Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dainos Lisaitės ir Rasos Urbanavičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. (ankstesnė pavardė G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. patikslintą ieškinį atsakovei R. G. dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, trečiasis asmuo notarė J. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. G. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2023-11-30 CBP-13258), patikslintu 2023 m. gruodžio 15 d. DOK-76205, 2024 m. balandžio 18 d. DOK-24871, 2024 m. liepos 17 d. DOK-44193 prašė pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių R. G. ir A. G. nuosavybe: 1) R. G. asmeninės nuosavybės teise registruotą sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir 2) R. G. vardu registruotus, santuokos metu pastatytus ir bendromis sutuoktinių lėšomis įrengtus ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pavėsinę, esančius žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (turi būti (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nustatant A. G. ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, iš kurių ¾ dalis arba 37,5 proc. paveldi ieškovė S. G.. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtą turtą pripažinus bendrąja jungtine sutuoktinių A. G. ir R. G. nuosavybe, A. G. priklausanti turto dalis būtų įtraukta į paveldimo turto apyrašą ir paveldima jo įpėdinių. Atsakovė R. G. (toliau – ir atsakovė) atsiliepimu į ieškinį, patikslintą ieškinį (2024-05-16 DOK-31322, 2024-08-07 DOK-48510) prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad tik susituokus prasidėjo sutuoktinių bendras gyvenimas ir ūkis. Iki santuokos su atsakove A. G. neturėjo santaupų ar kitokių piniginių lėšų, kurios leistų nupirkti ir pastatyti atsakovės sklype pirtį ar įrengti gręžinį. Pirtis ir pavėsinė jau buvo iki santuokos. Ieškovė neįrodė fakto, kad atsakovė ir A. G. iki santuokos sudarymo vedė bendrą ūkį; atsakovės turto, t. y. Sodo Namo 1 ir žemės sklypo pagerinimo fakto; atsakovės turto, t. y. Sodo Namo 1 ir žemės sklypo iš esmės pagerinimo fakto. Visas ieškinys yra paremtas prielaidomis, deklaracijomis, o ne faktais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl netinkamo ir neteisėto faktų nustatymo, neatsižvelgus į ginčo specifiką buvo neteisingai taikytos ir aiškintos materialinės teisės normos dėl asmeninio sutuoktinio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.89 ir 3.90 straipsnių normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. Teismas įrodymus vertino selektyviai ir vienpusiškai, toks vertinimo būdas neatitinka nei CPK nuostatų, nei teismų praktikos. Teismas nepašalino esminių prieštaravimų, kilusių vertinant įrodymų visumą, ir nepateikė jokių motyvų, kodėl atmetė atsakovės rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus. Tokie trūkumai prieštarauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo pastatų ir žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe iš esmės buvo grindžiama liudytojų, artimai susijusių su ieškove, parodymais, kurie yra subjektyvūs, fragmentiški ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Byloje sodo pastato ir žemės sklypo būklė iki ieškovės tėvo ir apeliantės santuokos grindžiama fotonuotraukomis (4 t. 184-195 l.), tačiau neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos darytos, o jų interpretavimas grindžiamas vien tik ieškovės paaiškinimais. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tokios nuotraukos negali būti laikomos tinkama ir patikima įrodinėjimo priemone. Dėl to teismo išvados akivaizdžiai padarytos pažeidžiant CPK 185 straipsnio reikalavimus – teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų kompleksiškai, neatsižvelgė į atsakovės pateiktus dokumentus ir jos liudytojų parodymus, o didelę reikšmę suteikė subjektyviems, prieštaringiems bei nenuosekliems ieškovės liudytojų paaiškinimams. Spręsdamas dėl liudytojų parodymų patikimumo, teismas turėjo atsižvelgti į akivaizdžiai konfliktiškus asmeninius santykius tarp apeliantės ir ieškovės (mirusiojo dukters), o to nepadarė. Ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę vertinant liudytojų pozicijų šališkumą ir parodymų objektyvumą, tačiau teismas šios situacijos ypatumų tinkamai neįvertino.

Kadastrinės bylos įrašai, statybos užbaigimo aktas ir registrų duomenys patvirtina vienintelę teisiškai reikšmingą aplinkybę – kad ginčo turtas buvo įteisintas ir įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, įgyta ir suformuota iki santuokos sudarymo. Jie nepatvirtina ir negali patvirtinti ieškovės teigiamos aplinkybės, esą esminiai rekonstrukcijos ar pertvarkymo darbai buvo atlikti santuokos metu.

2011 m. vasario 1 d. kadastrinės bylos duomenys (1 t. 49-66 l.) buvo surašyti tik fiksuojant faktinę situaciją matavimų atlikimo dieną ir jokiu būdu nepatvirtina realių statybos metų. Kadastrinėje byloje nurodyta, jog pagrindinio pastato, rūsio ir pastogės statybos darbų pradžia – 1995 m., pabaiga – 2011 m., o priestato S1Ib ir priestato „t“ (terasos) statybos pradžia ir pabaiga – 2011 m. Tačiau toks vienareikšmis įrašas apie statybos pradžią ir pabaigą negali būti laikomas patikimu, nes kadastrinės bylos sudarymo metu matininkai nefiksuoja realių statybos metų, o tik pažymi faktinę objekto būklę dokumentų pildymo dieną. Kadastrinėje byloje atlikti matavimai buvo vykdomi 2011 m. vasario 1 d., žiemos laikotarpiu, o iš byloje esančių fotofiksacijų matyti sniego danga ir sezoniškumas. Todėl akivaizdu, kad per vieną žiemos mėnesį negalėjo būti pastatyti priestatai, įrengta pavėsinė ar rekonstruota pastato dalis – tam reikalingas ilgas, tęstinis statybos procesas, neįmanomas tokiomis sąlygomis. Tai patvirtina, kad nurodyti kadastrinių duomenų įrašai apie 2011 metus yra formalaus techninio pobūdžio, atspindintys tik būklę matavimo dieną, o ne realius statybos metus.

Teismas neįvertino reikšmingos bylai aplinkybės – sutuoktiniai R. ir A. G. nuo pat santuokos sudarymo buvo susitarę, jog kiekvieno jų asmeninė nuosavybė (ieškovės tėvas šalia atsakovės sklypo taip pat turėjo žemės sklypą su sodo pastatu) lieka kiekvieno asmenine nuosavybe. Atsakovė pabrėžia, kad bendros jų šeimos lėšos buvo naudojamas ne tik atsakovės pastato – sodo pastato remontui ir priežiūrai, bet ir jos sutuoktiniui – ieškovės tėvui – priklausančio sodo pastato remonto darbams atlikti. Ieškovės tėvas, sužinojęs apie savo nepagydomą ligą 2021 metais šį turtą padovanojo ieškovei ir jos broliui. Todėl laikytina, kad šioje situacijoje, vertindamas byloje surinktus šiuos faktinius duomenis, teismas privalėjo taikydamas įrodinėjimo taisykles vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Būtent tai, jog A. G. nuosekliai investavo į abu objektus, o savo asmeninį turtą – sodo namą – susirgęs sunkia ir nepagydoma liga padovanojo savo vaikams, rodo, kad jis aiškiai suvokė savo veiksmus, sąmoningai paskirstė jam priklausantį turtą ir įformino nuosavybės perdavimą dar iki mirties. Atsakovė šiems veiksmams neprieštaravo, nors, kaip patvirtino liudytojai, investicijos į abu objektus buvo daromos iš bendrų sutuoktinių lėšų. Tiek formaliai, tiek faktiškai abu sutuoktiniai elgėsi taip, kaip elgiasi asmeninės nuosavybės valdytojai: kiekvienas suvokė ir laikė savo nuosavybę išimtinai asmenine, o į kito turtą investuotos lėšos nebuvo laikomos pagrindu keisti turto teisinį režimą.

Byloje nėra patikimų rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo turtas pastatas – sodo pastatas buvo pastatytas arba rekonstruotas, ar kitaip perstatytas iš esmės jį pagerinant po santuokos sudarymo ir tai galima matyti iš atsakovės teismui teikiamos ortofotografinės nuotraukos, iš kurios seka, kad sodo pastatas buvo rekonstruotas jau iki 2009-2010 metų, t. y., dar iki santuokos sudarymo su ieškovės tėvu.

Apklausti liudytojai: buvęs sutuoktinis R. P., kaimynė M. G., šeimos draugas V. L., rekonstrukcijos darbams vadovavęs V. A. patvirtino, kad sodo pastatas esmingai buvo rekonstruotas ir pertvarkytas dar atsakovei būnant santuokoje su R. P.. Visi liudytojai paaiškino esmines rekonstrukcijos aplinkybes, nurodė, kokie konkretūs darbai buvo atlikti.

Liudytojas V. A., rekonstrukcijos darbams vadovavęs asmuo, aiškiai nurodė, kad jis buvo pasamdytas atsakovės buvusio sutuoktinio R. P., kad visus darbus derino būtent su juo, pateiktuose paaiškinimuose jis nurodė, kad rekonstrukcijos metu buvo pastatytas priestatas, dėl kurio padidėjo namo plotas – pastato forma tapo panaši į L raidę, o naujo priestato stogas buvo sujungtas su senuoju. Atlikti šie darbai: (i) uždengtas ir apšiltintas stogas, (ii) įrengta perdanga antrame aukšte, (iii) įrengtos šildomos grindys pirmame aukšte; (iv) įrengta kanalizacija, vandentiekis ir elektros instaliacija, (v) sujungta naujoji ir sena namo dalys, (vi) įrengtas san. mazgas antrame aukšte; (vii) įrengti langai ir durys pristatytoje dalyje ir pakeisti langai senoje dalyje, (viii) vidaus apdaila atlikta naujoje dalyje. Liudytojo V. A. parodymai patvirtina būtent tai, ką nuosekliai teigia atsakovė – jog ginčo turtas buvo įrengtas, suformuotas ir faktiškai sukonstruotas dar iki santuokos sudarymo, o vėlesnė teisinė registracija buvo tik formalus jau egzistavusios nuosavybės teisės įteisinimas.

Liudytojas R. P. net dviejų apklausų metu nurodė visas jam žinomas aplinkybes, detaliai paaiškino apie atliktus rekonstrukcijos darbus, paaiškino situaciją apie dokumentų, susijusių su atliktais darbais, tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formalia konstatuojamąja išvada, kad sodo pastatas ir žemės sklypas buvo „pagerinti“, tačiau faktiškai nenustatė esminio pagerinimo masto, pobūdžio, apimties ar vertės, neidentifikavo, kokie konkrečiai darbai buvo atlikti santuokos metu, kokia buvo jų vertė, ar jie iš tiesų galėjo lemti žymų turto vertės padidėjimą, kaip to reikalaujama. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie leistų nustatyti bent preliminarų pagerinimo mastą. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad jokių sąskaitų, sutarčių, darbų aktų ar kitų dokumentų, patvirtinančių tariamus pagerinimus po santuokos sudarymo, pateikti negali.

Apie esminius sodo pastato rekonstrukcijos darbus negalėjo pasisakyti ir ieškovės iškviesti liudytojai. Ieškovės brolis P. G. liudytojų apklausos metu pasakojo, apie kosmetinio pobūdžio remontus/darbus.

Ieškovės mama, liudytoja D. G. parodė, kad pas atsakovę 2006 m. sutiko naujuosius metus. Liudytoja patvirtino, kad jau tuo metu Sodo pastatas buvo pilnai sutvarkytas: buvo atlikta rekonstrukcija, padidintas pastato plotas, nudažytos sienos, įrengta veranda, pastatas buvo šiltas ir turėjo įrengtą sanitarinį mazgą. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad esminiai pastato pagerinimai buvo atlikti gerokai iki R. ir A. santuokos sudarymo.

Liudytojos S. S. parodymai akivaizdžiai grindžiami subjektyviais vertinimais ir spėjimais, o ne konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakydama į teisėjos ir šalių klausimus, ji nenurodė nei konkrečių datų, nei darbų apimties, nei faktinių įrodymų.

Liudytojo G. G. parodymai nepatvirtino ieškovės teiginių dėl esminio sodo pastato rekonstrukcijos ar pertvarkymo santuokos laikotarpiu. Liudytojas aiškiai siejo savo pasakojimus tik su ūkinio pastato Nr. 1 statybos darbais, o kalbėdamas apie patį sodo pastatą minėjo tik einamąjį remontą, kosmetinio pobūdžio tvarkymo darbus ar nedidelius atnaujinimus.

Teismas nesvarstė kompensacijos instituto kaip alternatyvos nuosavybės režimo pakeitimui, nors būtent ši teisinė konstrukcija atitiktų CK 3.90 straipsnio paskirtį ir teismų praktikoje taikomą logiką, kai nėra pakankamo pagrindo pripažinti asmeninį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Dėl ūkinio pastato Nr. 2 (pirtis) – teismas padarė išvadą, kad pastatytas santuokos metu, tačiau byloje esantys dokumentai (vestuvių nuotrauka 2 t. 55 l.) rodo, kad pastatas jau egzistavo iki to laiko. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad pirtis už jos asmenines lėšas buvo pastatyta maždaug 2008 metus, t. y. dar iki santuokos su A. G., tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai, todėl ūkinis pastatas Nr. 2 turėtų būti laikomas atsakovės asmenine nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas, pripažindamas ginčo sklypą bendrąja jungtine nuosavybe dėl esminių pagerinimų, neatsižvelgė į šias aplinkybes: žemės sklypas yra atskiras nekilnojamo turto objektas – Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip žemės sklypas su statiniais ir laikytina asmenine atsakovės nuosavybe iki šis faktas nėra nuginčytas; esminiu žemės sklypo pagerinimu negali būti laikomi laikinų statinių atsiradimas ar takelių įrengimas ir užaugę augalai bei medžiai; dauguma šių darbų buvo atlikti dar iki santuokos sudarymo ir natūraliai kas metai jo būklė keitėsi; ieškovė teigdama, kad žemės sklypas buvo pagerintas, nenurodė vertės pokyčių, o apsiribojo teiginiu, kad jos nuomone žemės sklypas buvo pagerintas vien dėl to, jog atsakovė gyveno santuokoje su jos tėvu bei tvarkė ir prižiūrėjo savo asmeninę nuosavybę. Žemės sklypo paskirtis liko – žemės ūkio, naudojimo būdas – mėgėjų sodo žemės sklypai (3 t. 98-102 l.).

Paskutiniai sodo pastato kadastriniai matavimai daryti 2011 m. ir sąmoningai nėra atnaujinti iki šio momento, siekiant neatskleisti tikrųjų duomenų apie sodo pastatą, jame atliktus pagerinimus, kurie dar nebuvo atlikti 2011 m. atliekant kadastrinius matavimus, tačiau tikėtina, kad būtų fiksuojami, jei būtų rengiama nauja kadastrinė byla. Nesutiktina su apeliantės nurodyta priežastimi, kad pagerinimai nebuvo fiksuojami dėl to, kad kadastrinė byla nefiksuoja pastatui atliktų pagerinimų, nes būtent per kadastrinėje byloje užfiksuotus pastato kadastrinius duomenis lyginamuoju būdu (lyginant ankstesnę ir vėlesnes kadastrinių bylų versijas) galima nustatyti pastato pokyčius. Esminis apeliantės asmeninio turto, apimančio tiek sodo pastatą, tiek žemės sklypą, pagerinimas pasireiškė ženkliu sodo pastato naudingo ir faktiško gyvenamojo ploto padidinimu, naujai pastačius ir įrengus ūkinį pastatą 1, kuris yra funkciškai integruotas į sodo pastatą; papildomu priestato (2s1b) ir terasos įrengimu, vidaus patalpų perplanavimu ir rekonstrukcija; naujų kiemo statinių (ūkinio pastato 1, ūkinio pastato 2 ir pavėsinės) atsiradimu žemės sklype; kiemo gerbūvio sukūrimu – trinkelių išklojimu, praėjimų ir takelių suformavimu, tvoros įrengimu, apželdinimu medžiais ir krūmais. Toks pokytis atitinka būtent CK 3.90 straipsnio prasme suvokiamą vieno sutuoktinio asmeninio turto esminį pagerinimą.

Teismas pagrįstai rėmėsi VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro ir kadastrinėmis bylomis, nustatydamas, kad esminiai pagerinimai ir naujų statinių atsiradimas susiję su laikotarpiu po R. ir A. G. santuokos sudarymo. Tai papildė ir liudytojų G. G., S. S., P. G. bei D. G. parodymai. Nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu ir objektyvumu, nes jų nurodomos faktinės aplinkybės susiejamos su konkrečiais gyvenimo įvykiais, kurių atsiradimą galima susieti su konkrečiomis datomis ir/ar laikotarpiu. Teismas ginčo turto pagerinimo darbų laiką ir apimtį nustatė ne formaliai, o remdamasis tiek registrų duomenimis, tiek nuosekliais liudytojų parodymais.

Sprendžiant dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nereikalaujama pateikti kiekvieno statybinės medžiagos pirkimo kvito ar sutarties – ypač tada, kai sutuoktiniai nebuvo sudarę vedybų sutarčių, vedė bendrą ūkį, naudojo bendras pajamas ir gerino bendrą šeimos gyvenamąją vietą. Apeliantė, teigdama, kad viską atliko vien iš asmeninių lėšų, nepateikė įrodymų apie asmeninį turėtų pajamų pobūdį ir tai, kad visi pagerinimo darbai atlikti būtent iš jos asmeninių lėšų. Net jei darbai ir buvo finansuojami iš pačios atsakovės banko sąskaitose esančių lėšų (ko atsakovė neįrodė), tai vis tiek reiškia, kad piniginės lėšos, buvusios ar esančios atsakovės sąskaitoje, ir lėšos esančios atsakovės žinioje grynųjų pinigų pavidalu, yra bendras sutuoktinių turtas, kol neįrodytas tokių lėšų asmeninis pobūdis. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė keitė parodymus apie savo ir sutuoktinio A. G. pajamas, vestą bendrą ūkį: t. y., kad pradėjus gyventi kartu su A. G. jis turėjo skolų (nė viena skola neįrodyta ir nepagrįsta), tad negalėjo prisidėti prie sodo pastato remonto/rekonstrukcijos pinigų, arba tai, kad nevedė bendro ūkio, paskui paaiškėjo, kad išlaidas buvo pasiskirstę – vienas už didesnes išlaidas buvo atsakingas, kitas už mažesnes, arba tai, kad atsakovės pajamos buvo didelės – atsakovė buvo dirbanti ir gebėjo išlaikyti tiek save, tiek pasirūpinti savo turtu, vėliau atsirado teiginiai, kad naujojo ūkinio pastato statyba ir apmokėjimu už darbus rūpinosi būtent atsakovė ir pan. Visi šie parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, leidžiančiais daryti pagrįstą išvadą, kad sodo pastatas ir žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės atsakovei ir A. G. gyvenant santuokoje (vedant bendrą ūkį), išimtinai A. G. darbu ir lėšomis.

Teismas pagrįstai sprendė, kad ūkinis pastatas 1 yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ūkinis pastatas 1 gali būti vertinamas ir kaip sodo pastato dalis – funkciškai susijusi, papildantis naudingą gyvenamąjį plotą, kas reiškia vientisą gyvenamąjį pastatą, tiek kaip atskiras statinys – pagal į bylą pateiktą ūkinio pastato kadastrinę bylą. Abi šios aplinkybės papildo viena kitą, sprendžiant klausimą dėl atsakovės asmenine nuosavybės teise valdomo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje surinktų įrodymų visuma (nuotraukos, kadastriniai duomenys, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, liudytojų parodymai) tik patvirtino, kad ūkinis pastatas 1 sujungtas su sodo pastatu ženkliai padidino pačio sodo pastato gyvenamąjį plotą ir iš esmės pakeitė jo naudojimo galimybes, t. y. egzistavo tiek faktinis, tiek juridinis pagrindas teismo išvadai ūkinį pastatą 1 vertinti kaip esminį sodo pastato pagerinimą ir kartu – kaip savarankišką objektą, kuris, būdamas pastatytas santuokos metu, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių R. ir A. G. nuosavybe. Vien aplinkybė, kad atsakovė savo iniciatyva registruodama statinį pasirinko „ūkinio pastato“ paskirtį, negali paneigti realios jo ekonominės ir funkcinės prigimties.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. Teismo išvados padarytos atlikus išsamų bei visapusišką į bylą pateiktų įrodymų tyrimą bei vertinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinus ieškinį pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atsakovės asmeninės nuosavybės teise registruotas sodo pastatas, žemės sklypas, du ūkiniai pastatai ir pavėsinė, nustatant mirusiam sutuoktiniui ½ dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, iš kurių ¾ dalis arba 37,5 proc. paveldi ieškovė, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Ieškovės S. G. tėvas A. G. (duomenys neskelbtini) susituokė su R. P. (po santuokos - R. G.) (1 t. 79 l.). Sutuoktiniai nebuvo pasirašę ikivedybinės ar povedybinės sutarties, kuriuose būtų nustatytas iki santuokos ir/ar santuokoje įgyto turto teisinis režimas (1 t. 157-159 l.). A. G. mirė (duomenys neskelbtini), testamento nebuvo sudaręs, jo gyvenamoji vieta nuo 2013 m. spalio 7 d. iki mirties buvo deklaruota ginčo turto adresu, (duomenys neskelbtini) (1 t. 73 l.).

Po A. G. (toliau – ir palikėjas) mirties jo turto įpėdiniais tapo jo sutuoktinė R. G. (atsakovė), duktė S. G. (ieškovė) ir sūnus P. G.. Visi įpėdiniai kreipėsi į Vilniaus r. 7-ąjį notarų biurą ir priėmė palikimą (1 t. 114-115, 161 l.). Palikėjo vaikai 2023 m. spalio 11 d. sudarė paveldėjimo teisių perleidimo sandorį, kuriuo P. G. teises į paveldimą turtą perleido ieškovei. Po šio sandorio sudarymo palikėjo įpėdiniais liko jo sutuoktinė R. G. (atsakovė) ir duktė S. G. (ieškovė) (1 t. 75-78 l.).

Ieškovės prašymu notaras išdavė vykdomąjį pavedimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo, jo pagrindu antstolis D. T. sudarė paveldimo turto apyrašą po A. G. mirties (1 t. 117, 165 l.).

Sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sodo pastatas) ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), viešajame registre yra įregistruoti kaip asmeninė R. G. nuosavybė (3 t. 102 l.). Pateikti žemės sklypo NTR išrašas (1 t. 68-69 l., 3 t. 99 l.), žemės sklypo planas (1 t. 81-82 l.), NŽT 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas dėl žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimo (1 t. 83 l.), Sodo pastato NTR išrašas (1 t. 70-71 l.).

2023 m. lapkričio mėn. atlikti Sodo pastato priestato (jis kadastrinėje byloje nurodomas kaip atskiras ūkinis pastatas su atskiru unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 2018 m., toliau – ir Ūkinis pastatas1) ir pirties (kadastrinėje byloje nurodoma taip pat kaip ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 2008 m., toliau – ir Ūkinis pastatas2 arba Pirtis), kadastriniai matavimai ir VĮ „Registrų centre“ įregistruotos R. G. daiktinės teisės į šiuos statinius (2 t. 62-89, 104-107 l., 3 t. 125-138 l.).

Ieškovės pavedimu antstolis A. N. 2023 m. spalio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksavo ginčo turto faktinę situaciją (1 t. 36-49 l.).

Pateikti statinio (Sodo pastato) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys: statinio nuotrauka 2011 m. vasario 1 d., pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys, įkainojimas (perkainojimas), pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacija, 2012 m. balandžio 6 d. statybos užbaigimo aktas, statinio planai (1 t. 49-66 l.).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10605-608/2009 nutraukta R. P. (atsakovės) ir R. P. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko atsakovei po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko nekilnojamasis turtas (sutarties 4.5.8 ir 4.5.9 punktai), esantis (duomenys neskelbtini): pastatas (nebaigtas statyti, baigtumas 95 proc.), 89,71 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 16 222 Lt, ir žemės sklypas“ 0,09 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 080 Lt (1 t. 110-112 l.).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16209-127/2008 nutraukta A. G. ir D. G. santuoka ir patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, pagal kurią D. G. asmeninės nuosavybės teise atiteko 62,04 kv. m bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini), o A. G. asmeninės nuosavybės teise atiteko 0,0611 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ir 111,51 kv. m sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) SB (duomenys neskelbtini), bei teisės ir pareigos pagal 2005-10-24 lizingo sutartį, su UAB „Hansa Lizingas“, kurios pagrindu išperkamas 2005 metų automobilis Suzuki Liana, 1,6 ABS, AC 78kW. Iki santuokos nutraukimo A. G. ir D. G. 2006 m. spalio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 12 000 Lt pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį garažą (boksą), esantį (duomenys neskelbtini).

A. G. pagal 2021 m. balandžio 21 d. dovanojimo sutartį savo vaikams – S. G. ir P. G. – padovanojo jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą: 1) sodo pastatą 1S1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 111,51 kv. m bendrojo ploto, ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0611 ha ploto, esančius (duomenys neskelbtini) (įgytus pagal aukščiau minėtą apylinkės teismo 2008-10-15 sprendimą santuokos nutraukimo byloje), ir 2) 0,0600 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (įgytą asmeninės nuosavybės teise pagal 2005-11-08 turto pasidalijimo sutartį).

VMI pateikta informacija apie A. G. deklaruotas metines pajamas pagal pateiktas Metines pajamų deklaracijas (forma GPM308) už 2010 m., 2011 m., 2017 m. ir Pajamų mokesčio deklaracijas (forma GPM311) už 2019 m., 2020 m. (1 t. 118 l.).

VSDFV pateikta informacija apie A. G. valstybinį socialinį draudimą nuo 2010 m. birželio 1 d., iki 2023 m. lapkričio 16 d. (1 t. 120-156 l.).

Pateikta Swedbank AB informacija apie A. G. banko sąskaitos duomenis nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 8 d. (1 t. 163-164 l.), nuo 2010 m. birželio 26 d. iki 2022 m. lapkričio (3 t. 4-79 l.). 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 26 d. banko sąskaitos išrašai (4 t. 3-172 l.).

Pateikta 2024 m. balandžio 17 d. konsultacija dėl pavėsinės ir pirties vertės (2 t. 117 l.), leidimo statybos pratęsimas (2 t. 103 l.).

Pateikti atsakovės banko sąskaitų išrašai/fragmentai, 2008-2022 metais (2 t. 61 l., 3 t., 139-167 l.), banko sąskaitų išrašai už laikotarpį 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. gegužės 31 d. (3 t. 176-179 l.), 2010 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. (3 t. 183-187 l.); atsakovės pajamos pagal Swedbank sąskaitų išrašus kartu su parduoto garažo pajamomis (5 t. 33 l.); atsakovės didesnių pirkinių suvestinė (5 t. 34-35 l.); atsakovės išlaidų išskaidymas (5 t. 36 l.), išlaidos (5 t. 37 l.), atsakovės banko sąskaitos išrašo fragmentai (5 t. 70-71 l.), pažyma apie atsakovės darbo stažą (2 t. 60 l.).

Pateiktos turto foto nuotraukos (2 t. 55-59 l.), namo nuotrauka iki 1996 m. rugpjūčio 26 d. (4 t. 184 l.), namo nuotraukos 2002 m. (4 t. 185 l.), 2003 m. (4 t. 186 l.), 2004-2005 m. (4 t. 188 l.); namo nuotraukos, brėžiniai (4 t. 189-200 l.).

Antstolės N. L. 2024 m. liepos 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole aprašyta vandens gręžinio vieta, minimi žemės sklype esantys statiniai (3 t. 168-170 l.).

Pateikta kvitų knygelė (3 t. 171-175 l.), atsakovės mamos J. R. pavedimai dukrai (apeliantei) (3 t. 180-182 l.), namo rekonstrukcijos sąmatos fragmentas (5 t. 74 l.), įžemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo(5 t. 72-73 l.), projektas Nr. 36 (5 t. 89-101 l.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad dėl netinkamo ir neteisėto faktų nustatymo, neatsižvelgus į ginčo specifiką buvo neteisingai taikytos ir aiškintos materialinės teisės normos dėl asmeninio sutuoktinio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe; ieškovės argumentai ir pateikti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad esminiai rekonstrukcijos ar pertvarkymo darbai buvo atlikti atsakovės santuokos su A. G. metu; teismas neįvertino reikšmingos bylai aplinkybės, kad sutuoktiniai R. ir A. G. nuo pat santuokos sudarymo buvo susitarę, jog kiekvieno jų asmeninė nuosavybė lieka kiekvieno asmenine nuosavybe; iš atsakovės teismui teikiamos ortofotografinės nuotraukos seka, kad sodo pastatas buvo rekonstruotas iki 2009-2010 metų, t. y., dar iki santuokos su ieškovės tėvu; liudytojai (buvęs sutuoktinis R. P., kaimynė M. G., šeimos draugas V. L., rekonstrukcijos darbams vadovavęs V. A.) patvirtino, kad sodo pastatas esmingai buvo rekonstruotas ir pertvarkytas dar atsakovei būnant santuokoje su R. P.; ūkinis pastatas 1 buvo statomas ir įrenginėjamas nuo 2014 iki 2018 metų apeliantės lėšomis; net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad ūkinis pastatas 1 yra bendroji jungtinė nuosavybė, sprendžiant klausimą dėl bendraturčiams priklausančių turto dalių, kiekvienam iš jų teisės gali būti pripažintos tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta jų darbu ir (ar) lėšomis, atsižvelgiant į kiekvieno indėlį statant ir įrengiant ūkinį pastatą 1; byloje esantys dokumentai (vestuvių nuotrauka 2 t. 55 l.) rodo, kad ūkinis pastatas 2 jau egzistavo iki santuokos su A. G. sudarymu, pirtis už apeliantės asmenines lėšas buvo pastatyta maždaug 2008 m.; ieškovė teigdama, kad žemės sklypas buvo pagerintas, nenurodė vertės pokyčių; pirmosios instancijos teismas nenustatė esminio pagerinimo masto, pobūdžio, apimties ar vertės, neidentifikavo, kokie konkrečiai darbai buvo atlikti santuokos metu, kokia buvo jų vertė, ar jie iš tiesų galėjo lemti žymų turto vertės padidėjimą; teismas nesvarstė kompensacijos instituto kaip alternatyvos nuosavybės režimo pakeitimui. Teisėjų kolegija su nurodomais apeliantės argumentais turi pagrindo sutikti.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 straipsnius ir kitų sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 straipsnis 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant pripažinti turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, bendrąja sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti nustatyta visuma šių įstatyme nurodytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020, 26 ir 27 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sąvokos „turto pagerinimas iš esmės“, yra nurodęs, kad CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015; kt.). Todėl ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas, pavyzdžiui, kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015; kt.).

Spręsdamas dėl esminio turto pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

Kaip minėta, teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčą, turi nustatyti turto vertės pokytį, nulemtą būtent atliktų pagerinimų, o ne rinkos vertės pokyčių. Be to, teismas, spręsdamas, ar kompensuoti sutuoktiniui už kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą, pirmiausia turėtų nustatyti, kokio pobūdžio išlaidos buvo patirtos – įprastinės ar ypatingosios (CK 4.10 straipsnio 2–3 dalys), vertindamas jas ir pagal minėtas statybos teisės normas. Nustačius, kad dėl atliktų darbų turto vertė padidėjo, taip pat turi būti sprendžiama dėl kompensacijos prie šių darbų prisidėjusiam asmeniui. Kompensacija nustatoma apskaičiavus dėl atliktų darbų įvykusį turto vertės pokytį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-36-943/2026).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10605-608/2009 nutraukta R. P. (apeliantės) ir R. P. santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko atsakovei po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko nekilnojamasis turtas (sutarties 4.5.8 ir 4.5.9 punktai), esantis (duomenys neskelbtini): pastatas (nebaigtas statyti, baigtumas 95 proc.), 89,71 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 16 222 Lt, ir žemės sklypas“ 0,09 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 080 Lt (1 t. 110-112 l.).

Ieškovės tėvas A. G. (duomenys neskelbtini) susituokė su R. P. (po santuokos - R. G.) (1 t. 79 l.). Sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), viešajame registre yra įregistruoti kaip asmeninė R. G. nuosavybė (3 t. 102 l.). 2023 m. lapkričio mėn. atlikti Sodo pastato priestato (jis kadastrinėje byloje nurodomas kaip atskiras ūkinis pastatas su atskiru unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metai 2018 m., toliau – ir Ūkinis pastatas1) ir pirties (kadastrinėje byloje nurodoma taip pat kaip ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 2008 m., toliau – ir Ūkinis pastatas2 arba Pirtis), kadastriniai matavimai ir VĮ „Registrų centre“ įregistruotos R. G. daiktinės teisės į šiuos statinius (2 t. 62-89, 104-107 l., 3 t. 125-138 l.). Kadastrinėje byloje nurodyta, jog pagrindinio pastato, rūsio ir pastogės statybos darbų pradžia – 1995 m., pabaiga – 2011 m., o priestato S1Ib ir priestato „t“ (terasos) statybos pradžia ir pabaiga – 2011 m.

Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymus, šalių, liudytojų parodymus, teismų praktiką dėl asmeninės nuosavybės teise valdomo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sprendė, kad yra teisinis pagrindas Sodo pastatą, Ūkinius pastatus, pavėsinę bei Žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių R. G. ir A. G. nuosavybe.

Kaip matyti, apeliantė neneigia, kad ginčo turtui buvo atlikti pagerinimai, tačiau teigia, jog esminiai pagerinimai buvo atlikti santuokos su R. P. metu, t. y. iki santuokos su A. G., arba jei ir buvo atlikti kokie pagerinimai santuokos su A. G. metu, jie buvo nežymūs, kosmetinio pobūdžio, atlikti už asmenines apeliantės lėšas.

Teisėjų kolegija įvertinusi teisinį reglamentavimą ir bylos medžiagą sprendžia, kad byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ginčo nekilnojamojo turto vertę iki apeliantės ir A. G. santuokos sudarymo ir jo vertę po santuokos sudarymo atliktų ginčo turto pagerinimų aspektu. Nesant šių duomenų, nėra galimybės nustatyti tikrosios atsakovės asmeninio turto (ginčo turto) vertės iki apeliantės ir A. G. santuokos sudarymo ir jo vertės po santuokos sudarymo santykį. Taigi, nėra galimybės nustatyti, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nekonkretizavus šalių įnašų į turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl turto bendrosios jungtinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto vertės iki santuokos su A. G. sudarymo, taip pat nevertino jos asmeninėmis lėšomis ir darbu iki santuokos atliktų šio turto pagerinimų masto bei jų reikšmės ginčo turto vertei. Teismas taip pat nenustatė apeliantės asmeninio įnašo į ginčo turto sukūrimą ir pagerinimą iki santuokos sudarymo, nors šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant, ar buvo pagrindas pakeisti asmeninio turto teisinį režimą ir pripažinti jį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamų motyvų sprendime padarytai išvadai, kad ginčo statinių įrengimo, rekonstravimo ar kiti esminiai pagerinimo darbai buvo atlikti santuokos metu bei laikytini bendrų sutuoktinių R. G. ir A. G. pastangų bei bendrų lėšų rezultatu. Teismas nenustatė, kokia ginčo turto dalis buvo sukurta ar įgyta iki santuokos, kokie darbai buvo atlikti iki santuokos, o kokie – jos metu, taip pat neįvertino šių darbų apimties, pobūdžio ir reikšmės turto vertei bei jo teisinio režimo pasikeitimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl asmeninės nuosavybės teisinio režimo pasikeitimo būtina nustatyti ne tik atliktų pagerinimų faktą, bet ir jų mastą bei įtaką turto vertei, inter alia įvertinti turto vertės santykį iki pagerinimų ir po jų. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių bylai reikšmingų aplinkybių nenustatė ir neįvertino, bylos esmė liko neatskleista, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypo, kaip nekilnojamojo daikto, ypatybės lemia, jog jo įsigijimo kito asmens prisidėjimas darbu iš esmės nėra įmanomas, nes žemės sklypas įgyjamas sandoriu, sumokant sutartą kainą. Todėl žemės sklypas gali būti pripažintas bendrąja nuosavybe tik nustačius, kad jis buvo įgytas kelių asmenų lėšomis, siekiant sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant pakankamiems įrodymams, jog po įsigijimo žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas, pavyzdžiui, atlikus melioracijos, sausinimo, reljefo, kraštovaizdžio pertvarkymo ar kitus analogiškus darbus, kurie reikšmingai padidino jo vertę. Tokios teisės aiškinimo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 ir 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1120/2024. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvada dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra nepakankamai motyvuota.

Kaip minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10605-608/2009 nutraukta R. P. (atsakovės) ir R. P. santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko apeliantei po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini): pastatas (nebaigtas statyti, baigtumas 95 proc.), 89,71 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 16 222 Lt, ir žemės sklypas“ 0,09 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 080 Lt (1 t. 110-112 l.). Taigi iki santuokos su velioniu sutuoktiniu atsakovė jau buvo įgijusi asmeninės nuosavybės teise ginčo nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė pagal teismo patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudarė 17 302 Lt.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu buvo sukurtas ginčo turto gerbūvis, vien šios aplinkybės nepakanka išvadai, jog buvo iš esmės pagerintas ir žemės sklypas. Vieno objekto pagerinimas savaime nereiškia kito objekto pagerinimo. Todėl net ir pripažinus, kad sodo pastatas dėl esminių rekonstravimo ar kitų pagerinimo darbų galėjo pakeisti savo teisinį režimą, tai savaime nesudaro pagrindo tokią pačią išvadą daryti ir dėl žemės sklypo, jeigu nenustatyta, kad į patį žemės sklypą buvo investuota ir jis buvo iš esmės pagerintas.

Byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokiais konkrečiais darbais atsakovės sutuoktinis prisidėjo prie žemės sklypo pagerinimo, kokia apimtimi šie darbai buvo atlikti, kokia buvo jų įtaka žemės sklypo vertei ir ar atitiko esminio pagerinimo kriterijus. Taip pat nebuvo įvertinta, ar į žemės sklypą buvo investuotos bendros sutuoktinių lėšos ir kokią reikšmę šios investicijos turėjo jo vertei.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo atliktų darbų pobūdžio, neįvertino jų apimties ir reikšmės, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje suformuotais žemės sklypo esminio pagerinimo kriterijais, todėl nepakankamai motyvavo išvadą, jog ginčo žemės sklypas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant, ar asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo iš esmės pagerintas, vertinama ne vien santuokos metu atliktų darbų ar į juos investuotų lėšų apimtis, bet pirmiausia šių darbų įtaka turto vertei. Todėl esminę reikšmę turi ne pati investuotų lėšų suma, o tai, kiek dėl atliktų pagerinimų padidėjo turto rinkos vertė.

Tokiam vertinimui būtina nustatyti turto rinkos vertę iki atliktų pagerinimų ir po jų, o jų skirtumas leidžia įvertinti, ar atlikti darbai lėmė esminį turto vertės padidėjimą. Šios aplinkybės paprastai nustatomos remiantis nekilnojamojo turto vertinimo išvada, retrospektyviniu turto vertinimu ar teismo ekspertizės aktu, vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Vertinant turto pagerinimų mastą, atsižvelgiama tik į tą turto vertės prieaugį, kuris atsirado dėl atliktų fizinių pagerinimų, o ne dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui, bendrų nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčių.

Nagrinėjamu atveju, nesant duomenų apie ginčo turto vertę iki atliktų pagerinimų ir po jų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, ar apeliantės ir velionio sutuoktinio bendro gyvenimo bei santuokos metu atlikti darbai laikytini esminiais pagerinimais, sudarančiais pagrindą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 dalį ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ginčo turto rekonstravimo ir kiti pagerinimo darbai buvo atlikti santuokos metu bei laikytini bendrų sutuoktinių veiksmų rezultatu, nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas nenustatė ginčo turto vertės iki atliktų pagerinimų ir po jų, neįvertino šių pagerinimų įtakos turto vertei bei nesivadovavo šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika. Kadangi šios aplinkybės yra esminės sprendžiant dėl Civilinio kodekso 3.90 straipsnio taikymo, jų nenustačius bylos esmė liko neatskleista, todėl nėra galimybės priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės nurodytų aplinkybių, jog tarp sutuoktinių buvo faktinis susitarimas dėl kiekvieno sutuoktinio asmeninio turto teisinio režimo. Atsakovė teigė, kad santuokos metu buvo gerinamas abiejų sutuoktinių (ir atsakovės, ir ieškovės tėvo) asmeninis turtas, tačiau nė vienas iš sutuoktinių šių investicijų nelaikė pagrindu keisti turto teisinį režimą; atsakovės sutuoktinis (ieškovės tėvas), 2021 m. sužinojęs apie savo nepagydomą ligą, savo asmeninį turtą padovanojo vaikams ir neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs pakeisti atsakovės asmeninio turto ar jo pagerinimų teisinį režimą. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes turi įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir, jas įvertinęs visų bylos duomenų kontekste, spręsti dėl jų reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto vertės iki santuokos su ieškovės tėvu sudarymo, neįvertinęs iki santuokos ir santuokos metu atliktų ginčo turto pagerinimų apimties bei santykio, taip pat nenustatęs ginčo turto vertės pokyčio dėl atliktų pagerinimų, neturėjo pakankamo pagrindo spręsti dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 dalies taikymo. Todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Nurodyti procesiniai pažeidimai sudaro pagrindą apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytinų aplinkybių pobūdį ir apimtį, taip pat atsižvelgiant į būtinybę papildomai tirti ir vertinti įrodymus, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas faktiškai atliktų pirmosios instancijos teismo funkciją ir iš esmės pakeistų pirmosios instancijos teismą.

Be to, šalims būtų apribota teisė į apeliaciją, nes jos netektų galimybės apskųsti apeliacine tvarka teismo išvadų dėl esminių ginčo aplinkybių, kurios pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Dėl šių priežasčių byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šių išlaidų paskirstymas priklauso nuo galutinės bylos išnagrinėjimo baigties ir teismo išvadų dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, kuris priims galutinį procesinį sprendimą byloje (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti Vilniaus regiono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.