- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- eAS-1213-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01470-2026-8
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu) prašydamas: 1) pripažinti teisme esant trečius metus užšaldytiems / įšaldytiems apeliacinės pakopos procesams; 2) išreikalauti (įpareigoti pateikti) iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „HISK“ dokumento formą, būtiną Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) dėl išankstinės pensijos dydžių / rodiklių apskaičiavimo / perskaičiavimo; 3) panaikinti: 2026 m. sausio 30 d. priimtą sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433; 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386 ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (VSDFV) pašalinti padarytą (teisingai išnagrinėti prašymą) pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str.); 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą – atėmusį teisę – į Švedijoje paskirtą pensiją; 4) įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingos įstaigos pateiktos / išsiųstos informacijos (dėl pareiškėjo noro / atsisakymo gauti pensiją) kopiją; 5) taikyti (skubiai) reikalavimų užtikrinimo priemones (ABTĮ 70 str. 3 d. 1–3 p.), užtikrinančias pareiškėjui disponuoti pas atsakovą turimomis / sukauptomis lėšomis, pragyvenimui / išgyventi: pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui – skubiai skirti išankstinę pensiją; sustabdyti antstolio vykdomus, pagal vykdomuosius dokumentus, išieškojimų veiksmus; įpareigoti antstolį nedelsiant / skubiai priimti patvarkymą – skubiai padidinti vienkartinį (2026 vasario mėn.) jo nustatytą mėnesinį, neišieškotinų (pas atsakovą esančių / sukauptų) lėšų – 4 265,14 Eur dydžiu, limitą; 5) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kompensaciją už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą).
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, kuriuo prašoma pripažinti tam tikrus faktus, aplinkybes, susijusias su administracinių bylų vilkinimu, atkreipė dėmesį, jog teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai.
Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas siekė tik tam tikrų faktų pripažinimo, todėl skundą dalyje dėl reikalavimo pripažinti, teisme esant trečius metus užšaldytiems / įšaldytiems apeliacinės pakopos procesams, atsisakė priimti, kadangi tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Iš pareiškėjo skundo ir su skundu pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į VSDFV su prašymais dėl išankstinės pensijos skyrimo ir gavo keletą jo netenkinančių VSDFV teritorinių skyrių atsakymų, tarp jų ir skundžiamus VSDFV Vilniaus teritorinio skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433, 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų apskundęs VSDFV Vilniaus teritorinio skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433 ir 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386 VSDFV, kaip to reikalauja įstatymas. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats pareiškėjas, o kartu su skundu pateiktuose dokumentuose taip pat nebuvo duomenų, leidžiančių spręsti, kad privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra būtų buvusi įvykdyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, ši aplinkybė teismo laikyta kliūtimi nagrinėti jo reikalavimą administraciniame teisme. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus teritorinio skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433 ir 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386 teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą yra išvestinis, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, tuo pačiu įstatymo pagrindu atsisakytina priimti ir išvestinį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė teismo panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijama informacija apie išduotą P1 dokumentą. Tai standartinės socialinės apsaugos teisių formą, kurioje pateikiama Europos Sąjungos įvairių įstaigų, kurioms asmuo pateikė senatvės, maitintojo netekimo ar invalidumo pensijos prašymus, priimtų sprendimų apžvalga. Formą išduoda pensijų įstaiga, kuriai asmuo pateikė pensijos prašymą, po to, kai gauna išsamią informaciją apie įvairių įstaigų, kurios nagrinėjo asmens prašymą, priimtus sprendimus. Įvertinus išduotą P1 formą, jos išdavimą, teismas sprendė, kad tokia forma negali būti pripažįstama individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Iš pateiktos P1 formos buvo matyti, kad joje yra pateikiama apžvalga asmens išnagrinėtų prašymų skirti panašias išmokas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kuriose apdraustasis dirbo ar buvo apdraustas. Šiame dokumente pateikiama šių vertinimų rezultatų santrauka. Teismas padarė išvadą, kad skundžiama P1 formoje pateikta informacija savaime nedarė įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes joje tik pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė iš atsakovo priteisti kompensaciją už, jo teigimu, neteisėta veika sukeltą emocinį / moralinį diskomfortą bei dėl to patirtą moralinę ir materialinę žalą. Teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas iš esmės yra siejamas su VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais ir priimtu 2026 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. VUI_SP1E-1433 ir 2026 m. kovo 17 d. raštu Nr. (10.2E) DV_S-20386. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra tiesiogiai kildinamas iš minėtų sprendimų teisėtumo vertinimo ir yra nuo jų neatsiejamai priklausomas. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti žalą administraciniame procese gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai teismas turi kompetenciją nagrinėti pagrindinį ginčą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar priimto sprendimo teisėtumo. Kitaip tariant, reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo atveju yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus. Todėl, teismo vertinimu, nesant galimybės teisme nagrinėti pačių administracinių sprendimų teisėtumo klausimo, nėra pagrindo teisme nagrinėti ir iš šių sprendimų kildinamo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kad teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. VUI_SP1E-1433 ir 2026 m. kovo 17 d. rašto Nr. (10.2E) DV_S-20386 panaikinimo dėl privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos nesilaikymo, tuo pačiu įstatymo pagrindu, kaip išvestinį iš pagrindinio reikalavimo, teismas atsisakė priimti ir pareiškėjo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenagrinėjo. Taip pat teismas šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimo nesprendė.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas cituoja Teisėjų etikos kodekso ir kitų teisės aktų normas, teigia, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimus, nustatęs, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus, nesilaikė privalomos išankstinės ne teismo tvarkos, o kita dalis skundo (pareiškimo) reikalavimų nenagrinėtini administraciniame teisme. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kai asmuo, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai), o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).
Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 44 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus, privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai skundo (pareiškimo) dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-624/2026; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-926-815/2026; kt.).
Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniam teismui priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014; kt.).
Bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 92 str.). Taigi, jeigu viešojo administravimo subjektas neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, t. y. kai skundžiamas tam tikras viešojo administravimo subjekto neveikimas, tokiu atveju skunde gali būti suformuluotas savarankiškas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reiškiant savarankišką skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad administravimo subjektas atsisakė atlikti skundą padavusio asmens prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomų atlikti veiksmų atlikimą. Kai skunde suformuluotas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu, su kuriuo nesutinka skundą padavęs asmuo, tokiu atveju skundą padavęs asmuo tame pačiame skunde turi suformuluoti reikalavimą ir dėl tokio administracinio sprendimo. Tokiu atveju skunde suformuluotas reikalavimas dėl administracinio sprendimo, su kuriuo siejamas skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-822/2023; kt.).
Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.).
Pareiškėjas pareiškime (skunde) suformulavo reikalavimus įpareigoti VSDFV atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nepateikė įrodymų, kad VSDFV yra atsisakiusi atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus ar vilkina pareiškėjo tam tikro prašymo nagrinėjimą, todėl, nesant tarp pareiškėjo ir VSDFV kilusio ginčo dėl tam tikros informacijos pateikimo bei kitų veiksmų atlikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokio pobūdžio skundo (pareiškimo) reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P1 dokumentą, nustatė, kad jame tik pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos, todėl vertino, kad pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Teisėjų kolegija, susipažinusi su P1 dokumento turiniu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad šis dokumentas yra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui.
Pareiškėjas skunde (pareiškime) yra nurodęs reikalavimą priteisti iš atsakovo (VSDFV) kompensaciją (ABTĮ 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš skundo (pareiškimo) reikalavimų, susijusių su VSDFV teritorinio skyriaus priimtais sprendimais. Pareiškėjo skunde (pareiškime) ir atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad šis reikalavimas yra pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).
Pareiškėjas skunde (pareiškime) prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025 ir kt.).
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) atsisakytas priimti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.