Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. D. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovo T. D. priešieškinį ieškovei K. D. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodymų priėmimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas). Atsakovas su atskiruoju skundu ir papildomais prašymais pateikė įvairius įrodymus. Pažymėtina, kad dalis su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų jau yra priimti į bylą, tą akcentuoja ir atsakovas, atskirajame skunde nurodydamas, kad juos apeliacinės instancijos teismui teikia saugumo ir tiesioginio prieinamumo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas gali susipažinti su visa nagrinėjamos bylos medžiaga, todėl pakartotinai priimti į bylą įrodymus, kurie jau yra į ją priimti, nėra teisinio pagrindo. Be to, su atskiruoju skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamos nutarties priėmimo, atsakovas nenurodo priežasčių, kodėl visus šiuos įrodymus teikia apeliacinės instancijos teismui, todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2026 m. birželio 5 d. raštą Nr. SD-2266 (16.1 E-34) ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2026 m. liepos 10 d. atsakymą Nr. D2-6460. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), paminėti įrodymai gali būti reikšmingi atsakovui siekiant pagrįsti jo procesiniame dokumente išdėstytus argumentus, priima paminėtus atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus.

Dėl atsakovo atskirojo skundo

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti laikiną jos bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad vaiko teisė bendrauti su ieškove, kaip ir ieškovės teisė bendrauti su sūnumi šiuo metu nėra užtikrinama. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka. Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad ieškovės prašymą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką neįvertino atsakovo negalėjimo fiziškai judėti dėl traumos, nustatyta prievolė atsakovui asmeniškai dengti privačios psichologes sąskaitas neatitinka jo turtines padėties, atsakovas užtikrina pakankamą ieškovės bendravimą su sūnumi, pats vaikas yra išreiškęs baimę būti ieškovės aplinkoje, todėl į tai turėjo būti atsižvelgta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos dėl procesinių pažeidimų, kadangi prašymas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, nesuteikus galimybės atsakovui pareikšti nuomonę dėl psichologės A. G. sutikimo tęsti konsultacijas ir Tarnybos išvados. Pagal CPK 147 straipsnio, reglamentuojančio prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugomis priemonėmis, nagrinėjimą, 1 dalies nuostatas teismas neturi pareigos pranešti šalims apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, tačiau turi tokią teisę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė pranešti apie gautą ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatydamas atsakovui terminą iki 2026 m. gegužės 14 d. pateikti atsiliepimą dėl ieškovės prašymo. Šis pranešimas atsakovo atstovei buvo įteiktas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, tačiau atsiliepimas į prašymą nebuvo gautas. Taip pat atsakovo atstovei 2026 m. gegužės 15 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą buvo išsiųsta susipažinti Tarnybos pateikta išvada, todėl atsakovas turėjo galimybę pateikti nuomonę dėl šioje išvadoje išdėstytų teiginių, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo nuomonės dėl ieškovės prašymo neišklausymas nelemia pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėtu klausimu neteisėtumo. Šiuo atveju atsakovo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista, nes tokią teisę jis įgyvendino paduodamas atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.165 straipsnyje nustatytas tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinys, t. y., kad abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu; tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas (3 dalis). Vadovaujantis CK 3.170 straipsniu, tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios; tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo teisę užtikrina įstatymas, o teismas tik nustato naudojimosi ja tvarką, jei šalys negali susitarti pačios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Pareiga reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad klausimas dėl nuolatinės šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Preliminariai įvertinęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka atitinka nepilnamečio vaiko interesus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Nors atsakovas atskirajame skunde teigia, kad jis netrukdo ieškovei bendrauti su sūnumi, tačiau ieškovės prašymo pateikimas, jame nurodytos aplinkybės, Tarnybos išvadoje nurodytos aplinkybės, kad vaiko teisė maksimaliai bendrauti su ieškove nėra užtikrinama, šią vaiko teisę nepakankamai užtikrina atsakovas, sudaro pagrindą spręsti, kad šalims nepavyksta susitarti dėl ieškovės bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku reguliarios tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog būtina laikinai sureguliuoti šalių ginčą ir nustatyti ieškovės bendravimo su šalių nepilnamečiu sūnumi tvarką. Kaip minėta, tam pritarė ir Tarnyba, 2026 m. gegužės 14 d. išvadoje nurodžiusi, kad tėvų tarpusavio bendravimas apsunkintas sprendžiant su nepilnamečiu vaiku susijusius klausimus, todėl tėvams nesugebant konstruktyviai bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, taip pat nesant abipusio susitarimo dėl vaiko bendravimo su motina organizavimo, susidaro situacija, kuri gali neigiamai veikti vaiko emocinį saugumą ir stabilumą. Tarnybos vertinimu, nuolatiniai nesutarimai tarp tėvų bei komunikacijos stoka apsunkina nuoseklų vaiko poreikių užtikrinimą. Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, aiškumą dėl bendravimo organizavimo ir išvengti tolimesnių konfliktinių situacijų, Tarnybos nuomone, ieškovės prašoma nustatyti bendravimo tvarka, aiškiai apibrėžiant bendravimo laiką, vietą ir kitas reikšmingas sąlygas, nepažeistų nepilnamečio vaiko interesų. Vien dėl to, kad atsakovas pateikė skundą dėl šios Tarnybos išvados, nereiškia, jog išvada yra nepagrįsta, o joje nurodytos aplinkybės yra klaidingos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abi šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodo esančios geranoriškos, teigia, jog yra suinteresuotos, kad dėl šalių tarpusavio konfliktų nebūtų pažeidžiami šalių nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, matyti, jog šie teiginiai yra deklaratyvūs, kadangi šalys kaltina viena kitą dėl nesutarimų, kurie kyla dėl pačių šalių nesugebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje, į tarpusavio ginčus įtraukia savo mažametį vaiką, kurio interesai šiuo atveju yra svarbiausi. Atsakovo argumentai dėl psichologės A. G. netinkamumo teikti paslaugas šalių nepilnamečiam vaikui atmetami kaip nepagrįsti, nes vien dėl to, kad A. G. neturi Akreditavimo tarnybos išduotos medicinos praktikos medicinos psichologo licencijos, teikdama paslaugas veikia ne kaip medicinos psichologė, o kaip psichologė, nereiškia, kad ji psichologo paslaugas teikia netinkamai ir daro žalą šalių nepilnamečiam vaikui, kaip teigia atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, pažeidė atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko interesus, nes neatsižvelgė į atsakovo sveikatos būklę, finansinę padėtį ir šalių nepilnamečio vaiko nuomonę. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų šiems argumentams pagrįsti, todėl nėra pagrindo su jais sutikti. Nors atsakovas teigia, kad, esant galiojančiam nedarbingumui, pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą tris kartus per savaitę asmeniškai nuvežti vaiką pas privačią psichologę, tačiau iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovas nedarbingas buvo nuo 2026 m. gegužės 11 d. iki 2026 m. birželio 2 d., jam nustatytas ambulatorinis, tausojantis režimas, tačiau nėra duomenų, kad atsakovas dėl sveikatos būklės negali vykdyti nustatytos laikinos ieškovės bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos. Atsakovo argumentas dėl blogos finansinės padėties nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį vertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, kadangi, vadovaujantis nustatytos laikinos ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos 4 punktu, atsakovas privalo kompensuoti ieškovės išlaidas, susijusias su psichologės A. G. paslaugomis, tik pažeidęs pareigą nurodytu laiku pristatyti nepilnametį sūnų pas psichologę. Tai reiškia, kad atsakovui tinkamai vykdant pirmosios instancijos teismo nutartį, atsakovas nepatirs jokių išlaidų, susijusių su psichologės A. G. paslaugų apmokėjimu. Atsakovas taip pat nepateikė objektyvių duomenų, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka pažeidžia jo interesus, kadangi, nepaisant atsakovo nurodytų galimų šalių nepilnamečio vaiko baimių ieškovės aplinkoje, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas jau buvo nuvykęs į ieškovės namus po to, kai nuomonės išklausymo teisme metu išsakė savo baimes, nėra duomenų apie tai, jog šio apsilankymo metu jis bijojo būti pas ieškovę, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, kurioje numatytas ir šalių nepilnamečio vaiko lankymasis ieškovės gyvenamojoje vietoje, pakenktų jo interesams, tuo labiau, kad atsakovas nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų. Be to, priešingai, nei nurodo atsakovas, pagal nustatytą laikiną ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, vaiko nakvynė pas ieškovę galima tik vaikui neprieštaraujant. Įvertinęs nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, jos intensyvumas, atsižvelgiant į laikiną bendravimo tvarkos pobūdį, yra pagrįsti ir užtikrinantys vaiko interesus bei ieškovės teisę bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas atskirajame skunde, remdamasis CPK 95 straipsniu, prašo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Vadovaujantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 95 straipsnio yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Kitaip tariant, ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, nenustatęs, jog ieškovė, reikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiavo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, ko iš esmės neteigia ir atsakovas, ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis siejantis su kitais byloje ieškovės atliktais procesiniais veiksmais, sprendžia, kad CPK 95 straipsnio pagrindu skirti baudą ieškovei nėra teisinio pagrindo, todėl šis atsakovo prašymas netenkinamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti. Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.