Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-827-1088/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansinių sprendimų agentūra“ ieškinį atsakovei V. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovės V. J. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansinių sprendimų agentūra“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo niekine ir negaliojančia, skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2022 m. rugpjūčio 4 d. sudarė Tarpininkavimo sutartį Nr. K21621 (Sutartis), kurios pagrindu ieškovė UAB ,,Finansinių sprendimų agentūra“ (Agentūra) įgaliojo atsakovę V. J. (tarpininkas) tarpininkauti Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialo (toliau – draudikas) interesus sudarant draudiko naudai draudimo sutartis su klientais, numatytas Sutarties prieduose, tame tarpe ir teikiant klientams (draudėjams) informaciją bei konsultacijas apie draudiko teikiamas paslaugas, teikiant pagalbą administruojant ar vykdant sudarytas draudimo sutartis arba administruojant draudžiamuosius įvykius, vykdant kitas Sutartyje numatytas pareigas už Sutartyje numatytą komisinį atlygį (Sutarties 1. 2 punktais).

Sutarties 3.1.3 punkte numatyta, kad draudimo konsultantas – koordinatorius (atsakovė), prieš sudarant draudimo sutartį, privalo nustatyti draudėjo (kliento) poreikį sudaryti draudimo sutartį ir įsitikinti atitinkamo draudėjo ketinimu bei galimybėmis tinkamai, visiškai ir laiku (į-)vykdyti draudimo sutarties sąlygas (tame tarpe pilnai ir laiku mokėti draudimo įmokas). Draudėjui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius draudimo sutarties sąlygas (tame tarpe pilnai ir laiku mokėti draudimo įmokamas) ar įstatymų nustatytais atvejais atsisakius draudimo sutarties ar ją nutraukus, draudimo konsultantas- koordinatorius netenka teisės į komisinį atlygį ar jo dalį už tokią draudimo sutartį bei sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka turi pareigą grąžinti Agentūros jam už tokią draudimo sutartį jau išmokėtą komisinį atlygį.

Vadovaujantis Sutarties 5.3 punktu, draudimo konsultantas-koordinatorius (atsakovė) turi teisę į komisinį atlygį už jam tarpininkaujant sudarytą draudimo sutartį tos draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir tik šios (tarpininkavimo) sutarties galiojimo laikotarpiu. Komisinis atlygis pagal taikomą komisinio atlygio tvarką skaičiuojamas nuo tarpininkaujant draudimo konsultantui - koordinatoriui (atsakovei) sudarytose draudimo sutartyse numatytų draudimo įmokų. Komisinis atlygis uždirbamas ir draudimo konsultantas – koordinatorius į komisinį atlygį įgyja teisę, kai draudėjas sumoka visas atitinkamas Komisinio atlygio tvarkoje numatytas su komisinio atlygio uždirbiu siejamas draudimo įmokas. Tačiau draudimo konsultantas – koordinatorius turi teisę į komisinio atlygio avansą, kuris apskaičiuojamas ir išmokamas pagal draudimo konsultanto – koordinatoriaus pateikiamas sąskaitas sutartyje bei Komisinio atlygio tvarkose nustatytomis sąlygomis ir terminais ir kuris privalo būti grąžintas Agentūrai, jei tinkamai neįvykdomos šioje sutartyje bei Komisinio atlyginimo tvarkoje nustatytos sąlygos ir reikalavimai, reikalingi visam komisiniam atlygiui priskaičiuoti ir sumokėti, t. y. komisinis atlygis neuždirbamas.

Pagal Sutarties 5.5 punktą, jei pagal draudimo sutartį, už kurią šios sutarties sąlygomis draudimo konsultantui – koordinatoriui išmokėtas komisinis atlygis ar jo avansas draudėjas nesumoka draudimo sutartyje (liudijime) numatytų draudimo įmokų bent 2 (du) mėnesius iš eilės, tai Agentūra turi teisę iš draudimo konsultantui – koordinatoriui mokėtinų sumų (iki išnyks nurodytas pagrindas) sulaikyti sumą, kuri yra lygi šiai draudimo sutarčiai tenkančiai komisinio atlygio sumai.

Sutarties 5.7 punkte numatyta, kad išmokėtą, tačiau neuždirbtą komisinį atlygį draudimo konsultantas – koordinatorius sutartyje bei Komisinio atlygio tvarkose nustatytasis terminais bei sąlygomis privalo grąžinti Agentūrai. Ši draudimo konsultanto – koordinatoriaus prievolė išlieka ir pasibaigus arba nutrūkus šiai sutarčiai bet kokiais pagrindais ir galioja iki tinkamo, visiško ir pilno atsiskaitymo su Agentūra.

Atsakovės iniciatyva Sutartis buvo nutraukta 2023 m. rugpjūčio 28 d.

Gindamasi nuo pareikšto ieškinio atsakovė nurodė, kad ieškovė savo reikalavimams pagrįsti nepateikė jokių tai pagrindžiančių pirminių dokumentų, atsakovės sudarytų draudimo sutarčių, jų nutraukimą patvirtinančių dokumentų, skolos apskaičiavimo aiškaus detalizavimo pagal Tarpininkavimo sutarties prieduose nustatytą draudimo sutarties skaičiavimo tvarką, kuri yra sudėtinga ir reikalaujanti tikslumo. Anot atsakovės, komisinio atlygio dydis priklauso nuo draudimo konsultanto kategorijos, sudarytos draudimo sutarties laikotarpio, draudimo sutartyse numatytų periodinių draudimo įmokų ir skaičiuojamas trimis etapais: tarpininkavimo komisinis atlygis (I dalis), pirmų metų komisinis atlygis (II dalis) ir antrų metų komisinis atlygis (III dalis). Sudarius draudimo sutartį komisinis atlygis (išmokėtas avansu, bet neuždirbtas) išmokamas per 3 kartus. Pirma dalis – 80 proc.; antra dalis – 13-ą mėnesį (12 padarytų kliento įmokų) – 10 proc.; trečia dalis – 25-ą mėnesį (24 padarytos kliento įmokos) – 10 proc.

Atsakovės įsitikinimu, Sutarties 5.3 punkto sąlyga, kad „Draudimo konsultantas – koordinatorius turi teisę į komisinį atlygį už jam tarpininkaujant sudarytą draudimo sutartį tos sutarties galiojimo laikotarpiu ir tik šios sutarties galiojimo laikotarpiu“ yra nesąžininga, nes taip pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra atsakovės nenaudai. Ieškovė nepagrįstai mano, kad atsakovės uždirbtas atlygis priklauso jai, kadangi šalių Sutartis yra nutraukta. Neatsižvelgiama į faktą, kad atsakovės su draudėju (-ais) sudaryta draudimo sutartis (-ys) yra galiojanti (-ios) ir Agentūrai toliau yra mokamas komisinis atlygis. Todėl atsakovė pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2022 m. rugpjūčio 4 d. Sutarties 5.3 punktą toje dalyje, kiek šis punktas draudžia atsakovei gauti komisinį atlygį už jai tarpininkaujant sudarytą (-as) draudimo sutartį (-is) tos (tų) sutarties (-čių) galiojimo laikotarpiu, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; priteisti iš ieškovės 1 313,39 Eur skolą (komisinio atlygio II ir III dalys) ir 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydamas dėl ieškinio tenkinimo, teismas, be kita ko, nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl grąžintino komisinio atlygio pagrįstas ir įrodytas bylos rašytiniais duomenimis. Atsakovė nenuginčijo ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio, nepateikė įrodymų apie tinkamą ir pilną prievolės įvykdymą, todėl neturi pagrindo ieškovės skolos dydžio paskaičiavimą, atliktą kompiuterine programa, vertinti kaip neteisingą ar nepagrįstą. Atmesdamas priešieškinį, teismas, be kita ko, konstatavo, kad pasirašydamos Sutartį šalys susitarė, kad joje numatytos tarpininkavimo paslaugos bus teikiamos atsakovės sąskaita ir rizika (Sutarties 1 skyrius). Sutartis yra komercinė tarpininkavimo sutartis, todėl atsakovė, prisiėmė riziką ne tik dėl draudimo sutarčių netinkamo vykdymo ar jų nutraukimo pareigą grąžinti dalį komisinio atlygio, bet ir negauti komisinio atlyginimo nutrūkus šalių Sutarčiai. Sutarties 9.13 punktu šalys patvirtino, kad sutarties nuostatos yra išdava lygiateisiškumo ir sąžiningumo principų pagrindu vykusių derybų, jose nėra jokių netikėtų ar nesąžiningų sąlygų. Sutarties 5.3 punkto ginčijamos sąlygos nėra dviprasmiškos, neaiškios ar sukuriančios akivaizdžią šalių teisių ir pareigų disproporciją CK 6.225 straipsnio turinio prasme. Tai, kad atsakovė, kaip pati nurodė teismo posėdyje, nesant sudarytų sutarčių ar susitarimų, savo iniciatyva ir dėl to, kad kompiuteryje buvo išlikę klientų duomenys toliau dirba su klientais, su kuriais sudarė draudimo sutartis teikdama paslaugas ieškovei pagal Sutartį, nesudaro teismui pagrindo atsakovės ginčijamo Sutarties 5.3 punkto nuostatą, draudžiančią atsakovei gauti komisinį atlyginimą po Sutarties nutraukimo, vertinti nesąžininga, prieštaraujančia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos priešieškinis, ir priimti byloje naują sprendimą – atsakovės priešieškinio reikalavimus tenkinti visiškai. Anot apeliantės, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę, sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą, civilinių teisinių santykių sąžiningumo principą ir dėl to neteisingai išsprendė bylos dalį dėl Tarpininkavimo sutarties 5.3 punkto teisėtumo ir iš jo kylančių atsakovės teisių į komisinį atlyginimą. Teismas iš esmės apsiribojo formaliu konstatavimu, kad atsakovė pasirašė Sutartį, turėjo galimybę ją perskaityti, veikė kaip profesionalė, prisiėmė verslo riziką, tačiau neįvertino esminės aplinkybės – ar pati ginčijama Sutarties sąlyga atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, ar ji nesukuria akivaizdžios šalių teisių ir pareigų disproporcijos. Teismas faktiškai neatsakė į esminį atsakovės argumentą – kodėl ieškovė po Sutarties nutraukimo ir toliau gauna visas II ir III komisinio atlygio dalis iš draudiko, tačiau draudimo konsultantas netenka teisės į tą patį atlygį už jo faktiškai sudarytas ir galiojančias draudimo sutartis, nors kartu išlieka jo pareiga grąžinti neuždirbtą komisinį atlyginimą.

Dėl teisinio ginčo santykių kvalifikavimo

Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-933/2025, 31 punktas).

Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo iš sutartinių teisnių santykių, todėl jam nagrinėti turi būti taikomos sutartinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje bendrojoje civilinės atsakomybės taisyklėje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuoja CK 6.246 – 6.249 straipsniai (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala). Nenustačius bent vienos sąlygos, civilinė atsakomybė negalima.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 38 punktas; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 44 punktas. Siekiant taikyti sutartinę atsakomybę nepakanka remtis bendro pobūdžio teiginiais, neva pažeista sutartis. Neteisėti veiksmai turi būti įrodyti CPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta šios nutarties 23 punkte, atsakovė prašė ieškinį atmesti dėl to, kas jis nėra tinkamai pagrįstas pirminiais dokumentais (draudimo sutartimis ir jų nutraukimą patvirtinančius įrodymais) ir skaičiavimais ( nepateiktas aiškus grąžintino komisinio atlygio (avanso) detalizavimas pagal Sutarties prieduose nustatytą skaičiavimo tvarką).

Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovės priešieškinį pridėjo prie atsiliepimo priedus (2024-10-21 DOK Nr. 123232; Nr. 123235; Nr. 123242; Nr. 123244; Nr. 123250), kurie patvirtina sutarčių sudarymo ir nutraukimo pagrindus, asmenis, su kuriais buvo sudarytos sutartys ir pan.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti (sprendimo 13 punktas), kad teismas, išvardindamas sutartis (draudimo polisus), iš kurių pažeidimo ieškovė kildina savo reikalavimą, nurodė, kad tretieji asmenys (draudėjai) laiku ir tinkamai nemokėjo draudimo įmokų ir tokiu būdu neįvykdė draudimo sutarties sąlygų, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, įgijo teisę reikalauti atsakovę grąžinti ieškovės paskaičiuotą ir avansu išmokėtą, bet neuždirbtą komisinio atlyginimo dalį, nes atsakovė nenuginčijo ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio ir nepateikė įrodymų apie tinkamą ir pilną prievolės įvykdymą. Tačiau teismas netyrė ir nenustatė, ar pagal ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas draudimo sutartis ir jų priedus atsakovei tenka pareiga atlyginti ieškovės reikalaujamus nuostolius, paskaičiuotus pagal Sutarties nuostatas, kadangi Sutarties priedo Nr. 2 dėl Draudimo konsultanto–koordinatoriaus komisinio atlygio už jam tarpininkaujant sudarytas drausimo sutartis skaičiavimo tvarkos (toliau – Komisinio atlygio skaičiavimo tvarka) nuostatos, kurios reglamentuoja ir neuždirbto komisinio atlygio grąžinimo tvarką, iš viso nebuvo tiriamos ir ieškovė savo procesiniuose dokumentuose tokių skaičiavimų nebuvo pateikusi. Kitaip tariant, teismas nepareikalavo, kad ieškovė tinkamai suformuluotų ieškinio pagrindą ir padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kad ieškovės prašomiems nuostoliams atlyginti pakanka remtis ieškovės kompiuterine programa, ir kad ieškovė leistinomis priemonėmis nenuginčijo skolos (nuostolių) dydžio.

Paminėtam kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Kiekviename ieškinyje privaloma nurodyti ieškinio elementus, nes jie individualizuoja civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).

Kaip buvo nurodyta, sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis). Tai reiškia, kad šiuo atveju ne atsakovė, bet ieškovė turėjo pateikti teismui aiškius skaičiavimus, pagrįstus Sutarties priedo Nr. 2 atitinkamomis nuostatomis, kurie leistų nustatyti, ar yra pagrindas ir kokioje apimtyje taikyti Agentūros nurodomas Sutarties 5.3, 5.5, 5.7 nuostatas.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatomos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 52 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020, 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovė savo priešieškiniu bandė įrodyti, kad jos, kaip tarpininko, sudarytos draudimo sutartys su draudėjais nėra nutrūkusios, kad draudikas ir toliau gauna iš to naudą, kad pagal šias sutartis ieškovė nėra išmokėjusi atsakovei komisinio atlygio pagal Komisinio atlygio skaičiavimo tvarką (1 313,39 Eur skola pagal komisinio atlygio II ir III dalis) (šios nutarties 23, 24 punktai), nors pati šį atlygį gauna iš draudiko, todėl prašė pripažinti nesąžininga ir negaliojančia Sutarties sąlygą, kuri draudžia atsakovei gauti atlygį už jos sudarytas ir šiuo metu galiojančias draudimo sutartis po to, kai yra nutraukiama sutartis su Agentūra. Šiems argumentams pagrįsti atsakovė prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu draudimo bendrovę, kurios naudai buvo sudaromos draudimo sutartys su draudėjais (klientais), teikė į bylą savo skaičiavimus dėl neišmokėto atlygio, iš draudiko gautą atsakymą ir kitus įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus, o atsisakymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu draudiką argumentavo šalių sudarytos sutarties uždarumo principu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovės priešieškinio reikalavimai iš esmės nebuvo išnagrinėti, nepagrįstai apsiribota Sutarties uždarumo principu ir išvadomis dėl atsakovės tinkamo informavimo apie Sutarties sąlygas ir iš jų galinčias kilti rizikas, už kurias yra atsakingas draudimo tarpininkas (atsakovė).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartinė atsakomybė paprastai kyla tik sutartimi susisaisčiusiems asmenims, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Viena iš sutarties uždarumo principo išimčių – sutartis trečiojo asmens naudai. Taip yra todėl, kad trečiasis asmuo, kuris pats nesudaro sutarties, tačiau jam suteikiama teisė priimti iš sutarties gaunamą naudą (įgyti reikalavimo teisę), iš esmės tampa sutarties šalimi. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).

Remdamasi faktinėmis bylos aplinkybėmis ir kasacinio teismo išaiškinimais (šios nutarties 42 punktas), teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties uždarumo yra teisiškai nepagrįsta, o atsisakymas įtraukti į bylą draudiką ir pareikalauti iš jo papildomas įrodymus, galinčius turėti reikšmės atsakovės įrodinėjamoms aplinkybės, buvo grindžiama netinkamu CPK 47 straipsnio 1 dalies ir 178-179 straipsnių (ne)taikymu. Dar daugiau, teismas byloje nustatė, kad pagal draudiko duomenimis, šiuo metu yra galiojančios 45 draudimo sutartys, kurias atsakovė sudarė kaip ieškovės įgaliota draudimo konsultantė (sprendimo 19 punktas), atsakovė įrodinėjo, kad pagal draudiko ir Agentūros sudarytą tarpusavio sutartį ieškovė gavo ir toliau gauna komisinį atlygį, todėl prašė teismo įvertinti šią aplinkybę ieškovės prašomų priteisti nuostolių dydžio ir ginčijamos Sutarties sąlygos sąžiningumo ir geros moralės kontekste, tačiau teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir sprendime dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė ir komercinio atstovavimo normomis (CK XII skyrius). CK 2.158 straipsnio, reglamentuojančio komercinio atstovo prekybos agento atlyginimą, 1 dalyje nustatyta, kad prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį atstovaujamasis moka sutartyje nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis, tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas pasibaigus atstovavimo santykiams. Tai reiškia, kad Sutartinių santykių pasibaigimas ne visada lemia atlygio mokėjimo nutraukimą. Minėtą išvadą patvirtina ir CK 2.160 straipsnio 9 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, jos turi būti nustatytos ir ištirtos bylą nagrinėjant iš esmės.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir jų taikymo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų ir šioje nutartyje nurodytų faktinių bei teisinių aplinkybių, nenustatinėjo visų būtinų atsakovės civilinei atsakomybei taikytinų sąlygų ir jas šalinančių aplinkybių, todėl nusprendžia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, o tirtinų aplinkybių apimtis, įrodinėjimo proceso ypatumai (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo, ir tai negali būti pašalinta apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Grąžinant bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako, taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.