- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-08-12
- Bylos Nr.
- eA-396-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03273-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Dalia Višinskienė, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Mokslo, Kauno miesto savivaldybės administracija, Mokslo ir inovacijų sklaidos centras
- Atsakovas
- VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Mokslo ir inovacijų sklaidos centro ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Mokslo ir inovacijų sklaidos centro ir Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) bei Mokslo ir inovacijų sklaidos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra, CPVA) 2022 m. birželio 21 d. sprendimą dėl pažeidimo Nr. IT01 (toliau – ir Sprendimas), gautą 2022 m. liepos 5 d. pranešimu, netaikyti finansinės pataisos ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai nurodė, jog ginčas kilo dėl CPVA Sprendimo jų įgyvendinamame projekte „Mokslo ir inovacijų sklaidos centro Kaune sukūrimas“ projekte Nr. 01.1.1-CPVA-V-701-20-0001 (toliau – ir Projektas). Administracija, įgyvendindama Projektą, atviro konkurso būdu atliko tarptautinį pirkimą „Kultūros paskirties pastato – mokslo ir inovacijų sklaidos centro (duomenys neskelbtini) Kaune, statybos darbų pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas). Skelbimas Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP IS) paskelbtas 2020 m. gegužės 16 d., Pirkimo Nr. 477904. CPVA atliko išankstinę vykdyto Pirkimo sąlygų patikrą bei pateikė atitinkamas rekomendacijas. Pirkimu įsigyti Mokslo ir inovacijų sklaidos centro statybos darbai, įskaitant inžinerinių paslaugų suteikimą bei informacinių stendų įrengimą (toliau – ir Darbai). Įvykdžius Pirkimą, pareiškėjai (toliau – ir Projekto partneris) su laimėjusiu tiekėju – uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Autokausta“ 2020 m. rugpjūčio 12 d. sudarė pirkimo sutartį Nr. SR-603 (toliau – ir Sutartis), kurios pradinė vertė – 24 285 536,23 Eur su PVM, o vertė Sprendimo priėmimo dieną – 26 773 634,41 Eur su PVM.
Pareiškėjai pažymėjo, kad Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis pagal su įgyvendinančiąja institucija (CPVA) sudarytą 2020 m. gegužės 21 d. iš šių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 01.1.1-CPVA-V-701-20-0001 „Mokslo ir inovacijų sklaidos centro Kaune sukūrimas“ sutartį (toliau – ir Finansavimo sutartis). Šiame Projekte Agentūra – įgyvendinančioji institucija, t. y. atlieka Projekto priežiūrą ir sprendžia dėl jo išlaidų tinkamumo finansuoti iš Europos Sąjungos lėšų.
Pareiškėjai 2022 m. liepos 5 d. gavo atsakovo pranešimą su informacija, kad 2022 m. birželio 21 d. sprendimu nustatė, jog Pirkimo dokumentai parengti pažeidžiant viešųjų pirkimų reguliavimą ir dėl to Projektui pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo Projektui tenkančios Pirkimo sutarties vertės, t. y. nuo 21 303 103 Eur be PVM. Sprendimu 1 065 155,15 Eur pripažinta netinkamomis finansuoti išlaidomis, iš šios sumos 678 695,52 Eur – Europos Sąjungos fondų lėšos, o 386 459,63 Eur – Administracijos lėšos. Sprendime konstatuotą viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimą CPVA grindė tuo, kad Pirkimo dokumentų techninėje specifikacijoje prie reikalavimų Pirkimo objektui buvo pateiktos nuorodos į konkrečius standartus, tačiau prie 36 nuorodų į standartus (toliau – ir Ginčo standartai) nebuvo nurodyti žodžiai „arba lygiavertis“. Atsakovas aiškino, jog viešųjų pirkimų reguliavimas reikalauja, kad kartu su standartais būtų nurodomi žodžiai „arba lygiavertis“, taip suteikiant galimybę tiekėjams siūlyti lygiavertes charakteristikas turinčias prekes, paslaugas ar darbus ir tuo pačiu užtikrinant sąžiningą tiekėjų konkurenciją. Prie Ginčo standartų nesant nuorodos „arba lygiavertis“ pašalinama galimybė siūlyti lygiavertes charakteristikas turinčias prekes, paslaugas ar darbus. Atsakovas nusprendė, kad Pirkimo dokumentai parengti pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 37 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 2 punkto nuostatas bei VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytus viešųjų pirkimų principus.
Pareiškėjai nesutiko su atsakovo Sprendimu, jame konstatuotu viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimu ir pritaikyta finansine korekcija. Akcentavo, kad Pirkimo dokumentai buvo parengti nepažeidžiant viešųjų pirkimų reguliavimo. Administracija užtikrino galimybę siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus. Tai padaryta Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte aiškiai įtvirtinant bendrą nuostatą, kad techninėje specifikacijoje nurodytų konkrečių modelių, konkrečių procesų ar prekių ženklų, patentų, tipų, gamintojų, kilmės, medžiagų, įrangos ar mechanizmų atžvilgiu galima siūlyti analogiškus (lygiaverčius), ne prastesnių parametrų ir kokybės darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus. Atsakovas, pareiškėjų manymu, nepagrįstai siaurinamai interpretavo šią nuostatą nurodydamas, kad jis tariamai neapima standartų. CPVA nevertino ir neanalizavo, ar apskritai egzistuoja ir realiai gali būti taikomi ginčo standartams lygiaverčiai standartai.
Pareiškėjų nuomone, Sprendime nustatytas tariamas pažeidimas neatitinka 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013) apibrėžto pažeidimo ir dėl jo negali būti taikoma finansinė korekcija. Jeigu būtų konstatuota, kad Pirkimo dokumentai nepagrįstai ribojo tiekėjų galimybes siūlyti ginčo standartams lygiaverčius darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus, toks pažeidimas būtų be pareiškėjų kaltės ir nulemtas atsakovo veiksmų, kurie sukūrė pareiškėjams teisėtus lūkesčius dėl Pirkimo sąlygų. Pareiškėjai akcentavo, kad vadovaudamasi atsakovo pozicija, Administracija parengė Pirkimo dokumentus, juos paskelbė ir, įvykdžiusi procedūras, sudarė Pirkimo sutartį.
Pareiškėjai akcentavo, kad priešingai nei sprendė atsakovas, Pirkimo dokumentai užtikrino galimybę siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus. Pareiškėjai nesutiko su Sprendime nurodyta pozicija, manė, jog atsakovas iš viso neturėjo pagrindo konstatuoti viešųjų pirkimų reguliavimo ir principų pažeidimo bei neturėjo pagrindo taikyti finansinės korekcijos, sudarančios tokią didelę sumą, kadangi neteisingai ir nepagrįstai siaurinančiai vertino Pirkimo sąlygų 1.5.5 punktų nuostatą. Taip pat akcentavo, kad atsakovas nevertino ir neanalizavo, ar apskritai egzistavo ir realiai galėjo būti taikomi Ginčo standartams lygiaverčiai standartai.
Skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad Pirkimo sąlygų nuostatos tariamai nesuteikia galimybės pateikti lygiaverčius standartus, nes jose – be bendros nuorodos į technines specifikacijas ir reikalavimus darbams, medžiagoms, įrangai ir mechanizmams – tiesiogiai nėra nurodytas žodis „standartas“. Atsakovo nurodytame Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte suteikta galimybė siūlyti lygiaverčius sprendinius tariamai negali būti taikoma standartų atžvilgiu. Tokią išvadą Agentūra, pareiškėjų manymu, padarė tik dėl to, kad klaidingai ir nepagrįstai siaurinančiai interpretavo Pirkimo nuostatas. Pareiškėjai paaiškino, kad Pirkimo dokumentai parengti visapusiškai užtikrinant viešųjų pirkimų reguliavimą ir principų laikymąsi, vadovaujantis paties atsakovo skelbiamais pavyzdiniais pirkimo dokumentais. Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte Administracija įtvirtino nuostatą, taikomą ir Ginčo standartams, leidžiančią tiekėjams siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus. Pareiškėjai akcentavo, kad nė vienam tiekėjui nekilo abejonių, jog Pirkimo sąlygose įtvirtina galimybė siūlyti lygiaverčius standartus, todėl Agentūra neturėjo pagrindo konstatuoti nediskriminavimo principo pažeidimo. Pirkimo sąlygų 7.22.3 punkte Administracija aiškiai nustatė, kad pasiūlymai bus atmetami, jeigu neatitiks Pirkimo dokumentų 1.5.5 punkto reikalavimų, t. y. neatitiks darbų aprašymų. Pareiškėjai paaiškino, kad Pirkimo sąlygų nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai leido siūlyti lygiavertes techninėje specifikacijoje nurodytas technines charakteristikas, bei numatė teisę atmesti tik tuos pasiūlymus, kurie neatitinka joje pateiktų techninių charakteristikų.
Pirkimo sąlygų 1.5.5 ir 7.22.3 punktai, pasak pareiškėjų, aiškiai apėmė standarto, kaip techninės specifikacijos, esmę ir turinį, todėl šios Pirkimo sąlygų nuostatos apima standartus ir suteikia tiekėjams teisę siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą ir mechanizmus. Administracija nebūtų galėjusi atmesti pasiūlymo dėl lygiaverčio standarto pateikimo, nes išvardintų Pirkimo sąlygų punktų nuostatos bei Pirkimo dokumentų visuma nesuteikia pagrindo atmesti tokį pasiūlymą, priešingai – aiškiai įtvirtina galimybę pateikti darbus, medžiagas, įrangą, mechanizmus, atitinkančius lygiaverčius standartus.
Šalies argumentai
Pareiškėjai akcentavo, kad nurodytus argumentus Centras Agentūrai pateikė dar iki skundžiamo Sprendimo priėmimo teiktuose paaiškinimuose, tačiau atsakovas į juos neatsižvelgė ir dėl standarto esmės nepasisakė, tik formaliai sprendė, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5 punktas netaikomas standartų atžvilgiu, kadangi jame tiesiogiai nenurodytas pats žodis „standartas“.
Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovo interpretacijų klaidingumą ir tai, kad Pirkimo sąlygos neapribojo galimybės tiekėjams siūlyti lygiaverčius standartus, patvirtino faktinės Pirkimo vykdymo aplinkybės. Vykdant Pirkimo procedūras, Administracija negavo nė vieno tiekėjo klausimo dėl nurodytų Pirkimo sąlygų neaiškumo ir (ar) dėl galimybės siūlyti Ginčo standartams lygiaverčius standartus. Atsakovas gavo 4 tiekėjų pasiūlymus, iš kurių nė vienas neatmestas dėl neatitikties techninės specifikacijos reikalavimams. Pareiškėjų manymu, šios aplinkybės patvirtino, kad Pirkimo sąlygos buvo aiškios, neribojo tiekėjų galimybės siūlyti Ginčo standartams lygiaverčius standartus ir tiekėjams dėl to nekilo neaiškumų, nepaveikė tiekėjų apsisprendimo dalyvauti Pirkime, jų pasiūlymų atitikties techninei specifikacijai vertinimo bei laimėtojo išrinkimo. Pirkimo dokumentuose nurodyti standartai, įskaitant Ginčo standartus, – Administracijos keliami techniniai reikalavimai Pirkimo objektui ir jo techninės charakteristikos (techninės specifikacijos), bei Pirkimo sąlygų 1.5.5 ir 7.22.3 punktai aiškiai leido tiekėjams siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą, mechanizmus. Skundžiamas Sprendimas, kuriuo atsakovas teigė priešingai, pareiškėjų įsitikinimu, buvo nepagrįstas bei neteisėtas, be to, Agentūra nevertino ir neanalizavo, ar apskritai egzistavo ir realiai galėjo būti taikomi Ginčo standartams lygiaverčiai standartai. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas nevertino ir neanalizavo Ginčo standartų esmės, privalomumo ir alternatyvų jiems buvimo, nepateikė nė vieno pavyzdžio, kad egzistuoja alternatyvūs standartai Ginčo standartams. Pareiškėjų nuomone, tai tik patvirtino, kad skundžiamas Sprendimas nepagrįstas ir grindžiamas tik formaliai pateiktais argumentais, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte nebuvo tiesiogiai įrašytų žodžio „standartai“.
Sprendime cituojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl būtinybės nurodyti „arba lygiavertis“, pareiškėjų manymu, nepaneigė galimybės naudoti konkrečius standartus nenurodant „arba lygiavertis.“ Nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjų vertinimu, atskirų nuorodų „arba lygiavertis“ prie Ginčo standartų pateikimas neužtikrintų atitikimo VPĮ 37 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 2 punkto, 6 dalies ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Sprendime atsakovo nurodą į standartą LST EN 13480-4, bei paaiškino, kad tai – darnusis standartas, kuris apibrėžia pramoninių metalinių vamzdynų montavimą. Jis nėra privalomasis dokumentas, tačiau atitiktis šiam standartui užtikrina atitiktį Slėginės įrangos techniniam reglamentui, kuris įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. direktyvą 2014/68/ES dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su slėginės įrangos tiekimu rinkai, suderinimo. Pareiškėjai akcentavo, kad alternatyvaus standarto pramoninių metalinių slėginių vamzdynų montavimui Lietuvoje nėra. Sprendime Agentūra mini standartą LST EN 81-20/50, kuris yra vienintelis, taikomas Europos Sąjungoje ir juo vadovaujamasi testuojant įrengtus liftus. Pareiškėjai akcentavo, kad nėra alternatyvaus standarto, kuriuo vadovaujantis Lietuvoje būtų galima testuoti įrengtą liftą. Pareiškėjai paaiškino, jog šiuo atveju Lietuvoje tam tikriems darbams gali būti taikomas tik vienas konkretus standartas, kuris iš esmės yra vienodas visoje Europos Sąjungoje, tačiau nurodytų aplinkybių atsakovas nevertino Sprendime, net neįrodinėjo, kad gali būti Ginčo standartams lygiaverčių standartų.
Pareiškėjų teigimu, nuorodos „arba lygiavertis“ prie Ginčo standartų neįrašymo betikslį ir viešųjų pirkimų reguliavimui prieštaraujantį formalumą patvirtino ir tai, kad Administracija tų pačių Ginčo standartų reikalavimus galėjo tiesiog perrašyti į Pirkimo techninę specifikaciją – galutinis rezultatas būtų visiškai toks pats. Tokiu atveju atsakovui nebeliktų net formalaus pagrindo reikalauti prie tų reikalavimų nurodinėti „arba lygiavertis“. Bet toks reikalavimų perrašymas, pareiškėjų nuomone, tik dirbtinai didintų techninių specifikacijų apimtį ir apsunkintų tiekėjus, kurie turėtų lyginti savo sprendimų, kurių atitiktis tam tikriems standartams yra patvirtina, atitiktį kiekvienam atskiram Pirkimo techninės specifikacijos reikalavimui. Tai beprasmiškai padidintų administracinę naštą tiekėjams ir riziką dėl jų pasiūlymų neatitikimo keliamiems reikalavimams, todėl techninėje specifikacijoje nurodžius konkrečius Europos ir Lietuvos standartus vietoje jų turinio perrašinėjimo neapribojo tiekėjų konkurencijos ir jų nediskriminavo, neužkirto kelio jiems siūlyti lygiaverčius sprendimus ir, atitinkamai, negalėjo pažeisti VPĮ.
Pareiškėjai tvirtino, jog Pirkimo dokumentai ir juose nurodyti Ginčo standartai atitiko VPĮ reikalavimus. Pirkimo sąlygų 1.5.5 ir 7.22.3 punktų nuostatos įtvirtino galimybę kiekvienam Pirkimo techninėje specifikacijoje nurodytam standartui taikyti lygiaverčius standartus (jeigu tokių būtų) ir suteikė galimybę atmesti tik nelygiaverčių ar prastesnių techninių charakteristikų pasiūlymus, taip neribojant konkurencijos ir nediskriminuojant jokių tiekėjų. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo Sprendimu konstatuoti VPĮ nuostatose įtvirtintų principų pažeidimo ir taikyti finansinės korekciją. Administracijos veiksmai parengiant Pirkimo dokumentus bet kuriuo atveju negalėtų būti laikomi Reglamento Nr. 1303/2013 pažeidimu.
Pareiškėjai teigia, kad net jei būtų laikoma, kad Pirkimo sąlygose jie, leisdami tiekėjams siūlyti lygiaverčius sprendimus ir priemones, turėjo konkrečiai tiesiogiai nurodyti ir žodį „standartai“ ar kitaip įvardinti galimybę siūlyti lygiaverčius standartus, to nepadarę, negalėjo būti vertinami kaip padarę Taisyklėse ir Reglamente Nr. 1303/2013 nustatytą pažeidimą. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas nevertino ir neanalizavo, ar šiuo atveju yra visos pažeidimo konstatavimui būtinos sąlygos. Pareiškėjų įsitikimu, nustatytas pažeidimas neatitinka Reglamente Nr. 1303/2013 nustatytų pažeidimo sąvokos požymių. Agentūra nepagrįstai nustatė nediskriminavimo principo pažeidimą. Šiuo atveju su pažeidimu susijusias finansavimo išlaidas įtraukus į Europos Sąjungos biudžetą, nebūtų padaryta žala, jų veiksmai neturėjo finansinio poveikio, nes nelėmė tiekėjų apsisprendimo dalyvauti Pirkime ir neapribojo sąžiningos jų konkurencijos. Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, pareiškėjų nuomone, akivaizdžiai rodė, kad pažeidimas, jeigu jis dėl kokių nors priežasčių būtų konstatuotas, būtų padarytas nesant jų kaltės, o nulemtas pačios Agentūros veiksmų.
Atsakovas pakeitė savo poziciją dėl Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto nuostatos ir konkrečios jos formuluotės atitikties viešųjų pirkimų reguliavimui tik po to, kai Administracija jau buvo paskelbusi Pirkimą. Atsižvelgiant į atsakovo, kaip įgyvendinančiosios institucijos, viešai paskelbtą sutarties projektą, Administracija kurį laiką naudojo būtent tokią formuluotę ne viename vykdytame ir Agentūros tikrintame viešojo pirkimo konkurse. Atsakovas dėl šios formuluotės niekada neteikė pastabų, nenustatė prieštaravimų VPĮ, pažeidimų netaikė finansinių korekcijų. Tai sukūrė pareiškėjams teisėtus lūkesčius, kad tokia Pirkimo sąlygų nuostata yra tinkama atsakovui ir atitinka viešųjų pirkimų reguliavimą.
Atsakovo pastabą dėl tokio pobūdžio formuluotės netinkamumo Administracija pirmą kartą gavo tik 2020 m. liepos 13 d., Agentūrai atliekant išankstinę patikrą dėl kitame projekte vykdomo viešojo pirkimo konkurso dokumentų. Administracija pagal CPVA rekomendacijas tą pirkimą paskelbė papildžiusi nuostatą žodžiu „standartai“. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog atsakovo nuomonė gauta po to, kai jau buvo sėkmingai įvykdyta Pirkimo išankstinė patikra, kurios metu Agentūra nebuvo pateikusi jokių pastabų dėl Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto formuluotės. Administracija jau buvo paskelbusi Pirkimą ir jau buvo pasibaigęs pasiūlymų pateikimo terminas (2020 m. liepos 1 d.). Pareiškėjų nuomone, tai reiškė, kad iki 2020 m. liepos 13 d. Administracija pagrįstai vadovavosi CPVA rekomendacijomis ir nuolatine pozicija dėl Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto formuluotės reikšmės ir pagrįstai turėjo teisėtą lūkestį, kad pagal šias rekomendacijas ir poziciją parengti ir paskelbti Pirkimo dokumentai yra visiškai teisėti ir atitinka VPĮ. Atsakovo pozicijai dėl formuluotės kituose projektuose pasikeitus, objektyviai neturėjo galimybės atsižvelgti į tokias pastabas ginčo Pirkime ir atitinkamai pakeisti Pirkimo sąlygas, kadangi pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui Pirkimo sąlygų keitimas yra griežtai draudžiamas.
Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog net ir po 2020 m. liepos 13 d. pateiktų pastabų dėl Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto analogiškos formuluotės tinkamumo, Agentūra buvo nenuosekli vertindama Pirkimo dokumentų atitiktį VPĮ ir taip sukūrė teisėtus lūkesčius, kad aptariamas Pirkimo sąlygų punktas atitinka viešųjų pirkimų reguliavimą ir viešųjų pirkimų principus. Pareiškėjai teigė, kad pažeidimo konstatavimas ir skundžiamo Sprendimo priėmimas jiems buvo netikėtas. Atsakovas atliko Pirkimo dokumentų patikrinimą tiek iki Pirkimo paskelbimo, tiek po Pirkimo sutarties sudarymo. Patikrų metu nenustatė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimų ir nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto nuostata ir Sprendime konstatuotu pažeidimu. Tik daugiau nei po vienerių metų, dėl nežinomų priežasčių atlikus pakartotinį patikrinimą, atsakovas kardinaliai pakeitė savo poziciją ir nustatė, kad pagal jo pačio rekomendacijas ir nuoseklią poziciją parengti bei jau du kartus tikrinti atitiktį VPĮ reikalavimams patvirtinti Pirkimo dokumentai pripažinti neatitinkančiais viešųjų pirkimų reguliavimo, dėl to konstatavo pažeidimą ir pritaikė 5 proc. finansinę korekciją. Tokia situacija, pareiškėjų tvirtinimu, akivaizdžiai pažeidžia jų teisėtus lūkesčius. Atsakovas turėjo elgtis atidžiai, rūpestingai vykdyti savo, kaip įgyvendinančios institucijos, funkcijas bei prisiimti atsakomybę už netinkamą jų įgyvendinimą. Tokia atsakomybė negalėjo būti perkeliama pareiškėjams, kurie įgyvendino visas jiems priskirtas funkcijas ir pagrįstai bei sąžiningai vadovavosi atsakovo rekomendacijomis bei nuoseklia pozicija. Pareiškėjai nebuvo kalti dėl to, kad Pirkimo sąlygos galimai neatitinka viešųjų pirkimų reguliavimo dėl tariamai netinkamos Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto formuluotės. Pareiškėjų nuomone, nebuvo pagrindo teigti, kad Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimas padarytas jų veiksmais ar neveikimu, kadangi nėra kaltės. Pareiškėjų vertinimu, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi jau suformuota teismų praktika.
Pareiškėjams buvo akivaizdu, kad jeigu vykdydama savo, kaip įgyvendinančios institucijos, funkcijas Agentūra būtų identifikavusi Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto trūkumą dar išankstinės patikros metu, Administracija būtų pakoregavusi minėtą Pirkimo sąlygų nuostatą pagal Agentūros reikalavimus. Tačiau analizuojamo Pirkimo atveju, atsakovas išankstinės ir paskesnės patikros metu neturėjo pastabų Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto nuostatai ir pripažino jos atitikimą viešųjų pirkimų reguliavimui bei viešųjų pirkimų principams. Pareiškėjai manė, jog negalėjo būti laikomi atsakingais už viešųjų pirkimų sutarčių priežiūrą atliekančios CPVA veiksmus.
Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjai akcentavo, kad net jei būtų pripažintas jų padarytas pažeidimas, pritaikytos finansinės korekcijos dydis vis tiek privalėtų būti mažinamas dėl poreikio užtikrinti finansinės korekcijos proporcingumą ir individualizavimą dėl jų suklaidinimo. Teigė, kad atsakovas automatiškai pritaikė Gairių dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Europos Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo 2.1 lentelės 11 punkte nurodytą 5 proc. dydžio finansinę korekciją nevertindamas jos pagrįstumo, proporcingumo ir tinkamumo šiuo konkrečiu atveju, neatsižvelgė į neva nustatyto pažeidimo pobūdį, sunkumą ir jo sukurtas pasekmes. Be to, CPVA veiksmai sukėlė aiškų ir nedviprasmišką pareiškėjų lūkestį, kad atsakovas pakankamai rūpestingai atliko išankstines patikras ir dėl to nėra rizikos, jog vėliau Pirkimo dokumentai jau bus laikomi neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjai akcentavo, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka VAĮ individualiems administraciniams teisės aktams nustatytų reikalavimų, yra neproporcingas ir turėtų būti pripažintas neteisėtu bei panaikintas, o jame nurodyta finansinė korekcija – netaikoma arba sumažinta.
Atsiliepimas
Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
Agentūra nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai plečiamai aiškino Pirkimo sąlygų 1.5.5.2 punkto nuostatas, nes iš jo turinio neįmanoma nustatyti, kad tiekėjai galėjo siūlyti lygiaverčius standartus nurodytiems techniniame projekte ,,Kultūros paskirties pastato – mokslo ir inovacijų sklaidos centro (duomenys neskelbtini) Kaune, statybos projektas“ Nr. 0428 (toliau – ir Techninis projektas). Visiškai nepagrįstas skundo teiginys, kad neva gali net neegzistuoti lygiaverčiai standartai nurodytiems Techniniame projekte. Atsakovas akcentavo, kad šiame projekte pateikiami Lietuvos standartizacijos departamento perkelti Europos standartai, kurie taip pat kitų atsakingų nacionalinių standartizacijos institucijų perkelti ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Atsakovo teigimu, vykdant Pirkimą buvo padarytas pažeidimas, kuris atitiko visus Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalyje nurodytus požymius. Pareiškėjai negalėjo perkelti atsakomybės už tinkamą Pirkimo vykdymą CPVA. Tai atsakovas grindžia tuo, kad būtent Projekto partneris, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, kaip perkančioji organizacija, buvo atsakingas už tinkamą Pirkimo vykdymą, o ne Agentūra. Paaiškino, kad CPVA, kaip įgyvendinančioji institucija, privalo užtikrinti, kad visos Projekto išlaidos atitiktų išlaidų tinkamumo reikalavimus, ir turi atlikti pažeidimo tyrimą, jeigu yra nustatomas teisės aktų pažeidimas.
Atsakovas nurodė, jog Projekto partneris, rengdamas Pirkimo sąlygas, pažeidė viešųjų pirkimų reguliavimą. Vertinant Pirkimo sąlygų 1.5.5.2 punktą lingvistiškai, sąvoka „standartas“, kaip ji apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje, nėra nurodyta. Atitinkamai, dėl to nėra tenkinama ir VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta imperatyvi sąlyga, kad nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas. Kiekviena nuoroda pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“. Pirkimo sąlygų 1.5.5.2 punkto turinys neapima standartų, nes nėra perkelta standarto sąvoka arba standartą sudarantys požymiai. Šiame punkte nesant konkrečios nuorodos, kad gali būti siūlomi lygiaverčiai standartai, tiekėjai iš minėto punkto turinio objektyviai negalėjo nustatyti, jog jie tokią teisę turi. Faktiškai tokia tiekėjų teisė grindžiama tik subjektyviu pareiškėjų aiškinimu skunde ir iš pačios sąlygos neišplaukia. Atsakovas akcentavo, kad nurodytų išvadų nekeitė ir Pirkimo sąlygų 7.22.3 punktas, nes jis sudarė pagrindą atmesti tiekėjo pasiūlymą, jeigu pasinaudodamas aptariamų sąlygų 1.5.5.2 punkte įtvirtinta galimybe pateikti lygiavertį produktą, nurodytą šiame punkte, tiekėjas neįrodo jo lygiavertiškumo.
Atsakovas nurodė, jog didžioji dalis standartų, dėl kurių buvo nustatytas pažeidimas, priimti Lietuvos standartizacijos departamento, perimant Europos standartą, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad Lietuvos standartizacijos departamento priimtas standartas taikomas kaip vienintelis visoje Europos Sąjungoje. Šiuo atveju Europos Sąjungoje galioja standartas EN 81-20/50, kurį valstybės narės atsakinga institucija perkelia į nacionalinį reguliavimą, suteikiant atitinkamą numerį. Toks perimtasis standartas naudojamas toje valstybėje narėje. Vadovaujantis teisiniu reguliavimu, dauguma Sprendime nurodytų standartų turi savo analogus kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tačiau dėl to, kad pareiškėjai Pirkimo sąlygose prie jų nepateikė nuorodos „arba lygiavertis“, tiekėjai negalėjo siūlyti medžiagos, kuri atitiktų atitinkamą DIN EN standartą. CPVA nuomone, pareiškėjai savo veiksmais akivaizdžiai apribojo tiekėjų galimybę naudoti statybos medžiagas ir produktus, atitinkančius lygiaverčius standartus, kuriuos yra priėmusios kitos Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos standartizacijos institucijos, perkeldamos Europos standartus. Šiuo atveju, atsakovui buvo akivaizdu, kad vien teisinis reguliavimas įrodė, jog Europos Sąjungoje egzistuoja eilė lygiaverčių standartų, kuriuos tiekėjai būtų galėję naudoti, jeigu jiems tai būtų leista. Tai paneigė skundo argumentą, kad neva neegzistuoja lygiaverčių standartų nurodytiems Techniniame projekte, todėl pažeidimas negalėjo būti nustatytas. Skundo argumentus dėl lygiaverčių standartų nebuvimo atsakovas laiko visiškai nepagrįstais.
CPVA neginčijo, kad Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir PAFT), 463 punktas reguliuoja išankstinės ir paskesnės pirkimų patikros atlikimą, tačiau šio ginčo atveju ypač yra svarbus PAFT 464 punktas, kuriame nurodoma, kad kai projekto vykdytojas yra perkančioji organizacija pagal VPĮ reikalavimus, jis atsako už VPĮ ir kitų pirkimus reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi. Pareiškėjai, kaip ir kiti projektų vykdytojai bei partneriai, norėdami pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimu, patys, vadovaudamiesi VPĮ ir kitais projektų vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais, įpareigoti pirkimo procedūras atlikti tinkamai ir teisėtai, prisiimdami atsakomybę už savo (ne)veikimą. Šiuo atveju, Projekto partneris, kaip perkančioji organizacija, laikomas viešųjų pirkimų teisinių santykių profesionalu, jam keliami didesni atidumo reikalavimai vykdant viešuosius pirkimus, todėl savo (ne)tinkamo veikimo negali grįsti kitų institucijų veiksmais arba neveikimu. Atsakovas pažymėjo, kad PAFT 463 punktas pirkimo patikrą nenustato projektų vykdytojų (projekto partnerių) pareigos privalomai atsižvelgti į CPVA, kaip įgyvendinančios institucijos, rekomendacijas dėl pirkimo sąlygų, ir pateiktos rekomendacijos niekaip neriboja projekto vykdytojų (partnerių) galimybės koreguoti pirkimo sąlygų, kurias jau buvo įvertinusi Agentūra. Pareiškėjai, įgyvendindami Projektą ir būdami atsakingi už teisės aktų laikymąsi, atsakovo įsitikinimu, žino visas Projekto įgyvendinimą reglamentuojančias taisykles ir teisės aktų reikalavimus, todėl turi jais vadovautis. Sprendimų priėmimo teisė vykdant viešuosius pirkimus išimtinai priklauso pareiškėjams, todėl būtent pats Projekto vykdytojas arba partneris priima vienokius ar kitokius sprendimus, prisiima įsipareigojimus prieš tiekėjus pagal sudaromas pirkimų sutartis ir kt. Atitinkamai, Projekto vykdytojas arba partneris, siekdamas pasinaudoti CPVA pavyzdiniais dokumentais, turėjo įvertinti tai, kad šie dokumentai yra šabloniniai ir turi būti taikomi su atitinkamais pakeitimais, kad būtų užtikrinta Pirkimo sąlygų atitiktis VPĮ reguliavimui.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patys pareiškėjai skunde pripažįsta, jog iki Sutarties pasirašymo dienos Projekto partneris jau 2020 m. liepos 13 d. žinojo, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5.2 punkto formuluotė yra ydinga, todėl turėjo galimybę iki jos sudarymo Pirkimą nutraukti. Atitinkamai pakoregavus šį punktą, Projekto partneris galėjo skelbti naują pirkimą, tokiu būdu išvengiant galimo pažeidimo, tačiau to nepadarė ir prisiėmė visas tokio sprendimo galimas neigiamas pasekmes. Projekto partneriui pasirinkus atitinkamo elgesio modelį už jo rezultatą negali atsakyti nei CPVA, nei kita institucija, todėl bet kokie skundo argumentai dėl menamos Agentūros atsakomybės už viešųjų pirkimų vykdymą atmestini, kaip nepagrįsti.
Atsakovas padarė išvadą, kad nustatyti visi teisės pažeidimo sudėties elementai. Šiuo atveju pažeidimą padaręs subjektas – Projekto partneris, kuris veikė, kaip specialusis subjektas, t. y. perkančioji organizacija. CPVA nustatyto teisės pažeidimo objektas – viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos pažeidimas, o objektyviąją teisės pažeidimo pusę sudarė neteisėti veiksmai, parengus Pirkimo sąlygas, kurios neatitiko imperatyvių VPĮ nuostatų.
Agentūros vertinimu, pareiškėjai negalėjo pateisinti savo padaryto pažeidimo teisėtų lūkesčių principu. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, kad priėmus Sprendimą dėl viešųjų reguliavimo pažeidimo buvo pažeisti jų lūkesčiai, nes tik teisėtai, vadovaujantis teisės aktais, įgytas lūkestis yra ginamas teisės aktais. Atsakovas padarė išvadą, kad projekto vykdytojas (projekto partneris), nepriklausomai nuo pažeidimo nustatymo bei patikrinimo atlikimo momento, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to netinkamos finansuoti. CPVA tvirtino, kad vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai atlikto pažeidimo tyrimą bei priėmė Sprendimą ir to pareiškėjai savo skundu nepaneigė.
CPVA paaiškino, kad pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes Europos Sąjungos lėšų panaudojimui. Tokį teiginį grindė argumentais, jog panašaus požiūrio laikosi ir ESTT, pabrėždamas, kad netgi tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius Europos Sąjungos interesus (ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. C 199/03).
Agentūra nesutiko su skundo teiginiu, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5.2 punktas yra teisėtas, nes nė vienas tiekėjas jo neginčijo. Atsakovas padarė išvadą, kad tenkinamas trečiasis pažeidimo požymis, nurodytas Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkte, kad pažeidimas daro įtaką Europos Sąjungos finansiniams interesams.
CPVA su pareiškėjų prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas nesutiko, nes Projekto partneris, kaip viešojo administravimo subjektas, turi visus pajėgumus atstovauti sau ir Projekto vykdytoją teisminiame ginče.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjų Mokslo ir inovacijų sklaidos centro ir Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad:
Pareiškėjai kartu įgyvendina projektą „Mokslo ir inovacijų sklaidos centro Kaune sukūrimas“ Nr. 01.1.1-CPVA-V-701-20-0001, iš dalies finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis pagal su įgyvendinančiąja institucija CPVA sudarytą 2020 m. gegužės 21 d. sutartį.
Projekto partneris, įgyvendindamas Projektą, atviro konkurso būdu atliko tarptautinį pirkimą „Kultūros paskirties pastato – mokslo ir inovacijų sklaidos centro (duomenys neskelbtini) Kaune, statybos darbų pirkimas“. Pirkimo paskelbimo data – 2020 m. gegužės 16 d.; pirkimo objektas – Mokslo ir inovacijų sklaidos centro statybos darbai, įskaitant inžinerinių paslaugų suteikimą bei informacinių stendų įrengimą.
Pirkimo laimėtoju buvo pripažintas tiekėjas UAB „Autokausta“, su kuriuo Projekto partneris 2020 m. rugpjūčio 12 d. sudarė pirkimo sutartį Nr. SR-603, kurios pradinė vertė – 24 285 536,23 Eur su PVM, o vertė Sprendimo priėmimo dieną – 26 773 634,41 Eur su PVM.
Projekto vykdytojas 2020 m. rugsėjo 23 d. pateikė CPVA Pirkimo dokumentus patikrai. Agentūra, atlikusi Pirkimo patikrą, 2020 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą, kad Pirkimas atliktas tinkamai, tačiau atlikusi pakartotinę Pirkimo dokumentų patikrą, inicijavo pažeidimo tyrimą dėl to, kad Pirkimo dokumentų 6 priede – techniniame projekte ,,Kultūros paskirties pastato – mokslo ir inovacijų sklaidos centro (duomenys neskelbtini) Kaune, statybos projektas“ Nr. 0428 nurodyti konkretūs, neprivalomai taikomi standartai, t. y. kurių privalomumams nėra nustatytas teisės aktuose, tačiau šalia jų nėra pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, kaip to reikalauja VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatos.
Atlikęs tyrimą, atsakovas priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad Projekto partneris, kaip perkančioji organizacija, pažeidė VPĮ 37 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatas bei 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą nediskriminavimo principą, nes viešojo pirkimo dokumentų sudėtine dalimi esančiame Techniniame projekte prie neprivalomai taikomų standartų nebuvo pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, tokiu būdu apribojant tiekėjų galimybę siūlyti lygiaverčius standartus.
CPVA, atsižvelgusi į nustatytą pažeidimą, vadovaudamasi Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą ir rengiantis įgyvendinti 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programą, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 528 (toliau – ir Taisyklės), PAFT nuostatomis ir Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. C(2019) 3452 patvirtintų su Europos Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairių (toliau – ir Gairės) 2.1 lentelės 11 punkto nuostatomis, tinkamoms finansuoti išlaidoms pritaikė 5 proc. finansinę korekciją (1 065 155,15 Eur) nuo Sutarties tinkamų finansuoti išlaidų sumos, tenkančios Projektui (21 303 103 Eur be PVM).
Pareiškėjai su atsakovo Sprendimu nesutiko. Savo skundą iš esmės grindė tuo, jog Administracija užtikrino galimybę siūlyti lygiaverčius standartus atitinkančius darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus, kadangi Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte aiškiai buvo įtvirtinta bendra nuostata, jog techninėje specifikacijoje nurodytų konkrečių modelių, konkrečių procesų ar prekių ženklų, patentų, tipų, gamintojų, kilmės, medžiagų, įrangos ar mechanizmų atžvilgiu galima siūlyti analogiškus (lygiaverčius), ne prastesnių parametrų ir kokybės darbus, medžiagas, įrangą ar mechanizmus. Taip pat laikėsi pozicijos, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5 ir 7.22.3 punktai aiškiai apima standarto, kaip techninės specifikacijos, esmę ir turinį. Be to, pažeidimas, net jei būtų nustatytas, būtų padarytas neva nesant jų kaltės, o nulemtas pačios Agentūros veiksmų, kadangi Pirkimo sąlygų 1.5.5 punktas buvo numatytas pagal pačios CPVA rekomendacijas ir paskelbtus pavyzdinius pirkimo dokumentus, o atsakovas, atlikęs Pirkimo dokumentų patikrinimą tiek iki Pirkimo paskelbimo, tiek po Pirkimo sutarties sudarymo, nenustatė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimų ir nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto nuostata ir skundžiamame Sprendime konstatuotu pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas apžvelgė VPĮ 17 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir ESTT praktiką, bei pažymėjo, kad perkančiosios organizacijos turi teisę nustatyti perkamų prekių, paslaugų ar darbų konkrečias technines savybes ir specifikacijas, tačiau pastebėjo tai, kad ši teisė nėra absoliuti, nes perkančiosios organizacijos turi tik tokią diskreciją, kiek jos neriboja teisės aktai ir VPĮ principai.
Teismo vertinimu, VPĮ 37 straipsnio 1 ir 3 dalių, bei 4 dalies 2 punkto reguliavimas imperatyviai įtvirtino, kad nurodant standartą, kuris taikomas savo nuožiūra, privaloma nurodyti ir žodžius „arba lygiavertis“. Išimtis taikoma tik tuomet, kai konkretaus standarto privalomas taikymas nustatytas teisės aktu ir tame teisės akte nėra numatytas lygiavertiškumas / alternatyvumas. Tokiu atveju prie standarto žodžiai „arba lygiavertis“ nėra nurodomi, nes lygiavertiškumas nėra galimas ir toks nurodymas būtų fiktyvus, kadangi to neleistų atitinkamas teisės aktas.
Teismas padarė išvadą, kad kai perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje neįtvirtina nuorodos „arba lygiavertis“, ji pašalina galimybę nagrinėti prekių lygiavertiškumą, nes iš anksto preziumuoja ir pirkimo dokumentuose tai įtvirtina, kad joks prekių lygiavertiškumas negalimas.
Teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog Techniniame projekte nurodyti konkretūs neprivalomai taikomi Ginčo standartai buvo pateikti be nuorodos „arba lygiavertis“, todėl tiek Techniniame projekte standartais apibūdintos techninės savybės, tiek ir Pirkimo objektui pastatyti naudota įranga bei medžiagos turėjo atitikti konkrečius pareiškėjo nurodytus Ginčo standartus. Teismo nuomone, aplinkybė, jog neprivalomai taikomas standartas yra visuotinai žinomas ir pripažįstamas, nekeitė fakto, kad nuoroda į neprivalomą standartą, laikantis VPĮ imperatyvo ir siekiant užtikrinti tiekėjų lygiateisiškumą, pirkimo dokumentuose privalėjo būti pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“, netaikant jokių šio reikalavimo išimčių.
Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kartu su Ginčo standartų nuorodomis nepateikus ir žodžių „arba lygiavertis“, pirkimu susidomėję tiekėjai neturėjo galimybės nustatyti ir aiškiai suprasti, kad Techniniame projekte standartais apibrėžti įrenginiai ir medžiagos gali atitikti ne tik Ginčo standartuose nurodytus techninius reikalavimus. Teismas vertino ne tik faktinę situaciją, bet ir potencialią galimybę, kad esant tinkamai parengtiems Pirkimo dokumentams, Pirkime galėjo būti ir daugiau, nei keturi dalyviai (šiuo aspektu žr. LAT 2013 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013). Perkančioji organizacija, rengdama Pirkimo objekto techninę specifikaciją, t. y. Techniniame projekte prie neprivalomai taikomų standartų nepateikdama nuorodos, kad gali būti siūlomi ir lygiaverčiai standartai, apribojo tiekėjų konkurenciją, nes tiekėjai, vykdydami Pirkime numatytus darbus, privalėtų naudoti tuos įrenginius ir medžiagas, kurie atitinka Techniniame projekte nurodytus standartus, nenumatant jokio lygiavertiškumo, nors jie nėra privalomai taikomi, t. y. tiekėjai negalėjo siūlyti lygiaverčių įrenginių ir medžiagų, nors pastarieji faktiškai atitiktų Perkančiosios organizacijos poreikius.
Teismas pažymėjo, kad VPĮ 37 straipsnio 6 dalies normos taikytinos tik tuo atveju, jeigu kiekviena Techniniame projekte pateikto konkretaus neprivalomo standarto nuoroda būtų pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“. Kitu atveju laikytina, kad standartas privalomas arba joks kitas standartas negali būti lygiavertis, arba negali būti išduodama pažyma, kad siūlomos prekės, paslaugos ar darbai yra lygiaverčiai nurodytajam standartui. Teismo vertinimu, nors pareiškėjai teigė, kad nagrinėjamu atveju alternatyvių standartų, kurie galėtų būti laikomi lygiaverčiais Ginčo standartams, paprasčiausiai nėra, nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų dėl kiekvieno iš 36 Ginčo standartų.
Teismas nurodė, kad pagal VPĮ 2 straipsnio 9 dalį, Europos standartas – tai Europos standartizacijos organizacijos priimtas visuomenei skirtas standartas. 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos 2 straipsnio 10 punkte nurodoma, jog nacionalinės standartizacijos įstaigos perkelia visus Europos standartų reikalavimus, nustatydamos identiškus nacionalinius standartus, ir panaikina visus prieštaraujančius nacionalinius standartus. Kai Europos standartas yra perkeliamas į nacionalinį reguliavimą, prie jo indekso ir numerio yra pridedamas papildomas indeksas (Europos Komisijos leidinio „Guide for referencing standards in public procurement in Europe“ 11 psl.). Pagal Lietuvos standartų ir standartizacijos leidinių nomenklatūrą, patvirtintą Lietuvos standartizacijos departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. VE-105, Lietuvos Respublikos perimti Europos standartai, žymimi „LST EN“ indeksu (1.2.1 p.). Iš ginčijamo Sprendimo buvo matyti, jog didžioji dalis Techniniame projekte nurodomų Ginčo standartų, dėl kurių buvo nustatytas pažeidimas, priimti Lietuvos standartizacijos departamento, perimant Europos standartą. Tą patvirtino Ginčo standartų numeriai, kuriuose naudojamas „LST EN“ indeksas.
Atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog kitose Europos Sąjungos valstybės narėse yra perkelti tie patys Europos standartai, kurie perkelti ir Lietuvos standartizacijos departamento, t. y. vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad dauguma Sprendime nurodytų standartų turi savo analogus kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kurios taip pat yra perkėlusios Europos standartus. Dėl to teismas atmetė pareiškėjų teiginius, jog šiuo atveju neegzistuoja lygiaverčiai standartai Ginčo standartams. Teismas vertinimu, kadangi dauguma Sprendime nurodytų standartų turi savo analogus kitose valstybėse narėse, Projekto partneris savo veiksmais (prie standartų nepateikęs nuorodos „arba lygiavertis“) akivaizdžiai apribojo tiekėjų galimybę naudoti statybos medžiagas ir produktus, atitinkančius lygiaverčius standartus, kuriuos yra priėmusios kitos Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos standartizacijos institucijos, perkeldamos Europos standartus. Šiuo atveju Techniniame projekte nuorodas į neprivalomus standartus pateikus be žodžių „arba lygiavertis“, pareiškėjai taip pat neteko teisės vadovautis ir VPĮ 37 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas konstatavo, jog Projekto partneris nesudarė galimybės siūlyti lygiavertes techninėje specifikacijoje nurodytas technines charakteristikas.
Dėl pareiškėjų argumentų, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5 ir 7.22.3 punktai aiškiai apima standarto, kaip techninės specifikacijos, esmę ir turinį, bei numatė galimybę tiekėjams siūlyti lygiavertes techninėje specifikacijoje nurodytas technines charakteristikas, teismas visų pirma pažymėjo, jog VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje nurodyta, kad žodis „Standartas“ suprantamas kaip standartizacijos institucijos priimta neprivaloma techninė specifikacija, skirta daugkartiniam ar nuolatiniam taikymui. VPĮ 2 straipsnio 34 dalies 1 punkte nustatyta, kad techninė specifikacija perkant darbus suprantama kaip viešojo pirkimo dokumentuose pateikiama medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiosios organizacijos reikmes. Šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu. Duomenys taip pat apima ir nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkančioji organizacija gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis. Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „Nacionaliniai standartai ir perimtieji standartai negali prieštarauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktams.“ Viešųjų pirkimų tarnyba Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentare taip pat yra nurodžiusi, kad „Nors standartų paprastai laikomasi savanoriškai, jų taikymas įrodo, kad produktai ir paslaugos atitinka tam tikrą kokybės, saugos ir patikimumo lygį. Tačiau pabrėžtina, kad kai kuriais atvejais standartai teisės aktuose nurodomi kaip pageidautinas būdas arba net privalomas reikalavimas laikytis konkrečių teisės aktų.“
Teismas padarė išvadą, kad minėto Pirkimo sąlygų punkto turinys neapima standartų, nes į jį neperkelta standarto sąvoka arba standartą sudarantys požymiai. Šiuo aspektu nagrinėjama situacija taip pat skiriasi nuo pareiškėjų papildomuose paaiškinimuose akcentuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. sausio 11 d. administracinės bylos Nr. eA-728-822/2024 aplinkybių. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog medžiagos sąvoka pirkimo sąlygose buvo vartojama labai plačiai ir atitiko VPĮ 2 straipsnio 34 dalies 1 punkte pateikiamą techninės specifikacijos perkant darbus sąvoką, kadangi medžiaga pirkimo dokumentuose buvo apibrėžta kaip „visa tai, kas turi sudaryti darbus ar jų dalį“. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto turinyje sąvokos vartojamos siauresne prasme ir todėl standartų neapima. Teismo vertinimu, skundo argumentai, susiję su Pirkimo sąlygų 1.5.5 turinio aiškinimu, nepaneigė padaryto pažeidimo, nes jie paremti subjektyviais pareiškėjų pasvarstymais ir Pirkimo sąlygų nuostatų interpretacija.
Dėl pareiškėjų argumentų, kad pažeidimas, net jei būtų nustatytas, būtų tik formalus, be to, pats reikalavimas nurodyti žodžius „arba lygiavertis“ taip pat tėra formalumas, teismas pažymėjo, kad net ir formalūs pirkimo dokumentų trūkumai faktiškai gali atgrasyti potencialius dalyvius nuo dalyvavimo viešajame pirkime, o esamiems dalyviams gali realiai sutrukdyti pateikti tinkamą pasiūlymą. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog nebuvo gauta jokių tiekėjų klausimų, pastabų ar pretenzijų dėl galimybės Pirkime siūlyti Ginčo standartams lygiaverčius darbus, medžiagas, įrangą ir mechanizmus, kadangi pretenzijų gavimas ar jų negavimas, vykdant viešuosius pirkimus, negali būti lemiamas dalykas sprendžiant, ar nustatytos pirkimo sąlygos yra neproporcingos ir ar buvo pažeisti VPĮ nustatyti principai (žr. LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartį byloje Nr. eA-325-662/2024).
Teismo vertinimu, Projekto partnerė, Techniniame projekte nepateikdama aiškių atskirų nuorodų „arba lygiavertis“ prie Ginčo standartų, o šiuos žodžius įtraukdama į vieną iš Pirkimo sąlygų papunkčių, taip neva sudarydama galimybę tiekėjams siūlyti lygiavertes charakteristikas turinčias prekes, paslaugas ar darbus, pirkimo dokumentus parengė pernelyg painiai ir neužtikrino, kad jie būtų tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių. Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjų pateikiamu Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto aiškinimu, kadangi, tokia šių sąlygų nuostata pati savaime nesudarė galimybės tiekėjams siūlyti Ginčo standartams lygiaverčius darbus, medžiagas, įrangą ir mechanizmus.
Dėl pareiškėjų argumentų, jog atsakovas, atlikęs pirminius Pirkimo dokumentų patikrinimus tiek iki Pirkimo paskelbimo (2020 m. balandžio 30 d. CPVA raštas „Dėl Mokslo ir inovacijų sklaidos centro statybos darbų pirkimo dokumentų išankstinės patikros“), tiek ir po Pirkimo sutarties sudarymo (2020 m. gruodžio 28 d. CPVA Pranešimas apie pirkimo 1.001 paskesnės patikros rezultatus), nenustatė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimų ir nepateikė pastabų, kurios būtų susijusios su Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto nuostata ir Sprendime konstatuotu pažeidimu, teismas pažymėjo, kad LVAT, vystydamas praktiką panašia linkme, yra nurodęs, jog aplinkybė, kad įgyvendinančioji institucija pastabų dėl viešojo pirkimo rezultatų ir pasirašytos sutarties neturėjo, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės už padarytus viešojo pirkimo pažeidimus. Minėta aplinkybė niekaip neriboja įgyvendinančiosios institucijos teisės atlikti pažeidimo tyrimą, kuris yra savarankiška projekto vykdymo priežiūros procedūra, ir šiuo aspektu nėra pakartotinis patikrinimas tų pačių dalykų, kurie buvo tikrinami priimant sprendimą dėl projekto išlaidų patvirtinimo tinkamomis finansuoti, ja siekiama teisėto tikslo – išvengti Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo projektų išlaidoms, laikytinoms netinkamomis finansuoti (LVAT 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-857/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-398-492/2016). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nepriklausomai nuo pažeidimo nustatymo bei patikrinimo atlikimo momento, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti (LVAT 2017 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017). Atsižvelgiant į tai, teismas šioje dalyje pareiškėjų argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Vertinant pareiškėjų argumentus dėl finansinės korekcijos būtinumo ir proporcingumo teismas pažymėjo, jog Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkte nustatyta, kad pažeidimas – tai bet koks įgyvendinant Europos struktūrinius ir investicijų fondus padarytas Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos biudžetui. Nustačius, kad pareiškėjai nesilaikė nuostatų, susijusių su viešuoju paslaugų pirkimu, ir nustačius pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, tai sudarė teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatyti VPĮ pažeidimai savo esme turėjo įtakos viešojo pirkimo rezultatams, todėl negalėjo būti įvertinti kaip formalūs ir mažareikšmiai, taigi, Sprendimu paskirta finansinė korekcija savo dydžiu laikytina tinkama keliamų tikslų aspektu ir visiškai proporcinga.
Teismo vertinimu, Finansinė korekcija buvo skirta atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį bei įvertinus su pažeidimu susijusias aplinkybes: buvo vykdomas tarptautinis pirkimas atviro konkurso būdu; tarptautiniu skelbimu paskelbus apie Pirkimą CVP IS pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai ir jų pasiūlymai buvo pripažinti atitinkančiais Pirkimo sąlygų reikalavimus; techninės specifikacijos reikalavimai (standartai) buvo susiję su Pirkimo objektu; Pirkimą laimėjo ekonomiškai naudingiausias tiekėjo pasiūlymas. Teismas pažymėjo, kad buvo pritaikyta mažiausia iš galimų Gairėse nurodytų fiksuotų korekcijų. Atsakovas, nustatydamas taikytiną finansinės korekcijos dydį, iš esmės įvertino pažeidimo pobūdį bei visas reikšmingas aplinkybes, tai leido spręsti, kad finansinės korekcijos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, todėl nebuvo pagrindo pritarti skundo argumentams dėl korekcijos mažinimo.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo faktinių aplinkybių visetą. Teismas, įvertinęs pareiškėjų padarytus VPĮ pažeidimus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, konstatavo, kad Agentūra veikė teisėtai ir pagrįstai skyrė 5 proc. finansinę korekciją, kuri proporcinga padarytam pažeidimui bei atitinka teisinį reglamentavimą, todėl nebuvo pagrindo jos sumažinti. Vadovaudamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Administracija pateikė prašymą atlyginti 7 679,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl jie netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai visas nagrinėjant šią administracinę bylą patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas padarė procesinius pažeidimus, dėl kurių buvo neteisingai išnagrinėta byla. Teismas nevertino didžiosios dalies pareiškėjo skunde išsamiai paaiškintų ir objektyviai pagrįstų argumentų bei dėl jų nepasisakė – nei juos patvirtindamas, nei paneigdamas. Sprendimą teismas argumentavo atsižvelgdamas tik į atsakovo poziciją. Net ir atsakovo argumentus teismas vertino paviršutiniškai, tiesiog juos atkartojo ir jiems pritarė, net neatlikęs išsamaus atskiro jų (ne)pagrįstumo ir pareiškėjo atsikirtimų tyrimo ir vertinimo. Toks paviršutiniškai teismo atliktas atsakovo veiksmų vertinimas neleidžia teigti, kad vertinant pareiškėjo skundą dėl Sprendimo buvo atlikta reali teisminė peržiūra. Teismas tiesiog perrašė atsakovo poziciją nurodydamas tai, ką konstatavo atsakovas. Teismas privalėjo spręsti, kad atsakovo nustatytas pažeidimas iš viso neegzistuoja ir juo labiau nėra pareiškėjų kaltės, bei nebuvo padaryta žalos Europos Sąjungos biudžetui, kas pagal naujausią ESTT praktiką lemia ir pažeidimo nebuvimą arba bent jau pagrindą iš viso netaikyti finansinės korekcijos. Tačiau teismas paliko galioti net 1 065 155,15 Eur dydžio finansinę korekciją, kas yra absoliučiai neproporcinga suma lyginti su byloje analizuojama situacija ir atsakovo nustatytu tariamai egzistuojančiu nukrypimu nuo viešųjų pirkimų reguliavimo. Taigi, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos ne tik įrodymų visapusiško, išsamaus ir objektyvaus tyrimo ir vertinimo taisyklės pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, bet ir teismo pareiga ištirti visus byloje esančius įrodymus, į kuriuos patenka, be kita ko, ir šalių paaiškinimai pagal ABTĮ 78 straipsnio 1 dalį. Nurodytos aplinkybės yra nesuderinamos su ABTĮ nustatytu įrodymų ištyrimo reguliavimu ir dėl to lemia šiurkštų procesinį pažeidimą.
Teismas neteisingai įvertino faktinę situaciją ir todėl nukrypo nuo aktualios LVAT praktikos byloje Nr. eA-728-822/2024 bei neteisingai aiškino viešųjų pirkimų reguliavimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkto turinyje sąvokos neva vartojamos siauresne prasme ir neapėmė standartų. Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte buvo vartojama sąvoka „medžiagos“ ir šios sąvokos apibūdinimas buvo analogiškas kaip ir LVAT byloje. Pirkimo sąlygų 1.5.5 punkte taip pat buvo vartojama ir sąvoka „įranga“, kuri apėmė visą darbams reikalingą įrangą. Taigi teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti LVAT byloje suformuluotomis taisyklėmis ir privalėjo priimti analogišką sprendimą pripažįstant, kad atsakovas nepagrįstai nustatė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimą ir, atitinkamai, nepagrįstai pritaikė finansinę korekciją. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl absoliučiai formalaus dalyko, kai Pirkimo dokumentuose prie tam tikrų medžiagų ir (ar) įrangos nebuvo nuorodos „arba lygiaverčiai“. Tačiau Pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis VPĮ ir Pirkimo dokumentuose net kelis kartus buvo paminėta, kad vadovaujamasi būtent VPĮ reguliavimu (pvz., Pirkimo sutarties 1.28, 4, 15 p.). Todėl būtų visiškai nelogiška ir beprasmiška reikalauti iš Administracijos Pirkimo dokumentuose perrašinėti visas ir kiekvieną VPĮ nuostatą. Tuo tarpu teismo priimtame sprendime būtent tokia išvada ir yra iš esmės padaryta. Be to, tiek Pirkimo sąlygos, tiek ir Pirkimo sutarties projektas buvo parengti pagal atsakovo tuo metu viešai skelbiamus pavyzdinius pirkimo dokumentus. Jais įprastai naudojosi visos perkančiosios organizacijos. Todėl ir teismų sprendimai tokioje pačioje situacijoje buvusių perkančiųjų organizacijų atžvilgiu turėtų būti tokie patys. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pažeidė teismams nustatytą pareigą vadovautis precedentais. Administracinių bylų atžvilgiu teismų precedentus formuoja LVAT ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT suformuota teismų praktika analogiškoje situacijoje. Tokia situacija susidarė tik teismui nevisapusiškai įsigilinus į bylos medžiagą ir neteisingai nustačius byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei neteisingai taikant viešųjų pirkimų reguliavimą.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pažeidimą pagal Taisykles bei Reglamentą Nr. 1303/2013 ir bet kuriuo atveju pritaikė neproporcingo dydžio finansinę korekciją už itin minimalų pažeidimą. Šiuo atveju neegzistuoja visos pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Taisykles ir Reglamentą Nr. 1303/2013, sąlygos – nebuvo pareiškėjų kaltės ir nebuvo padaryta žalos Europos Sąjungos biudžetui, kas panaikina galimybę konstatuoti pažeidimą ir taikyti finansinę korekciją, kaip yra akcentuojama naujausioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos praktikoje byloje Nr. eA-527-629/2023 ir ESTT praktikoje C-175/23 byloje. Teismas nukrypo nuo teisinio reguliavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos spręsdamas, kad neva bet koks viešųjų pirkimų principų pažeidimas neturėtų būti laikomas mažareikšmiu ir lemia finansinės korekcijos taikymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas niekaip nepagrindė realaus pažeidimo poveikio ir realios žalos Europos Sąjungos biudžetui.
Atsiliepimas
Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat atsakovas prašo netenkinti pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsakovas atsiliepime nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjų argumentų, tokiu būdu užtikrinant ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatytus reikalavimus teismų priimamiems sprendimams. Šią išvadą patvirtina ir dviprasmiška pareiškėjų pozicija, nes vienu atveju, jie teigia, kad teismas nepasisakė dėl jų pateiktų argumentų, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo pateiktu jo argumentų vertinimu ir teikia savo kontrargumentus. Jeigu būtų priešingai (teismas nebūtų vertinęs esminių pareiškėjų argumentų), pareiškėjai tiesiog galėtų pakartoti savo argumentus, neteikdami jokių papildomų argumentų, atsikertant į teismo sprendime padarytas išvadas, kaip kad yra dabar. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų argumentų, nors ir nepalankiai pareiškėjams, tačiau ši aplinkybė niekaip nesudaro pagrindo nepagrįstai teigti, kad teismas padarė procesinių pažeidimų, nes neva nevertino esminių pareiškėjų argumentų, ir tai objektyviai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo.
CPVA laikosi pozicijos, kad Pirkimo sąlygos, vertinant ESTT formuojamą praktiką, nebuvo tiek aiškios, kad leistų tiekėjams suprasti, jog jie gali siūlyti lygiaverčius standartus, ir to pareiškėjų nurodomas LVAT sprendimas nepaneigė. Atitinkamai nėra jokio pagrindo naikinti teismo sprendimo, neva teigiant, kad jis nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. VPĮ 37 straipsnio 6 dalyje numatyta tiekėjų teisė siūlyti lygiavertį pirkimo objektą, gali būti realizuota tik tada, kai techninė specifikacija yra parengta vadovaujantis VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimais, t. y. pateikiant prierašą „arba lygiavertis“. Šio ginčo atveju Techninė specifikacija buvo parengta pažeidžiant VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl tiekėjai, vadovaudamiesi VPĮ 37 straipsnio 6 dalies nuostatomis negalėjo teikti lygiaverčių standartų, nes to nenumatė Pirkimo sąlygos. Atitinkamai, bet kokie pareiškėjų teiginiai, paremti VPĮ 37 straipsnio 6 dalimi, ignoruojant VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkto reguliavimą, yra nepagrįsti ir atmestini.
Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas kokiu nors būdu suklaidino pareiškėjus, jog jie neturi laikytis įstatyminės pareigos, kuri yra savaime suprantama, atitinkamai teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl finansinė korekcijos mažinimo šiuo pagrindu. Sprendimu nustatytu viešųjų pirkimų principų ir VPĮ nuostatų pažeidimu buvo padaryta potenciali žala Europos Sąjungos finansiniams interesams, tačiau nesant galimybės finansinio poveikio tiksliai kiekybiškai įvertinti dėl pažeidimo pobūdžio, atsakovas pagrįstai vadovavosi Gairių nuostatomis, ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo sunkumą, pagrįstai sutarties vertei, finansuojamai Projekto lėšomis, pritaikė Gairėse nustatytą proporcingą fiksuotą finansinės korekcijos dydį. Taip pat, atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką ir teisinį reguliavimą, taikant finansines korekcijas už viešųjų pirkimų pažeidimus, nėra būtina, kad būtų kilę realūs tiesioginiai padariniai pirkimo vykdymui ir Europos Sąjungos lėšų panaudojimui, nes viešųjų pirkimų principų pažeidimai negali būti laikomi mažareikšmiais, jie gali paveikti pirkimo rezultatą ir finansinius Europos Sąjungos interesus, nors tas poveikis gali būti neakivaizdus (netiesioginis). Atsakovas Sprendimu nustatė ir pagrindė visų trijų Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalyje įtvirtintų pažeidimo sąvokos sąlygų (pažeidimas padarytas pareiškėjų veikimu; buvo pažeisti teisės aktai; potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui) egzistavimo faktą, todėl atsakovas turėjo ne teisę, bet pareigą taikyti finansinę korekciją. Sprendimas patvirtina, jog taikant galutinę finansinę korekciją, kuri buvo proporcinga padarytam pažeidimui, buvo atliktas išsamus aplinkybių nagrinėjimas, kurio metu buvo atsižvelgta į visus Sprendimu konstatuotą VPĮ nuostatų ir viešųjų pirkimų principų pažeidimą apibūdinančius ypatumus, palyginant juos su elementais, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant Gairių 2.1 lentelės 11 punkto skalę. CPVA ir toliau laikosi pozicijos, kad pažeidimą nustatė pagrįstai bei pritaikė proporcingą finansinę korekciją, o pareiškėjai to apeliaciniu skundu nepaneigė, todėl nėra jokio pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilo ginčas dėl Agentūros Sprendimo, kuriuo pareiškėjams taikyta 5 procentų dydžio finansinė korekcija už VPĮ 37 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatų bei VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą nediskriminavimo principo, nes prie neprivalomai taikomų standartų nebuvo pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, pažeidimus, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė padaręs išvadą, jog nebuvo pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą, bei konstatavęs, kad Agentūra veikė teisėtai ir pagrįstai skyrė 5 proc. finansinę korekciją, kuri proporcinga padarytam pažeidimui bei atitinka teisinį reglamentavimą, todėl nebuvo pagrindo jos sumažinti.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, teismas neteisingai įvertino faktinę situaciją ir todėl nukrypo nuo aktualios LVAT praktikos, bei neteisingai aiškino viešųjų pirkimų reguliavimą. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad šiuo atveju neegzistuoja visos pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Taisykles ir Reglamentą Nr. 1303/2013, sąlygos – nebuvo pareiškėjų kaltės ir nebuvo padaryta žalos Europos Sąjungos biudžetui, kas panaikina galimybę konstatuoti pažeidimą ir taikyti finansinę korekciją.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai kartu įgyvendina projektą „Mokslo ir inovacijų sklaidos centro Kaune sukūrimas“ Nr. 01.1.1-CPVA-V-701-20-0001, iš dalies finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis pagal su įgyvendinančiąja institucija Agentūra sudarytą 2020 m. gegužės 21 d. sutartį. Projekto partneris, įgyvendindamas Projektą, atviro konkurso būdu atliko tarptautinį pirkimą „Kultūros paskirties pastato – mokslo ir inovacijų sklaidos centro (duomenys neskelbtini) Kaune, statybos darbų pirkimas“. Pirkimo laimėtoju buvo pripažintas tiekėjas UAB „Autokausta“, su kuriuo Projekto partneris 2020 m. rugpjūčio 12 d. sudarė pirkimo sutartį Nr. SR-603, kurios pradinė vertė – 24 285 536,23 Eur su PVM, o vertė Sprendimo priėmimo dieną – 26 773 634,41 Eur su PVM. Projekto vykdytojas 2020 m. rugsėjo 23 d. pateikė Agentūrai Pirkimo dokumentus patikrai. Agentūra, atlikusi Pirkimo patikrą, 2020 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą, kad Pirkimas atliktas tinkamai, tačiau atlikusi pakartotinę Pirkimo dokumentų patikrą, inicijavo pažeidimo tyrimą dėl to, kad Pirkimo dokumentų 6 priede – Techniniame projekte, nurodyti konkretūs, neprivalomai taikomi standartai, t. y. kurių privalomumams nėra nustatytas teisės aktuose, tačiau šalia jų nėra pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, kaip to reikalauja VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatos.
Agentūra Sprendime konstatavo, jog perkančioji organizacija, rengdama Pirkimo sąlygas pažeidė VPĮ 37 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatas bei 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą nediskriminavimo principą, nes viešojo pirkimo dokumentų sudėtine dalimi esančiame Techniniame projekte prie neprivalomai taikomų standartų nebuvo pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, tokiu būdu apribojant tiekėjų galimybę siūlyti lygiaverčius standartus. Agentūra Sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 1303/2013 6 straipsnį.
Agentūra Sprendimu, atsižvelgusi į nustatytą pažeidimą, vadovaudamasi Taisyklių 9.3 punkto, PAFT 311 punkto, 7 priedo 6 ir 10 punktų nuostatomis, bei Gairių 2.1 lentelės 11 punkto nuostatomis, atsižvelgusi į tai, kad: buvo vykdomas tarptautinis pirkimas atviro konkurso būdu; tarptautiniu skelbimu paskelbus apie Pirkimą CVP IS pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai ir jų pasiūlymai buvo pripažinti atitinkančiais Pirkimo sąlygų reikalavimus; techninės specifikacijos reikalavimai (standartai) buvo susiję su Pirkimo objektu; Pirkimą laimėjo ekonomiškai naudingiausias tiekėjo pasiūlymas, sprendė, jog turi būti taikoma 5 proc. pataisos norma nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui, t. y. nuo 21 303 103 Eur be PVM (PVM nėra tinkamas finansuoti Projekto lėšomis), o pažeidimo tyrimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma yra 1 065 155,15 Eur.
VPĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, jog perkančioji organizacija užtikrina, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų.
VPĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų“, o VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas. Techninėje specifikacijoje tai pat turi būti laikomasi tokios pirmumo tvarkos: pirmiausia nurodomas Europos standartą perimantis Lietuvos standartas, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos, tarptautinis standartas, kitos Europos standartizacijos organizacijų nustatytos techninių normatyvų sistemos arba, jeigu tokių nėra, – nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai arba nacionalinės techninės specifikacijos, susijusios su darbų projektavimu, sąmatų apskaičiavimu ir vykdymu bei prekių naudojimu. Kiekviena nuoroda turi būti pateikta kartu su žodžiais „arba lygiavertis“.
Reglamente Nr. 1303/2013 nustatyta, kad pažeidimas – bet koks įgyvendinant Europos struktūrinius ir investicijų fondus padarytas Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos biudžetui (2 str. 36 p.). Atsakomybė už pažeidimų tyrimą, reikiamas finansines pataisas ir lėšų susigrąžinimą visų pirma tenka valstybėms narėms. Sisteminio pažeidimo atveju valstybė narė atlieka visų veiksmų, kuriems pažeidimas galėjo turėti įtakos, tyrimą (143 str. 1 d.). Valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, sunkumą ir fondų arba Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo finansinius nuostolius ir taiko proporcingą pataisą (143 str. 2 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023 (Administracinė jurisprudencija Nr. 46, 2023, p. 319–354) išaiškino, kad finansinio koregavimo mechanizmas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 taikomas tuomet, kai nustatoma tam tikrų faktinių ir juridinių pagrindų visuma. Visų pirma, turi būti nustatomas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatas. Antra, nustačius pažeidimą, turi būti sprendžiama dėl padarinių – finansinės korekcijos – taikymo. Pažeidimo buvimas reiškia, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, turi būti padarytas Europos Sąjungos teisės (arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu) pažeidimas; antra, šis pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu; ir, trečia, turi būti padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui. VPĮ principai, kurių laikymasis užtikrina ir tarptautinės svarbos viešojo pirkimo atitiktį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei bendriesiems principams, gali būti atskiras perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo vertinimo bei nustatymo pagrindas ir atitinkamai pripažinus pažeidimą, – pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo.
ESTT jurisprudencijoje pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatavimo aspektu pažymima, jo „pažeidimu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punktą, gali būti laikomas tik pažeidimas, dėl kurio „padaroma ar [gali būti] padaryta“ žalos Sąjungos biudžetui. Taigi pagal šią nuostatą draudžiama, kad bet koks Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, taikytinos veiksmams, finansuojamiems iš Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, pažeidimas būtų laikomas automatiškai darančiu žalą Sąjungos biudžetui arba galinčiu jam daryti žalos, neatsižvelgiant į tokio pažeidimo poveikį Sąjungos biudžetui (žr., pvz., 2024 m. spalio 4 d. sprendimo O. S., C-175/23, ECLI:EU:C:2024:853, 27 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2026 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-39-789/2026 yra pasisakiusi, jog tam, kad būtų pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo pagal Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnį ir PAFT 307 punktą, turi būti nustatyta, kad ūkio subjekto padarytas viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimas padarė arba galėjo padaryti žalos Europos Sąjungos biudžetui. Pažymėtina, kad nors tokiu atveju nereikalaujama įrodyti konkretaus finansinio poveikio dydžio, žalos atsiradimo galimybė negali būti preziumuojama. Ji turi būti pagrįsta ir individualizuota, analizuojant konkretaus viešojo pirkimo konkurencinę aplinką, pavyzdžiui, nustatant tiekėjų dalyvavimo galimybes ir aktyvumą, konkurencijos realumą, taip pat tai, kokiu būdu viešųjų pirkimų pažeidimas galėjo paveikti atitinkamo fondo lėšų panaudojimą, iškreipti konkurenciją, lemti mažiau ekonomiškai naudingo pasiūlymo pasirinkimą, įvertinant tikėtiną pirkimo rezultatą, jei pažeidimas nebūtų padarytas, ir pan. Vien formalus viešųjų pirkimų reglamentavimo pažeidimo konstatavimas, neatskleidžiant jo (galimo) poveikio Europos Sąjungos biudžetui, t. y. nepagrindus žalos Sąjungos biudžetui, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 ir taikyti finansinę korekciją.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad finansinė korekcija buvo skirta atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį bei įvertinus su pažeidimu susijusias aplinkybes (nurodytas Sprendime): buvo vykdomas tarptautinis pirkimas atviro konkurso būdu; tarptautiniu skelbimu paskelbus apie Pirkimą CVP IS pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai ir jų pasiūlymai buvo pripažinti atitinkančiais Pirkimo sąlygų reikalavimus; techninės specifikacijos reikalavimai (standartai) buvo susiję su Pirkimo objektu; Pirkimą laimėjo ekonomiškai naudingiausias tiekėjo pasiūlymas. Teismas nurodė, kad atsakovas, nustatydamas taikytiną finansinės korekcijos dydį, iš esmės įvertino pažeidimo pobūdį bei visas reikšmingas aplinkybes, tai leidžia spręsti, kad finansinės korekcijos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo pritarti skundo argumentams dėl korekcijos mažinimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju nei Agentūra Sprendime, nei pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė ar buvo padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad dėl pareiškėjų veikos Agentūra Sprendimu pagrįstai nustatytas VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nediskriminavimo principo, nes Techniniame projekte prie neprivalomai taikomų standartų nebuvo pateikta nuoroda „arba lygiavertis“, bei VPĮ 37 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto pažeidimas, ir jų nekartodama, įvertinusi Agentūros Sprendimo turinį konstatuoja, kad jame nėra argumentų, pagrindžiančių šių VPĮ nuostatų pažeidimo poveikį Europos Sąjungos biudžetui. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad Agentūra, spręsdama dėl pareiškėjams taikytinos finansinės korekcijos, laikė nustatytą VPĮ normų pažeidimą automatiškai darančiu žalą Europos Sąjungos biudžetui, tuo nesilaikydama Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkto nuostatų. Kaip minėta, finansinė korekcija gali būti taikoma tik pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, t. y. visų trijų būtinųjų jo sąlygų, nustatymo atveju. Atitinkamai, nenustačiusi ir nepagrindusi visų tokiam pažeidimui konstatuoti būtinųjų sąlygų, Agentūra neturėjo teisinio bei faktinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjams taikytinos finansinės korekcijos ir ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą Agentūros Sprendimą, kaip neatitinkantį imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskiras Sprendimu parinktos finansinės korekcijos proporcingumo vertinimas nagrinėjamu atveju yra perteklinis ir nebeturi teisinės reikšmės bylos procesinei baigčiai, todėl nėra atliekamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog ginčijamas Agentūros Sprendimas nėra pagrįstas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis dėl finansinės korekcijos taikymo pareiškėjams ir jį panaikinus, pradėto pažeidimo tyrimo procedūra lieka neužbaigta. Užbaigusi minėtą procedūrą, Agentūra dėl to turės priimti naują sprendimą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjų skundas naikintinas neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas ir Agentūros Sprendimas panaikinamas.
Pareiškėjai prašo priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad neturėjo pakankamų vidinių resursų, jog užtikrintų tinkamą atstovavimą byloje ir nors Administracija turi Teisės ir konsultavimo skyrių, šiame skyriuje dirbantis personalas yra skirtas ne tik atstovauti Administraciją teismuose ir rengti procesinius dokumentus, bet vykdo daugybę kitų funkcijų.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjektui, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-897-1047/2025). Kai bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis tam tikro subjekto uždavinys, jis vis tiek turi būti pajėgus teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).
Išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą pagrindžiančius argumentus, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šiuo atveju atstovavimas byloje, pasitelkiant advokatus, buvo būtinas. Pareiškėjai – Kauno miesto savivaldybės administracija ir Mokslo ir inovacijų sklaidos centras – srityje, kurioje kilo ginčas, veikė kaip viešojo administravimo subjektai. Pareiškėjai patys rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Administracijos struktūroje yra specializuotas padalinys – Teisės ir konsultavimo skyrius. Šiame skyriuje dirbantys vyriausieji specialistai pagal pareigybės aprašymą atstovauja įstaigai bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, rengia procesinius dokumentus. Esant tokioms aplinkybėms, įrodinėjimo našta, jog nagrinėjamu atveju, įgyvendinant viešąjį administravimą, vidiniai pareiškėjų pajėgumai nebuvo pakankami ir būtent dėl to buvo būtina pasitelkti advokatų teisines paslaugas, tenka Administracijai. Nagrinėjamu atveju Administracijos nurodyti argumentai dėl Teisės ir konsultavimo skyriuje dirbančio personalo atliekamų funkcijų ir teikiamos ataskaitos, nepagrindė pareiškėjų argumentų, jog Administracijos specialistai nebuvo pajėgūs atlikti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, t. y. užtikrinti tinkamą atstovavimą teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidiniai Administracijos resursai buvo pakankami, kad pareiškėjai galėtų tinkamai atstovauti sau teisminiame procese.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjų Mokslo ir inovacijų sklaidos centro ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą. Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Panaikinti viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2022 m. birželio 21 d. sprendimą dėl pažeidimo Nr. IT01. Netenkinti pareiškėjų Mokslo ir inovacijų sklaidos centro ir Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymo priteisti iš atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Sprendimas neskundžiamas.