- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-22
- Bylos Nr.
- e2YT-9943-947/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03255-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Asta Žeromskytė-Stanienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Asta Žeromskytė-Stanienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. R., dalyvaujant pareiškėjui R. K. ir jo atstovui advokatui P. V., suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei L. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. K. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kurio galutinį reikalavimą patikslino 2026 m. birželio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo tikrojoje ūkinėje bendrijoje (toliau – ir TŪB) „(duomenys neskelbtini)“ prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose.
Patikslintame pareiškime pareiškėjas nurodė šias aplinkybes:
2021 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nusprendė neskirti pareiškėjui netekto darbingumo pensijos, kadangi pareiškėjas neturi minimalaus stažo netekto darbingumo pensijai gauti, minimalus stažas turi būti 14 metų ir 6 mėnesiai, o pareiškėjas turi 10 metų 4 mėnesius ir 20 dienų, todėl trūksta 4 metų 1 mėnesio ir 10 dienų.
Nuo 1989 m. gegužės 4 d. iki 1994 m. gegužės 4 d. pareiškėjas dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Administracijos archyve, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos archyvuose apie tai neišliko. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu dirbo prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose, jo darbo funkcija buvo ūkinių prekių tiekimas. Pareiškėjo teigimu, jo darbo užmokestis 1989 m. buvo 6300 rublių, 1990 m. – 7 200 rublių, 1991 m. – 7 400 talonų, 1992 m. – 8 000 talonų, 1993 m. – 7 200 litų ir 1994 m. – 7 000 litų. Pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių šį faktą, todėl prašomas faktas gali būti nustatomas teismine tvarka.
Nustačius juridinį faktą, pareiškėjas galimai įgytų teisę gauti netekto darbingumo pensiją.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu, kaip minėta, galutinai patikslino laikotarpį, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas taip pat posėdžio metu atsisakė prašymo liudytoja išklausyti D. B.
(2026 m. birželio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 6 min. 10 sek.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad vykdavo į (duomenys neskelbtini), ten surasdavo prekių ir organizuodavo jų pargabenimą automobiliais. Nurodė, kad tuo pačiu laikotarpiu taip pat dirbo automobilių remonto dirbtuvėse „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjas paaiškino, jog 1990 m. gruodžio mėn. kartu su trimis draugais pateikė paraišką dėl įmonės steigimo, o nuo 1991 m. sausio mėn. visi jau dirbo įmonėje, kurioje taip pat dirbo buhalterė. Nurodė, kad buvo pateikęs prašymą priimti į darbą, nors pats įmonės steigėju nebuvo, tačiau šio prašymo nėra išsaugojęs. Teigė, kad minėtu laikotarpiu dirbo nepertraukiamai iki 1994 m. rugsėjo 1 d., kai savo noru parašė prašymą išeiti iš darbo dėl jam pareikštų kaltinimų padarius nusikalstamą veiką.
Pareiškėjas nurodė, kad vežimo važtaraščius pateikdavo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkui, o darbo užmokestį išmokėdavo įmonės buhalterė. Atlyginimas priklausė nuo parduotų prekių kiekio ir sudarė apie 150–200 Lt. Pasak pareiškėjo, 1990 m. jis uždirbdavo apie 600–700 rublių, o 1991 m. atlygis buvo mokamas talonais.
Pareiškėjas paaiškino, kad A. A. buvo asmuo, su kuriuo kartu vykdavo į (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 1989 m. iki 1994 m. Kelionėms buvo naudojamas automobilis „KamAZ“ – kartais vairuodavo pareiškėjas, kartais A. A. Jie gabendavo lėkštes, puodukus, trąšas, kibirus ir kitas prekes, kurias pristatydavo į (duomenys neskelbtini) rajono kolūkius bei susivienijimus.
Taip pat pareiškėjas nurodė, kad A. R. buvo asmuo, kurį jis samdydavo vairuoti transporto priemonę vykstant į (duomenys neskelbtini) ir už atliktą reisą jam atsiskaitydavo. Pareiškėjo teigimu, nei A. A., nei A. R. nebuvo oficialūs įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Juos pareiškėjas, suderinęs su įmonės pirmininku, samdydavo vairuotojais prekių pervežimui, o vėliau su jais atsiskaitydavo grynaisiais pinigais iš kasos.
Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad D. B. pardavinėdavo iš (duomenys neskelbtini) parvežtas prekes, tačiau įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ oficialiai nedirbo. Jo teigimu, oficialiai įmonėje dirbo penki asmenys: pareiškėjas, pareiškėjo brolis, įmonės pirmininkas V. P. ir jo brolis, V. T.
Pareiškėjas nurodė, kad jo darbas buvo organizuojamas laisvu grafiku, derinant jį su darbu kitose įmonėse. Pagrindinės jo funkcijos buvo vykti į (duomenys neskelbtini), išsiaiškinti, kokių prekių galima įsigyti, ir grįžus apie tai informuoti įmonės pirmininką. Pareiškėjas perduodavo tiekėjų adresus, o vėliau būdavo samdomi vairuotojai prekių pargabenimui. Pasak pareiškėjo, jo darbo esmė buvo nuvykti į (duomenys neskelbtini) ir grįžti, o viena tokia kelionė trukdavo apie 3–4 dienas. Dažniausiai jis vykdavo į (duomenys neskelbtini) miestą ir (duomenys neskelbtini) sritį.
Pareiškėjo atstovas vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog patikslintą pareiškimą palaiko, prašė jį tenkinti.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė prašymą pašalinti suinteresuotą asmenį iš bylos nagrinėjimo kaip neturintį teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi socialinio draudimo pensijų skyrimas ir mokėjimas Fondo valdybos kompetencijai nepriskirtas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės draudimo netekto darbingumo pensijos. Prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1989 m. gegužės 4 d. iki 1991 m. vasario 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gegužės 4 d. dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“, o nuomonę dėl laikotarpio nuo 1991 m. vasario 18 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pareikš teismo posėdžio metu, išklausius liudytojų parodymus ir įvertinus visą įrodymų visumą. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodė šias aplinkybes:
Tikrosios ūkinės bendrijos buvo pradėtos steigti tik nuo 1990 m. liepos 1 d., įsigaliojus
1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymui, įteisinusiam šią įmonės formą. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, 1991 m. vasario 18 d. buvo įregistruota
V. P. TŪB (draudėjo kodas (duomenys neskelbtini)), nuo 1994 m. vasario 17 d. pervadinta į TŪB „(duomenys neskelbtini)“, kuri 2009 m. birželio 11 d. buvo išregistruota, todėl pareiškėjas iki 1991 m. vasario 18 d. negalėjo būti įdarbintas nei V. P. TŪB, nei TŪB „(duomenys neskelbtini)“.
V. P. TŪB valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo tik 1992 m. sausio – lapkričio mėnesiais, Fondo valdybos Panevėžio skyrius 2022 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad draudėjo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ (draudėjo kodas (duomenys neskelbtini)) iki 1994 m. gruodžio 31 d. pranešimų 1-SD, 2-SD, 3-SD ir kitų dokumentų apie šioje įstaigoje dirbusio R. K. draudimo laikotarpius ir priskaičiuotas įmokų sumas nėra.
Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų, kad R. K. nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gegužės 4 d. dirbo V. P. TŪB ar TŪB „(duomenys neskelbtini)“.
Laikotarpis nuo 1989 m. gruodžio 15 d. iki 1990 m. gruodžio 15 d., kai pareiškėjas dirbo
R. K. automobilių remonto įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (buvusiame BGA kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“), ir laikotarpis nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1991 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas vykdė veiklą kaip R. K. automobilių remonto įmonės savininkas ir mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra įskaitomi į pareiškėjo stažą.
Suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovė išklausiusi liudytojų parodymus, teismo posėdžio metu patikslino poziciją ir prašė pareiškėjo patikslintą reikalavimą atmesti visiškai. Papildomai nurodė, jog nors V. P. TŪB valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo 1992 m. sausio – lapkričio mėnesiais, tačiau nėra duomenų, jog buvo mokamos įmokos už pareiškėją. Mano, jog tiek pareiškėjo, tiek liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, tam tikri faktai, ypač A. A., nesutampa su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad įmonė už kiekvieną asmenį socialinio draudimo įmokas moka atskirai, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad už pareiškėją buvo mokamos įmokos, nėra.
Liudytojas A. A. teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėją pažįsta nuo vaikystės. Nurodė, jog pareiškėjas tarybiniais laikais dirbo automobilių servise, vėliau, įsteigus V. P. įmonę „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas joje dirbo kartu su V. P. Liudytojo teigimu, pareiškėjas vykdavo į (duomenys neskelbtini), kur gabendavo lėkštes, puodus ir kitas prekes maždaug laikotarpiu nuo 1989 m. iki 1994 m. Nurodė, kad pats liudytojas įmonėje nedirbo, o joje dirbo A. R. Pareiškėjas, liudytojo žiniomis, vykdavo į (duomenys neskelbtini) miestą ir (duomenys neskelbtini) sritį, o prekes pristatydavo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Liudytojo teigimu, įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ be pareiškėjo taip pat dirbo D. B., A. R., įmonės savininkas V. P., jo brolis A. ir V. T. Liudytojas nurodė, kad pats tam tikru mastu dalyvavo šioje veikloje ir matė, kaip prekės buvo parduodamos (duomenys neskelbtini), tačiau apie aplinkybes išsamiau žinojo iš bendravimo su pareiškėju. Jo teigimu, apie tai, kad pareiškėjas užsiima šia veikla, žinojo visas miestas. Paaiškino, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vykdavo „Kamaz“ automobiliais, kuriuos vairuodavo tiek pareiškėjas, tiek A. R. Nurodė, kad iš pareiškėjo užmokesčio nėra gavęs, nors yra vykęs į (duomenys neskelbtini) kitais tikslais. Į klausimą apie pareiškėjo uždarbį liudytojas negalėjo atsakyti, tačiau nurodė, kad pareiškėjas uždirbdavo neblogai.
Liudytojas A. R. nurodė, kad pareiškėją pažįsta nuo senų laikų. Pareiškėjas dirbo automobilių servise (duomenys neskelbtini), o vėliau V. P., V. ir R. K. įsteigė įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir tapo jos akcininkais. Įmonė užsiėmė prekių pervežimu iš (duomenys neskelbtini) (lėkščių, puodukų, kibirų). Liudytojo teigimu, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ iš (duomenys neskelbtini) susivienijimo, kuriame jis dirbo, samdydavo transportą, o jis bei kiti asmenys „Kamaz“ automobiliais vykdavo į (duomenys neskelbtini) parvežti minėtų prekių į Lietuvą. Už atliktą darbą atlyginimą mokėdavo (duomenys neskelbtini) susivienijimas, atsiskaitydami už kilometrus. Paaiškino, kad kartais kartu vykdavo ir R. K., V. T. bei V. P., tačiau jie dažniausiai keliaudavo lengvaisiais automobiliais. Nurodė, kad R. K. jam už vairavimo paslaugas nemokėjo. Liudytojo nuomone, R. K. prekes veždavo laikotarpiu maždaug nuo 1989 ar 1990 m. iki 1994–1995 m. Liudytojas negalėjo nurodyti R. K. užmokesčio dydžio. Taip pat paaiškino, kad, jo žiniomis, D. B. paimdavo prekes iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir jomis prekiaudavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo tikrojoje ūkinėje bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo.
Socialinio draudimo pensijų skyrimą ir pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas) ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – Nuostatai). Stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti stažui prilyginti laikotarpiai (Pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Asmens stažas nustatomas ir apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymo 10 straipsniu ir Nuostatų 6.4–6.5, 15–26 punktais. Stažui prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1994 m. gruodžio 31 d., nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede (Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis). Šiuos laikotarpius įrodantys dokumentai nurodyti Nuostatų 6.4 punkte, t. y. stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi darbo knygelėmis, jei įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu, įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu; darbo stažo pažymomis, darbdavių (jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti arba jų saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais; sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra – savininko teises ir pareigas įgyvendinančių institucijų (jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jei juridinis asmuo privalo jį turėti; arba jų saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais.
2021 m. rugsėjo 7 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją R. K.“ pakeitimo ir papildymo“, nuspręsta neskirti R. K. netekto darbingumo pensijos, kadangi asmuo neatitinka Socialinio draudimo pensijų įstatymo
27 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, neturi minimalaus stažo netekto darbingumo pensijai gauti. Minimalus reikalaujamas stažas netekto darbingumo pensijai skirti yra 14 metų ir 6 mėnesiai, o R. K. stažas – 10 metų 4 mėnesiai ir
20 dienų.
(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija suteikti duomenų apie R. K. darbo stažą ir uždarbį už laikotarpį nuo 1989 iki 1994 metų neturi galimybių, kadangi (duomenys neskelbtini) TŪB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai (įsakymai kadrų klausimais, asmens sąskaitos kortelės, žiniaraščiai) į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos archyvą neperduoti.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerija neturi duomenų apie R. K. darbą, darbo užmokestį, atliekamus išskaitymus 1992–1996 m.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija duomenų apie iš R. K. darbo užmokesčio vykdytus išieškojimus/atskaitymus nuo 1988 m. iki 1996 m. neturi.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija archyve esančiuose 1992–1996 metų Valstybinės ligonių kasos archyviniuose dokumentuose duomenų apie R. K. darbinę veiklą neturi.
Pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus duomenys iš Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro, suvestinių duomenys apie R. K. pensijų socialinio draudimo stažą iki 1993 m. gruodžio 31 d., duomenys apie TŪB „(duomenys neskelbtini)“ valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą 1991 – 1993 metais, kuriuose nėra duomenų apie pareiškėjo R. K. darbą TŪB „(duomenys neskelbtini)“.
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pateiktų duomenų apie valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą 1991–1993 m. matyti, kad TŪB „(duomenys neskelbtini)“, veikianti nuo 1991 m. vasario 18 d., už laikotarpį nuo 1992 m. sausio iki lapkričio mėnesio mokėjo įmokas, tačiau nenurodyta, už kuriuos konkrečius asmenis jos buvo mokėtos. Už 1993 m. įmokos nebuvo mokėtos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus duomenimis, draudėjo tikrosios ūkinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ byloje R. K. iki 1994 m. gegužės 4 d. pranešimų 1-SD, 2-SD, 3-SD ir kitų dokumentų apie šioje įstaigoje dirbusio asmens draudimo laikotarpius ir priskaičiuotas įmokų sumas nėra.
Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai (Sprendimo 13 punktas) patvirtina, jog oficialių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti aplinkybes dėl pareiškėjo draudimo, už jį mokėtų įmokų ar priskaičiuoto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. TŪB „(duomenys neskelbtini)“, valstybės registruose ir archyvuose nėra. Kitų papildomų duomenų (pvz., darbo sutarties, darbo knygelės, TŪB „(duomenys neskelbtini)“ įsakymų, potvarkių, dokumentų apie darbo užmokestį) pareiškėjas byloje nepateikė.
Pažymėtina ir tai, jog juridinio fakto nustatymas laikotarpio dalyje nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. nesukeltų pareiškėjo turtiniams interesams jokių teisinių pasekmių. Remiantis Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.5 punktu, sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis apie asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginamus laikotarpius nuo 1994 m. sausio 1 d., o savarankiškai dirbusių asmenų – nuo
1991 m. sausio 1 d., taip pat tų laikotarpių pensijų socialinio draudimo įmokas ir draudžiamąsias pajamas. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų, kad R. K. nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo V. P. TŪB ar TŪB „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjas, neturėdamas jokių oficialių ar papildomų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes, juridinį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose, įrodinėja liudytojų A. A. ir A. R. parodymais.
Kai pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą grindžia liudytojų parodymais, kuriais remiasi ir kuriems suteikia lemiamą reikšmę įrodinėjamam faktui, teismui, nagrinėjančiam bylą, kyla įrodymų pakankamumo klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant kelių įrodymų visumą, reikšmę turi ne tik kiekvieno įrodymo patikimumas, bet ir jų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, 34 punktas).
Teismas, išklausęs žodinius pareiškėjo paaiškinimus bei liudytojų parodymus, vertindamas juos visų byloje esančių duomenų kontekste, negali daryti neginčijamos išvados, kad laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose.
Teismo posėdžio metu liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs ir fragmentiški, nesutapo su pareiškėjo paaiškinimais, t. y. nesutapo nurodomos aplinkybės dėl tikslaus pareiškėjo darbo laikotarpio, jo užimtų pareigų, priėmimo ir atleidimo iš darbo aplinkybių, taip pat aplinkybės dėl įmonėje dirbusių kitų asmenų bei jų darbinių santykių (A. A. ir A. R.). Taip pat nebuvo patvirtintos aplinkybės dėl pareiškėjo darbo laiko įmonėje ir mokėto darbo užmokesčio. Liudytojo A. A. informacijos šaltinis apie nurodytas aplinkybes, kaip pats liudytojas nurodė, buvo iš esmės bendravimas su pareiškėju. Liudytojas A. R. informacijos šaltinio nenurodė.
Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių rašytinių duomenų apie įstatymų nustatyta tvarka įformintus darbo santykius, todėl liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykių buvimą, kai nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokių santykių įforminimą.
Teismas pažymi, jog vien liudytojų parodymai nėra pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, kai įrodinėjamos praeities aplinkybės, susijusios su asmens tiksliu darbo laikotarpiu tam tikroje darbovietėje, darbo užmokesčio dydžiu ar kas mėnesį gautomis pajamomis ir pan. Liudytojų parodymais tokių aplinkybių ne visuomet įmanoma tiksliai įrodyti, todėl vien jų pagrindu faktas negali būti laikomas nustatytu, nes jie paprastai nesuteikia tikslios informacijos apie praeities įvykių kiekybinius duomenis, ypač kai šie įvykiai galėjo būti prieš keliolika ar keliasdešimt metų. Jei liudytojai, teikdami parodymus ir nenurodydami informacijos šaltinio, nurodytų pareiškėjo tikslų, daugiau kaip prieš trisdešimt metų buvusį darbo stažo laikotarpį ir gautą darbo užmokestį, šie duomenys teismo negalėtų būti laikomi pakankamai įtikinamais ir patikimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2022, 34–37 punktai).
Nagrinėjamu atveju byloje pateikti valstybės ir savivaldybių institucijų oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“, nėra. Šie įrodymai laikytini didesnę įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti liudytojų parodymais.
Teismas konstatuoja, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai, liudytojų parodymai nėra pakankami įsitikinti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 27 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ prekių tiekėjo iš (duomenys neskelbtini) pareigose, todėl pareiškėjo pareiškimas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos bylose neatlyginamos.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2025 m. liepos 31 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio
1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas).
Byloje pateikta 2026 m. birželio 10 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie patirtas 322,92 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nesiima spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 93 straipsnis), šios išlaidas apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, byloje nesusidarė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279, 444-448 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. pareiškimą atmesti. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.