- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-06
- Bylos Nr.
- eA-2577-575/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06526-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. O. E.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. E. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. O. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2023 m. balandžio 14 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) sprendimą Nr. 23S48089 (toliau – ir Sprendimas) perduoti asmenį Estijos Respublikai; 2) įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės; 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti A. O. E. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavimo bei priimti dėl jo sprendimą.
2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurį grindė tuo, kad kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jo politinių pažiūrų. Pareiškėjo tėvas yra žurnalistas, rašė straipsnius, kuriuose išreiškiamas valdžios nepalaikymas bei kritika, todėl buvo pašautas. Dėl šios priežasties pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilęs realus pavojus.
2.2. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Estijos Respublikai, kadangi pareiškėjas Lietuvoje jau yra pabaigęs pusę studijų, yra integravęsis Lietuvoje, todėl, jo nuomone, egzistuoja prieglobsčio prašytojo neperdavimo kitai kompetentingai valstybei išlygos pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatas. Pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą Ukrainoje, o vadovaujantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos pozicija, pareiškėjui, kuris Ukrainoje turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, garantuojama teisė pasinaudoti nacionaline prieglobsčio suteikimo procedūra toje valstybėje, kurioje jis ją inicijuoja, šiuo atveju – Lietuvoje, vienašališkai nenukreipiant jo į kitą valstybę – Estijos Respubliką, netgi kai pastaroji sutinka jį priimti. Migracijos departamentas pareiškėjo situacijos individualiai nevertino ir nenustatė, ar egzistuoja prieglobsčio prašytojo neperdavimo kitai kompetentingai valstybei išlygos pagal Dublino reglamentą. Pareiškėjo nuomone, būtent Lietuvos Respublika yra tinkamiausia valstybė jo prašymui dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti. Atsakovas formaliai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl jo sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 18 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindamas studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete. Patikrinus vizų informacines sistemas nerasta duomenų apie pareiškėjui išduotą Šengeno arba nacionalinę vizą, o pareiškėjas nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio teisėtą buvimą Šengeno erdvėje, todėl buvo vertinama, kad Lietuvoje jis yra neteisėtai. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. kovo 12 d. buvo sulaikytas Estijos Respublikoje, kurioje jis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį.
5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio Lietuvoje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo Lietuvai spręsti dėl diskrecinės išlygos galimybės ir prisiimti sau atsakomybę nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Pareiga šį prašymą nagrinėti kyla tik Estijos Respublikai, nes būtent joje pareiškėjas pateikė savo prieglobsčio prašymą. Tai, kad pareiškėjas buvo kreipęsis dėl prieglobsčio Ukrainoje, ar studijuoja Lietuvoje, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, nes ji nepaneigia faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė Estijoje. Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į atsakingas Estijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b, c, d papunkčius, nurodydamas, kad pareiškėjas dėl prieglobsčio Lietuvoje nesikreipė.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), Dublino reglamento nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Prieglobsčio tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento(ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“, nustatęs, kad pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o tokį prašymą yra pateikęs Estijos Respublikoje, konstatavo, jog asmens noras, kad jo pateiktas prašymas Estijos Respublikai būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pakankamas pagrindas taikyti diskrecinę išlygą ir Lietuvai prisiimti atsakomybę nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Pareiga šį prašymą nagrinėti kyla Estijos Respublikai, nes būtent joje pareiškėjas pateikė savo prieglobsčio prašymą. Nesant jokio pagrindo abejoti Estijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą Estijos Respublikai. Vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie galimas neigiamas priimto Sprendimo pasekmes, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą nepagrįstu ar neteisėtu.
III.
8. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Dublino reglamentą, neįvertino prieglobsčio prašytojo šeimos, kultūrinių prieglobsčio prašytojo ryšių su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis, todėl nepagrįstai sprendė, jog Lietuvos Respublika nėra tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prašymo nagrinėjimui. Šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus su pareiškėju susijusių aplinkybių tyrimas, nebuvo vertintos aplinkybės, jog pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą Ukrainoje, tačiau jo prašymas nebuvo išnagrinėtas dėl prasidėjusio karo. Pareiškėjui, kuris Ukrainoje turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, garantuojama teisė pasinaudoti nacionaline prieglobsčio suteikimo procedūra toje valstybėje, kurioje jis ją inicijuoja, šiuo atveju – Lietuvoje, vienašališkai nenukreipiant jo į kitą valstybę – Estijos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra kreipęsis dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvoje, kadangi nesant tokio prašymo, pareiškėjo atžvilgiu tiesiog nebūtų taikomas Dublino reglamentas.
IV.
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neatsakė į pagrindinius faktinius klausimus, t. y., ar atsakovas išsprendė pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo, ar pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, neišaiškino teisės patikslinti skundo reikalavimus, atsižvelgiant į tai, ar atsakovas yra priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo laikino gyvenimo Lietuvoje, ar pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
V.
12. Pareiškėjas, bylą grąžinus į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo, pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame teismo prašė: panaikinti Migracijos departamento 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 23S48089 perduoti asmenį Estijos Respublikai; įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės; įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavimo bei priimti dėl jo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjo patikslintas skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Pareiškėjas yra laikytinas prieglobsčio prašytoju, nes atsakovas skundžiamame Sprendime pareiškėją įvardino kaip prieglobsčio prašytoją, be to, nors pareiškėjas neteikė rašytinio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, jo konkliudentiniai veiksmai bylos nagrinėjimo metu, procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės patvirtina išreikštą valią tapti prieglobsčio prašytoju Lietuvoje, todėl pareiškėjas įgijo tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, ir atsakovas turi nagrinėti šį prašymą, ar nurodyti pareiškėjui, kokius formalumus jis turi atlikti dėl šio statuso įgijimo.
13.2. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimo, nenustatė pareiškėjo ryšių su Lietuva (kad jis studijuoja (duomenys neskelbtini) universitete, gyvena (duomenys neskelbtini), yra apsidraudęs sveikatą, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą Ukrainoje), neįvertino, kad pareiškėjo perdavimas Estijos Respublikai užkirs kelia pareiškėjui baigti studijas, bei nepagrįstai netaikė Dublino reglamento išlygos.
13.3. Pareiškėjas Ukrainos Respublikoje turėjo tarptautinę apsaugą – buvo prieglobsčio prašytojas, tačiau dėl objektyvių priežasčių (prasidėjusio karo) prašymas nebuvo išnagrinėtas, pareiškėjas buvo priverstas pasitraukti iš šios šalies. Pareiškėjui, kaip Ukrainoje turėjusiam prieglobsčio prašytojo statusą, garantuojama teisė pasinaudoti nacionaline prieglobsčio suteikimo procedūra toje valstybėje, kurioje jis ją inicijuoja, šiuo atveju – Lietuvoje, vienašališkai nenukreipiant jo į kitą valstybę – Estijos Respubliką, netgi kai pastaroji sutinka jį priimti.
Atsiliepimas
14. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo patikslintu skundu, prašė jį atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
14.1. Atsakovas nėra pripažinęs pareiškėjo prieglobsčio Lietuvoje prašytoju, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas Estijos Respublikoje, jam Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta išduoti kelionei į Estijos Respubliką skirtą dokumentą (laissez-passer).
14.2. Pareiškėjas nei atsakovui, nei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) prašymo suteikti prieglobstį neteikė, nei raštu, nei žodžiu savo valios kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo neišreiškė. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Dublino reglamento taikymas pareiškėjo atžvilgiu patvirtina jo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusą, nes Dublino reglamento nuostatos yra taikomos ir tais atvejais, kai užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikia tik vienoje valstybėje narėje, tačiau kitoje valstybėje narėje yra neteisėtai. Migracijos departamento Sprendimo priėmimo faktas savaime nepatvirtina pareiškėjo kaip prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje statuso. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas konkliudentiniais veiksmais išreiškė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, ir akcentavo, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų tikslu pateikti, ir jokiais veiksmais noro kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nebuvo išreiškęs. Tai, kad vizito į Migracijos departamentą metu pareiškėjas pasakojo apie kilmės valstybėje jam kylantį pavojų, savaime nepatvirtina, kad tokiu būdu jis „aiškiai išreiškė“ pageidavimą kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas apie kilmės valstybėje kylančias grėsmes pasakojo ne prieglobsčio suteikimo procedūros kontekste, o grąžinimo procedūros kontekste, nustačius, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, ir informavus pareiškėją apie galimybę savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
Šalies argumentai
14.3. Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje neteikė ir VSAT, neatskleidė aplinkybių dėl jo sulaikymo ir prieglobsčio suteikimo prašymo nagrinėjimo Estijos Respublikoje; be to, tokio prašymo neišreiškė ir teismuose sprendžiant klausimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pareiškėjui, t. y. priimant Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. sausio 26 d. sprendimą byloje Nr. A20.-66-1156/2023 ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Nr. A20.-315- 358/2023. Pareiškėjas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nesikreipė ir nei vienai iš kompetentingų institucijų tokio noro nereiškė, norėjo gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, ir tik gavęs byloje skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, be jokių paaiškinimų pradėjo laikytis iš esmės priešingos pozicijos, kurią byloje esantys įrodymai paneigia.
14.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog jis savo valią dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje aiškiai išreiškė teismui nagrinėjamoje byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose, kadangi jis savo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusą grindė klaidingu įsitikinimu, jog šį statusą patvirtina Dublino reglamento taikymas pareiškėjo atžvilgiu. Teisės aktai nustato, kad užsienietis pats asmeniškai turi pateikti prašymą suteikti prieglobstį, o procesinius dokumentus teismui teikusi pareiškėjo atstovė advokatė tokių įgaliojimų (pateikti prieglobsčio prašymą) neturi, todėl skunduose teismui nurodyti teiginiai, jog pareiškėjas taip išreiškia valią tapti prieglobsčio prašytoju, nelaikytini asmeniniu pareiškėjo prašymu dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Net ir pareiškėjui pateikus tokį prašymą, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga yra Estijos Respublika, kuri sutiko atsiimti pareiškėją.
14.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino asmeninės pareiškėjo situacijos (studijų Lietuvoje ir kt.), kadangi pareiškėjo studijos, neturint teisinio pagrindo būti Lietuvoje, neįteisina pareiškėjo buvimo Lietuvoje ir nesudaro pagrindo neperduoti jo už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai valstybei narei.
Atsiliepimas
14.6. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas turėjo tarptautinę apsaugą Ukrainoje, nes buvo prieglobsčio prašytojas, kadangi prieglobsčio prašytojo statusas nėra lygus tarptautinės apsaugos gavėjo (t. y., prieglobstį jai gavusio asmens) statusui. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje prašymo suteikti prieglobstį procedūrų neinicijavo, bet inicijavo jas Estijos Respublikoje, kuri ir turėtų baigti nagrinėti jo pateiktą prašymą, ir ši pozicija atitinka Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos rekomendacijas dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo valstybėje, kurioje šį prašymą jis yra pateikęs.
14.7. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavimo bei priimti dėl jo sprendimą yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nėra priimtas (nėra atlikti visi teisės aktuose numatyti prašymo priėmimo veiksmai), o teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui nagrinėti prašymus, kurie nėra priimti teisės aktų nustatyta tvarka.
15. Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, papildomai nurodydamas, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, nepateikė dokumento, patvirtinančio jo teisėtą buvimą Šengeno erdvėje, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atlikti kitų prašymo priėmimo veiksmų (nuimti pareiškėjo biometrinius duomenis ir kt.), t. y., pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo priimtas, pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnį, o pareiškėjui nesutikus savanoriškai grįžti į kilmės valstybė, informacija apie jį buvo perduota VSAT, kad ši tarnyba spręstų tolesnę pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
16. Atsakovas akcentavo, jog Dublino reglamentas yra taikomas ne tik tais atvejais, kai užsienietis yra pateikęs prieglobsčio prašymą keliose valstybėse narėse, bet ir tais atvejais, kai užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik vienoje valstybėje narėje, tačiau jis neteisėtai yra kitoje valstybėje narėje, todėl atsakovas pagrįstai kreipėsi į Estijos kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo atsiėmimo pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktą, o Estijos kompetentingai institucijai pripažinus savo atsakomybę dėl pareiškėjo atsiėmimo, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo Estijos Respublikai.
VI.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotini išnagrinėjęs bylą, 2023 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą patenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 23S48089; įpareigojo Migracijos departamentą pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą; kitoje dalyje skundą atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 521,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.
18. Teismas byloje nustatė tokias aplinkybes:
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas 2023 m. sausio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą NR 2301-LLG-2837 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje su tikslu studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2022 m. kovo 21 d., galiojantį iki 2027 m. kovo 20 d. Byloje nustatyta, kad informacinėse sistemose V.VIS bei C.VIS duomenų apie pareiškėjui išduotą Šengeno arba nacionalinę vizą nėra.
19.1. VSAT atlikto pareiškėjo daktiloskopavimo metu nustatyta, jog užsienietis 2022 m. kovo 12 d. buvo sulaikytas Estijos Respublikoje. Patikrinus pareiškėjo duomenis EURODAC duomenų bazėje, nustatyta, kad jis 2022 m. kovo 12 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Estijos Respublikoje.
19.2. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Dublino reglamento nuostatas, kreipėsi į atsakingas Estijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion, nurodydamas jo pareigas, kylančias iš Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b, c, d papunkčių. Estijos Respublikos policijos ir sienos apsaugos tarnyba (toliau ir – Estijos tarnyba) 2023 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 15.+6-7/93-2 sutiko atsiimti pareiškėją pagal Dublino reglamento 18(1) b straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu priėmimo / nepriėmimo bei dėl Sprendimo pagrįstumo, įvertino Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, Prieglobsčio tvarkos aprašo 67 punkto, Įstatymo 74 straipsnio nuostatas, ir pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės normomis, kuriuos yra susijusios išimtinai su valstybės, atsakingos už pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūra, ir šios normos nepagrindžia atsakovo pozicijos dėl šio prašymo nepateikimo.
21. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime vadovavosi Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktu, įpareigojančiu atsakingą valstybę narę 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris paprašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje. Teismas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju neturėjo reikšmės aplinkybės dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo Estijos Respublikoje nagrinėjimo eigos, ir pažymėjo, kad nustačius, jog Estijos Respublika yra atmetusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir priėmusi įpareigojimą pareiškėjui išvykti iš Šengeno erdvės ir draudimą atvykti 3 metus, būtų pagrindas perduoti pareiškėją Estijos Respublikai Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu. Atsakovas aplinkybės, kad pareiškėjo prašymas Estijoje jau yra išnagrinėtas, ir pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas, nevertino. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog Migracijos departamentas kreipėsi į Estijos Respubliką atsiimti pareiškėją Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu ir Estijos policijos ir sienos apsaugos valdyba 2023 m. balandžio 4 d. patvirtino Estijos Respublikos įsipareigojimą atsiimti pareiškėją, nepakanka konstatuoti, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
22. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų. Atsakovas tik 2023 m. spalio 20 d. kreipėsi į kompetentingas Estijos Respublikos institucijas dėl nurodytos informacijos patikslinimo, šios informacijos nevertino, dėl to netinkamai taikė Dublino reglamento 18 straipsnio nuostatas. Minėtos aplinkybės yra svarbios, jas būtina išanalizuoti tam, kad būtų tinkamai įvertinta pareiškėjo individuali situacija, nes iš Sprendimo nėra aišku, ar pareiškėjas yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, ar jo prašymas Estijos Respublikoje yra išnagrinėtas, nėra jokių argumentų ar motyvų, kodėl Migracijos departamentas taikė Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas, taip pat nėra aišku, kokį klausimą, susijusį su pareiškėju, sprendė.
23. Teismas nurodė, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo, įvertinęs pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, Migracijos departamento pareigūno 2023 m. sausio 20 d. tarnybinį pranešimą, nustatė, kad pareiškėjas ne kartą nurodė, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl gresiančio persekiojimo.
25. Teismas, vadovaudamasis aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl galimybės veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau, pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra užtikrinimo, konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę ir galėjo bet kuriuo metu paprašyti tarptautinės apsaugos, t. y. net ir pradėjus pareiškėjo grąžinimo procedūrą, o Migracijos departamentas turėjo užtikrinti galimybę veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau, pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pasitikslinti, ar pareiškėjo atsisakymas išvykti dėl persekiojimo negali būti laikomas prašymu dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas nenustatė duomenų, kad Migracijos departamentas apklausė pareiškėją, išaiškino jam teisę teikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
26. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo skundų, kuriuos pareiškėjo vardu pateikė jo atstovė advokatė, negalima laikyti prašymo suteikti prieglobstį pateikimu. Teismas, vadovaudamasis Prieglobsčio tvarkos aprašo 22.1, 24, 36, 37 punktų nuostatų analize, nurodė, kad teismas negali įpareigoti Migracijos departamento išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjo prašymas būtų pateiktas nustatyta forma, priimtas ir kad Migracijos departamentas būtų pasirinkęs kurią nors procedūrą, pagal kurią galėtų priimti atitinkamą sprendimą dėl priimto savo žinion prašymo, tačiau nurodė, kad atsakovas įpareigojamas pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą.
27. Teismas, vertindamas skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG Aprašas) 10.2, 59.3, 57 punktų nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neturėjo jokio dokumento, suteikiančio jam teisę būti ar likti Lietuvoje, sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrįstai nebuvo priimtas ir nagrinėjamas, todėl pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo negali būti patenkintas, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.
28. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 521,87 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
VII.
29. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
30. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
30.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
30.2. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo Estijos Respublikai, vadovavosi teisės normomis, susijusiomis išimtinai su valstybės, atsakingos už pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūra, nenurodė pareiškėjo situacijoje taikytinos teisės aktų nuostatos, kuria Migracijos departamentas turėjo vadovautis, bet nesivadovavo.
30.3. Pareiškėjo situacija atitinka Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b ir d punktuose reglamentuotą situaciją, nes pareiškėjui atvykus į Migracijos departamentą, buvo nustatyta, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, o patikrinus jo pirštų atspaudus EURODAC sistemoje, buvo nustatyta, kad Estijoje jis buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovas teisėtai kreipėsi į Estijos kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo atsiėmimo pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktą, o Estijos kompetentingai institucijai pripažinus savo atsakomybę dėl pareiškėjo atsiėmimo, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo Estijos Respublikai. Dublino reglamentas yra tiesioginio taikymo teisės aktas, atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Dublino reglamento nuostatomis bei atitinkamomis Įstatymo ir jį įgyvendinančio Prieglobsčio tvarkos aprašo procedūrinio pobūdžio nuostatomis.
30.4. Atsakovas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pateikto Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b ir d punktų išaiškinimo ir taikymo, pažymi, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nebuvo pateikęs prašymo suteikti prieglobstį ir Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, todėl atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Estijos Respublikoje, kreipėsi į šią valstybę su prašymu atsiimti pareiškėją pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktą. Atsakovas pažymi, jog iš Estijos Respublikos kompetentingos institucijos 2023 m. sausio mėn. pateiktos informacijos negalima daryti išvados, jog Estijos kompetentingų institucijų sprendimas nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui yra galutinis, ir kad atsakovas savo prašymą turėjo grįsti Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu. Nepriklausomai nuo to, kokiu Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies punktu vadovavosi atsakovas, sprendimą pareiškėją perimti savo žinion priėmė būtent Estijos Respublikos kompetentingos institucijos, įvertinusios pareiškėjo teisinę padėtį Estijos Respublikoje ir nagrinėjamu atveju taikytiną Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies konkretų punktą, šiuo atveju savo atsakomybę dėl pareiškėjo atsiėmimo grįsdamos būtent Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktu ir taip patvirtindamos, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra nagrinėjimas.
Atsiliepimas
30.5. Atsakovas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar Estijos Respublikoje dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo jau yra priimtas galutinis sprendimas, kad būtų galima spręsti dėl Dublino reglamento18 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju, ir pažymi, jog Dublino reglamento 24 straipsnio 4 dalyje yra numatyta ne pareiga, bet teisė valstybei narei, kurios teritorijoje užsienietis yra neteisėtai, pasirinkti – arba perduoti tokį užsienietį valstybei narei, priėmusiai galutinį sprendimą dėl šio užsieniečio prieglobsčio prašymo, arba pačiai vykdyti tokio neteisėtai esančio užsieniečio grąžinimo procedūras. Nors Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktas nustato atvejus, kai užsieniečio prieglobsčio prašymas dar yra nagrinėjamas vienoje valstybėje narėje, o d punktas – kai toks prašymas jau yra atmestas, tiek vienu, tiek kitu atveju pagal Dublino reglamentą būtent ta valstybė, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, yra įpareigojama atsiimti tokį užsienietį. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nebuvo pateikęs prieglobsčio prašymo, bet tokį prašymą buvo pateikęs Estijos Respublikoje, būtent Estijos Respublika pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies ir b ir d punktus yra atsakinga už pareiškėjo atsiėmimą. Tai, kad atsakovas tik 2023 m. spalio 20 d. kreipėsi į kompetentingas Estijos Respublikos institucijas dėl informacijos apie pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo eigą šioje valstybėje pateikimo, nepaneigia Sprendimo teisėtumo, kadangi šios informacijos įvertinimas priimant Sprendimą nebuvo būtinas. Atsakovas akcentuoja, jog 2023 m. lapkričio 1 d. gauta Estijos Respublikos kompetentingos institucijos informacija dėl Estijos Respublikoje pareiškėjo prateikto prašymo nagrinėjimo eigos patvirtina, jog Sprendimo priėmimo metu galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo Estijos Respublikoje dar nebuvo priimtas, todėl atsakovas pagrįstai kreipėsi į Estijos Respubliką dėl jo atsiėmimo pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktą.
30.6. Atsakovas nesutinka, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, ir pažymi, jog atsakovas Sprendime neturėjo pareigos nurodyti, kad pareiškėjas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nesikreipė (t. y. nurodyti neegzistavusios aplinkybės), kadangi Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies nuostatos yra taikomos ir tais atvejais, kai užsienietis dėl prieglobsčio kreipiasi tik vienoje valstybėje narėje, o kitoje yra neteisėtai, kaip ir buvo nustatyta pareiškėjo atveju; Sprendime aiškiai pagrįstas Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo pagrindas (Estijos Respublikos kompetentingos institucijos sutikimas dėl pareiškėjo atsiėmimo pagal Dublino reglamento 18 str. 1 d. b p.). Pirmosios instancijos teismas, turėdamas visą Migracijos departamento sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti aktualią informaciją, turėjo šį Sprendimą įvertinti iš esmės, o ne vadovautis vien tik formaliais tariamais pažeidimais.
30.7. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įpareigojimu pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą ir pažymi, jog atsakovas neginčija pareiškėjo teisės kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau neturi teisės ir įgaliojimų už užsienietį nuspręsti, ar jis pageidauja kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, taigi Migracijos departamentas neturi jokios pareigos pradėti prašymo suteikti prieglobstį priėmimo procedūros, kai užsienietis su tokiu prašymu į Migracijos departamentą nesikreipia.
30.8. Visi pareiškėjo veiksmai rodo, kad jis siekė gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu ir nebandė įteisinti savo buvimo kitu būdu, nors pareiškėjui ne vieną kartą buvo suteikta informacija dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjas ne tik nesiekė gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, bet ir bandė nuslėpti aplinkybę, kad jis prieglobsčio prašymą buvo pateikęs Estijos Respublikoje. Teismuose, sprendžiant klausimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pareiškėjui, jis taip pat neužsiminė apie tai, kad siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Migracijos departamentui pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis priklauso ne nuo Migracijos departamento veiksmų, o išimtinai nuo pareiškėjo valios. Kadangi Migracijos departamentas negali daryti įtakos pareiškėjo valiai ir jo veiksmams, Migracijos departamentas objektyviai neturės jokių galimybių įvykdyti teismo sprendimą. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas atvyks į Migracijos departamentą, norėdamas pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą priims teisės aktų nustatyta tvarka.
31. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundo, prašo jį atmesti bei prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
32. Pareiškėjas pakartoja teismui teiktame patikslintame skunde nurodytus argumentus, bei nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl skundžiamame Sprendime netinkamai taikytų Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatų; dėl pareiškėjui nesuteiktos galimybės pateikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neatliko jokių veiksmų, atliktinų priimant užsieniečių prašymus dėl prieglobsčio suteikimo; spręsdamas dėl užsieniečio perdavimo kitai valstybei, nevertino pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika; neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas Ukrainos Respublikoje turėjo tarptautinę apsaugą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VIII.
33. Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo perduoti pareiškėją Estijos Respublikai teisėtumo bei pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo iš esmės nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavimo bei priimti sprendimą šiuo klausimu.
34. Atsakovas prašo prijungti prie bylos Estijos Respublikos kompetentingos institucijos 2023 m. lapkričio 1 d. raštą; pareiškėjas į bylą pateikė Lietuvos Sporto universiteto išduotą 2023 m. lapkričio 20 d. akademinę pažymą apie pareiškėjo 2 modulio mokslo rezultatus. Teismas, siekdamas visapusiškai įvertinti bylos aplinkybes, visus pateiktus naujus įrodymus prijungia prie šios bylos.
35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
Dėl Migracijos departamento įpareigojimo pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo Migracijos departamentą pradėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą.
38. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę ir galėjo bet kuriuo metu paprašyti tarptautinės apsaugos, t. y. net ir pradėjus pareiškėjo grąžinimo procedūrą, o Migracijos departamentas turėjo užtikrinti galimybę veiksmingai, t. y. kuo paprasčiau, pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra. Teismo teigimu, pareiškėjui grąžinimo sprendimo priėmimo kontekste dėstant aplinkybes apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes yra persekiojamas, Migracijos departamento pareigūnai privalėjo suteikti informaciją apie teisę prašyti tarptautinės apsaugos Lietuvoje, patikslinti aplinkybes dėl baimės grįžti į kilmės valstybę, t. y. pasitikslinti, ar pareiškėjo atsisakymas išvykti dėl persekiojimo negali būti laikomas prašymu dėl prieglobsčio suteikimo.
39. Apeliantas Migracijos departamentas nurodo, kad Migracijos departamentas neprivalo pradėti prašymo suteikti prieglobstį priėmimo procedūros, nes užsienietis su tokiu prašymu į Migracijos departamentą nesikreipė, o pareiškėjo veiksmai rodo, kad jis siekė gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu ir nebandė įteisinti savo buvimo kitu būdu; prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta.
40. Dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nors pareiškėjas nebuvo pateikęs rašytinio prašymo dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvoje, iš jo visumos veiksmų ir pateiktų paaiškinimų, prašymų yra matyti jo akivaizdi valia tapti prieglobsčio prašytoju Lietuvoje ir atsakovas to negalėjo nematyti. Teisingumo Teismo jurisprudencija patvirtina, kad trečiosios šalies pilietis įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punktą, statusą nuo to momento, kai tokios apsaugos „paprašo“ (2020 m. birželio 25 d. sprendimo Ministerio Fiscal (Institucija, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą), C‑36/20 PPU, 92 p.). Jam paprašius prieglobsčio, t. y. išreiškus dėl to valią, jis įgijo tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, kurio atsiradimas siejamas būtent su asmens prašymu suteikti prieglobstį, bet ne su formalių procedūrų laikymųsi. Ta aplinkybė, kad atsakovas, aiškiai matydamas pareiškėjo siekį bei norą gauti prieglobsčio prašytojo statusą, to statuso legaliai neįformino, nepriėmė atitinkamų sprendimų, negali būti panaudotas prieš asmenį, kuris atliko veiksmus, suteikiančius pagrindą prieglobsčio prašytojo statusui atsirasti.
41. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjas išreiškė baimę grįžti į savo kilmės valstybę, tad Migracijos departamentas privalėjo suteikti jam galimybę pasinaudoti galimybe prašyti prieglobsčio – pateikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atlikti jo apklausą, surinkti kitus dokumentus bei duomenis, atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patirtintame apraše „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo“. Duomenų, kad Migracijos departamentas apklausė pareiškėją, išaiškino jam teisę teikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nėra. Apeliantas Migracijos departamentas teigia, kad Dublino reglamentas numato ne pareigą, bet teisę valstybei narei, kurios teritorijoje užsienietis yra neteisėtai, pasirinkti – arba perduoti tokį užsienietį valstybei narei, priėmusiai galutinį sprendimą dėl šio užsieniečio prieglobsčio prašymo, arba pačiai vykdyti tokio neteisėtai esančio užsieniečio grąžinimo procedūras. Bet gero administravimo principas reikalauja, kad klausimais, kurie svarbūs užsieniečiui, būtų išklausyta jo nuomonė. Taigi, byloje nagrinėjamu atveju tik suteiktus galimybę pareiškėjui pateikti formalų prieglobsčio prašymą, pradėjus prieglobsčio procedūrą, atlikus jo pirminę apklausą, taip pat apklausą dėl Dublino reglamento taikymo bei nustačius kitas svarbias aplinkybes, tokias kaip, pvz., pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo rezultatą Estijoje, galėtų būti priimamas sprendimas dėl jo (ne)perdavimo Estijos Respublikai. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė teisėtą, pagrįstą, motyvuotą sprendimą ir pagrindo naikinti jį nėra.
Dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 23S48089 panaikinimo
42. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kad atsakovas individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą, neatliko, Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas.
43. Apeliantas Migracijos departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai prieštarauja tiek faktinėms bylos aplinkybėms, tiek paties Dublino reglamento nuostatoms.
44. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bendrieji reikalavimai viešajam administravimui ir administraciniams sprendimams įtvirtinti VAĮ. Šio įstatymo 3 straipsnio 9 punkte numatyta, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).
45. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad atsakovo Sprendimas prieštaringas. Atsakovas skundžiamame Sprendime pareiškėją įvardija prieglobsčio prašytoju (2 psl. 3 pastraipa), gi teismo procese jo tokiu nelaiko.
46. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nėra suprantama, kodėl atsakovas, laikydamas, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo nebuvo pateikęs, sprendimą argumentavo teisės normomis, reglamentuojančiomis asmens perdavimą valstybei, atsakingai už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
47. Taip pat iš bylos duomenų akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas aplinkybės, jog pareiškėjo prašymas Estijoje jau yra išnagrinėtas, ir pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas, nevertino. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 40 punkte, Migracijos departamentas neteisėtai nepradėjo prieglobsčio suteikimo procedūros ir pareiškėjo neapklausė. Liko neištirti ir neįvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuva, tai, kad pareiškėjas Ukrainoje turėjo prieglobsčio prašytojo statusą. Taigi, skundžiamas Sprendimas yra priimtas nenustačius visų jo priėmimui reikalingų faktinių aplinkybių.
48. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.
49. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, ir parteikė išlaidas patvirtinančius dokumentus (2023 mm lapkričio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. 66, SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą). Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvis Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Pareiškėjo prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl ji priteistina pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui A. O. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Nutartis neskundžiama.