Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikė jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo apeliacinį skundą teisingai išspręsti apeliacinėje instancijoje yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas taip pat prašo šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegiją. ABTĮ 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Galimybė Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme perduoti bylą nagrinėti išplėstinėms teisėjų kolegijoms yra siejama su bylų sudėtingumu, ką pirmiausia nulemia teisiniai bylos aspektai. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, nagrinėjimo klausimo pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiami tokio sudėtingumo teisiniai klausimai, kurie sudarytų pagrindą apeliacinį skundą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo netenkinamas.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos šališkumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, siekdamas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino teismo nušalinimo institutą. Manydama, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, proceso šalis gali pasinaudoti ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose numatytomis procesinėmis garantijomis bei pateikti teismui motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo. Reikšdama teisėjui nušalinimą, proceso šalis turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog, teismui pritaikius teisėjo nušalinimo institutą, administracinė byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Visais atvejais abejones dėl teismo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi proceso šalis privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais, o ne tik samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-968/2023).

Pareiškėjas teisėjos šališkumą iš esmės grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, išimtinai susijusiais su teismo (teisėjų) jurisdikcijos įgyvendinimo veikla. Šiame kontekste akcentuotina, kad teisėjos veiklos išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – savaime negali būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo įrodymas. Aplinkybė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas įvertino pareiškėjo pozicijai nepalankiu būdu, arba aplinkybė, kad galbūt pareiškėjo nurodyta teisėja nagrinėjo kitas pareiškėjo bylas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimo.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą parengiant peticiją EŽTT (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01135-2025-2), nurodė, kad teisinė pagalba pagal reikalinga administracinėje byloje Nr. AS-840-415/2025). Pareiškėjas taip pat prašė šį prašymą persiųsti nagrinėti Koordinacinei tarybai, nes iškyla interesų konfliktas. Pareiškėjas prašyme užpildė metinę asmens pajamų ir asmens (šeimos) turto deklaraciją antrinei valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, pateikė LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS-840-415/2025, asmens tapatybės kortelės ir nedarbingumo pažymėjimo kopiją.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio vertintina, kad Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintu pagrindu nustačiusi, kad: 1) Tarnybos 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą šiuo metu nėra pakeistas ar panaikintas; 2) pareiškėjas nėra apmokėjęs pagal Tarnybos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą (su vėlesniais jo pakeitimais) teiktų teisinės pagalbos išlaidų (83,34 Eur), 3) taip pat Tarnyboje nėra gautas pareiškėjo prašymas dėl mokėjimo išdėstymo dalimis.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas iki ginčijamo Tarnybos Sprendimo priėmimo būtų sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidas (83,34 Eur).

Tačiau teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

LVAT paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, jog valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama, neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, jog, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (žr. LVAT 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-662/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2972-415/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-815/2022; 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2887-502/2022).

Po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo įsigaliojo ginčui aktualių Įstatymo nuostatų pakeitimai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1437), įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (to paties įstatymo 19 str. 1 d.), Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis buvo pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai“. Be to, Įstatymo 11 straipsnis papildytas 11 dalimi, pagal kurią „Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka“.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2103 nuo 2024 m. sausio 1 d. Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis panaikinta, o 11 straipsnio 10 dalis pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas ir (ar) asmens pajamos viršija nustatytą turto ir pajamų lygį arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15–20 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas bei LVAT praktiką aiškinant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, šiuo atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba, atsisakydama teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu veikė teisėtai, o aptartas teisinis reguliavimas numatė Tarnybos teisę, bet ne pareigą, paprašius papildomai pagal kitus kriterijus įvertinti antrinės teisinės pagalbos teikimo būtinybę.

LVAT naujausioje jurisprudencijoje išaiškino, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo nuostatos nenustato, kad Tarnybai vertinant pareiškėjo individualią situaciją, jis privalo teikti papildomą prašymą. Tokia Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostata buvo įtvirtinta iki 2024 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje (kuri vėliau panaikinta), tačiau nuo 2024 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nėra nustatyta, kad individuali pareiškėjo situacija vertinama tik gavus pareiškėjo papildomą prašymą (žr. 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2004-602/2025).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu neatsižvelgus į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Ginčijame Sprendime pareiškėjo individualios situacijos vertinimas paminėtais aspektais nepateiktas.

Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo spręsti, kad Tarnyba atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.).

Pasisakydama dėl Sprendimo dalies, kuria Tarnyba atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 8 punkto pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, aptariamoje normoje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.

LVAT praktikoje yra konstatuota, kad individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024).

Teismų praktikoje administracinio sprendimo motyvavimo reikalavimas siejamas su asmens galimybe suprasti, kokiais faktais ir teisės normomis remiantis priimtas jo teisinę padėtį veikiantis sprendimas. Sprendimo faktinis pagrindas ir individualūs motyvai turi būti žinomi ne tik jį priėmusiai institucijai, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimtas (žr., pvz., LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-575/2023). Vien teisės normų nurodymas, nepaaiškinant jų taikymo konkrečiomis aplinkybėmis, šio reikalavimo neatitinka. Spręsdamas, ar motyvavimo trūkumai esminiai, teismas vertina, ar jie sukliudė sprendimo adresatui suprasti jo teisių ir pareigų pasikeitimo pagrindus bei apimtį ir veiksmingai ginti savo teises (žr., pvz., LVAT 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-409-575/2025).

LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime (VAĮ 10 str.), nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

Įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį (dalį, susijusią su Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 8 punkto taikymu), byloje esančius įrodymus aptarto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba Sprendime abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjas neatsižvelgia į jam teiktų Tarnybos atsakymų ir priimtų sprendimų turinį, dažnai kreipiasi į Tarnybą su įvairiais prašymais, inicijuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo administracines procedūras, tačiau nesiekia konkretaus teisinio rezultato. Tarnybos Sprendime pateiktas vertinimas visiškai neindividualizuotas ir nenurodytos konkrečios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kreipimaisis į Tarnybą, siekiamomis apginti galbūt pažeistomis subjektinėmis teisėmis ir teisėtais interesais, pareiškėjui teiktos (neteiktos, nutrauktos) antrinės teisinės pagalbos atvejais ir pan., kurių pagrindu Tarnyba sprendė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nuolat inicijuoja teisminius ginčus su Tarnyba ar dažnai į ją kreipiasi, nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčijamą Sprendimą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, sprendžia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, todėl yra panaikinamas.

Skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 94 str.).

Panaikinus ginčijamą Sprendimą, atsakovas privalės iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jo prašymą nėra pagrindo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Tarnybos Sprendimą patenkinamas.

Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės į nešališką teismo procesą, ar pareiškėjas nėra diskriminuojamas. Šiuo aspektu primintina, kad teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinimo tvarka reglamentuojama ABTĮ 4 straipsnyje. Paminėto straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja administracinėje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijos nuostatoms. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

Įvertinus pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ar jose įtvirtintiems principams. Teisėjų kolegija nenustatė būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo PRS1 skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-T-2025-00028 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Kitą pareiškėjo PRS1 skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.