Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 26S90993, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo ar pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos, sprendžia, kad nėra pagrindo papildomai tirti pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų. Lenkijos Respublikos Užsieniečių reikalų tarnybos 2025 m. spalio 27 d. sprendimo kopija patvirtina byloje jau nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimas Lenkijos Respublikoje buvo nutrauktas jam atsiėmus prašymą. Kiti pareiškėjo pateikti duomenys, kiek jie susiję su jo prašymu išduoti pasą, nėra reikšmingi sprendžiant dėl Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos taikymo. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kad šių įrodymų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teisme ar kad būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Taigi pareiškėjo pateikti nauji įrodymai nekeičia byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir neturi įtakos ginčo išsprendimui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.

Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį Departamentas, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal Dublino reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus.

Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas tarptautinės apsaugos prašymą pirmiausia buvo pateikęs Lenkijos Respublikoje, o šio prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas pareiškėjui jį atsiėmus, ginčo santykiams taikytinos Dublino reglamento nuostatos, reglamentuojančios prašytojo atsiėmimą. Pagal Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punktą atsakinga valstybė narė 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis privalo atsiimti prašytoją, kuris atsiėmė nagrinėjamą prašymą ir pateikė prašymą kitoje valstybėje narėje. Dublino reglamento 18 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad tuo atveju, kai atsakinga valstybė narė buvo nutraukusi prašymo nagrinėjimą prašytojui jį atsiėmus iki pirmojoje instancijoje priimant sprendimą dėl prašymo esmės, ši valstybė narė turi užtikrinti prašytojui teisę prašyti užbaigti jo prašymo nagrinėjimą arba pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris nelaikomas paskesniu prašymu, ir užtikrinti, kad prašymo nagrinėjimas būtų užbaigtas. Pagal Dublino reglamento 23 straipsnio 1–3 dalis prašymas atsiimti asmenį pateikiamas kuo skubiau ir bet kuriuo atveju per du mėnesius nuo EURODAC atitikties duomenų gavimo; nepateikus prašymo per šį terminą, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas naujas prašymas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2025 m. gruodžio 19 d., Departamentas į Lenkijos Respublikos kompetentingas institucijas su prašymu atsiimti pareiškėją kreipėsi 2026 m. sausio 2 d., o Lenkijos Respublikos Užsieniečių reikalų tarnyba 2026 m. sausio 13 d. sutiko pareiškėją atsiimti, t. y. Dublino reglamento 23 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nebuvo pažeisti.

Byloje nėra ginčo, kad už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Dublino reglamentą atsakinga Lenkijos Respublika. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, Lietuvos Respublika turėjo pagrindą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga ir pati nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, t. y. Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, vykdo verslą, yra sukūręs socialinius ryšius. Taip pat pareiškėjas teigė, kad Lenkijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūrų ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo tvarkos pažeidimų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su pareiškėju.

Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakingai valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga. Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.

Vertindama pareiškėjo pozicijos pagrįstumą, kad jo atveju turėtų būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Departamento direktoriaus Įsakyme nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 58 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 59 p.; 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo (žr., pvz., ESTT 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 78 p.).

ESTT ne kartą yra nusprendęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia išlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, už kurio nagrinėjimą ji nėra atsakinga (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Puid (C-4/11), 37 p.; 2017 m. vasario 16 d. sprendimo C. K. ir kt. (C-578/16 PPU), 97 p.; 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C-661/17), 61 ir 72 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ESTT pateiktas teisės aiškinimas suponuoja, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga (žr., pvz., 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1499-662/2024; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2892-442/2025).

Pareiškėjas būtinybę taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą grindė ne tik turimu nekilnojamuoju turtu ir verslu, bet ir tuo, kad anksčiau ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, čia turi draugų ir artimųjų, gyvena kartu su sugyventine ir, jo teigimu, Lietuvoje jam būtų palankesnės sąlygos integruotis bei vykdyti opozicinę veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo 5 punkte nurodyti prieglobsčio prašytojo ryšiai su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis neapsiriboja Dublino reglamento 2 straipsnio g punkte apibrėžtais šeimos nariais, todėl, sprendžiant, ar yra šis diskrecinės išlygos taikymo pagrindas, vertintina pareiškėjo nurodytų socialinių, šeiminių, kultūrinių ir ekonominių ryšių visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priimtuose sprendimuose išsamiai ir motyvuotai įvertino šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui išduota nacionalinė viza buvo panaikinta dar Departamento 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 17I-161, o vėliau kitų dokumentų, suteikiančių jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas neturėjo. Pareiškėjo turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas dėl įsiskolinimų, jo nurodyta įmonė (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvoje nevykdo – nepateikta finansinių ataskaitų, joje nedirba nė vienas darbuotojas. Pareiškėjas taip pat nurodė gyvenantis kartu su sugyventine P. M., (duomenys neskelbtini) piliete, tačiau Departamentas pažymėjo neturintis duomenų, patvirtinančių jos teisėtą gyvenimą Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės nepatvirtina tokių stiprių pareiškėjo socialinių, ekonominių, šeiminių ir kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėjo deklaruojamų ryšių su Lietuvos Respublika nepagrindžia ir paties pareiškėjo veiksmai, kai jis prieglobsčio prašymą pirmiausia nusprendė pateikti Lenkijos Respublikai, o tik po to šį prašymą atsiėmė ir atvyko prieglobsčio prašyti į Lietuvą. Nors pareiškėjas teigė, kad jis negalėjo atvykti į Lietuvą dėl (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomų ribojamųjų priemonių, tačiau tai nepaaiškina pareiškėjo sprendimo pirmiausia prieglobsčio prašymą teikti Lenkijoje, o ne iškart iš Lenkijos vykti į Lietuvą ir čia prašyti prieglobsčio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021 yra konstatavęs, jog tinkamai įrengtas (pritaikytas gyvenimui) nuosavas būstas, kuriame asmuo turi teisę ir gali gyventi, yra aplinkybė, kuri turi būti įvertinta diskrecinės išlygos taikymo kontekste. Vis dėlto nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Byloje Nr. eA-200-442/2021 Departamentas apskritai nebuvo vertinęs prieglobsčio prašytojui nuosavybės teise priklausančio būsto reikšmės, todėl jo sprendimas buvo pripažintas nepakankamai motyvuotu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju, priešingai, Departamentas ginčijamame Sprendime pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nekilnojamojo turto ir verslo Lietuvos Respublikoje vertino iš esmės, rėmėsi VĮ Registrų centro ir Sodros duomenimis ir motyvuotai nurodė, kodėl šios aplinkybės, vertinamos kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nelaikytinos pagrindžiančiomis stiprius pareiškėjo ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo Sprendimo motyvavimo trūkumų, dėl kurių šis Sprendimas turėtų būti naikinamas, nenustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, jog šiuo atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, įvertintos tiek atskirai, tiek jų visuma, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jo prieglobsčio prašymui nagrinėti. Taip pat nenustatyta nei kitų Įsakyme nurodytų pagrindų, nei individualių aplinkybių, dėl kurių būtų galima taikyti šią išlygą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo atsakingai valstybei narei, vertinama, ar tos valstybės prieglobsčio procedūroje ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygose yra sisteminių trūkumų, galinčių lemti nežmoniško ar žeminamo elgesio riziką. Šiame kontekste, be kita ko, atsižvelgiama ir į tai, ar atitinkama valstybė narė yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė (Lenkijos Respublika yra šių tarptautinių sutarčių dalyvė) (šiuo aspektu žr. 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-821/2023; 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).

Byloje nenustatyta konkrečių duomenų, leidžiančių spręsti, kad Lenkijos Respublikos prieglobsčio procedūroje ar prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygose yra sisteminių trūkumų, dėl kurių pareiškėjui jį perdavus šiai valstybei kiltų reali rizika patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Nepagrįsta ir pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta abejonė, ar Lenkijos Respublika, atsiėmusi pareiškėją, iš naujo nagrinės jo prieglobsčio prašymą. Kaip nurodyta šioje nutartyje, Dublino reglamento 18 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje expressis verbis įtvirtinta besąlyginė atsakingos valstybės narės pareiga tuo atveju, kai prašymo nagrinėjimas joje buvo nutrauktas prašytojui jį atsiėmus iki pirmojoje instancijoje priimant sprendimą dėl prašymo esmės, užtikrinti prašytojui teisę prašyti užbaigti jo prašymo nagrinėjimą arba pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą, kuris nelaikomas paskesniu prašymu, taip pat užtikrinti, kad prašymo nagrinėjimas būtų užbaigtas. Lenkijos Respublikos Užsieniečių reikalų tarnybai 2026 m. sausio 13 d. raštu aiškiai ir besąlygiškai sutikus pareiškėją atsiimti, ši valstybė narė prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir su tuo susijusias Dublino reglamento 18 straipsnyje nustatytas pareigas, o vadovaujantis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu preziumuojama, kad šios tiesiogiai iš Europos Sąjungos teisės kylančios pareigos bus įvykdytos; konkrečių, objektyvių ir patikimų duomenų, paneigiančių šią prezumpciją, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo terminai Lenkijos Respublikoje yra ilgi, savaime nesudaro pagrindo nei konstatuoti sisteminių trūkumų, nei taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos. Lenkijos Respublikos kompetentingoms institucijoms sutikus atsiimti pareiškėją, Departamentas pagrįstai ir teisėtai nusprendė jį perduoti Lenkijos Respublikai. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pakankamas pagrindas taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas aplinkybę, jog Lietuvoje jam būtų sudarytos palankesnės sąlygos vykdyti opozicinę veiklą, nurodo kaip pagrindą taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį, ši aplinkybė savaime nepagrindžia, kad Lietuvos Respublika turėtų nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Lenkijos Respublikoje – jam nebūtų sudarytos sąlygos vykdyti opozicinę veiklą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui galimybės pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę (Dublino reglamento 5 str. 2 d. b p.), teisėjų kolegija akcentuoja, jog ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7–12 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms įvertinti, prieglobsčio prašytojas jau pateikė pirminės apklausos metu, vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jo apklausą nėra tikslinga.

ESTT, aiškindamas asmeninio pokalbio surengimo išimtis, įtvirtintas Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalyje, yra nurodęs, kad ginčijamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, kuriame ginčijama tai, jog nesurengtas tame 5 straipsnyje numatytas asmeninis pokalbis, turi būti panaikintas, nebent pagal nacionalinės teisės aktus atitinkamam asmeniui leidžiama per nagrinėjant šį skundą rengiamą apklausą asmeniškai pateikti visus savo argumentus dėl minėto sprendimo, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų ir garantijų, o šie argumentai negali pakeisti to paties sprendimo (išsamiau žr. ESTT 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo sujungtose bylose Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C-228/21, C-254/21, C-297/21, C-315/21 ir C-328/21, 124 ir 128 p.).

Vertindama, ar nagrinėjamu atveju buvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti išklausytam, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pirminės apklausos metu jo pateiktą informaciją buvo renkami ir vertinami duomenys, reikšmingi nustatant už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę. Pareiškėjas, apskundęs jam nepalankų Departamento Sprendimą, turėjo galimybę teismui pateikti visus su jo individualia situacija susijusius duomenis ir argumentus, galinčius paneigti Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjas, jo atstovas ir vertėjai. Taigi pareiškėjui buvo sudaryta veiksminga galimybė asmeniškai išdėstyti visus savo argumentus. Byloje nenustačius reikšmingų aplinkybių, kurių pareiškėjas nebūtų galėjęs nurodyti ar pateikti Departamentui ir kurios galėtų lemti kitokį Sprendimą, nėra pagrindo spręsti, kad asmeninio pokalbio nesurengimas turėjo neigiamos įtakos jo teisinei apsaugai (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-415/2024).

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, bei įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio administracinėse bylose (ABTĮ 15 str. 1 ir 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.