- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-26
- Bylos Nr.
- TA-113-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00143-2024-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, BĮ Lietuvos kalėjimų tarnyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl raštų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, LKT, Tarnyba) 2023 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. SN-24-982, 2023 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 2S-3032 bei 2023 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 2S-3132 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LKT, 1 800 neturtinei ir 0,27 Eur turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2022 m. kovo 18 d. iki 2022 m. gegužės 13 d., vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus 2022 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 7-133 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ (toliau – ir Įsakymas), Vilniaus PN buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu Įsakymas buvo panaikintas, todėl pareiškėjas prašo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir dėl to patirtų išgyvenimų bei pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, iš esmės pablogėjo jo kalinimo sąlygos: jis neteko teisės naudotis elektros prietaisais, pirkti maisto produktų, galimybės nevaržomai judėti viso sektoriaus teritorijoje, kasdien sportuoti, bendrauti su viso aukšto nuteistaisiais ir žaisti stalo žaidimų; taip pat buvo sugadinta OASYS vertinimo skalė, sumažintas apsipirkimo limitas ir patirta kitų pažeidimų, kurių, pareiškėjo teigimu, nebūtų buvę, jeigu jis nebūtų perkeltas į drausmės grupę.
Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių kalėjimo administracija, 2023 m. spalio 11 d. vykdydama jo prašymą apsipirkti parduotuvėje, nepagrįstai išskaičiavo iš jo asmens sąskaitos 0,27 Eur už plastikinį maišelį. 2023 m. rugsėjo 18 d. – 2023 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui pagal nustatytą tvarką nebuvo išduotos priklausančios higienos priemonės. Todėl jis mano, kad buvo pažeistos jo teisės, sukelti nepatogumai ir dėl to patyrė 100 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2023 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 2, kurioje nebuvo įrengta pareigūno iškvietimo sistema. Jo teigimu, tai sukėlė nepatogumų, neužtikrino teisės prireikus paskambinti taksofonu ir iškviesti specialistus, todėl dėl šių aplinkybių jis jaučiasi patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 200 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Tarnyba atsiliepime nurodė, kad 2023 m. spalio 11 d. vykdant pareiškėjo prašymą apsipirkti parduotuvėje, iš jo asmens sąskaitos pagrįstai buvo išskaičiuota 0,27 Eur už pirkinių maišelį. 2023 m. spalio 10 d. Šiaulių kalėjimo administracija gavo pareiškėjo prašymą, kuriame buvo prašoma leisti už negrynuosius pinigus įsigyti tualetinio popieriaus, dantų krapštukų ir pašto ženklų. Prašymas kitą dieną buvo įvykdytas, prekės pareiškėjui pristatytos pirkinių maišelyje, o bendra apsipirkimo suma sudarė 5,58 Eur, į kurią buvo įskaičiuota ir 0,27 Eur pirkinių maišelio kaina. Atsakovo atstovo teigimu, prekės negalėjo būti pristatytos kitaip, o maišelio apmokestinimą lėmė Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8² straipsnio nuostatos, draudžiančios neatlygintinai dalyti lengvuosius ir labai lengvus plastikinius pirkinių maišelius, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Pareiškėjui ši aplinkybė ir pirkinių maišelio apmokestinimo teisinis pagrindas buvo išsamiai paaiškinti LKT 2023 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. SN-24-982 ir 2023 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. 2S-3032.
Dėl higienos priemonių Tarnyba pažymėjo, kad jos Šiaulių kalėjime laikomiems asmenims išduodamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 303 punktą pirmą kartą į suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo vietą atvykusiam asmeniui, neturinčiam higienos priemonių, išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, o vėliau higienos reikmenys nemokamai išduodami Taisyklių 304 punkte nustatytais atvejais. Oficiali išduodamų higienos priemonių registracija Šiaulių kalėjime nėra vedama – pagal poreikį jos išduodamos iš sandėlio priežiūrą vykdantiems pareigūnams, kurie priemones pristato į gyvenamąsias kameras.
Dėl pareigūno iškvietimo sistemos Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių kalėjimo kameroje Nr. 2, kurioje tokia sistema nebuvo įrengta. Šiaulių kalėjimo režiminis korpusas pastatytas 1911 m. ir 2003 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, atsakovas teigia, kad jos įrengimas esamame pastate yra techniškai sudėtingas. Kadangi elektros instaliacija turi būti montuojama paslėptu būdu, sistemai įrengti reikėtų pažeisti mūro sienas. Kol sistema nėra įrengta, asmenims užtikrinama galimybė skubiu atveju operatyviai kreiptis į pareigūnus, nors pripažįstama, kad tam tikromis aplinkybėmis budintis pareigūnas ne visada gali nedelsdamas prieiti prie kameros.
Dėl LKT skundžiamų atsakymų teisėtumo atsakovo atstovas teigė, kad jie buvo priimti laikantis gero viešojo administravimo principo, objektyviai įvertinus reikšmingas aplinkybes, nurodant faktinį ir teisinį pagrindą, motyvus bei apskundimo tvarką. Atsakovo vertinimu, LKT 2023 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. SN-24-982, 2023 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 2S-3032 ir 2023 m. gruodžio 21 d. raštas Nr. 2S-3130 šiuos reikalavimus atitiko, nes juose aiškiai nurodytos pareiškėjo prašymų netenkinimo priežastys, faktinės aplinkybės, teisės aktų nuostatos ir apskundimo tvarka. Atsakovo atstovas taip pat laikėsi pozicijos, kad minėti LKT raštai apskritai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes jie yra informacinio pobūdžio. Raštuose tik pateiktas LKT struktūrinių padalinių veiksmų įvertinimas, išaiškintos teisės aktų nuostatos ir pateikta informacija apie laisvės atėmimo vietų kamerų įrengimą.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 500 Eur neturtinę žalą atsakovo atstovas nurodė, kad viešajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti turi būti nustatyti trys elementai: neteisėti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo panaikintas Vilniaus PN direktoriaus 2022 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 7-133 dėl pareiškėjo perkėlimo į drausmės grupę, savaime, atsakovo nuomone, neįrodo neturtinės žalos padarymo. Pareiškėjas privalo konkrečiai nurodyti ir pagrįsti patirtą žalą, jos intensyvumą bei priežastinį ryšį su neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodomus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ar reputacijos pablogėjimą. Vien abstrakčių teiginių apie pablogėjusią resocializacijos pažangą nepakanka neturtinei žalai įrodyti.
Atsakovo atstovas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią ne kiekvienas teisės pažeidimas savaime lemia piniginės kompensacijos už neturtinę žalą priteisimą ir pažymėjo, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus PN ir Šiaulių kalėjimo administracijos veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ar intensyvumo, kad galėtų būti prilyginti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje draudžiamam elgesiui. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o galimo pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsikirtime į Tarnybos atsiliepimą prašė tenkinti jo skundą, o atsakovo atstovo prieštaravimus atmesti kaip nepagrįstus ir neturinčius įrodomosios galios.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 27 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų raštų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia vadovavosi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir CK 6.271 straipsniu, reglamentuojančiais valstybės atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, kad valstybės pareiga atlyginti žalą kyla nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka abstrakčiai nurodyti galbūt neteisėtus veiksmus, todėl turi būti konkrečiai įvardyti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas, nurodyta, kada jie atlikti, kokios teisės normos pažeistos ir kaip dėl jų buvo pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamų LKT raštų panaikinimo, teismas nustatė, kad juose pareiškėjui nebuvo nustatytos ar suteiktos konkrečios teisės ir pareigos, todėl šie raštai nesukėlė jam teisinių padarinių ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo juos laikyti individualiais administraciniais aktais, dėl kurių galėtų būti sprendžiamas jų panaikinimo klausimas.
Dėl 0,27 Eur pirkinių maišelio kainos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymu jam buvo pristatytos jo užsakytos prekės, kurių bendra suma sudarė 5,58 Eur, įskaitant 0,27 Eur už pirkinių maišelį. Atsižvelgęs į Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8² straipsnio nuostatas bei į tai, kad pareiškėjui buvo pristatyta ne viena prekė ir jų pristatyti be maišelio nebuvo galimybės, teismas padarė išvadą, kad pirkinių maišelio kaina buvo pagrįstai iš pareiškėjo įskaičiuota, todėl pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos priemonių neišdavimo, teismas rėmėsi Taisyklių 303, 304 ir 310 punktų nuostatomis ir nustatė, kad pareiškėjas buvo nemokus, todėl, esant jo rašytiniam prašymui, turėjo teisę būti aprūpintas higienos reikmenimis. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, o atsakovas neneigė, jog ne visos priemonės jam buvo išduotos. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė gauti higienos priemones nebuvo užtikrinta ir buvo pažeistas Taisyklių 304 punktas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad išdavimo metu administracija neturėjo visų reikiamų priemonių ir jas papildomai užsakinėjo, nepanaikino pareigos gautas priemones pareiškėjui pristatyti iškart po jų gavimo, be atskiro jo prašymo.
Dėl pareigūno iškvietimo sistemos nebuvimo teismas atsižvelgė į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktį, pagal kurį kamerose turi būti įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema. Tačiau kartu buvo įvertinta tai, kad Šiaulių kalėjimo režiminis korpusas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl jam taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai, taip pat tai, kad sistemos įrengimui reikėtų atlikti darbus, susijusius su mūro sienų pažeidimu. Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių kalėjime laikomiems asmenims buvo užtikrinama galimybė kreiptis į pareigūnus kitais būdais. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atsakovo atstovo argumentus dėl iškvietimo sistemos neįrengimo laikė pakankamais ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus šiuo aspektu.
Dėl 2022 m. kovo 18 d.–2022 m. gegužės 13 d. laikotarpio, kai pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. TA-592-968/2023 panaikino Regionų administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimą ir Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl neteisėtai jo atžvilgiu priimto Įsakymo patyrė tam tikrus suvaržymus, kurių nebūtų patyręs, jeigu Įsakymas nebūtų priimtas, ir dėl to egzistavo viešosios valstybės atsakomybės sąlygos. Vertindamas patirtos neturtinės žalos pobūdį, teismas rėmėsi EŽTK 3 straipsniu, BVK humanizmo principu bei EŽTT praktika ir pažymėjo, kad netinkamas elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kuris vertinamas atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes, įskaitant elgesio trukmę, fizinį ir psichinį poveikį bei kitas individualias aplinkybes.
Teismas nustatė, kad dėl neteisėto perkėlimo į drausmės grupę pareiškėjas patyrė tam tikrus nebūtinus laisvės suvaržymus. Įvertinęs kartu ir nustatytą Taisyklių 304 punkto pažeidimą dėl higienos priemonių neišdavimo, teismas padarė išvadą, kad dėl šių apribojimų ir pažeidimų pareiškėjas neabejotinai patyrė tam tikrų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, patenkančių į neturtinės žalos sąvoką. Kita vertus, teismas nenustatė faktinių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo sveikatos sutrikimus ar kitokius sunkesnius padarinius, susijusius su perkėlimu į drausmės grupę, taip pat nenustatė, kad kalinimo sąlygos būtų sukėlusios ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių jo sveikatai, santykiams su artimaisiais ar psichologinei būklei, taip pat, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą.
Atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį ir trukmę, tai, kad nenustatyta negrįžtamų fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašoma 1 500 Eur neturtinės žalos suma nėra pagrįsta. Teismas neturtinės žalos dydį bendrai įvertino 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo atstovo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su teismo pozicija dėl priverstinai pareiškėjui nupirkto pirkinių maišelio, už kurį iš pareiškėjo buvo priverstinai išskaičiuota 0,27 Eur suma. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, kadangi pareiškėjas nereikalavo nupirkti ir išduoti pirkinių maišelio. Įstaiga turi ir išduoda daugkartinio naudojimo plastikinius maišelius, kuriuose pristatomos prekės.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas nurodė, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad yra užtikrinama galimybė kreiptis į pareigūnus ir nesant pareigūnų iškvietimo sistemos. Tačiau, pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis nustatė šią aplinkybę. Teismas iš esmės rėmėsi atsakovo atstovo nepagrįstais teiginiais. Pareiškėjas, be kita ko, atkreipė dėmesį, jog įkalinimo įstaigos vidinė dalis nėra įtraukta į Paveldo ir kultūros sąrašą.
Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigdamas, kad priteista suma yra neadekvačiai maža ir neatitinka kitose pareiškėjo bylose priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų.
Pareiškėjas ginčija teismo išvadą, kad skundžiami raštai yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Pareiškėjo teigimu, šie raštai yra susiję su jo teisėmis ir teisėtais interesais, todėl privalo būti išnagrinėti.
Šalies argumentai
Atsakovas atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių kalėjime, nepriteisiant pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertintos visos viešosios valstybės atsakomybės sąlygos bei tinkamos ir teisingos satisfakcijos forma.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo nepagrįstas perkėlimas į drausmės grupę laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 18 d. iki 2022 m. gegužės 13 d., kai Vilniaus PN direktoriaus 2022 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 7-133 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ vėliau buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. TA-592-968/2023, sukėlė pareiškėjui tam tikrų suvaržymų, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu minėtas įsakymas nebūtų priimtas. Tačiau teismas nepakankamai konkretizavo ir individualizavo, kokie konkretūs neigiami padariniai, be paties teisės pažeidimo fakto, kilo pareiškėjui, neįvertino jų masto ir pobūdžio bei nepakankamai pagrindė priežastinį ryšį tarp nustatyto pažeidimo ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Teismas pats nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus ar kitus sunkesnius padarinius, susijusius su jo perkėlimu į drausmės grupę, taip pat, kad buvimas drausmės grupėje būtų sukėlęs ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą. Todėl vien aplinkybė, kad dėl neteisėto perkėlimo pareiškėjas patyrė tam tikrų suvaržymų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tokio masto neturtinės žalos, kurią būtų būtina kompensuoti pinigais.
Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad net ir pripažinus teisės pažeidimo faktą, savaime nereiškia, jog pareiškėjui turi būti priteisiama piniginė kompensacija. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais pats teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankama ir teisinga satisfakcija už asmens patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tais atvejais, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nustatoma, kad vien pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Todėl pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nagrinėjamu atveju nebuvo tokio pobūdžio ir masto, kad ją būtų galima ir būtina kompensuoti pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.
Atsakovo atstovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka tinkamam teismo procesui ir teismo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra pakankamai išsamiai konkretizuoti Tarnybos neteisėti veiksmai ar neveikimas, pareiškėjo galbūt patirta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp nustatyto pažeidimo bei nurodomos žalos. Teismas apsiribojo lakoniška išvada, kad yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, tačiau tinkamai neatskleidė, kokiais konkrečiais argumentais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis remiantis tokia išvada padaryta. Teismas taip pat nepakankamai motyvavo, kodėl konkrečiomis bylos aplinkybėmis būtent piniginė kompensacija laikytina būtina pažeistai pareiškėjo teisei apginti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje iš esmės daugiausia pasisakė dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, tačiau nepakankamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygų ir kitų byloje nustatytų aplinkybių kaip veiksmų bei veiksnių visumos, galinčios sudaryti viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindą CK 6.246–6.249 straipsnių kontekste. Sprendime abstrakčiai nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos faktą ir jos dydį, atsižvelgė, be kita ko, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą su juo nesutinka. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba, grįsdama savo poziciją, remiasi EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri, jos vertinimu, nėra aktuali nagrinėjamam ginčui. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Tarnyba, prašydama taikyti satisfakciją, nepateikė konkrečių ir pakankamų argumentų, pagrindžiančių tokį reikalavimą. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba iš esmės rėmėsi abstrakčiais motyvais, tačiau neatsižvelgė į byloje nustatytus neteisėtus veiksmus ir jų reikšmę sprendžiant satisfakcijos taikymo klausimą.
Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti jos apeliacinį skundą.
Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, ir mano, kad teismas, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjo nurodytus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais ir konstatuoti pareiškėjui kilusios neturtinės žalos faktą.
Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė Tarnybos argumentams, kad pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas reikalautų atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, kadangi, tiesiant sistemos laidus, reikėtų kirsti vagas mūro sienose. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių kalėjime laikomiems asmenims yra užtikrinama galimybė kreiptis į jų priežiūrą vykdančius pareigūnus, o Šiaulių kalėjimo administracija deda pastangas rasti racionalų sprendimą pareigūnų iškvietimo sistemai įrengti. Net ir pripažinus iškvietimo mygtuko neįrengimą pažeidimu, vien ši aplinkybė savaime nepatvirtintų pareiškėjui kilusios neturtinės žalos fakto.
Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas arba kad dėl jų veiksmų ar neveikimo jam kilo žala. Taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių pačios žalos faktą. Nesant įrodytų neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra pagrindo nustatyti ir priežastinio ryšio tarp jų, todėl nėra įrodyta nė viena iš viešojo administravimo subjekto civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus apeliaciniame skunde turi būti nurodyti ginčijami klausimai, taip pat įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas arba nepagrįstumas. Tarnybos nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas šių reikalavimų neatitinka, nes jame iš esmės bendro pobūdžio teiginiais išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nepateikiama konkrečių teisinių argumentų ir faktinių aplinkybių, pagrindžiančių sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies ir pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kita skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Tarnybos 2023 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. SN-24-982, 2023 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 2S-3032 ir 2023 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 2S-3132, taip pat priteisti iš atsakovo atstovo 1 800 neturtinei ir 0,27 Eur turtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai išduotos visos pagal teisės aktų reikalavimus priklausančios higienos priemonės ir, kad pareiškėjo perkėlimas į drausmės grupę buvo neteisėtas. Teismas sprendė, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė nepatogumų ir neigiamų dvasinių išgyvenimų. Kitus pareiškėjo argumentus dėl skundžiamų Tarnybos raštų, pirkinių maišelio kainos išskaičiavimo ir pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė.
Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė abi ginčo šalys. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Jis nesutinka su teismo išvadomis dėl priverstinai išskaičiuotos 0,27 Eur pirkinių maišelio kainos, galimybės išsikviesti pareigūnus nesant pareigūnų iškvietimo sistemos, skundžiamų Tarnybos raštų pobūdžio ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tuo tarpu Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, nepriteisiant jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliacinių skundų ribas, konstatuoja, kad pareiškėjo ir Tarnybos apeliaciniai skundai atmetami dėl žemiau nurodytų priežasčių.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundžiami Tarnybos raštai yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jų panaikinimo klausimas nespręstinas. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.
Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau administracinių teismų kompetencijai priskiriami ne visi viešojo administravimo subjektų priimami dokumentai. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį administraciniam teismui gali būti skundžiami viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, susijusi su asmens materialiąja teise į reikalavimo patenkinimą. Todėl tokia aplinkybė turi būti nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės, o ne vien formaliai įvertinus ginčijamo dokumento pavadinimą ar jo formą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-304-662/2024).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su skundais dėl, jo manymu, pažeistų teisių – dėl priverstinai išskaičiuotos pirkinių maišelio kainos ir dalies jam priklausančių higienos priemonių neišdavimo. Tarnyba į pareiškėjo 2023 m. spalio 25 d. skundą atsakė 2023 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SN-24-982, į 2023 m. lapkričio 16 d. skundą – 2023 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 2S-3032, o į 2023 m. lapkričio 28 d. skundą – 2023 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 2S-3132. Taigi šiais raštais buvo užbaigtos pareiškėjo kreipimųsi į Tarnybą nagrinėjimo procedūros ir juose buvo išreikšta kompetentingo viešojo administravimo subjekto pozicija dėl pareiškėjo keliamų klausimų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šiuos raštus vertinti kaip informacinio pobūdžio raštus, nesukeliančius pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas skundžiamų raštų informacinį pobūdį, detaliai nevertino jų turinio, priėmimo aplinkybių ir juose išreikštos viešojo administravimo subjekto pozicijos. Tačiau kartu pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė pareiškėjo reikalavimų, susijusių su pirkinių maišelio kainos išskaičiavimu ir higienos priemonių neišdavimu, pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad proceso šalių argumentai buvo išsamiai išdėstyti jų procesiniuose dokumentuose, mano, jog nagrinėjamu atveju galima pasisakyti dėl šių pareiškėjo reikalavimų iš esmės apeliacinėje instancijoje, nes pakartotinis vien ginčijamų raštų teisėtumo ir pagrįstumo klausimų sprendimas pirmosios instancijos teisme nebūtų suderinamas su proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais.
Tarnybos 2023 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. SN-24-982 ir 2023 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 2S-3032 yra susiję su pareiškėjo nusiskundimais dėl išskaičiuotos pirkinių maišelio kainos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, pripažino, jog pirkinių maišelio kaina buvo iš pareiškėjo įskaičiuota pagrįstai ir pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė. Pareiškėjas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, kad jis tokio maišelio neprašė, o prekės galėjo būti perduotos daugkartinio naudojimo maišelyje.
Byloje nustatyta, kad 2023 m. spalio 10 d. kalinimo įstaigos administracija gavo pareiškėjo prašymą apsipirkti parduotuvėje. Kitą dieną jo prašymas buvo įvykdytas – pareiškėjui pristatytos prašytos prekės už 5,58 Eur. Į šią sumą buvo įtraukta 0,27 Eur pirkinių maišelio, į kurį prekės buvo sudėtos jų pristatymo metu, kaina. Atsakovo atstovas paaiškino, kad nesudėjus prekių į pirkinių maišelį nebuvo kitos galimybės jų pristatyti. Taip pat pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8² straipsnį pakuočių pardavėjams ir platintojams prekių ar produktų pardavimo vietose draudžiama neatlygintinai dalyti lengvuosius ir labai lengvus plastikinius pirkinių maišelius, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Tiek Tarnybos 2023 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. SN-24-982, tiek 2023 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. 2S-3032 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad prekės dedamos į pirkinių maišelius, nes nėra galimybės jų pristatyti kitaip, taip pat nurodytas pirkinių maišelių apmokestinimo teisinis pagrindas. Pareiškėjas neginčija, kad prekės faktiškai buvo perduotos supakuotos į maišelį, tačiau nurodo, kad tokio maišelio jis neprašė. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant šį klausimą reikšminga nustatyti ne vien tai, ar pareiškėjas pageidavo maišelio, bet ir tai, ar konkrečiu atveju jo panaudojimas bei kainos įtraukimas į bendrą prekių kainą turėjo objektyvų ir teisinį pagrindą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad konkrečiu atveju prekės galėjo būti perduotos be jokios pakuotės arba, kad Tarnyba privalėjo jas perduoti būtent daugkartinio naudojimo maišelyje. Vien aplinkybė, kad įkalinimo įstaigoje galėjo būti naudojami daugkartinio naudojimo maišeliai, savaime nepatvirtina, kad toks maišelis konkrečiu atveju buvo skirtas pareiškėjo užsakymui, buvo tinkamas visoms jo įsigytoms prekėms perduoti ir turėjo būti panaudotas vietoje faktiškai panaudoto maišelio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl išskaičiuotos 0,27 Eur pirkinių maišelio kainos nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje.
Kartu pripažintina, jog Tarnybos 2023 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. SN-24-982 ir 2023 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 2S-3032 yra pagrįsti, priimti kompetentingų subjektų ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus, taigi pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtus Tarnybos raštus atmestinas kaip nepagrįstas, papildant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.
Tarnybos 2023 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 2S-3132 pareiškėjui buvo paaiškinta higienos priemonių nuteistiesiems išdavimo tvarka bei pripažinta, jog pareiškėjui nebuvo laiku išduotas dantų šepetėlis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė gauti higienos priemones nebuvo užtikrinta ir buvo pažeistas Taisyklių 304 punktas, priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildino iš higienos priemonių neišdavimo, o ne iš minėto Tarnybos 2023 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 2S-3132 priėmimo. Darytina išvada, jog šio Tarnybos rašto, nors ir ne visai pagrįsto, panaikinimas nesukels pareiškėjui kitokių realių teisinių pasekmių, todėl šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant pareigūnų iškvietimo sistemos, jam buvo užtikrinta galimybė kreiptis į pareigūnus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, susijusios su pareigūnų iškvietimo sistemos neįrengimu, fakto. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų atsidūręs tokioje faktinėje situacijoje, kai dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo, jam kilo realus pavojus patirti žalą arba, kad jis būtų susidūręs su konkrečia grėsme, kurios galėjo būti išvengta pasinaudojus iškvietimo mygtuku. Todėl vien pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimas, nesant duomenų apie dėl to kilusius konkrečius neigiamus padarinius pareiškėjui, savaime nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3222-629/2020, 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-11-520/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su jam priteistu 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tvirtindamas, kad ši suma yra per maža ir neatitinka kitose jo bylose priteistų sumų. Tarnyba savo ruožtu teigia, kad nagrinėjamu atveju apskritai pakako teisės pažeidimo pripažinimo ir piniginė kompensacija pareiškėjui neturėjo būti priteista.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus kalėjimo (iki 2023 m. sausio 1 d. – Vilniaus pataisos namai) (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėja – Lietuvos kalėjimų tarnyba) direktoriaus 2022 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 7-133 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ (Įsakymas) pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę ir dėl to patyrė tam tikrus suvaržymus, kurių nebūtų patyręs, jeigu neteisėtas įsakymas nebūtų buvęs priimtas, o vėliau panaikintas. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai išduotos visos pagal teisės aktų reikalavimus priklausančios higienos priemonės. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai objektyviai galėjo sukelti ir faktiškai sukėlė jam nepatogumų, diskomfortą ir neigiamus išgyvenimus. Šių neigiamų padarinių nebūtų buvę, jeigu pareiškėjas nebūtų neteisėtai perkeltas į drausmės grupę ir jam būtų buvusios užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Taigi nagrinėjamu atveju nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas ir neteisėtas pareiškėjo perkėlimas į drausmės grupę; žala – dėl šių pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, diskomfortas ir neigiami išgyvenimai; taip pat tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-187-602/2025 ir kt.).
Nustatydami priteistinos neturtinės žalos dydį teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų pobūdį ir mastą – pareiškėjas neteisėtai priimto įsakymo pagrindu buvo perkeltas į drausmės grupę faktiškai dviem mėnesiams, be to, jam nebuvo išduotos visos priklausančios higienos priemonės, taip pat į pareiškėjo patirto diskomforto pobūdį, trukmę ir kitą byloje esančią informaciją, įvertinusi šių aplinkybių visumą, sprendžia, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, nes nustatyti pažeidimai neapsiribojo formaliu teisės pažeidimo faktu, o turėjo realų poveikį pareiškėjo kasdienėms kalinimo sąlygoms ir sukėlė jam nepatogumų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, nustatytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą ir trukmę, jų sukeltų nepatogumų mastą, taip pat pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, aplinkybę, kad byloje nėra duomenų apie dėl nustatytų pažeidimų pablogėjusią pareiškėjo sveikatą ar kitus sunkesnius padarinius ir kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė jam pakenkti ar jį išskirti iš kitų nuteistųjų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad adekvatus neturtinės žalos atlyginimas yra 500 Eur, t. y. suma, kurią pareiškėjui priteisė pirmosios instancijos teismas. Ši suma atitinka nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą bei laikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui nustatytas ir priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus. Tai, kad kitose pareiškėjo bylose jam buvo priteistas kitokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje priteisti tokią pačią sumą. Neturtinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinus konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir jų visumą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo skundžiamus Tarnybos raštus įvertino tik kaip informacinio pobūdžio administracinius aktus ir dėl šios priežasties sprendime nepasisakė dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo. Šis teismo sprendimo trūkumas ištaisomas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, papildant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.