552/2024 ir kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-953-575/2025).
Įvertinusi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad leidimo turėtojas UAB „Wodlux“, gavęs įspėjimą apie leidimo galiojimo galimą panaikinimą, iki 2026 m. gegužės 22 d. neįvykdė reikalavimo, nepašalino pažeidimo, t. y. nepateikė bendraturčių sutikimų įrengti išorinę reklamą ant pastato (duomenys neskelbtini), 2026 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. A1-796 panaikino 2024 m. balandžio 26 d. išduoto leidimo Nr. (17.29.)-RS6-72 įrengti išorinę reklamą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) galiojimą.
Pareiškėjas siekia, kad būtų sustabdytas ginčijamo Įsakymo galiojimas. Pareiškėjas nurodo neigiamas pasekmes, kurios, jo teigimu, kiltų, nesustabdžius Įsakymo galiojimo. Pažymėtina, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga ar išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; 2026 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1713-575/2026 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo šioje byloje pateiktus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir bylos duomenis, pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog, netaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas būtų panaikintas, pareiškėjo patirta žala (jeigu tokia atsirastų) negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio finansiniai nuostoliai, susiję su ūkinės veiklos apribojimu, įrengtos išorinės reklamos demontavimu ar pajamų praradimu, nėra laikomi neatitaisoma žala. Byloje nėra pateikta įrodymais pagrįstų duomenų, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas gali patirti neproporcingą, sunkiai atitaisomą žalą.
Akcentuotina, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad po ginčijamo Įsakymo priėmimo savivaldybės institucijos nedelsdamos inicijavo tolesnius kontrolės veiksmus bei administracinio poveikio procedūras (savivaldybės institucijos atliko reklamos patikrinimą bei perdavė medžiagą administracinio nusižengimo tyrimui), nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėjo teiginiai apie pradėtą administracinio nusižengimo tyrimą neatitinka tikrovės. Prie atskirojo skundo pridėtas Palangos miesto Viešosios tvarkos ir rinkliavų tarnybos 2026 m. birželio 11 d. patikrinimo aktas Nr. C32-76 taip pat nepatvirtina, jog, atlikus pareiškėjo įrengto išorinės reklamos įrenginio patikrinimą, pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, apibrėžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtį, ABTĮ neįtvirtina, kad vienas iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslų – padėti išvengti ateityje galimų teisminių ginčų, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tik nagrinėjamos administracinės bylos ribose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-451/2008 ir kt.). Be to, teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo vertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Wodlux“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.