Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-23 · Administracinė byla Nr. TA-114-629/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-23
Bylos Nr.
TA-114-629/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00539-2025-9
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
PRS1
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-114-629/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00539-2025-9 Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas PRS1 (PRS1) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), priteisti: 1) 10 000 Eur neturtinės žalos; 2) 3 350,85 Eur turtinės žalos (už 89 paras, praleistas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K)); 3) 869 Eur už ikiteisminio tyrimo metu advokato teiktas paslaugas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012 m. vasario 6 d. buvo sulaikytas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo pareigūnų ir uždarytas į areštinę, vėliau į Lukiškių TI-K. Pareiškėjui nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. buvo apribota laisvė, kalint Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K kameros plotai neatitiko galiojančių standartų, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar trimis suimtaisiais. Pareiškėjas buvo kalinamas 3 mėn. nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų dėl to patyrė didelę neturtinę žalą. Pareiškėjas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo veiksmų įvertino 10 000 Eur.

Pareiškėjas, 89 paras kalėdamas Lukiškių TI-K, patyrė turtinę žalą – dėl laisvės atėmimo jis negalėjo vykdyti būsto paskolos įsipareigojimų bankui, todėl susidarė įsiskolinimas, buvo panaikinta nuosavybės teisė į butą, šis buvo parduotas varžytinėse, o 96 000 Eur suma buvo priteista ir byla perduota vykdymui antstoliui. Pareiškėjas turtinę žalą įvertino 3 350,85 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo teikiama advokato teisinė pagalba dėl kurios teikimo jis patyrė 869 Eur išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Tarnyba pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Kaip pažymėjo atsakovo atstovas, nuo pareiškėjo skunde minimo laikotarpio iki skundo teismui pateikimo dienos praėjo daugiau nei 10 metų (beveik 13 metų). Šiuo atveju pareiškėjas praleido ne tik sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, bet ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Kaip pabrėžė atsakovo atstovas, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe, t. y. asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą.

Tuo atveju, jei pareiškėjo laikymo sąlygos skundžiamuoju laikotarpiu buvo galimai netinkamos, pareiškėjas galėjo ir turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skunde išdėstytų nusiskundimų už šį laikotarpį žymiai ankščiau nei po 13 metų, taip nepraleidžiant ir ieškinio senaties termino. Taip pat pareiškėjas skunde nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl darytina išvada, jog senaties terminas pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. yra praleistas.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2025 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo PRS1 skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose: 2012 m. vasario 8 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 109 (7,31 kv. m) ir 2012 m. vasario 10 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 297 (8,08 kv. m). Lukiškių TI-K teigimu, gyvenamosiose kamerose laikoma ne daugiau asmenų nei jose įrengta miegamųjų vietų. Pagal 2012 m. vasario 8 d. pinigų priėmimo kvitą (Serija LAT Nr. 649461), už suteiktas teisines paslaugas (gynybą) advokatui A. M. sumokėti 3 000 Lt. Antstolio V. Č. 2013 vasario 19 d. patvarkymu Nr. 0116/12/03079 buvo skirta areštuoto pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 1/140 dalių požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), ekspertizė turto vertei nustatyti, siekiant parduoti šį skolininkui priklausantį turtą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2025 m. vasario 7 d., t. y. praėjus beveik 13 metų nuo pareiškėjo nurodomo pažeidimo padarymo dienos. Skunde teismui nurodyti aspektai, su kuriais pareiškėjas siejo turtinės žalos jam atsiradimą (jo galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus pagal būsto paskolos sutartį apribojimas bei advokato teisinės pagalbos teikimas jam ikiteisminio tyrimo metu), remiantis bylos duomenimis, atitinkamai taip pat vyko daugiau nei prieš 12 metų. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja jam padarytą žalą įvyko daugiau nei prieš dešimt metų (2012–2013 m.). Teismo vertinimu, pareiškėjas su prašymu priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą kreipėsi, be kita ko, praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, jis taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog jo prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti netenkinamas dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas, dėl to, kad jis, realiai patyrė žalą, o ji netgi buvo didesnė nei nurodytoji. Visgi jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių, akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą, jis neturėtų būti taikomas, pareiškėjas nenurodė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas akivaizdžiai, įvertinęs visas šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo (nei pareiškėjo prašymu, nei savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kadangi pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikytina ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas PRS1 apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo atnaujinti senaties terminus ir tenkinti jo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o priteistą sumą pervesti į pareiškėjo mamos sąskaitą. Pareiškėjo teigimu, jis su skundu pateikė informaciją apie teismų sprendimus, kuriais jis buvo išteisintas. Ikiteisminis ir teisminis procesas truko nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2025 m. sausio 30 d., todėl jis kreipėsi nedelsdamas pasibaigus visiems procesams ir įsitikinęs, kad yra išteisintas ir įrodęs, jog nepadarė jokios nusikalstamos veikos.

Pareiškėjas buvo sulaikytas 2012 m. vasario 6 d. ir uždarytas į areštinę, vėliau pateko į Lukiškių TI-K, kur buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė neturtinę žalą.

Per 89 dienas, praleistas Lukiškių TI-K, pareiškėjas negalėjo mokėti banko paskolos, todėl buvo panaikinta jo nuosavybė ir butas parduotas iš varžytinių, o 96 000 Eur suma buvo priteista ir byla perduota vykdymui antstoliui. Pareiškėjas turtinę žalą įvertino 3 350,85 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo teikiama advokato teisinė pagalba dėl kurios teikimo jis patyrė 869 Eur išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., kartu taip užkertant jam kelią vykdyti skolinius įsipareigojimus pagal būsto paskolos sutartį bei dėl advokato teisinės pagalbos teikimo ikiteisminio tyrimo metu atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams pritaikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 3 350,85 Eur turtinės žalos bei 869 Eur už ikiteisminio tyrimo metu advokato teiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, kad jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019; ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teises, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.).

Kartu pabrėžtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko) viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016; ir kt.).

Teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas (Tarnyba) prašė taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ją taikė pareiškėjo reikalavimui nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad pasibaigus teisminiams procesams nedelsdamas kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar konkretizuotų argumentų, tačiau dėstė bendro, hipotetinio pobūdžio teiginius. Pastebėtina ir tai, kad šiais teiginiais pareiškėjas negrindė skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjui turėjo būti žinoma apie galbūt netinkamas kalinimo sąlygas, tačiau jis dėl jų nesikreipė į teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, 2025 m. vasario 7 d. su skundu kreipdamas į teismą dėl žalos atlyginimo, yra praleidęs ne tik sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, bet ir bendrąjį CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dešimties metų ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., byloje nenustatytos svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasMilda VainienėSkirgailė Žalimienė