Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. A. F. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. A. F. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. I.) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. SPR4-19495 (1.4 E) ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. CSPR-479 „Dėl registro tvarkytojo priimto sprendimo“, kuriais atsisakyta išregistruoti daiktinę teisę – uzufruktą – į pareiškėjo buto dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išregistruoti daiktinę teisę.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2021 m. lapkričio 4 d. į pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį Buto įregistruota daiktinė teisė – uzufruktas. Uzufrukto turėtoja – trečiasis suinteresuotas asmuo S. I. Ši daiktinė teisė buvo įregistruota Italijos Respublikos teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo 482/2021 pagrindu, kuriuo, be kita ko: 1) pripažinta ir patvirtinta, kad pareiškėjas C. A. F. neįvykdė įsipareigojimo perleisti trečiajam suinteresuotam asmeniui S. I. uzufrukto teisės į nedalomą 50 procentų Buto; 2) perleista trečiajam suinteresuotam asmeniui S. I. uzufrukto teisė į nedalomą pusę Buto. Pareiškėjo C. A. F. atstovas advokatas M. P. VĮ Registrų centrui 2023 m. sausio 3 d. pateikė prašymą Nr. GP-823 (4.52 Mr) dėl dokumento, kurio pagrindu įregistruota minėta daiktinė teisė, pateikimo. VĮ Registrų centras 2023 m. sausio 8 d. pareiškėjo atstovui išdavė Italijos Respublikos teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo 482/2021 kopiją. Pareiškėjas VĮ Registrų centrui 2023 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą „Dėl įrašo NTR panaikinimo“ Nr. 36479000, kuriame prašė Nekilnojamojo turto registre išregistruoti daliai Buto įregistruotą uzufruktą. Pareiškėjas šiame prašyme nurodė, kad uzufruktas Italijos Respublikoje teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 703/2022, kuriuo nutraukta pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens santuoka, nebuvo paliktas galioti, todėl pasibaigė. Be to, uzufruktas negalėjo būti registruotas, nes išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Registro tvarkytojas 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. SPR4-19495 (1.4 E) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Šis Registro tvarkytojo Sprendimas priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsniu, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 2 ir 7 punktais. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 15 d. skundą, 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. CSPR-479 „Dėl registro tvarkytojo priimto sprendimo“ Registro tvarkytojo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; ir kt.). Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą tvarko VĮ Registrų centras, kuris įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus gali tik atlikęs privalomus veiksmus, kuriuos nustato teisės aktai, reglamentuojantys Nekilnojamojo turto kadastro ir registro veiklą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-203-602/2021; kt.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

Uzufrukto pasibaigimo pagrindų baigtinį sąrašą nustato CK 4.150 straipsnis (CK 4.150 str. 2 d.). CK 4.150 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad uzufruktas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; 3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui; 4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui; 6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei; 7) suėjus senaties terminui; 8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.

Nagrinėjamu atveju esminis Sprendimų argumentas, kurio pagrindu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti uzufruktą buvo tas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių uzufrukto pasibaigimą. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Registro tvarkytojo sprendimo panaikinimo pritarė šiam argumentui ir papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai ne tik nepatvirtina uzufrukto pasibaigimo, bet pateiktos tik jų kopijos, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų (Nekilnojamojo registro įstatymo 23 str. 2 d.).

Pareiškėjas kartu su prašymu išregistruoti uzufruktą, Registro tvarkytojui pateikė Italijos Respublikos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 703/2022 su vertimu į lietuvių kalbą kopijas. Iš pateiktos Italijos Respublikos teismo sprendimo vertimo kopijos matyti, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog: 1) nutraukta pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens santuoka; 2) iš pareiškėjo priteistas išlaikymas dukteriai; 3) atmestas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl išlaikymo buvusiai sutuoktinei; 4) paliktas nepakeistas Italijos Respublikos teismo 2016 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 94, kuriuo išspręsti klausimai dėl santykių su vaiku; 5) duoti nurodymai teismo raštinei dėl šio sprendimo nuorašo perdavimo Jonadžio komunos (Vibo Valentijos prov.) civilinės metrikacijos skyriaus pareigūnui; 6) bylinėjimosi išlaidos paliktos padengti pačioms šalims. Tik vienoje šios Italijos Respublikos teismo sprendimo vertimo kopijos vietoje paminėta, jog Butui buvo nustatytas uzufruktas. Taigi Italijos Respublikos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendime Nr. 703/2022 nėra įrašyta, kad panaikinamas uzufruktas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad daiktinė teisė ginčo atveju baigėsi Italijos Respublikos teismo sprendimu panaikinus uzufruktą (CK 4.150 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjas kartu su Italijos Respublikos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 703/2022 nepateikė Italijos Respublikos teismo išaiškinimo, kada Italijos Respublikos teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu 482/2021 trečiajam suinteresuotam asmeniui perleista daiktinė teisė turi pasibaigti.

Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad Registro tvarkytojui nebuvo pateikta duomenų apie uzufrukto pasibaigimą (CK 4.150 str. 1 d., 2 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Italijos Respublikos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 703/2022 nepanaikinus uzufrukto, Registro tvarkytojas turėjo išregistruoti daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, šiame sprendime nurodytus motyvus, dėl kurių netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo.

Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) pareiškėjo skundo argumentus, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjant jo inicijuotą ginčą dėl atsakovo Sprendimų atsisakyti išregistruoti uzufruktą panaikinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad priimtas sprendimas yra be motyvų. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, tačiau tai ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Be to, ABTĮ 86 straipsnio, kuris reglamentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2 dalyje nurodyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Taigi yra nustatomos ir vertinamos tik tos aplinkybės, kurios turi bylai esminės reikšmės, o ne apskritai visos aplinkybės, kurias nurodo byloje proceso šalys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-520/2026).

Bylos duomenys patvirtina, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo pateiktą 2023 m. rugsėjo 15 d. skundą, vadovaudamasi Nekilnojamojo registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 5, 6, 8 punktais, Reglamento 15.9 punktu, 2023 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. S-35178(1.4 E), nustatė pareiškėjui terminą iki 2023 m. spalio 10 d. raštu patikslinti skundą, be kita ko, pasiūlė pareiškėjui, jei jis pageidauja, skųsti ir 2021 m. lapkričio 4 d. Registro tvarkytojo sprendimą, įformintą registro įrašo padarymu (įregistruoti uzufruktą), suformuluoti papildomą reikalavimą ir tiksliai įvardinti skundžiamus sprendimus. Komisija pareiškėjui taip pat išaiškino, kad jei pareiškėjas pageidauja, jog praleistas vieno mėnesio terminas skundui dėl skundžiamo sprendimo paduoti būtų atnaujintas, pasiūlė, teikiant prašymą dėl termino atnaujinimo, nurodyti, kada pareiškėjas sužinojo apie priimtą skundžiamą sprendimą, kokios buvo konkrečios ir pagrįstos termino praleidimo priežastys, pateikti termino praleidimą pateisinančius dokumentus. Komisija nurodė ir tai, kad, pareiškėjui skundo nepatikslinus, Komisija nagrinės pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 15 d. skundą pagal jame suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjas neginčija, kad Komisijai teikto skundo trūkumų nustatytu terminu nepašalino.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui (šio ginčo atveju – ir Komisijai, nagrinėjusiai pareiškėjo skundą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017 ir kt.). Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 15 d. skunde nesuformulavus reikalavimo panaikinti 2021 m. lapkričio 4 d. Registro tvarkytojo sprendimą, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundų argumentų, susijusių su Registrų tvarkytojo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu įregistruoti uzufruktą.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovų priimtų Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. I. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 363 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, iš esmės yra apginamos trečiojo suinteresuoto asmens S. I. teisės. Todėl įvertinusi suteiktų paslaugų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju išlaidos, patirtos parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis. Atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, teisėjų kolegija tenkina trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir priteisia S. I. 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo C. A. F. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui S. I. iš pareiškėjo C. A. F. 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nutartis neskundžiama.