- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-22
- Bylos Nr.
- eAS-1273-520/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04845-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Norbu
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nuostolių priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Norbu“).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja A. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) neturtinės žalos dėl valstybinėje žemėje nelegaliai eksploatuotos aikštelės, pastatytos pažeidžiant higienos normas, atlyginimą, 18 001,80 Eur kompensaciją dėl žalos, kylančios iš jos valdomo valstybinės žemės sklypo; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjos turto vertės sumažėjimo nuostolius – 117 150 Eur.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-820/2021 panaikino automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), statybos leidimą. Automobilių stovėjimo aikštelė pastatyta arčiau nei 3 m iki pareiškėjai priklausančio sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir eksploatuojama pažeidžiant minimalius atstumus iki gyvenamųjų pastatų.
Pareiškėja pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Administracijai priimti bet kokius sprendimus ir atlikti administracinius veiksmus, susijusius su detaliuoju planu (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-10143-1247/2026.
Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad planavimo organizatoriui – atsakovui – buvo teikiamas 2025 m. lapkričio 28 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-1758, įpareigojantis pašalinti jame įvardytus pažeidimus – aiškiai nurodyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis galėtų būti užtikrintas nelegalios automobilių stovėjimo aiktelės valstybinėje žemėje eksploatavimas šalia pareiškėjai priklausančio sklypo, laikantis higienos normų numatytų atstumų iki pareiškėjos namo (vadovaujantis STR 2.02.01:2005 175.7 p., atstumas – 5 m), kuris nėra įvykdytas.
Pareiškėja prašyme taip pat nurodė, kad Administracija pripažino, jog jos sprendimai prieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams. Administracijos atsakymas į pareiškėjos teiktus pasiūlymus neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Administracija sutiko, kad detalusis planavimas turėtų būti vykdomas kvartalui (Teritorijų planavimo įstatymas 2 str. 10 d.). Detaliuoju planu planuojama teritorija nevisiškai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies pateiktus kvartalo apibrėžimus, nes nėra ribojama tam tikrų objektų. Priešingai, nelegali automobilių stovėjimo aikštelė detaliuoju planu padalijama į 2 puses, o tai nelaikoma natūraliu ribojimu tam tikru objektu. Esama nelegali automobilių stovėjimo aikštelė yra urbanistinė struktūra, kuri dalijama į 2 puses, todėl neaišku, kurie inžinerinių komunikacijų koridoriai, antropogeniniai komponentai riboja detaliojo planavimo teritoriją, nes riba eina per inžinerinių komunikacijų vidurį ir nieko neriboja. Planavimo organizatorius priėmė pasiūlymą sumažinti komercinės paskirties objektų teritorijos užstatymo intensyvumą iki 60 procentų, tačiau komercinės paskirties objektai jau užima daigiau nei 80 procentų detaliojo plano teritorijos, o tai pažeidžia galiojančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, nes planuojama teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją zoną GA-1-4, kurioje maksimalus sklypo užstatymo intensyvumas yra galimas iki 0,4. Planuojama teritorija pagal bendrojo plano sprendinius patenka į stipriai pažeisto gamtinio karkaso teritoriją, kuriai, vadovaujantis Priklausomųjų želdinių plotų normomis, patvirtintomis aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. D1-694 (2024 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. D1-434 redakcija) priedu, komercinės paskirties objektų teritorijos (k) žemės sklypams, esantiems gamtinio karkaso stipriai pažeisto (degraduoto) geoekologinio potencialo teritorijose, mažiausias želdiniams priskiriamas plotas yra ne mažiau kaip 20 procentų sklypo ploto. Planavimo organizatoriaus 2026 m. gegužės 8 d. atsakyme Nr. A51-82341/26 nepagrįstai nurodoma, kad teniso kortai ir nelegali automobilių stovėjimo aikštelė laikoma želdiniams priskirta teritorija, nes detalusis planavimas tik ją ir numato, nes jis yra betonuota ir neatitinka želdinių sąvokos.
Pareiškėjos teigimu, esamos nelegalios automobilių stovėjimo aiktelės atstumas nuo pareiškėjos langų yra 3,77 m, tai pažeidžia galiojančias higienos normas bei priklausomųjų želdinių plotų normas. Pareiškėjos pasiūlymų atmetimas pažeidžia bendrą principą, kad teritorijų planavimas Lietuvoje privalo vykti laikantis teisės aktų, o vienas esminių principų yra tas, kad rengiami planavimo dokumentai negali pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Planavimo organizatoriaus 2026 m. gegužės 8 d. atsakyme Nr. A51-82341/26 nepagrįstai nurodoma, kad į pareiškėjos siūlymą neturi būti atsižvelgiama, o tik keitimo derinimo metu turės būti įvertintos higienos normos. Pareiškėja reikalauja atsižvelgti į jos teises ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų derinant sprendinius tik su Nacionalinės visuomenės sveikatos centru prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC), taip ribojant pareiškėjos teises pateikti siūlymus. Toks Administracijos sprendimas neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, ankstesnių priimtų pasiūlymų, 2025 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1758, įpareigojančio pašalinti įvardytus pažeidimus, o ne formaliai / biurokratiškai atsirašinėti, nukreipiant į NVSC.
Pareiškėja nurodė, kad statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – STR 2.06.04:2014) nustato automobilių stovėjimo vietų, visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. STR 2.06.04:2014 107 punkte nustatyta, kad minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius įvairios paskirties statiniams nustatomas vadovaujantis 30 lentele. Pagal STR 2.06.04:2014 123 punkto nuostatas, t. y. atstumai nuo uždarojo tipo antžeminių automobilių saugyklų, garažų, atvirojo tipo automobilių saugyklų, taip pat įvažiavimo / išvažiavimo vartų ir vėdinimo sistemos oro šalinimo angų iki 321 lentelėje nurodytų pastatų ar patalpų varstomų langų / vėdinimo sistemos oro ėmimo angų turi būti ne mažesni už nurodytus lentelėje. Atvejai, kai gali būti mažinami ar neišlaikomi ar netaikomi 321 lentelėje numatyti atstumai, nurodyti šio reglamento 123 punkto papunkčiuose, tarp jų, kaip numatyta 123.14 p.: projektuojant automobilių saugyklą, 321 lentelėje nustatyti atstumai atvirojo tipo antžeminėms automobilių saugykloms (jei saugykla padalinta į atskiras automobilių stovėjimo vietų grupes, atskirtas nuo kitų automobilių stovėjimo vietų grupių 3 m pločio daugiamečių želdinių (krūmų, ne žemesnių kaip 1,5 m aukščio) zonomis) matuojami vertinant kiekvienos atskirtos automobilių stovėjimo vietų grupės vietų skaičių. Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjos A. R. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs byloje kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2025 m. rugsėjo 24 d. įsakymas (duomenys neskelbtini) ir su juo susiję teritorijų planavimo proceso metu priimti administraciniai sprendimai nėra ginčijami šioje byloje. Teismas nurodė, kad pareiškėja šioje byloje 2026 m. gegužės 14 d. pateiktu prašymu siekia užtikrinti kitoje administracinėje byloje Nr. eI3-10143-1247/2026 teismui pareikštus reikalavimus, todėl prašymo motyvai nelaikytini tiesiogiai susijusiais su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos, jeigu jos susijusios su pareiškėjo teisių prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų. Šiuo atveju pareiškėjos prašyme nurodomos galimos neigiamos pasekmės iš esmės išimtinai grindžiamos prielaidomis apie galimus ateities veiksmus ar sprendimus detaliojo planavimo procese, kartu nepagrindžiant, jog, šioje byloje nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjos teismui šioje byloje pateikti duomenys nepakankami siekiant įvertinti (nustatyti) jos nurodomas galinčias kilti pasekmes ir (ar) kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas, o prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, taip pat savaime nėra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodomos neigiamos pasekmės yra tik tikėtinos. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, kuriai tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėja taip pat nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkrečių skundo reikalavimų užtikrinimu.
III.
Pareiškėja A. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. NVSC Vilniaus departamentas raštu įpareigojo Administraciją įvertinti nelegalios automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimą valstybinėje žemėje ir jos poveikį pareiškėjai. Administracija atsiliepime į skundą administracinėje byloje Nr. eI2-2723-931/2026 neigia pareigą, kylančią iš Statybos įstatymo 27¹ straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos, kad savivaldybių administracijos tikrina, ar statinių sprendiniai, susiję su teisės aktuose nustatytais norminiais atstumais tarp statinių, tarp statinių ir sklypų (teritorijų) ribų, atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl, nevykdant įstatymo nuostatų, egzistuoja reali grėsmė, kad bus padaryta žala, kurios vėliau nebus įmanoma ištaisyti. Pavyzdžiui, teismas nutartyje nustatė, kad Administracija priėmė pasiūlymą sumažinti komercinės paskirties objektų teritorijos užstatymo intensyvumą iki 60 procentų, todėl, sprendžiant iš detaliojo planavimo teritorijos (nelegalių teniso kortų ir nelegalios automobilių stovėjimo aikštelės bei parduotuvės pastato) toks pasiūlymas, nors ir buvo priimtas, bet komercinės paskirties objektai jau užima daugiau nei 80 procentų detaliojo plano teritorijos, o tai pažeidžia galiojančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, nes planuojama teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją zoną GA-1-4, kurioje maksimalus sklypo užstatymo intensyvumas yra galimas iki 0,4. Pareiškėjos teigimu, pažeidžiama esama urbanistinė struktūra, Administracijos sprendimai prieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams bei NVSC Vilniaus departamento 2023 m. gegužės 25 d. derintam teritorijų planavimo dokumentui „Sklypo Nemenčinės pl. 63 detaliojo plano sprendinių koregavimas teritorijų planavimo proceso inicijavimo pagrindu“. NVSC Vilniaus departamentas, pagal kompetenciją įvertinęs Teritorijų planavimo dokumento keitimo sprendinių atitiktį visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams, 2023 m. gegužės 26 d. Teritorijų planavimo dokumentui pritarė. Administracija ignoruoja Lietuvos vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2026 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 21RE-403 (AG-171/04-2026) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2026 m. vasario 9 d. potvarkį Nr. P1-15 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2025 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1758 naikinimo“ ir detaliojo planavimo procedūros sustabdymo. Netaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, pareiškėjai kils sunkiai atitaisoma didelė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos A. R. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ uždrausti Administracijai priimti bet kokius sprendimus ir atlikti administracinius veiksmus dėl detaliojo plano K-VT-13-25-237 iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-10143-1247/2026, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, kad pareiškėja nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėja nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkrečių skundo reikalavimų užtikrinimu.
Pareiškėja atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turėjo būti patenkintas, nes Administracija nevykdo jos nurodytų įstatymų nuostatų, todėl, netaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, jai (pareiškėjai) kils sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos šioje byloje išsakytus argumentus, dėl kurių privalo būti taikoma jos nurodoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); turi būti nustatyta reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog asmuo gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Be to, aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų.
Šios bylos dalykas yra pareiškėjos nurodytos patirtos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo priteisimas (pareiškėja prašo iš Administracijos priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl valstybinėje žemėje nelegaliai eksploatuotos aikštelės, pastatytos pažeidžiant higienos normas, 18 001,80 Eur kompensaciją dėl žalos, kylančios iš jos valdomo valstybinės žemės sklypo; turto vertės sumažėjimo nuostolius – 117 150 Eur). Pareiškėja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prašė uždrausti Administracijai priimti bet kokius sprendimus ir atlikti administracinius veiksmus dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas kitoje administracinėje byloje Nr. eI3-10143-1247/2026. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės argumentuoja tuo, kad Administracija nesivadovauja įstatymais, todėl, neuždraudus Administracijai priimti bet kokius sprendimus ir atlikti administracinius veiksmus dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini), jai (pareiškėjai) kils sunkiai atitaisoma didelė žala, byla dėl žalos yra nulemta valstybės institucijų pareigų nevykdymo dėl nelegalios statybos padarinių, dėl to būtina byloje užfiksuoti esamą padėtį, kad teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas, ir nustatyti šalių pusiausvyrą, nes valstybės institucijos gali ignoruoti teisės aktus ir priimti neteisėtus valdymo sprendimus.
Vertinant pareiškėjos inicijuoto ginčo pobūdį ir prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, akcentuotina, kad pareiškėja šioje byloje neginčija jokio Administracijos ar kito viešojo administravimo subjekto priimto akto, vykdant detaliojo planavimo procedūras, t. y. pareiškėja šioje byloje inicijavo ginčą dėl valdžios institucijų deliktinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, o ne dėl Administracijos bei kitų institucijų priimtų administracinių aktų ar vilkinimo atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi pareiškėja šioje byloje prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri visiškai nėra susijusi su jos inicijuoto ginčo dalyku. Kaip jau minėta, byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.
Kadangi pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė visiškai nėra susijusi su šioje byloje pareikštais reikalavimais, tai jos taikymas šioje byloje nebūtų proporcingas bei neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonės paskirties ir jos taikymo sąlygų, nurodytų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėja nėra nurodžiusi jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad šioje byloje pareikšti reikalavimai, jei dėl jų bus priimtas pareiškėjai palankus sprendimas, nebus realiai įvykdyti, t. y. jai nebus sumokėtas priteistas žalos atlyginimas, jei nebus taikoma pareiškėjos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, turi būti taikoma jos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjos nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl šioje byloje pareikštų skundo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.